- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-971-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Raimondas Buzelis, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- S. K., S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos, N. D., R. S., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Vilniaus
procesinio dokumento kategorija: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 30.4.1.
2009 m. rugsėjo 30 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
dalyvaujant ieškovui S. K., jo atstovui advokatui A. M., atsakovės Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui R. Š., atsakovų N. D., J. D. atstovui advokatui D. M., atsakovui R. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-197-454/2009 pagal ieškovo S. K. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S. R., N. D., J. D., UAB „Rivona“, R. K., R. S., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarei D. Š. dėl valdžios aktų ir sutarčių panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. K. patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 126, 2 t., b. l. 13) prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti: LR Žemės ūkio ministerijos 1992-12-07 sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir 1994-01-19 sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R.; 1995-03-17 žemės pardavimo sutarties, patvirtintos l995-03-17 Vilniaus r. notarų biuro notarės L Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D.; 2006-02-14 žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š., dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“; Kauno apskrities 2007-05-14 sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377 Lt; įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra; priteisti iš N. D. ir J. D. solidariai 11 200,25 Lt; prileisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jam Kauno apskrities viršininko 2000-07-13 įsakymu Nr. 02-05-5383 ir tos pačios datos sprendimu Nr. 52/12667 buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,75 ha, t. y. dalį iš 1,19 ha iki žemės nacionalizavimo jo močiutei A. K. nuosavybės teise priklausiusios žemės Kauno r., Babtų sen., Sitkūnų k., o į likusią dalį nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau. Tačiau Kauno apskrities 2007-05-14 sprendimu Nr. 52/11982 už likusią dalį – 0,44 ha – nuspręsta sumokėti pinigais – 377 Lt. Vėliau dalis 0,44 ha žemės agrarinės reformos tarnybos darbuotojams piktnaudžiaujant savo pareigomis perleista atsakovams: 0,14 ha atiteko S. R., o 0,30 ha N. S.. Nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs apskrities 2007-05-14 sprendimą. Neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas atsakovams S. R. ir N. S. bei Kauno apskrities administracijos 2007-05-14 sprendimas sumokėti už 0,44 ha pinigais, nors buvo galima atkurti natūra, pažeidžia jo teises.
Atsakovė LR Žemės ūkio ministerija su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovui priklausančios grąžinti žemės dalis, t. y. 0,44 ha, buvo įmatuota į S. R. ir N. S. žemės sklypus. Ši dalis neviršija 40 procentų buvusių savininkų turėtos žemės valdos, kas atitinka Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – Metodika) 14 p. reikalavimus. S. K. 2000-01-24 Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo pageidavo 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgauti natūra. 0,44 ha žemės iš S. K. priklausančio grąžinti žemės ploto yra valstybės išperkama, o iki 2003 m. balandžio 1 d. nustatyto termino S. K. nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės jam buvo atkurtos parenkant vieną iš LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. nurodytų atlyginimo būdų – kompensaciją pinigais. S. R. turėjo teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. R. valdytą žemę, tačiau atstatant jos nuosavybės teises buvo pažeisti teisės aktai, nes S. R. neatitiko tuo metu galiojančio reikalavimo gyventi toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas ekvivalentine natūra. Išreikalauti S. R. perleistą 0,14 ha žemę iš atsakovų N. D. ir J. D. bei iš UAB „Rivona“ negalima, nes jie pagal CK 4.96 str. 2 d. yra sąžiningi įgijėjai.
Atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija su ieškovo patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovui N. S. atkurtos nuosavybės teisės į I. S. iki 1940 metų nacionalizacijos priklausiusią žemę, suformuojant 11,45 ha žemės sklypą, į kurį įėjo 0,30 ha žemės, priklausiusios A. K., o S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. R. iki 1940 metų priklausiusią žemę ir perduotas suformuotas 16,77 ha žemės sklypas, į kurį įėjo 0,14 ha žemės, priklausiusios A. K.. Minėtiems piliečiams atstatant nuosavybės teises nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, sklypai buvo formuojami laikantis racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijos ir kontūrų. Ieškovui pagrįstai ir teisėtai neatkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės valdytą A. K. iki nacionalizacijos, o sumokėta kompensacija, nes ši žemė laikoma valstybės išperkama.
