Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-185-2011

Teisėjas Arūnas Nevardauskis Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00489-2011-6

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 2.1.2.7; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. sausio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 3 (trims mėnesiams).

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 21 d. apie 18 val. dėvėtų drabužių parduotuvėje, adresu Panevėžyje, Parko g. 35, smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui O. T., gim. 1999-06-09, o būtent: tyčia trenkė kairės rankos delnu į kaktą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Skundu nuteistasis V. K. nesutinka su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., teigdamas, kad jis šio nusikaltimo nepadarė ir prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo V. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., nes jis savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažamečiui. Apeliantas neneigia konflikto su mažamečiu nukentėjusiuoju O. T. fakto, tačiau tvirtina, jog tikslo mušti mažametį neturėjo, smūgio jam nesudavė. Nukentėjęs verkė, tačiau ne dėlto, kad jį tildydamas ranka prilietė kaktą ir liepė nurimti, o išsigandęs dėl neįprastos situacijos. Toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.

Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą V. K. pripažinti kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam asmeniui, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Išvadą, kad V. K. smurtaudamas mažamečiui O. T. sukėlė fizinį skausmą, patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas - tai nukentėjusiojo O. T., liudytojų Ž. T., K. M., M. M., A. V., A. Railienės parodymai bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

O. T. įvykio dieną savo tėvui Ž. T. papasakojo, kad padėvėtų rūbų parduotuvėje, tuo metu, kai jis garsiai įrodinėjo pardavėjui, kad jo apkaltintos mergaitės batų nevogė, nepažįstamas vyras (kaip dabar žinoma, V. K.) liepė tylėti ir trenkė delnu jam į kaktą (b.l. 4, 6-7, 10). Nuo suduoto smūgio išsigando, jautė skausmą ir gėdą prieš draugus. Šias aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai ir nekeisdamas parodymų nurodė paaiškinime (b.l. 13), papasakojo tyrėjai (b.l. 14) ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (19-20). Liudytoja K. M. taip pat parodė, jog V. K. sudavė O. T. ranka į kaktą už tai, kad šis įtikinėjo pardavėją, jog ji ir A. V. batų nevogė. Jos žodžiais tariant, O. T. nuo suduoto smūgio iš skausmo nuriedėjo kelios ašaros, ten buvę vaikai tokio elgesio išsigando (b.l. 25, 28-29). V. K. smūgį O. T. tyrėjai bei ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtino ir kiti įvykio vietoje buvę mažamečiai – tai M. M. bei A. V. (b.l. 31, 34-35, 38, 41-42). Teisiamojo posėdžio metu J. M. ir M. M. parodė, kad įėjusios į parduotuvę, rado vaikus išsigandusius, jie jai papasakojo apie O. T. atžvilgiu taikytą smurtą (b.l. 103, 104). Taigi, minėti nuoseklūs, nesikeičiantys ir identiški mažamečių ir jų tėvų parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo, paneigia nuteistojo, o taip pat liudytoju apklausto pardavėjo A. Š. versiją, kad V. K. tik palietė O. T. kaktą. Minėtais įrodymais įrodyta, kad V. K. rankos delnu sudavė smūgį nukentėjusiajam O. T. į kaktą, sukeldamas jam fizinį skausmą ir tai atitinka BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimo sudėtį.

Apeliantas nurodo, kad M. M. parodymai dėl smūgio priežasties keitėsi, nebuvo nuoseklūs - vienu metu M. M. sakė, kad V. K. sudavė už tai, jog O. T. neigė mergaičių padarytą vagystę, vėliau teigė, jog sudavė už tai, kad O. T. netylėjo. Tačiau nusikaltimo padarymo tikslas ar motyvas šiuo atveju kvalifikavimui reikšmės neturi. Akivaizdu, kad M. M. abejais atvejais patvirtino V. K. smurto naudojimą mažamečio O. T. atžvilgiu.

Prieštaringai apeliaciniame skunde vertinami liudytojos A. V. parodymai dėl jų subjektyvaus pobūdžio, visiškai atitinka kitus byloje esančius minėtus įrodymus, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Skunde nurodoma, kad sudavus delnu į veido sritį, būtų užgauta nosis ar kitos veido sritys, todėl, neabejotinai, būtų likę kraujosruvos. Šis skundo argumentas atmestinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 140 str. 2 d. numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis numato tris mušimo ar kitokio smurtavimo mažamečio atžvilgiu pasekmes: 1) fizinio skausmo sukėlimą; 2) nežymų sužalojimą; 3) trumpalaikį susargdinimą. Minėtos pasekmės yra alternatyvios, t.y. veikai kvalifikuoti užtenka bent vienos iš jų. Nustačius, jog buvo sukeltas fizinis skausmas, net ir nesant sužalojimo požymių, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.

Skirdamas bausmę, teismas įstatymų taip pat nepažeidė. BK 140 str. 2 d. numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki dvejų metų. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, visumos byloje nėra, todėl skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta Lietuvos Respublikos l40 str. 2 d. sankcijoje, pirmos instancijos teismas negalėjo. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). V. K. padarytas tyčinis smurtinis nusikaltimas prieš mažametį. Padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Nors teistumas išnykęs, tačiau V. K. charakterizuoja tai, kad yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, Baustas administracine tvarka (b.l. 65-70). Įvertinus minėtas aplinkybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmos instancijos paskirta minimali trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas vieneriems metams, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Taigi, keisti ar naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.