- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- A-756-950-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00227-2009-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. ir atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybei ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Panevėžio specialiojo ugdymo centrui ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Nepilnamečio pareiškėjo E. G. įstatyminiai atstovai A. G. ir J. G. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-40-16. Pareiškėjo atstovai skunde nurodė, kad jų sūnus E. G. turi sunkią negalią, todėl jam nuo 2000 metų priklauso ir yra teikiamos specialiosios socialinės paslaugos. Pareiškėjo atstovai 2009 m. rugpjūčio 24 d. teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Panevėžio specialiojo ugdymo centrą, prašydami teikti E. G. socialinę paslaugą – laikinąjį apnakvindinimą. Panevėžio specialiojo ugdymo centro 2009 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. S-2-4-267 raštu jiems buvo pranešta, kad jų prašymas yra patenkintas. Tačiau Panevėžio specialiojo ugdymo centras kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą su prašymu dėl socialinės paslaugos – laikinojo apnakvindinimo sustabdymo. Savo prašymą Panevėžio specialiojo ugdymo centras motyvavo tuo, kad šia paslauga naudojasi tik vienas vaikas – E. G., kad jo tėvai nemoka už teikiamą socialinę paslaugą mokykloje, taip pat tuo, kad įstaigos biudžetas nėra pakankamas. Atsižvelgdama į šį Panevėžio specialiojo ugdymo centro prašymą, Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 1-40-16, kuriuo nuspręsta neteikti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nakvynės paslaugų Panevėžio specialiojo ugdymo centre ir sustabdyti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1-32-28 „Dėl specialiojo ugdymo centro nakvynės paslaugų teikimo centro lankytojams tvarkos aprašo patvirtinimo, mokesčio už nakvynės paslaugas nustatymo ir savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 29-6 pripažinimo netekusio galios“ 1, 2 punktų vykdymą. Pareiškėjo atstovų nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1-32-28 patvirtinto Panevėžio specialiojo ugdymo centro nakvynės paslaugų teikimo centro lankytojams tvarkos aprašo 5 punkte rekomenduojama apnakvindinti vienu metu ne daugiau kaip 6 ugdytinius. Apraše nėra numatyta, kiek asmenų mažiausiai turi naudotis socialine paslauga, kad ji būtų teikiama mokykloje. Panevėžio specialiojo ugdymo centro teiginys, kad E. G. tėvai nemoka už laikinąjį apnakvindinimą, yra nepagrįstas, nes ši socialinė paslauga, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintų Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos nuostatomis, E. G. turi būti teikiama nemokamai. Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintų Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21.1 punkte nustatyta, kad dienos centruose už teikiamas paslaugas mokama priklausomai nuo asmens (šeimos) pajamų. Socialinę pašalpą gaunančios šeimos ir šalpos (socialinę) pensiją gaunantys asmenys nuo mokėjimo atleidžiami. E. G. nuo 2000 metų yra šalpos (socialinės) pensijos gavėjas, todėl minėta socialinė paslauga jam turi būti teikiama nemokamai. Vien ta aplinkybė, kad įstaigai trūksta lėšų, nėra pagrindas stabdyti socialinės paslaugos teikimą mokykloje, nes ši paslauga yra būtina mokiniams. Trūkstant lėšų, galimi ir kiti taupymo būdai. Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra vienintelė mokykla, pritaikyta vaikų, turinčių sunkias negalias, ugdymui. E. G. mokosi Panevėžio specialiojo ugdymo centre ir tokia socialinė paslauga, kaip laikinas apnakvindinimas, jam yra būtina, kad jis galėtų reguliariai lankyti mokyklą. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. A. G. lieka su sūnumi E. G. gyventi Panevėžyje vieni. J. G. su dviem jaunesniais vaikais išvyksta gyventi į Šiaulius, kur vaikai mokysis. A. G. dirba advokato padėjėju, jam dažnai tenka dirbti viršvalandžius, išvykti į kitus miestus ir grįžti labai vėlai. Be to, jis studijuoja magistrantūroje. Todėl A. G. dažnai neturi galimybės pasiimti vaiko iš mokyklos ir jį vakare prižiūrėti. Sprendžiant tokio pobūdžio problemas, Specialiojo ugdymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialiųjų poreikių vaikai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į specialiąją ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ikimokyklinio ugdymo įstaigos specialiąją grupę ar kitas specialiojo ugdymo įstaigas, gali būti ugdomi šių įstaigų savaitinėse grupėse. Šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad specialiųjų poreikių moksleiviai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į specialiąją mokyklą ar kitas specialiojo ugdymo įstaigas, turi teisę nemokamai gyventi mokyklos bendrabutyje. Pagal Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų 18.12 punktą, viena iš šio centro funkcijų yra laikinas apnakvindinimas. Todėl ši socialinė paslauga turi būti teikiama kol bus pakeisti Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatai. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą ir sustabdydama minėtos socialinės paslaugos teikimą įstaigoje, peržengė savo kompetencijos ribas, kurias apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė prašė atmesti pareiškėjo E. G. įstatyminių atstovų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14 patvirtintuose Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatuose nustatyta, kad pagrindinė šios įstaigos veiklos sritis – švietimas, pagrindinis ugdymas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba nustato savivaldybės biudžetinių įstaigų teikiamų atlygintinų paslaugų kainas ir tarifus. Savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 29 sprendimu Nr. 1-32-28 patvirtino Specialiojo ugdymo centro nakvynės paslaugų teikimo centro lankytojams tvarkos aprašą bei nustatė vienos nakties nakvynės kainą – 23,70 Lt. Panevėžio miesto specialiojo ugdymo centras 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. S-2.4 kreipėsi į savivaldybės tarybą su prašymu leisti laikinai neteikti nakvynės paslaugų, nes įstaiga neturi pakankamai lėšų, be to, tokios paslaugos gavėjų skaičius yra nedidelis. Savivaldybės taryba 2009 metų biudžete specialiojo ugdymo centrui skyrė 1308 tūkst. litų. Savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 1-34-3 patikslinus savivaldybės 2009 metų biudžetą, įstaigai finansavimas sumažintas 34,7 tūkst. litų. Sprendimo rengėja Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja R. J. nustatė, kad sprendimo priėmimo metu nakvynės paslaugomis naudotis pageidauja tik vieno vaiko – E. G. tėvai. Todėl buvo konstatuota, kad, sumažėjus įstaigos biudžetui, neekonomiška ir nuostolinga socialinei darbuotojai (naktinei auklei) mokėti darbo užmokestį bei kitas pridėtines išlaidas. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad iš asignavimų valdytojų gautus biudžeto asignavimus įstaigos turi naudoti racionaliai ir taupiai ir tik pagal asignavimų valdytojų patvirtintas išlaidų sąmatas. Todėl laikinai, iki 2010 m. gruodžio 31 d., nuspręsta šios paslaugos centre neteikti. Kadangi nuspręsta šios paslaugos neteikti laikinai, nėra tikslo keisti ir Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų. Savivaldybės taryba, būdama Panevėžio miesto specialiojo ugdymo centro steigėja, turi teisę spręsti, kokia apimtimi teikti paslaugas, kokią veiklą vykdyti ir pan. E. G. atstovų teiginys, kad jam nakvynės paslaugos turi būti teikiamos nemokamai, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintų Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21.2 punktu, už socialines paslaugas, teikiamas asmenų su negale dienos centruose, paslaugų gavėjai turėjo mokėti iki 50 procentų invalidumo pensijos už buvimą dieninėje grupėje, iki 80 procentų –už savaitinę grupę priklausomai nuo teikiamų paslaugų kainos ir rūšies. Panevėžio miesto specialiojo ugdymo centras yra specialiojo ugdymo biudžetinė įstaiga, vykdanti neįgalių vaikų globos ir ugdymo funkcijas (Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų 13 punktas). Todėl asmenų su negale dienos centre už teikiamas socialines paslaugas pareiškėjas turi mokėti. Šią aplinkybę patvirtino ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė 2009 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. 3-2099/1-156 „Dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro skundo dėl E. G. galimai neteisėto naudojimosi Centro teikiamomis paslaugomis“. Šiuo metu centras dirba iki 19 val. E. G. gyvena su tėvu Panevėžio mieste. Todėl, įstaigai dirbant iki 19 val., nėra pagrindo teigti, kad mieste gyvenantis tėvas neturi galimybės kiekvieną dieną pasiimti vaiką į namus bei iš ryto jį pristatyti į ugdymo įstaigą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais. Todėl, A. G., vykdydamas tėvo pareigas, turėtų tinkamai įgyvendinti minėtas vaiko teises, bendrauti su vaiku bei užtikrinti vaiko teisę gyventi kartu su tėvais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio specialiojo ugdymo centras prašė atmesti E. G. atstovų skundą kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Panevėžio specialiojo ugdymo centre yra teikiamos specialiojo ugdymo bei dienos socialinės paslaugos Panevėžio miesto specialiųjų poreikių vaikams ir jaunuoliams nuo 3 iki 21 metų (ikimokyklinio ugdymo grupės iki 7 metų amžiaus), turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Jei yra laisvų vietų, kitų savivaldybių gyventojai priimami tik sudarius sutartį dėl finansavimo su juridiniais ar fiziniais asmenimis, perkančiais dienos globos socialines paslaugas (Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų 19 punktas). Specialiojo ugdymo centre nėra bendrabučio. Nakvynės paslauga , kaip papildoma mokama socialinė paslauga, pradėta teikti nuo 2002 m. kovo 29 d., Panevėžio miesto savivaldybės tarybai nustačius mokestį – 0,05 MGL už naktį. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1-32-28 patvirtino Centro nakvynės paslaugų teikimo tvarką ir nustatė naują vienos nakvynės kainą – 23,70 Lt (anksčiau buvo 6,20 Lt). Kadangi naujas įkainis ženkliai padidėjo, nakvynės paslaugų poreikis sumažėjo, šių paslaugų pageidavo tik E. G. tėvai, nors už teiktas nakvynės paslaugas nuo 2009 metų balandžio iki 2009 metų rugsėjo mėnesio nemokėjo ir dvišalės paslaugų teikimo sutarties nepasirašė. Sumažėjus įstaigos biudžeto lėšoms ir nesant realaus nakvynės poreikio, mokėti socialinei darbuotojai (naktinei auklei) darbo užmokestį už naktinį darbą yra neekonomiška ir nuostolinga. Todėl Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 1-40-16 nusprendė nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neteikti nakvynės paslaugų Panevėžio specialiojo ugdymo centre. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad visi Panevėžio specialiojo ugdymo centro ugdytiniai turi tėvus. Vaikams sudaryta galimybė nemokamai ryte atvykti į centrą, o vakare parvykti į namus neįgaliesiems pritaikytu centro mikroautobusu. Juos lydi centro darbuotoja. Šiuo metu centro darbo laikas yra nuo 7 val. iki 19 val. Todėl nėra pagrindo teigti, kad E. G. neturi galimybės kiekvieną dieną atvykti į ugdymo įstaigą ir parvykti į namus.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-40-16, o pareiškėjo E. G. įstatyminių atstovų skundą atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjo atstovai skunde atsakovu nurodė Panevėžio miesto savivaldybę ir nesutiko jos pakeisti kitu atsakovu – Panevėžio miesto savivaldybės taryba. Todėl Panevėžio miesto savivaldybės taryba pareiškėjo atstovo sutikimu byloje buvo įtraukta antruoju atsakovu. Skunde nurodytas atsakovas – Panevėžio miesto savivaldybė šioje byloje yra netinkamas. Miesto ar rajono savivaldybė yra administracinis vienetas, apibrėžiantis tam tikras administracines ribas. Savivaldybei teismuose atstovauja arba savivaldybės taryba, arba savivaldybės administracija. Pagal Viešojo administravimo įstatymą, tik taryba ir administracija gali būti laikomos tinkamais atsakovais administracinėse bylose. Kadangi nagrinėjamu atveju skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas ir pareiškėjas jokio reikalavimo savivaldybei nereiškia, tinkamas atsakovas šioje byloje yra Panevėžio miesto savivaldybės taryba. Todėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu skundas atmestinas.
Socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis, socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, mokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, kurio 6 straipsnis socialines paslaugas skirsto į bendrąsias ir specialiąsias. Šio įstatymo 8 straipsnis numato, kad specialiosios socialinės paslaugos yra teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiosioms paslaugoms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa. Socialinė priežiūra apibūdinama kaip visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa apibūdinama kaip visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros (8 straipsnio 5 dalis). Socialinė globa pagal trukmę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę (8 straipsnio 6 dalis). Nepilnamečiui ir turinčiam sunkią negalią E. G., reikalaujančiam nuolatinės specialistų priežiūros, centro teikiama socialinė paslauga – laikinas apnakvindinimas – pagal savo pobūdį laikytina socialinės globos paslauga, tačiau pagal Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas, tokios paslaugos teikimas nėra privalomas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis, nustatantis savarankiškųjų savivaldybių funkcijų sąrašą, tokioms funkcijoms priskiria ir socialinių paslaugų planavimą bei teikimą, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimą, išlaikymą (12 punktas). Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktas nustato, kad vietos savivaldos institucijos veikia derindamos visos bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesus, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių.