Atsakovė S. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog 0,14 ha žemės jai buvo suteikta neteisėtai. Prašė taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimui dėl 1995-03-17 sutarties, kuria ji perleido N. D. 16,43 ha žemės sklypą, esantį Sitkūnų k., pripažinimo negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsakovai N. D. ir J. D. su ieškiniu nesutiko, laikė jį nepagrįstu ir neteisėtu. Ieškovui nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos dar 2000-07-13, jis dalyvavo nustatant žemės sklypo ribas. Ieškovas, nesutikdamas su žemės sklypo ribomis, galėjo ginčyti jas administracine tvarka, tačiau neginčydamas su tokiomis nustatytomis ribomis sutiko. Atsakovai nurodė, kad jie yra sąžiningi sklypo įgijėjai. Įstatymai draudžia išreikalauti nekilnojamus daiktus iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.)
Atsakovai R. K. ir R. S. ieškinį laikė nepagrįstu.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal jos patvirtintą 2006-02-14 žemės sklypo, esančio Kauno r., Sitkūnų k., pirkimo-pardavimo sutartį, kuria N. D. ir J. D. žemę pardavė UAB „Rivona“, UAB „Rivona“ yra sąžiningas turto įgijėjas, kuris negalėjo žinoti apie esamus ar buvusius ginčus dėl žemės sklypo, todėl žemės sklypas iš jos negali būti išreikalautas (CK 4.96 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo S. K. priteisė valstybei 163,50 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad ieškovas 1991-10-03 Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytos žemės Kauno rajone, Babtų apylinkėje, Paparčių ir Sitkūnų kaimuose, atkūrimo. Kauno apskrities viršininko 2000-07-13 sprendimu Nr. 52/12667 S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. valdytą žemę, gražinant natūra 0,75 ha žemės, nurodant, jog nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės bus atkurtos sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. 2007-04-19 pažyma Nr. 34 0,44 ha valstybės išperkamos žemės, į kurią S. K. Kauno apskrities viršininko administracijos 2007-05-14 sprendimu Nr. 52/11982 buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertinta 377 Lt. Kauno apskrities viršininko 2007-05-14 sprendiniu Nr. 52/11982 S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha A. K. valdytos žemės, išmokant piniginę kompensaciją už 0,44 ha žemės. Dalis žemėvaldos, priklausiusios buvusiems žemės savininkams B. K. ir A. K., buvo įmatuota į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus, tačiau ši dalis neviršija 40% buvusių savininkų turėtosios žemės valdos, kas atitinka Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 p. reikalavimus. S. K. 2000-01-24 Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo pageidavo 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgauti natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymo) 12 str. 0,44 ha žemės iš S. K. priklausančio grąžinti žemės ploto yra valstybės išperkama. Pagal Įstatymo 21 str. 3 d. ieškovas iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi iki nustatyto termino ieškovas nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės jam buvo atkurtos vadovaujantis Įstatymo 17 str., parenkant vieną iš Įstatymo 16 str. nurodytų atlyginimo būdų – kompensaciją pinigais.
