Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. B., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, teistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 271 str. 1 d., 278 str. 1 d., 271 str. 4 d., remiantis BK 42 str. 1 d. subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, konfiskuojant visą turtą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi 2001 m. sausio 25 d. nuosprendžiu nustatyta veika iš 1961 m. 271 str. 1 d., 278 str. 1 d., 271 str. 4 d. perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 str. 3 d., 178 str. 1 d., 187 str. 1 d. ir remiantis BK 63 str. 1 d. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui, 2003 m. lapkričio 17 d. paleistas iš pataisos namų atlikęs bausmę, kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., padarymu

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Šiuos liudytojų R. V. ir K. R. parodymus, kuriais neigiamas jų darytas poveikis A. B. prisiimti kaltę dėl automobilio vagystės, paneigia toliau dėstomi duomenys.

Liudytojas A. B. parodė, kad 2004 m. liepos mėnesio antroje pusėje Klaipėdos mieste jis sutiko pažįstamą K. R., kartu su juo yra atlikinėjęs bausmę įkalinimo įstaigoje. Pastarajam jis buvo skolingas. K. R. jam pasiūlė prisipažinti dėl automobilio ,,Volkswagen Caravelle“ vagystės, tokiu atveju skolą laikys grąžinta. Kitą dieną jis su K. R. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur susitiko su R. V. ir M. P.. R. V. jį parodė kažkokiam asmeniui, pastarojo klausdamas, ar ne jį atpažino policijoje. Vėliau jis M. P. vairuojamu automobiliu važiavo į Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) gatvę, kur M. P. parodė namą ir pasakė, kad iš to namo kiemo buvo pavogtas automobilis ,,Volkswagen Caravelle“. Po to M. P. jį nuvežė į (duomenys neskelbtini) miestelį ir parodė namą, kurio garaže buvo saugomas pavogtas automobilis. M. P. paaiškino automobilio vagystės aplinkybes. Kartu su jais važinėjosi ir R. V., kuris apie automobilio vagystę nieko nekalbėjo (t. 4, b. l. 118–119).

Iš 2004 m. rugsėjo 24 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. B. atpažino A. K. kaip asmenį, kurį jam 2004 m. liepos 22 d., dalyvaujant K. R., pristatė R. V. kaip savo sesers vyrą, pas kurį garaže (duomenys neskelbtini) buvo surastas pagrobtas automobilis ,,Volkswagen Caravelle“, paaiškindamas, kad dėl šio automobilio vagystės jis (A. B.) turėsiąs prisiimti kaltę (t. 1. b. l. 166–167).

Iš 2004 m. lapkričio 9 d. asmens parodymo atpažinti protokolo fotolentelės matyti, kad liudytojas A. K. atpažino A. B. kaip asmenį, kurį jam 2004 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje, rodė R. V., klausdamas, ar šį asmenį Klaipėdos policijoje pagal nuotrauką jam rodė atpažinti (t. 1, b. l. 114–117).

Iš 2004 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. B. atpažino M. P. kaip asmenį, kuris 2004 m. liepos 22 d. jam parodė vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje, kur buvo pavogtas automobilis ,,Volkswagen Caravelle“, dėl kurio vagystės jis (A. B.) turėsiąs prisiimti kaltę, kuris automobiliu jį vežė į (duomenys neskelbtini) miestelį ir parodė garažą, kuriame pavogtas automobilis ,,Volkswagen Caravelle“ buvo paliktas (t. 1, b. l. 158–159).

