Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-978-115/2006

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-01-28
Bylos Nr.: 2A-978-115/2006
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginijus Kairevičius (pran.), Tatjana Žukauskienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: G. P.
Atsakovas: A. L.

Kategorijos

42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-978-52/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 52.3;121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. sausio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Tatjanos Žukauskienės, Almos Urbanavičienės, sekretoriaujant G.Glavackaitei,

dalyvaujant ieškovei G. P. , ieškovės atstovui advokatui R. Lideikai, atsakovui A. L. , atsakovo atstovui advokatui J. Bagdonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-577/2006 pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui A. L. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. L. 99 090 Lt jai padarytų nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1999-09-21 kartu su atsakovu įsigijo žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini). Dar iki namo įsigijimo su atsakovu sudarė žodinę rangos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atlikti ūkinio pastato - būsimos siuvyklos renovacijos darbus už 107 279 Lt, o ieškovė įsipareigojo apmokėti medžiagas bei atsiskaityti už atliktą darbą. Tačiau atsakovas darbų atliko 8189 Lt sumai, o už likusius – 99 090 Lt - atsakovas jokių darbų neatliko, medžiagų nepirko. Ieškovė nurodė, kad visi pinigų judėjimai yra užfiksuoti sąsiuviniuose.

Atsakovas A. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad dar iki namo pirkimo buvo susitarę su ieškove, jog nupirkus namą jį pagerins, vėliau parduos. Pripažino, kad su ieškove žodžiu tarėsi dėl namo remonto, tačiau buvo susitarta, kad kiekvienas pirks medžiagas už savo lėšas, mokės darbininkams, o vėliau, kai bus padarytas remontas, jie tarpusavyje atsiskaitys pagal kiekvieno turimas sąskaitas–faktūras ir kitus dokumentus. Taip pat paaiškino, kad savo motinos namo, esančio Tauragėje, remonto išlaidas ir būsimas namo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas fiksavo sąsiuviniuose, kurie 1999 m. spalio-lapkričio mėnesiais iš jo buvo pavogti. Teigia, kad jokių ieškovės parašų bei prierašų “duota”, kurie, pasak ieškovės, patvirtina pinigų perdavimo faktus, sąsiuviniuose nebuvo, jokių pinigų iš ieškovės jis nėra gavęs, o padarytus remonto darbus atliko iš savo lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006-06-15 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš G. P. atsakovui A. L. 2 500 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 6 Lt pašto išlaidų valstybei bei panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-01-12 nutartimi A. L. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad atsakovas A. L. nepripažino, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota buitinių poreikių aptarnavimo rangos sutartis, paaiškino, kad tarp jo ir G. P. dar iki ginčo namo prikimo-pardavimo pardavimo sutarties sudarymo buvo žodinis susitarimas, jog pastarieji pirks namą, jį pagerins ir vėliau parduos. Sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 43 str. 1 d. 2 p. numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai turi būti rašytinės formos, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato LR įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus LR įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad šalys, sudarydamos tokio pobūdžio sandorį, privalėjo laikytis rašytinės formos. 1964 m. CK 58 str. 2 d. numatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovė yra verslininkė, o jos veiklos pobūdis yra prekyba. Atsižvelgiant į tai, bei ieškovės nurodytas aplinkybes, kad nepaisant to, jog atsakovas, gaudamas pinigus, nenorėjo pinigų perdavimo tinkamai įforminti, o ieškovė vis tiek jam duodavo dideles pinigų sumas, teismas tokius ieškovės paaiškinimus laikė nelogiškais. Todėl pažymėjo, kad neturi pagrindo tikėti ieškovės paaiškinimais apie tai, jog ji sudarė žodinę rangos sutartį su atsakovu dėl ūkinio pastato remonto. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė 2002 m. birželio mėnesį kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl ginčo namo pirkimo – pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia bei pripažinimo jai nuosavybės teisės į visą ginčo namą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad visą sumą už namą, ūkinius pastatus, žemės sklypą ji pardavėjui sumokėjo viena, o atsakovas tokių pinigų neturėjo ir nieko nemokėjo. Aplinkybės, kad vienos bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, jog atsakovas išvis nieko nemokėjo už perkamą bendros nuosavybės namą, jai grasino, ji buvo priversta pasirašyti sutartį, o nagrinėjamojoje byloje nurodė, kad po namų valdos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo taip pasitikėjo atsakovu, kad namo remontui perdavė jam per 107 000 Lt, sudarė teismui pagrindą netikėti ieškovės paaiškinimais bei nesivadovauti jos pateiktais įrodymais. Teismas nesivadovavo liudytojų S. Z. , A. P. , R. V. , D. S. paaiškinimais (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Taip pat nesutiko su ieškovės atstovo nuomone, kad šioje byloje taikytinos CK 1.93 str. 6 d. nuostatos, nes nagrinėjamojoje byloje Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. neturi būti taikomas.