Teismas nustatė, kad N. S. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992-12-07 sprendimu Nr. 11-15-5529 buvo atstatytos nuosavybės teisės į I. S. valdytą žemę, grąžinant natūra 11,45 ha žemės. N. S. 1996-04-24 sutartimi 5,48 ha žemės sklypą Kauno rajone, Sitkūnų kaime, padovanojo savo dukrai R. K.. S. R. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1994-01-19 sprendimu Nr. 11-1640-38729 buvo atstatytos nuosavybės teisės į 17,59 ha M. R. valdytos žemės Kauno rajone, Babtų apylinkėje, grąžinant ekvivalentine natūra 16,77 ha žemės bei išmokant kompensaciją už 0,82 ha. Teismas laikė, kad S. R. turėjo teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. R. valdytą žemę, tačiau atstatant jos nuosavybės teises buvo pažeisti LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 11 p., 13 p., nes S. R. neatitiko reikalavimo gyventi toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas ekvivalentine natūra. S. R. gyveno Vaidotų apylinkėje, B. Vokės kaime. Taip pat buvo nesilaikyta reikalavimo sudaryti kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. S. R. 1995-03-17 sutartimi 164300 kv. m žemės sklypą Kauno rajone, Sitkūnų kaime, pardavė N. D., kuris 1995-08-08 sutartimi 3 ha dalį šios žemės pardavė V. Z., o 13,43 ha žemės dalį 2006-04-12 sutartimi Nr. 1-2243 pardavė UAB „Rivona“. Teismas ieškovo reikalavimus pripažino nepagrįstais.
Teismas nurodė, kad yra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus dėl ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 1d.). Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Kadangi ieškovas pretenzijas dėl žemės gražinimo reiškė 1996 m. ir 1998 m., jis dalyvavo apmatuojant žemę, teismas sprendė, kad apie sklypų neatitikimą jam yra žinoma nuo 1996 m., t. y. daugiau kaip dešimt metų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti, ieškinį patenkinti. Apelianto nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl šių motyvų:
1) teismas neįvertino aplinkybės, kad Agrarinės tarnybos vadovas atsakovas N. D. iš pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą S. R. 1993-02-18 gavo įgaliojimą atstovauti jai atkuriant nuosavybės teises į žemę. Agrarinė tarnyba, vadovaujama N. D., paruošė išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, o ši 1995-03-17 sutartimi tą žemę perleido tam pačiam N. D.. S. R. žemė atkurta ne toje pat vietoje, o perkelta į ieškovo žemę, nes ji buvo geresnė N. D.. S. R. nuosavybės teisė į žemę atkurta neteisėtai, o 2008-07-18 prokuratūros nutarimu aukščiau paminėti N. D. veiksmai pripažinti nusikalstamais. Be to, ekvivalentine natūra galėjo būti atkurta nuosavybės teisė tik į valstybės fondo žemę. Tuo metu dar nebuvo parengto tos vietovės žemėtvarkos plano, kuris leistų atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Žemėtvarkos tarnybos vadovui atsakovui N. D. už tuos veiksmus ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
2) tariamai leistinas 40 procentų nukrypimas negalėjo būti taikomas, nes: pirma, Žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, leidžianti tokį nukrypimą, patvirtinta Vyriausybės tik 1998- 04-01 nutarimu Nr. 385, todėl skiriant ir matuojant žemę atsakovams jos dar nebuvo; antra, toks nukrypimas atėmė iš ieškovo pusę sklypo, todėl neatitiko nuosavybės teisės atkūrimo prasmės; trečia, nukrypimas nereiškia dalies žemės negrąžinimo, o tik ribų pakoregavimą; ketvirta, tokio nukrypimo leistina norma tik 0,06, ir šią aplinkybę patvirtina žemėtvarkos specialistės įrašas žemės plane;
3) prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra 1991-10-03 padavimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. nenumatė, kad ginčo žemė būtų priskirta išperkamai žemei. LR Žemės ūkio ministerija, tą žemę paskyrusi S. R. ir N. S., pažeidė Konstitucijos 23 str., Aukščiausiosios Tarybos 1990-11-15 nutarimą dėl nuosavybės teisių tęstinumo, Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 1 str. 2 d.;
4) neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas S. R. ir N. S. nesukūrė jiems teisės disponuoti ginčo žeme, todėl 1995-03-17 žemės pardavimo-pirkimo sutarties dalis dėl 0,14 ha pardavimo yra neteisėta ir naikintina 1964 m. CK 47 str., o 2006-02-14 sutarties dalis dėl 0,14 ha – 2000 m. CK 1.80 ir 1.81 str. numatytais pagrindais;
5) Kauno apskrities administracijos 2007-12-14 sprendimas išmokėti už 0,44 ha kompensaciją, kai buvo galima nuosavybę atkurti natūra, pažeidė ieškovo teises, numatytas Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d., todėl yra neteisėtas. Kompensacijos dydis neatitinka realios žemės kainos, ką patvirtina žemės pardavimo UAB „Rivona“ sutartis. Tokia kompensacija pažeidžia ieškovo teises, numatytas Konstitucijos 23 str. 3 d. Nebuvo laikytasi ir teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, kad, neišsprendus pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą prašymo, žemė neturi būti perleidžiama kitiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-09-06 nutartis c. b. byloje Nr. 3K-3-384, 2005-10-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-495);
6) apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo gavęs 2007-12-14 sprendimą. Matuojant žemę nuosavybės teisėms atkurti S. R. ir N. S. ieškovas nedalyvavo. Įsakymas, kuriuo numatyta kompensacija pinigais, buvo parodytas ieškovui apylinkės teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai N. D. ir J. D. prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį atmesti, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime nurodė šiuos motyvus:
1) apelianto motyvai dėl N. D. nusikalstamų veiksmų atmestini, nes Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2008-07-18 nutarime nurodyta, kad skundžiami tik atsakovo N. D. veiksmai, tačiau nėra pasisakoma, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką. Žemės sklypo matavimo ir ribų nustatymo darbus atliko kiti asmenys, dėl kurių veiksmų apeliantas nesikreipė į prokuratūrą. Kauno rajono apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 65-2-00005-08 N. D. įtarimai nebuvo pareikšti. Ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami tuo pagrindu, jog atsakovas yra padaręs nusikalstamą veiką. Įstatymai draudžia išreikalauti nekilnojamus daiktus iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.);
2) apelianto pateikta 1993 m. žemės nuomos sutartis patvirtina, kad jis apie savo pažeistas teises tokiais pačiais pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys, sužinojo ne tik 1996 m. ar 1998 m. birželio mėn., bet 1993 m., t. y. daugiau nei prieš 15 metų. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra įstatymo pagrindas netenkinti ieškinio;
3) apeliantui nuosavybės teisių į A. K. valdytą 1,19 ha žemės sklypą atkurtos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/111982 galiojant LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimui Nr. 385, leidžiančiam grąžinamo žemės sklypo riboms nesutapti su buvusioms žemėnaudos ribomis ne daugiau nei 40 proc. turėtos žemės valdos. Matuojant žemės sklypą, į kurį pretendavo apeliantas, taip pat galiojo LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423, kurio 14 p. nustatė reikalavimus projektuojamoms privačių ūkių žemėnaudoms. Ieškovas nepateikė įrodymų apie paminėtų nutarimų pažeidimą, jų pagrindu priimtų sprendimų, nesutikdamas su sklypo ribomis, neskundė administracine tvarka;
4) apeliantas pripažino, kad dar 1993 m. sudarė žemės nuomos sutartį, nes norėjo, kad žemė būtų suteikta kitoje vietoje. Tai reiškia, kad piniginė kompensacija jam buvo paskaičiuota išimtinai dėl jo paties veiksmų, t. y. apeliantas neišreiškė valios dėl žemės sklypo skyrimo kitoje vietoje, todėl jam buvo paskaičiuota piniginė kompensacija;