Taigi anksčiau išdėstytų įrodymų visuma yra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, jog kaltinamasis A. B., veikdamas bendrininkų grupe su M. P., padarė nurodytą nusikalstamą veiką. M. P. kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla buvo išskirta, tai yra A. B., buvo pripažintas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžiu. Be to, kas išdėstyta anksčiau, pažymėtina, kad liudytojas A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisiamuosiuose posėdžiuose nuosekliai tvirtino, kad 2004 m. liepos 18 d. naktį į jo naudojamą garažą vogtą automobilį ,,Volkswagen Caravelle“ atvaręs pastatė vienas asmuo, padedant jį automobiliu ,,Volkswagen Golf“ atlydėjusiam kitam asmeniui, po to jiedu abu automobiliu ,,Volkswagen Golf“ išvažiavo. Remiantis anksčiau išdėstytais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad tuos asmenis pagal jų nuotraukas liudytojas A. K. tinkamai ir teisingai atpažino atitinkamai kaip M. P. ir A. B.. Akivaizdu, kad anksčiau išdėstytais motyvais atmestus A. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, jog policijos pareigūnai jam nurodė atpažinti M. P. ir A. B., nulėmė jo žmonos brolio R. V. padarytas poveikis. Išvadą, kad liudytojui A. K. buvo daromas neteisėtas poveikis, teismas daro remdamasis liudytojo A. B. parodymais, kad R. V. ir K. R. vertė šį liudytoją prisipažinti padarius nusikaltimą, kurį iš tikrųjų padarė M. P. ir A. B.. Abejoti A. B. parodymų tikrumu teismas neturi pagrindo, nes jo parodymai sutampa ir su liudytojo A. K. parodymais apie tai, kad A. V. jam parodė A. B.. Akivaizdu ir tai, kad tuo buvo siekiama paneigti anksčiau aptartą A. K. atliktą M. P. ir A. B. atpažinimą. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad M. P. jį vežė į nusikaltimo padarymo vietą ir į automobilio slėpimo vietą, aiškindamas automobilio vagystės detales. Visiškai aišku, kad asmuo, nežinantis automobilio vagystės aplinkybių, to padaryti nebūtų galėjęs.

Ta aplinkybė, kad pagrobtą automobilį ,,Volkswagen Caravelle“ į Viduklę pas A. K. atvairavo ir į garažą pastatė M. P., visiškai nepaneigia kaltinamojo A. B. kaltės dėl šio automobilio pagrobimo. Akivaizdu, jog kaltinamasis A. B., vairuodamas kitą automobilį, nusikalstamos veikos bendrininką M. P., vairavusį pagrobtą automobilį, lydėjo didelį atstumą nuo Klaipėdos į pasirinktą šio automobilio slėpimo vietą, padėjo tą automobilį pastatyti į nurodytą garažą. Neabejotina, kad dėl to, jog nurodytoje vietoje Klaipėdoje pagrobtas automobilis ,,Volkswagen Caravelle“ su Norvegijos Karalystės valstybiniais numeriais nesukeltų dėmesio, siekiant maskuoti vagystę, ant jo buvo uždėti Klaipėdoje, netoli įvykio vietos pagrobti anksčiau nurodyto automobilio lietuviški valstybiniai numeriai. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vietoje ant kito automobilio ,,Volkswagen Caravelle“, stovėjusio greta pagrobto automobilio ,,Volkswagen Caravelle“, kėbulo buvo rasti kaltinamojo A. B. rankų pirštų pėdsakai. Išsamiau ši aplinkybė bus aptariama vėliau. Visi šie duomenys neabejotinai rodo, jog kaltinamasis A. B. pagrobiant Norvegijos piliečiui O. J. K. priklausantį automobilį ,,Volkswagen Caravelle“ buvo įvykio vietoje, vyko su M. P. į nurodytą vietovę pagrobtą automobilį paslėpti, iš ten išvažiavo vienu automobiliu. Todėl remdamasis išdėstytais įrodymais teismas konstatuoja, jog kaltinamasis A. B. veikdamas bendrininkų grupe su M. P. Norvegijos piliečiui O. J. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Caravelle“ pagrobė.

Kaltinamajame akte nurodyta, jog O. J. K. priklausantį automobilį A. B. kartu su M. P. pagrobė laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 17 d. 21 val. iki liepos 18 d. 11 val. Iš anksčiau išdėstytų duomenų aišku, kad toks nusikaltimo padarymo laikotarpis yra per ilgas. Iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad pagrobtas automobilis į (duomenys neskelbtini) buvo atvairuotas liepos 18 d. naktį, apie 3–4 val. Tos pačios dienos ryte ten automobilį jau buvo suradę policijos pareigūnai ir jau 10.05 val. buvo atlikta įvykio vietos apžiūra. Atsižvelgiant į tai, kad nuo automobilio pagrobimo vietos Klaipėdoje iki (duomenys neskelbtini) yra apie 130 kilometrų atstumas, kurį nuvažiuoti automobiliu reikia ne mažiau kaip vienos valandos – galbūt apie 2 valandų, į minėtus liudytojo A. K. parodymus, nustatytina, kad automobilis buvo pagrobtas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 17 d. 21 val. iki liepos 18 d. 2 val.