Šalies argumentai

Ieškovė G. P. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-06-15 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovo 99 090 Lt. Taip pat prašė išreikalauti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo archyvo baudžiamąją bylą Nr. 1⁴-170/2001 ir ištirti bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ieškovė nurodė, kad laiko nepagrįstu pirmos instancijos teismo argumentą dėl įstatymo reikalaujamos paprastosios rašytinės formos nesilaikymo, atimti iš šalių teisę, esant ginčui, sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais ir nesivadovauti liudytojų S. Z. , A. P. , R. V. , D. S. paaiškinimais (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Ieškovė mano, kad teismas priėmęs tokią išvadą buvo nenuoseklus ir elgėsi nelogiškai. Jeigu teismas ketino remtis 1964 m. CK 58 str. 2 d. draudimu, tai kyla klausimas, kodėl apskritai šie liudytojai buvo apklausinėjami teismo posėdyje. Be to, jeigu teismas vadovavosi 1964 m. CK 58 str. 2 d., tai turint dėmesyje 1964 m. CK 43 str. 2 punktą (rašytinė forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma, jo sudarymo metu, yra didesnė kaip 500 litų), teismas negalėjo remtis ir liudytojo J. J. paaiškinimais dėl jo ir atsakovo, neva, sudaryto sandorio dėl kailinių pirkimo-pardavimo už 1200 Lt. Tačiau teismas liudytojo V. J. parodymais kažkodėl rėmėsi. Nors teismas ir deklaravo, kad liudytojų S. Z. , A. P. , R. V. ir D. S. parodymais nesivadovauja, teismo sprendimo aprašomojoje dalyje šių liudytojų paaiškinimų turinys yra išdėstytas, parodymai cituojami. Ieškovė taip pat nurodė, kad LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis draudžia taikyti iki naujojo CK įsigaliojimo sudarytų sandorių atžvilgiu tik teisės normas dėl sandoriu negaliojimo. Tačiau LR CK 1.93 str. 2 d. norma „Įstatymų reikalaujamos paprastosios rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti“ ir LR CK 1.93 str. 6 dalis nėra teisės normos reguliuojančios sandorių negaliojimą, nes nėra pasakyta, kad paprastos rašytinės formos nesilaikymas pats savaime darytų sandorį negaliojantį. LR CK 1.93 str. 2 d. ir 6 d. normos reguliuoja įrodymų leistinumo klausimus. Ieškovė pažymėjo, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė LR CPK 185 str. 1 d. nuostatas. Ieškovė taip pat nurodė, kad įrašai jos pateiktuose sąsiuviniuose atsakovo daryti 1999 m. gruodžio pabaigoje ir jie parodo, kiek ji sumokėjo atsakovui bei kur buvo leidžiami pinigai, tačiau pirmos instancijos teismas šių įrodymų nevertino.

Atsiliepimas

Atsakovas A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovas nurodė, kad civilinėje byloje yra eilė dokumentų, patvirtinančių atliktų darbų ir pirktų medžiagų kiekį ieškovės ir atsakovo lėšomis. Jis pažymėjo, kad darydavo įrašus sąsiuvinyje apie gautų pinigų panaudojimą darbams ir medžiagoms įsigyti, tačiau tai patvirtinti savo parašu atsisakydavo. Atsižvelgiant į tai nurodė, kad ieškovė visus įrodymus dėl lėšų davimo statinių pagerinimui įrodinėja suklastotais dokumentais, nes jis tuose sąsiuviniuose nepasirašinėdavo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi G. P. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-06-15 sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, išklausęs šalių, jų atstovų kalbas, padarė išvadą, jog apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti nepakeistas.

Šalies argumentai

G. P. 2007-09-10 kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą apeliacinės instancijos teisme LR CPK 366 str. 1 d. 8 p. pagrindu, Vilniaus apygardos teismo 2006-12-04 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-06-15 d. sprendimą ir jos ieškinį patenkinti.

2007-11-22 nutartimi procesas šioje byloje atnaujintas, nes bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka padarė išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai negali būti pagrindu pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą. Skundžiamas sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis paliktini nepakeistais Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje nurodytais motyvais, nes byla yra išspręsta teisingai.