5) teismas nenukrypo nuo apelianto nurodytos teismų praktikos. Šioje byloje ir apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. K. ir R. S. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad grąžinant nuosavybės teisės jų tėvui, N. S., atliekant matavimus, sklypo ribos buvo paslinktos į ieškovo sklypo pusę, padidinant žemės S. R. sklypo formavimui. 1996 m. sausio mėn. atlikus tikslius sklypo geodezinius matavimus paaiškėjo, kad faktinis sklypo plotas 0,5 ha mažesnis už paskirtąjį, todėl jų tėvui už trūkstamą plotą buvo išmokėta kompensacija. Ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma. Pagal ieškovo pateiktą B. K. buvusios valdos abrisą, nukrypimo norma 0,06 yra neviršijama. Suskaičiuota norma 0,67 ha, o trūksta 0,44 ha. Ieškovo teiginys, kad esamas nukrypimas atėmė pusę jo močiutės sklypo, yra neteisingas, nes ieškovas ginčija viso sklypo, t. y. B. K. ir A. K. kartu, ribas. Atsakovai nurodė, kad apie tai, jog jų tėvui N. S. atkurtos nuosavybės teisės, ieškovas turėjo žinoti 1996 m., nes tais pačiais metais sklype buvo pradėtos statybos, atlikti sklypo geodeziniai matavimai, sklypo ribos pažymėtos specialiais riboženkliais, nurodančiais žemės nuosavybę. Ieškovo pateiktame B. K. buvusios valdos abrise nurodyta, kad dėl dabar ginčijamų plotų 1,12 ha priimti sprendimai. Vadinasi, ieškovui apie priimtus sprendimus buvo žinoma.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, jog nesutinka su apelianto motyvu, kad tariamai leistinas 40 proc. nukrypimas negalėjo būti taikomas, o LR Žemės ūkio ministerija, paskyrusi ginčo žemę S. R. ir N. S., pažeidė tuo metu galiojusio LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str., laikė teismo sprendimą teisėtu ir prašė palikti jį nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rivona“ su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ji yra sąžininga žemės įgijėja, įrodymų, paneigiančių jos sąžiningumo prezumpciją ( CK str. 4.96 str. 2 d.), byloje nėra. Ieškinio reikalavimai dėl 2006-02-24 žemės pirkimo-pardavimo sutarties bei 0,14 ha žemės ieškovui grąžinimo yra nepagrįsti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė LR Žemės ūkio ministerija prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų:
1) apelianto argumentai, kad matuojant žemės sklypą buvo neteisėtai nukrypta nuo turėto žemės sklypo ribų, nėra pagrįsti įrodymais. Ieškovas neįrodė, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. ir įmatuojant į jam suformuotą 11,45 ha žemės sklypą apie 0,3 ha žemės, kuri priklausė B. K. ir A. K., buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes N. S. buvo formuojamas racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijų kontūrų, žemės sklypas. S. R. 16,77 ha grąžinti natūra, o už 0,82 ha išmokėta kompensacija atsižvelgiant į Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybos išduotą 1992 m. spalio 19 d. pažymą Nr. 420, 1992 m. lapkričio 27 d. Žemės sklypų skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktą, Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadą;
2) Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadoje nurodyta, jog S. R. gyvenamoji vieta yra Kauno rajono Babtų apylinkė, Babtai, Kauno g. 8-10. S. R. tinkamai įgyvendino teisę ekvivalentine natūra atsikurti nuosavybės teises į turėtą žemę Kauno rajone, Babtų apylinkėje. Byloje yra pateiktas 1994-03-17 pažymėjimas Nr. 90 dėl gyvenamosios vietos, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą nesutampa su Kauno rajono valdybos išvadoje nurodyta gyvenamąja vieta. Tačiau pažymėjimas išduotas vėliau nei priimtas 1994 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 11-1640-38729. Pagal teisės aktus būtent išvada yra privalomas dokumentas atkuriant nuosavybės teises. Tuo tarpu 1994-03-17 pažymėjimas Nr. 90 galėtų būti laikomas svarbiu įrodymu, jei jis būtų išduotas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo LR Teisingumo ministerija prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, jog Teisingumo ministerija šioje byloje įtraukta nepagrįstai, nes teismo sprendimas jos teisėms ir pareigoms įtakos neturės.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmėtė, nes ieškovas ieškinio neįrodė ir praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka byloje surinktus įrodymus.