Tai, kad pagrobdamas automobilį kaltinamasis A. B. pagrobė nurodytus nukentėjusiojo O. J. K. daiktus, neįrodyta. Minėti daiktai nebuvo surasti, o kitų objektyvių įrodymų byloje nesurinkta. Nukentėjusysis O. J. K. pareiškime policijai nenurodė, kad tokie daiktai buvo pavogti. Jis apie minėtų daiktų vagystę ikiteisminio tyrimo metu nurodė apklausiamas tyrėjo (t. 1, b. l. 40–41, 45–46), ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, kaip minėta anksčiau, į teismą niekada neatvyko, todėl perskaityti jo parodymus teisiamojo posėdžio metu nebuvo pagrindo (BPK 276 str.). Taigi remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnui jo duotais parodymais tiek dėl pagrobto 50 000 litų vertės automobilio, tiek dėl kito nurodyto turto pagrobimo teismas negali. Teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301str. 1 d.). Todėl teismas konstatuoja, jog kaltinamasis A. B. veikdamas bendrininkų grupe su M. P. anksčiau nurodytomis aplinkybėmis pagrobė 14 400 litų (4171 Eur) vertės O. J. K. automobilį. Tokie kaltinamojo A. B. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

A. B. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d.–178 str. 3 d. tuo, kad pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą:

laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 17 d. 21 val. iki liepos 18 d. 11 val., turėdamas tikslą pagrobti automobilį, veikdamas kartu su M. P. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme nenustatytu būdu įsibrovę į 100 000 litų vertės automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį Norvegijos piliečiui H. F. H., sulaužė automobilio 80 litų vertės vairo užrakinimo mechanizmą, nenustatytu būdu sulaužė užvedimo spynelę, bandė užvesti automobilio variklį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė ir automobilio nepagrobė, nes variklio užvesti nesugebėjo.

Kaltinamasis A. B. parodė, kad ir šio nusikaltimo nepadarė, anksčiau išdėstytų jo paaiškinimų teismas nekartoja. Dėl ant automobilio rastų kaip neva jo pirštų pėdsakų mano, kad jie buvo suklastoti priešiškai jam nusiteikusių nurodytų policijos pareigūnų. Dėl to 2005 metais šioje byloje nebeatvyko į teismą matydamas, kad gali būti nepagrįstai, remiantis suklastotais įrodymais, nuteistas. Apie jam suklastotus minėtus įrodymus gyvendamas Anglijoje sužinojo iš savo patėvio L. M., kuriam tai tapo žinoma iš advokato. Be to, anksčiau manė, kad 2004 m. vasarą savo pirštų pėdsakus ant nurodyto automobilio kurioje nors vietoje prisilietęs galėjo palikti netyčia.

Kaltinimas A. B. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grindžiamas faktu, jog A. B. iš to paties kiemo bendrai su M. P. pagrobė O. J. K. automobilį ,,Volkswagen Caravelle“, ir 2004 m. spalio 20 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad trys rankų pėdsakai, paimti nuo H. F. H. priklausančio automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. liepos 18 d. įvykio vietos apžiūros metu palikti A. B. dešinės rankos didžiuoju ir bevardžiu pirštais, kairės rankos mažyliu pirštu (t. 1, b. l. 30–31).

Iš 2004 m. liepos 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad įvykio vietoje – (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdoje, ant automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio durelių išorinės pusės vairuotojo durelių išorinės pusės ir ant vairo užrakinimo mechanizmo rankų pėdsakai rasti ir naudojant daktiloskopinius miltelius nuimti ant trijų daktiloskopinių plokštelių. Daktiloskopinės plokštelės įdėtos į voką, pridėtą prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 7–11).

Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas tyrėju šioje byloje buvęs V. Z., dalyvavęs nurodytoje įvykio vietos apžiūroje, surašęs protokolą, parodė, kad 2007–2008 metais, jam atliekant bausmę pataisos namuose, kartu su buvusiu Klaipėdos m. VPK Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus viršininku R. N. (vėliau miręs) pastarasis jam papasakojo, kad turėdamas įtarimų, jog A. B. užsiiminėjo automobilių vagystėmis, bet neturėdamas pakankamai įrodymų, jis suklastojo įrodymus šioje byloje. R. N. detalizavo, kad turėdamas paimtų A. B. rankų pėdsakų daktiloskopinę kortelę, naudodamas daktiloskopinius miltelius pirštų pėdsakus nuėmė ant daktiloskopinės plokštelės ir jas įdėjo į bylą vietoj įvykio vietoje paimtų nuo automobilio rankų pėdsakų. Be to, iš R. N. pasakojimo suprato, kad tokį metodą jis naudodavo ir kitiems asmenims, kai bylose trūkdavo jų kaltę pagrindžiančių įrodymų. R. N. nurodytame skyriuje buvo įvedęs praktiką įtariamuosius daktiloskopuoti ant dviejų kortelių. Vieną kortelę dėdavo į asmens bylą, kitą kažkur laikydavo R. N.. Kartu R. N. iš pradžių buvo perduodamos pirminės tyrimų medžiagos, o tik po to jis bylas paskirdavo tyrėjams.

Anksčiau nurodytą specialisto išvadą pateikęs V. R. parodė, kad įmanoma voke esančių plokštelių baltą apsauginę plėvelę nuimti, tai jis pademonstravo teisiamajame posėdyje, ir panaudoti ant kitų plokštelių. Kartu jis, taip pat liudytojas V. P. ir kaip liudytojas apklaustas tyrėju šioje byloje buvęs V. B. pareiškė abejones, kad ant daktiloskopinių plokštelių galima paimti rankų pėdsakus nuo daktiloskopinių kortelių, tačiau tokios galimybės visiškai neatmetė.

Esant nurodytoms aplinkybėms, siekiant pašalinti abejones dėl kaltinimą A. B. grindžiančių duomenų – įvykio vietoje rastų rankų pėdsakų priklausymo kaltinamajam A. B. patikimumo, patikrinti, ar kaltinamojo A. B. rankų pėdsakai nebuvo paimti ir specialistui tirti pateikti galimu liudytojo V. Z. nurodytu būdu, atsižvelgiant į tai, kad abejonių gali kelti ir tai, jog procesinius veiksmus šioje byloje atlikę policijos pareigūnai – Klaipėdos m. VPK Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus viršininkas R. N. ir tyrėjas V. Z. – 2007 metais kitoje baudžiamojoje byloje buvo nuteisti už didelės vertės turto prievartavimą ir piktnaudžiavimą tarnyba, byloje buvo paskirta cheminė ekspertizė, ekspertams pavedant atsakyti į klausimus, kokios medžiagos yra ant tyrimui pateiktų trijų daktiloskopinių plokštelių, ar šios medžiagos yra vienarūšės, ar ant plokštelių yra spaustuvinių dažų ar jų pėdsakų.

Iš 2015 m. spalio 13 d. ekspertizės akto Nr. 11–1201 (15) nustatyta, kad ant pateiktų tirti trijų daktiloskopinių plokštelių yra daktiloskopinių miltelių, be jų, rasta daktiloskopuojamo paviršiaus nešvarumams būdingų mikrodalelių (dulkių, dirvožemio mineralų, pluoštų ir pan.). Daktiloskopiniai milteliai ant daktiloskopinių plokštelių Nr. 1 ir 2 yra vienodi tarpusavyje ir skiriasi nuo daktiloskopinių miltelių ant daktiloskopinės plokštelės Nr. 3. Nustatyti, ar ant tirti pateiktų trijų daktiloskopinių plokštelių yra spaustuvinių dažų, negalima (nustatyti, ar minėtos kitokios prigimties mikrodalelės yra spaustuvinių dažų mikrodalelės, ar pašaliniai organinės ir neorganinės kilmės užteršimai nuo paviršių, nuo kurių nuimti pirštų atspaudai) (b. l. 131–134).