Šalies argumentai

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. L. dėl nuostolių, atsiradusių nevykdant rangos sutarties, atlyginimo. Ieškovė ir atsakovas 1999-09-21 pirkimo – pardavimo sutartimi lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, įsigijo gyvenamąjį namą, (97 % baigtumas), ūkio pastatą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-12, 17-20 79). Nustatyta, kad atsakovas, motyvuodamas CK 4.75 str. 1 d., t. y. tuo, kad valdant, naudojantis ir disponuojant lygiomis dalimis pirktu turtu tarp šalių kilo nesutarimai 2002-02-06 pateikė teismui ieškinį G. P. dėl naudojimosi tvarkos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu su priklausiniais ir žemės sklypu nustatymo (t. 1, b. l. 2-4). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2003-03-03, išnagrinėjęs ieškovės G. P. ieškinį atsakovams A. L. , A. N. , trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 2-ajam notarų biurui dėl pirkimo – pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir pirkėjo teisių perleidimo G. P. ieškinį atmetė. Teismas rėmėsi byloje esančiais duomenimis apie tai, kad tiek G. P. , tiek A. L. kiekvienas atskirai deklaravo pajamas ½ namo su žemės sklypu įsigijimui, atsakovas namo ir žemės sklypo įsigijimui pinigų turėjo, sutarties sudarymo metu buvo išreikšta abiejų šalių valia sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė, nurodydama, kad ji buvo priversta pasirašyti sutartį, nes atsakovas jai grasino ir gąsdino, ieškinio nepatikslino ir tuo pagrindu sutarties neginčijo. Šalys, būdamos ginčo namo bei žemės sklypo bendrasavininkai teisėtai ir pagrįstai valdė, naudojosi ir disponavo jiems po lygiai priklausančiu bendrosios dalinės nuosavybės teise turtu (t. 1, b. l. 48). G. P. nurodė, kad ji visą sumą už namą, ūkinius pastatus, žemės sklypą ir namą pardavėjui sumokėjo viena, o atsakovas tokių pinigų neturėjo ir nieko nemokėjo. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004-04-22 išnagrinėjęs bylą ieškovo A. L. ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu su priklausiniais ir žemės sklypu sprendimu patenkino, o atsakovės G. P. priešieškinį dėl 99 090 Lt nuostolių atlyginimo atmetė. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija 2005 11 29 nutartimi pirmosios instancijos teismo 2004-04-22 sprendimo dalį pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto naudojimosi tvarką. Kitoje dalyje sprendimą panaikino, bylą priešieškinio dalyje perdavė nagrinėti iš naujo (t.3, b.l.30-34) .

Vilniaus rajono apylinkės teisme bylą nagrinėjant iš naujo nustatyta, kad ieškovės paaiškinimai duoti teismui skiriasi ir yra prieštaringi. Iš ieškovės 2004 03 17 teismui duoto paaiškinimo matyti, kad 1999 m. rugsėjo mėn., dar iki gyvenamojo namo pirkimo, atsakovė su ieškovu sudarė žodinę neterminuotą buitinių poreikių aptarnavimo rangos sutartį, šiems darbams atlikti 1999 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ir sumokėjo A. L. 107 279 Lt (t. 2, b. l. 100), tačiau bylos nagrinėjimo metu 2006-05-22 teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad 1999 m. nuo rugpjūčio mėn. iki 2000 m. sausio mėn. A. L. buvo duota 107 000 Lt namo pirkimui, šiuo laikotarpiu ji sumokėjo jam 107 006 Lt už perkamo namo remontą. Nurodė, kad rangos sutarties su ieškovu nesudarė, nes jis atsisakydavo (t. 1, b. l. 99).

Pažymėtina, jog apeliantės teiginys, kad teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pažeidė įrodymų vertinimo ir aplinkybių visapusiško ir objektyvaus ištyrimo principus, prasilenkia su tikrove. Kolegija konstatuoja, jog tik remiantis šiais principais galima daryti išvadas, kurias padarė pirmos instancijos teismas. Neabejotina, jog tik visapusiškai tiriant bylos aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad ieškovė savo parodymais šioje byloje ir byloje, kuri ieškovės buvo iškelta dėl ginčo namo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kurie yra visiškai priešingi, sudarė pagrindą kritiškai vertinti jos teiginius ir pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog ankstesnėje byloje dėl ginčo namo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė nurodė, jog atsakovas ją gąsdino ir jai grasino – taigi tokie veiksmai buvo atliekami dar iki bendrai perkant namą. Tačiau kalbant apie namo remontui duodamas sumas šioje byloje, ieškovė ne kartą ir ne du paminėjo, jog labai pasitikėjo atsakovu ir todėl davė jam pinigus be tinkamo įforminimo. Akivaizdu, jog žmogui, kuris tau yra grasinęs, niekas neduotų pinigų be tinkamo įforminimo remdamasis pasitikėjimo motyvu. Taigi akivaizdu, jog ieškovės parodymai yra labai prieštaringi ir tai yra pakankamas pagrindas abejoti jos parodymais. Apie tai savo sprendime teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas.

Visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes pagrįstai galima abejoti ieškovės teiginiais, jog ieškovė sudarė žodinę rangos sutartį su atsakovu dėl ūkinio pastato remonto ir pasitikėdama atsakovu, perduodavo jam dideles pinigų sumas neįformindama pinigų perdavimo, nes atsakovas niekur nenorėjo apie tai pasirašinėti. Konstatuotina, jog ieškovė, kaip verslininkė akivaizdžiai turėjo suvokti pinigų reikšmę ir koks yra tinkamas pinigų perdavimo būdas, tuo labiau, jei jos tvirtinimu atsakovas atsisakydavo pasirašyti. Net ne verslininkui akivaizdu, jog asmuo imdamas pinigus ir atsisakydamas už tai pasirašyti gali vėliau savo prievolės nepripažinti. Tai teisingai pažymėta ir pirmos instancijos teismo sprendime.

Apeliacinio skundo argumentais, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 58 str. 2 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. bei CK 1.93 str. 6 d. yra nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė nurodo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis ir ji reikalauja atlyginti 107 279 Lt dydžio nuostolius, patirtus dėl sutarties neįvykdymo. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 374 str. rangos sutartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti, tokia sutartis turėjo būti sudaroma raštu (CK 376 str.), nes pagal CK 43 str. 1 d. 2 p. fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma (sąmata) jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt turi būti sudaromi raštu, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad sandorio suma pagal ieškovės ieškinį yra didesnė negu 500 Lt, toks sandoris turėjo būti sudarytas raštu, todėl tuo metu galiojęs 1964 m. CK 58 str. 2 d. numatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Analogiška nuostata yra įtvirtina 2000 m. CK 1.93 str. 2 d., o CK 1.93 str. 6 d. 4 p. yra pasakyta, kad 2 d. nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar iki naujojo – 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl teismas pagrįstai vadovavosi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis sandorio formą ir dėl jos nesilaikymo kylančias pasekmes. Be to, pažymėtina, jog net pasitelkus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus ir per jų prizmę vertinant S. Z. , A. P. , R. V. , D. S. , A. V. parodymus, konstatuotina, jog S. Z. ir A. P. yra artimi ieškovės giminaičiai ir gali būti tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Tas pats pasakytina ir apie S. Z. parodymus – ji artima ieškovės draugė, net nakvodavo pas ieškovę. Šie liudytojai nurodė matę ieškovę duodant pinigus atsakovui ir net nurodė konkrečias sumas, tačiau visi paaiškino, jog apie duodamų sumų dydį ir jų davimo tikslą žinojo tik iš ieškovės žodžių. Tik vienas A. P. parodė, jog matė, kad ieškovė darė kažkokius įrašus sąsiuvinyje, tačiau nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, jog matė, kad ir atsakovas tuo pat metu būtų kažkur daręs įrašus (t.5, b.l.23-26). Šioje vietoje taip pat pažymėtina, jog teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pateiktuose sąsiuviniuose, kuriais kaip pagrindiniais įrodymais remiasi ieškovė, esantys įrašai yra nekonkretūs, ir šiuose sąsiuviniuose esantys duomenys patvirtina tik tą faktą, kad buvo atliekami atžymėjimai apie pakeliamus vartus, laiptus, cementą ir pan., kad įvairūs atžymėjimai buvo daromi sąsiuviniuose A. L. ranka, tačiau tai neįrodo, kad pinigai buvo mokami už konkrečius darbus būtent A. L. . Konstatuotina, jog neįmanoma objektyviai nustatyti ar įrašai sąsiuviniuose buvo daromi vienu metu, nes ieškovė nurodė, jog tai buvo daroma vienu metu, o iš jos žodžių tai pakartojo liudytojai, tačiau atsakovas nurodo, jog įrašai ieškovės ranka padaryti vėliau, taigi iš esmės yra du informacijos šaltiniai - ieškovės teiginiai ir atsakovo teiginiai, iš kurių negalima nustatyti objektyvios tiesos. Liudytojas A. V. aiškiai nurodė, jog jam pinigus mokėjo tiek ieškovė, tiek ir atsakovas, todėl jo parodymų negalima vertinti, kaip patvirtinančių vienos ar kitos pusės teisumą.