Apelianto motyvas, kad apelianto teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę pirmiau už atsakovę S. R. ir N. S. gynė Konstitucijos 23 str., nėra pagrįstas. Tiek ieškovas, tiek atsakovai S. R. ir N. S. buvo pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, kaip žinia, prieš įstatymą visi lygus. Apeliantas bei atsakovai S. R. ir N. S., pateikdami prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, pagal tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimus privalėjo pateikti dokumentus, kuriais remiantis galėtų būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams. Kaip nustatyta byloje, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai 1992-1993 metų laikotarpiu buvo pateikti dokumentai, reikalingi pretendentų N. S. ir S. R. nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai atlikti. Todėl iš esmės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtas 1992-12-07 sprendimas Nr. 11-15-5529 (N. S.) ir 1994-01-19 sprendimas Nr. 11-1640-38729 (S. R.) atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą natūra buvo pagrįstas ir teisėtas ta prasme, kad ministerija nepažeidė šiai procedūrai atlikti tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų. Apelianto motyvai apie tai, kad atsakovas N. D. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, sudarė palankias sąlygas S. R. atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąją turtą Sitkūnų kaime, ginčo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai nebuvo žinomi.
Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie, jo nuomone, sudaro pagrindą laikyti, jog žemės sklypo suteikimo ir žemės sklypo dydžio nustatymo procedūros buvo pažeistos. Pateikti dokumentai patvirtina, kad remiantis Kauno rajono valdybos išvada apie nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemę, mišką atstatymo, N. S. pasiūlyta (1992-05-30) grąžinti 11,45 ha žemės Kauno rajono Sitkūnų kaime, atsakovei S. R. pasiūlyta (1992-10-14) atstatyti nuosavybės teisę grąžinant natūra 16,77 ha žemės Kauno rajone, Sitkūnų kaime. Šie žemės sklypai buvo apžiūrėti vietoje, nustatytos žemės sklypų ribos. Apeliantas iš esmės neginčija, kad ši informacija jam buvo žinoma ir kad 1992-04-03 jis pasirašė žemės sklypo vietos apžiūrėjimo akte. Minėti dokumentai (išvados nuosavybės teisių atkūrimo bylose) yra byloje, jie nėra nuginčyti, todėl kolegija byloje vadovaujasi šiais rašytiniais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad ieškovas turėjo pakankamai duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą nuo 1992 m., todėl turėjo galimybę teisinėmis priemonėmis aiškintis dėl teisėtumo procedūrinių veiksmų, susijusių su atsakovų S.,R. ir N. S. nuosavybės teisių atkūrimu, tiek, kiek, jo nuomone, šios procedūros pažeidė paties apelianto teises. Ieškovo motyvas, kad tikėjosi, jog jam bus suteikta žemė, ir dėl to jam nenaudingų dokumentų neskundė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas ieškinio senaties nepraleido arba kad nurodytas motyvas sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Taigi šis ieškovo motyvas negali būti pripažintas pagrįstu, dėl to prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pirmosios instancijos teismas netenkino pagrįstai .