Nors nurodyta ekspertizės išvada visiškai kategoriškai neatmetama, kad ant daktiloskopinių plokštelių, be daktiloskopinių miltelių, esančios mikrodalelės nėra ir spaustuvinių dažų (minėtų liudytojų parodymais jie buvo naudojami policijos įstaigoje daktiloskopuojant asmenis) mikrodalelės, teismo įsitikinimu, tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvęs Klaipėdos m. VPK KPNTT APGTS viršininkas R. N. pakeitė įvykio vietoje paimtus rankų pėdsakus į kaltinamojo A. B. rankų pėdsakus, paimtus liudytojui V. Z. esą vėliau nurodytu būdu. Kaip minėta anksčiau, specialistais ir tyrėjais šioje byloje buvę V. R., V. P. ir V. B. pareiškė abejones, kad ant daktiloskopinių plokštelių galima paimti rankų pėdsakus nuo daktiloskopinių kortelių, nors tokios galimybės visiškai neatmetė. Pažymėtina tai, kad rankų pėdsakai buvo rasti ant automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio durelių išorinės pusės, vairuotojo durelių išorinės pusės ir ant vairo užrakinimo mechanizmo automobilio salone ir nustatyta, kad tik pirštų pėdsakai, paimti nuo durelių, buvo palikti A. B. trimis pirštais, o pėdsakas, rastas ant vairo užrakinimo mechanizmo, pripažintas kaip asmens identifikavimui netinkamas. Taigi, jeigu pareigūnas R. N. nurodytus duomenis būtų siekęs klastoti, ir tai būtų daręs, kaip didesnį įkaltį būtų suklastojęs ir kaip tinkamą A. B. indentifikavimui būtų pakeitęs pėdsaką, rastą automobilio salone. Tikėtina, kad tokiu atveju, siekiant gauti daugiau įkalčių, būtų klastojami ir rankų pėdsakai, paimti (duomenys neskelbtini) nuo A. B. ir M. P. pagrobto automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai nebuvo daroma, minėta specialisto išvada nustatyta, kad tinkami asmens indentifikavimui ten paimti trys rankų pėdsakai palikti ne A. B. ir M. P. rankų (t. 1, b. l. 30–31).

Tačiau vien tik įvykio vietoje ant automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio durelių išorinės pusės ir vairuotojo durelių išorinės pusės rasti kaltinamojo A. B. pirštų pėdsakai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog kaltinamasis šį automobilį – didelės vertės turtą – pasikėsino pagrobti.

Kaip buvo nurodyta anksčiau, šie duomenys yra tik kaip vieni įrodymų, jog kaltinamasis A. B. buvo nurodytoje įvykio vietoje ir kartu su M. P. pagrobė Norvegijos piliečiui O. J. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kokiomis aplinkybėmis A. B. ant automobilio „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko pirštų pėdsakus, nustatyti nėra galimybės, o daryti išvadą, kad tie jo pėdsakai palikti siekiant patekti į automobilį ir vienam jį pagrobti, nėra pakankamų duomenų. Kaltinamasis A. B. buvo kaltinamas H. F. H. priklausantį automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasikėsinęs pagrobti kartu su M. P., tačiau M. P. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžiu dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms konstatuoti, jog kaltinamasis A. B. tą automobilį kėsinosi pagrobti vienas, kai nustatyta, kad jis bendrininkų grupe su M. P. toje pačioje vietoje pagrobė O. J. K. priklausantį automobilį, ne tik nėra pakankamų duomenų, bet ir būtų nelogiška. Iš kaltinimo A. B. nėra aišku, ar jis su M. P. siekė pagrobti abu automobilius, o nepavykus pagrobti vieno, jiedu pagrobė kitą. Bet, kaip minėta, M. P. dėl pasikėsinimo pagrobti H. F. H. priklausantį automobilį buvo išteisintas. Šiuo atveju kaltinimas A. B., kad jis vienas pasikėsino pagrobti tą automobilį, o nepavykus tai padaryti, kartu su M. P. pagrobė kitą automobilį, tampa visiškai komplikuotas. Tačiau nėra ir jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad A. B. į Norvegijos piliečiui H. F. H. priklausantį automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įsibrovęs, sulaužė automobilio vairo užrakinimo mechanizmą, nenustatytu būdu sulaužė užvedimo spynelę, bandė užvesti automobilio variklį, tačiau automobilio nepagrobė, nes variklio užvesti nesugebėjo. Neatmestina, kad tai galėjo padaryti kitas ar kiti asmenys. Pažymėtina, jog 2005 m. liepos 1 d. nuosprendyje M. P. nurodyta, kad su aptarinėjamos veikos padarymu gali būti susiję anksčiau minėti asmenys R. V. ir K. R.. Toks manymas pagrįstas ne tik nuosprendyje išdėstytais duomenimis, bet ir įtikinamas. Pagrobti toje pačioje vietoje dviem asmenims du automobilius nėra nesudėtingas dalykas. Pažymėtina, jog A. B. ir M. P. pagrobus O. J. K. priklausantį automobilį, šį automobilį vairavusį M. P. A. B. lydėjo vairuodamas kitą automobilį, kaip parodė liudytojas A. K., – „Vokswagen Golf“, kokį panašų turėjo R. V.. Šios aplinkybės tuo labiau kaltinimą A. B. dėl pasikėsinimo vienam pagrobti H. F. H. priklausantį automobilį daro nepagrįstą. Todėl A. B. pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. dėl pasikėsinimo pagrobti nurodytą didelės vertės turtą išteisintinas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamojo A. B. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę.