Šalies argumentai

Apeliantės teiginiai, jog teismas vertindamas liudytojų parodymus yra nenuoseklus, nes parodymais nesivadovauja, bet juos nurodo savo sprendime, yra nepagrįsti. Teismas, tirdamas bylos aplinkybes, visų pirma privalo jas nustatyti ir išsiaiškinti. Tik tinkamai išsiaiškinus bylos aplinkybes ir ištyrus surinktus įrodymus galima daryti priimti sprendimą dėl bylos esmės. Sprendime privalomai turi būti nurodytos visos teismo nustatytos aplinkybės, šiuo atveju tai liudininkų parodymai. Teismas nagrinėdamas bylą negali iš anksto – neišsiaiškinęs visų aplinkybių konstatuoti, jog kažkurios bylos aplinkybės neturės bylai reikšmės ir jų nenagrinėti. Tokiu atveju būtų pažeisti įrodymų visapusiško ištyrimo ir objektyvumo principai ir apeliantė turėtų pagrindą skųsti teismo sprendimą tuo pagrindu, jog byloje neištirti svarbūs įrodymai. Šiuo atveju teismas ištyrė liudytojų parodymus, tačiau objektyviai nurodė, jog jie negali būti vertinami, kaip įrodantys rangos sandorio sudarymo faktą.

Apeliantės argumentas, jog teismas rėmėsi V. J. parodymais, tačiau nesirėmė kitų liudininkų parodymais, negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis teismo sprendimo neteisėtumą. Teismas sprendime pažymėjo, jog V. J. parodymai patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo parduotų kailinių sulygtos kainos. Tačiau byloje nesprendžiamas tokio sandorio buvimo ar nebuvimo klausimas. Tai akivaizdžiai nėra pagrindinė aplinkybė, lėmusi teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės gali būti vertinamos vadovaujantis tikimybių principu, numatančiu, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad teismas pagrįstai neleido sau padaryti tokios išvados. Kiti byloje esantys įrodymai: sąskaitos – faktūros (t. 2, b. l. 5-13, t. 3, b. l. 117-118), nuotraukos (t. 2, b. l. 15-23) įrodo statybinių medžiagų įgijimą, statybos darbų atlikimą, be to, patvirtina atsakovo teiginius, kad ir ieškovė, ir atsakovas savo ruožtu pirko medžiagas, nes dokumentai išrašyti ir vieno, ir kito vardu. A. L. teismui pripažino, kad su ieškove žodžiu tarėsi dėl namo remonto, tačiau buvo susitarta, jog kiekvienas pirks medžiagas už savo lėšas, mokės darbininkams, o vėliau, kai bus padarytas remontas, jie tarpusavyje atsiskaitys pagal kiekvieno turimas sąskaitas–faktūras ir kitus dokumentus. Iš dalies taip buvo mokami pinigai statybos darbus atlikusiam A. V. (A. V. baudžiamoji byla Nr 1-170/2001). A. L. teismui paaiškino, kad savo motinos namo, esančio Tauragėje, remonto išlaidas ir būsimas namo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas fiksavo sąsiuviniuose, kurie 1999 m. spalio - lapkričio mėnesiais iš jo buvo pavogti , vėliau G. P. nurodytus sąsiuvinius pateikė teismui kaip įrodymus. A. L. teigė, kad jokių ieškovės parašų bei prierašų “duota”, kurie, pasak ieškovės, patvirtina pinigų perdavimo faktus, sąsiuviniuose nebuvo, jokių pinigų iš ieškovės jis nėra gavęs, o padarytus remonto darbus atliko iš savo lėšų. Taigi visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus neabejotinai teigtina, jog įrodymai nepatvirtino ieškinio reikalavimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo, jog ji patyrė 99 090 Lt nuostolių dėl žodinės rangos sutarties nevykdymo, perdavusi atsakovui nurodytą sumą pinigų.

Esant šioms aplinkybėms ir motyvams, išnagrinėjusi bylą iš naujo kolegija sprendžia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis yra pagrįsti ir teisėti, todėl paliktini nepakeistais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370-371 str., kolegija

nutarė:

G. P. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 4 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo bei naujo sprendimo priėmimo atmesti.

Priteisti iš G. P. 500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti A. L. .

Kolegijos pirmininkas Virginijus KairevičiusKolegijos teisėjos Alma UrbanavičienėTatjana Žukauskienė