Ieškovas ir A. K. pretendavo į B. K. ir A. K. turėtus žemės sklypus (iš viso apie 21 ha) Paparčių ir Sitkūnų kaimuose. Pažyma apie nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno rajone Sitkūnų kaime 1,19 ha žemės patvirtinančių dokumentų pateikimą ieškovo vardu buvo surašyta tik 1999-05-31. Dėl to matuojant žemės sklypą N. S. ir S. R. buvo naudojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-10-12 nutarimo Nr. 423 14 p. patvirtinta metodika, nustatanti, kad privačių ūkių žemėnaudos turėjo būti projektuojamos taip, kad jų ribos sutaptų su stabiliais kraštovaizdžio objektais, valstybinės nuosavybės upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais, miškų, valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eitų privačių upelių arba griovių viduriu, senomis ežiomis. Lygumoje dirbamus laukus žemėnaudų ribos turėjo kirsti tiesiomis linijomis ir suformuoti taisyklingus sklypus. Matuojant žemės sklypą apeliantui galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 metodika, leidžianti grąžinamo žemės sklypo riboms nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne daugiau nei 40 procentų. Todėl atmestinas apelianto motyvas, kad buvo pažeistos jo teisės ir dėl netinkamai taikytos metodikos nustatant ginčo žemės sklypo ribas ir jų plotą, įmatuojant N. S. į suformuotą 11,45 ha žemės sklypą, dalį žemės sklypo 0,30 ha, patenkančio į buvusį savininkų B.,K. ir A.,K. ribas, bei atsakovei S.,R. įmatuojant į suformuotą 16,77 ha dalį žemės sklypo 0,14 ha, patenkančio į buvusį savininkų B.,K. ir A.,K. ribas, ir dėl to apeliantui skirto žemės sklypo sumažėjimo.
Remiantis bylos medžiaga, apeliantui nuosavybės teisės buvo atkurtos 2000 m. (Kauno apskrities 2000-07-13 sprendimas Nr. 52/12667). Byloje nėra įrodymų, kad 2007-05-14 sprendimas Nr. 52/11982 atkurti nuosavybės teisę į ieškovui tenkančią žemės valdos dalį (0,44 ha) sumokant pinigų neatitiko tuo metu galiojusių įstatymų.
Apelianto motyvai, kad jis buvo suklaidintas dėl savo teisės atkurti nuosavybės teisę į ginčo sklypus natūra, dėl to nesikreipė į teismą, nėra įrodyta jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai – tiek iš apelianto paaiškinimo, tiek iš rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams S. R. ir N. S., nes jų sklypai betarpiškai ribojasi su apelianto naudojamu žemės sklypu. Be to, į S. R. ir N. S. perduotus nuosavybės teise valdyti žemės sklypus buvo įmatuota dalis buvusių savininkų B. K. ir A. K. žemės sklypo (0,44 ha). Apeliantas 1992 m. dalyvavo apžiūrint ir paženklinant ginčo žemės sklypus ir neginčijo jam pasiūlyto grąžinti natūra žemės sklypo ribų ir paženklinimo plano. Žemės sklypo planas yra sudėtinė sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemė atkūrimo dalis, o informaciją apie žemėvaldas yra įregistruojama Nekilnojamo turto registro duomenų bazėje.
Atsakovė UAB „Rivona“ procesiniuose dokumentuose pagrįstai nurodė, kad sudarant ginčo turto perleidimo sandorius šalys pasitikėjo NTRC duomenų įrašais ir nežinojo, kad į S. R. žemės sklypo dalį (0,14 ha) pretenduoja ieškovas, todėl bendrovė yra sąžininga ginčo turto pirkėja. Šie atsakovės UAB „Rivona“ nurodyti motyvai byloje nėra nuginčyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymus panaikinti sudarytus nekilnojamo turto perleidimo sandorius tarp atsakovų N. D. ir J. D. bei atsakovės UAB „Rivona“.
Kolegija taip pat sutinka su atsakovų N. D. ir J. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvu, kad apeliaciniame skunde paminėtos civilinės bylos Nr. 3k-3-494/2005 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytinų šioje byloje aplinkybių, todėl šioje byloje netaikytinos.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas apeliantas patvirtino, kad jo interesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo į turtą natūra, t. y. jis suinteresuotas gauti ne kompensaciją už žemės sklypą, bet žemės sklypą Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, natūra. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas raštas (b. l. 101) patvirtina, kad apeliantas 2007-05-09 pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Sitkūnų arba Babtų mieste. Tačiau šis apelianto prašymas surašytas tik po to, kai Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento pasitarime 2007-05-03 (protokolas Nr. 15-19) buvo nutarta priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovui pagal parengtą sprendimo projektą, parenkant atlyginimo būdą pinigais; ieškovas šiame pasitarime taip pat dalyvavo – tai patvirtina pasitarimo dalyvių registracijos sąrašas (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Dėl to atmestinas apelianto motyvas, kad informacija nuo jo buvo nuslėpta.