Kaltinamasis A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikaltimą.

Vertinant kaltinamojo A. B. asmenybę pažymėtina, kad iki nusikalstamos veikos padarymo jis buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei – automobilių ir kito svetimo turto pagrobimus, svetimo turto sužalojimą. Kitų kaip nors neigiamai jį apibūdinančių duomenų nėra. Nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo gana jauno amžiaus. Po nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis savo elgesio kritiškai nevertino, neabejotinos yra aplinkybės, jog kaltinamasis A. B. beveik dešimt metų slėpėsi nuo teismo. 2005 m. birželio 10 d. buvo paskelbta jo paieška, 2008 m. gegužės 27 d. jam buvo išduotas Europos arešto orderis ir ilgą laiką kaltinamojo buvimo vieta nebuvo žinoma. Tačiau nepaneigiama tai, kad jis savo noru, neverčiamas jokių išorinių aplinkybių, pažymėtina, artėjant LR BK 95 straipsnyje numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, atvyko į teismą, tuo rodydamas aiškų suinteresuotumą, kad teismo procesas šioje byloje tęstųsi, kad byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas. 2015 m. kovo 12 d. pats atvykęs į Klaipėdos apygardos teisme surengtą teismo posėdį jis paaiškino, jog 2005 metais į teismą šioje byloje nebeatvyko matydamas, kad gali būti nepagrįstai, remiantis suklastotais įrodymais, nuteistas. Tuomet išvyko gyventi į užsienį – Angliją – ir ten gyveno iki savanoriško atvykimo į teismą. Gyvendamas Anglijoje dirbo suvirintoju, o pastaruoju metu užsiėmė automobilių remontu, gyveno su moterimi, su kuria susilaukė vaiko. Nusikalstamų veikų per tą laikotarpį nepadarė. Per visus slapstymosi nuo teismo metus jautė nerimą dėl savo likimo, daugiau taip gyventi nebegalėjo. Iš tiesų nėra jokių duomenų, kad per labai ilgą – daugiau kaip vienuolikos metų – laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis A. B. būtų nusikaltęs, gyvenęs nedorai. Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes ir duomenis kaltinamajam skirtina nusikalstamos veikos padarymo metu tą veiką numatančio galiojusio baudžiamojo įstatymo – BK 178 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX–1495, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX–2314, įsigaliojusio 2004 m. liepos 13 d., redakcija) – sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, artima jos vidurkiui.

Iš visų su padaryta veika ir su kaltinamojo A. B. asmenybe susijusių anksčiau išdėstytų aplinkybių teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės A. B. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taiko Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atideda.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis O. J. K. buvo pareiškęs 1440 litų civilinį ieškinį, nukentėjusysis H. F. H. buvo pareiškęs 2080 litų civilinį ieškinį, jie pripažinti civiliniais ieškovais (t. 1, b. l. 47, 63). Šie civiliniai ieškovai į teismą niekada neatvyko, todėl jų civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (LR BPK 252 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, taikyti BK 75 str. 1–3 d. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius pradėti dirbti.

A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam A. B. palikti kardomąją priemonę – 10 000 eurų užstatą, kurį sumokėjo L. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

O. J. K. ir H. F. H. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Daiktus, saugomus Klaipėdos apskrities VPK daiktų saugykloje pagal 2004-11-24 kvitą Nr. 0002927, – automobilio vairo užrakinimo mechanizmą, sunaikinti, juodos spalvos piniginę ir „Statoil Extra“ kortelę grąžinti nuteistajam A. B..

Nuosprendį per dvidešimt dienų nuo paskelbimo galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.