Bylos duomenimis, apeliantas nuomos sutarties pagrindu nuo 1993 m. naudojo žemės sklypą Paparčių kaime (2 t., b. l. 102) ir, apelianto paaiškinimu, tikėjosi, kad nuosavybės teisės į turtą jam bus atkurtos natūra. 2000 m. liepos 13 d. paaiškėjus (sprendimas Nr. 52/12667), kad priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises natūra į 0,75 ha žemės sklypo, o į kitą dalį, 0,44 ha, bus atkurtas vėliau sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, ieškovas minėto sprendimo neskundė ir pasirašė sudarytame 2000-08-30 žemės sklypo plane patvirtindamas, kad planas su ieškovu suderintas. Pažymėtina, kad šiame plane aiškiai pažymėtos N. S. ir atsakovo N. D. (buv. savininkės S. R.) žemės sklypo ribos, taip pat nurodytas ieškovo žemės sklypo plotas – 0,75 ha. Šie duomenys aiškiai nurodo visą reikalingą informaciją tiek apie ieškovo turimo sklypo plotą, tiek apie buvusių savininkų A. K. ir B. K. žemės sklypo dalių įmatavimą į atsakovei S. R. ir N. S. suformuotus sklypus. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas B. K. žemėvaldos abrisas patvirtina, kad šiame dokumente yra padarytos atžymos dėl buvusiam savininkui priklausančios žemės sklypo dalies (1,12 ha), taip pat ir atžyma dėl priimtų sprendimų (2 t., b. l. 103), dėl kurių žemės sklypas sumažėjo, todėl ir šis faktas patvirtina, kad ieškovui buvo žinomas sprendimas dėl dalies žemės sklypo perdavimo kitiems asmenims. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas jau nuo 1992 m. žinojo ne tik apie nuosavybės teisių atkūrimą S. R. ir N. S., bet ir apie jam pačiam ruošiamus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Todėl apelianto motyvas, kad neturėjo pakankamai informacijos apie institucijų sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu ieškovui, todėl negalėjo įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą ginčyti jam nepalankius dokumentus, priimtus 2000 m. ir vėliau, nėra pagrįstas.
Kartu su apeliaciniu skundu pateiktos žemės sklypų planų kopijos (2 t., b. l. 99-100) patvirtina buvusių savininkų žemės sklypo lokalizacijos vietą. Šie dokumentai teismui buvo žinomi, nes jie yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje, todėl negali būti laikomi nauju įrodymu, kuris teismui nebuvo žinomas teismo sprendimo priėmimo metu.
Taip pat atmestinas apelianto motyvas, kad ieškovui siūlomos kompensacijos sumą už žemės sklypo dalį yra paskaičiuota neteisingai, nes UAB „Rivona“ už jai parduotą žemės sklypą sumokėjo žymiai didesnę sumą negu siūloma ieškovui. Visų pirma ieškovui siūlomos kompensacijos suma apskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. ir Registro kadastro duomenimis apie žemės sklypo vertę. Paaiškėjus, kad žemė nėra laisva (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str.), o perduota nuosavybėn privatiems asmenims, ieškovui nutarta išmokėti piniginę kompensaciją už 0,44 ha, atitekusius privatiems asmenims. Žemės sklypo kaina pirkimo-pardavimo sudarymo metu šio sandorio šalių (N. D. ir kitų asmenų) nustatyta susitarimo būdu, be to, pardavimo objektas – žemės sklypo plotas skiriasi savo dydžiu, todėl parduoto žemės sklypo kaina negali sutapti su ieškovui siūlomos kompensacijos suma. Taigi ir šis apelianto motyvas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo nekeisti.