Ginčijamas sprendimas yra administracinis aktas, kuriam taikytinos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad laikino apnakvindinimo paslauga sustabdoma atsižvelgus į Panevėžio specialiojo ugdymo centro pateiktą prašymą. Iš šio rašto ir prie jo pridėto aiškinamojo rašto matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo laikinai sustabdytas paslaugos teikimas, buvo sumažintinas finansavimas centrui ir ta aplinkybė, minėta paslauga naudojasi tik vienas pareiškėjas (jo tėvų pageidavimu). Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad sustabdžius apnakvindinimo paslaugos teikimą, centro taryba svarstys klausimą dėl įstaigos darbo laiko prailginimo 1-2 valandoms, todėl žalingų padarinių sprendimo priėmimas nesukels (b. l. 67-68). Kadangi centro veiklą reglamentuojantys nuostatai numato laikino apnakvindinimo paslaugos teikimą, centras turi teisę spręsti nurodytos paslaugos sustabdymo klausimą, teikdamas savo argumentus ir atsižvelgęs į savo globotinių pageidavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, kaip centro steigėja, būdama atsakinga už jai priskirtos savarankiškosios paslaugos teikimą, turi teisę, gavęs centro prašymą, spręsti klausimą dėl laikino apnakvindinimo paslaugos. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais proporcingumo ir efektyvumo principais. Šie viešojo administravimo veiklai taikomi principai reikalauja, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, o viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudotų ekonomiškai, rezultatų siektų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pagal Viešojo administravimo įstatymą, viešojo administravimo subjektai dėl administracinių sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais, turi konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis, o numatytais atvejais – ir su gyventojais ar jų grupėmis. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad centro teikiamos paslaugos liečia grupę asmenų, turinčių specialių poreikių, ir jų itin svarbius interesus, savivaldybės taryba privalėjo išsiaiškinti, ar centro administracija, teikdama prašymą dėl socialinės paslaugos sustabdymo, išnaudojo visas savo organizacines - administracines priemones, kurios leistų užtikrinti tolesnį šios paslaugos teikimą. Teismui buvo pateiktas išlaidų, kurias patirtų centras, suteikdamas šią paslaugą tik vienam pareiškėjui, apskaičiavimas. Tačiau nei savivaldybės taryba, nei centras nepateikė duomenų, kiek vaikų apskritai lanko centrą, kokios lėšos yra skirtos visiems kitiems centrą lankantiems globotiniams suteikiamoms socialinėms paslaugoms, kokių darbo organizavimo priemonių centras ėmėsi sumažėjus finansavimui, ar atsisakyta kitokių paslaugų, ar sumažintos jų apimtys. Todėl centro atstovo teiginys, kad, nesustabdžius apnakvindinimo paslaugos, centras privalės mažinti kitų socialinių paslaugų teikimą likusiems centro globotiniams, vertintinas kritiškai. Centro atstovo teiginys, kad įstaiga negali tinkamai organizuoti darbuotojų darbo (sudaryti naktinių slaugių darbo grafiko), kadangi pareiškėjo tėvai apie nakvynės paslaugos poreikį praneša iš vakaro ar net tą patį rytą, taip pat vertintinas kritiškai. Centras yra įstaiga, teikianti socialines ir švietimo paslaugas, todėl turi teisę nustatyti tvarką, kaip globotiniai turi būti pristatyti į centrą, kokių vidaus taisyklių privalo laikytis neįgalių vaikų tėvai, kad centras galėtų tinkamai teikti numatytas paslaugas. Todėl centras gali nustatyti taisykles, kaip ir prieš kiek laiko administracijai turi būti pranešama apie numatomą nakvynę. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. G. tėvai nemoka mokesčio už nakvynės paslaugą. Tačiau administracija nesiima jokių priemonių įsiskolinimui išieškoti. Padidinus mokestį už nakvynę, pateiktas paskaičiavimas dėl išlaidų už šią paslaugą sumažėtų, nes dalį išlaidų padengia mokamas mokestis. Pateiktas paskaičiavimas dėl numatomų išlaidų yra netikslus, nes jame nėra įvertintas mokamas mokestis. Atsižvelgiant į nepilnamečio E. G., turinčio sunkią negalią, interesus, darytina išvada, kad atsakovas, turėdamas teisę sustabdyti minėtos paslaugos teikimą, neišnaudojo visų įstatymo jai suteiktų galimybių keisti darbo organizavimo būdus, kad būtų išsaugota paslauga. Iš vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymos matyti, kad pareiškėjo tėvai ne visą laiką tinkamai rūpinasi savo neįgaliu sūnumi, nustatyti du atvejai, kada sunkią negalią turintis vaikas buvo paliktas be priežiūros prie centro durų (b. l. 72-79). Todėl yra neatmetama galimybė, kad sustabdžius apnakvindinimo paslaugos teikimą, neįgalus E. G. dėl jo tėvų užimtumo ar nerūpestingumo gali būti paliktas be tinkamos priežiūros. Savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, ir tai sudaro pagrindą jį panaikinti kaip neteisėtą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau E. G. įstatyminiai atstovai privalo aktyviai ir geranoriškai bendradarbiauti su centro administracija, taip pat atsižvelgti į tai, kad centrą lanko ir kiti neįgalūs vaikai, kurių interesai negali nukentėti dėl vieno E. G. interesų. A. G., teigdamas, jog dirba advokato padėjėju ir negali visą laiką būti su sūnumi, nes dėl darbo turi vykti į kitus miestus ir nespėja laiku grįžti, šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Ta aplinkybė, kad A. G. gilina profesines žinias, dėl ko yra užimtas ir po darbo, negali pateisinti netinkamą jo, kaip tėvo, pareigų būti su vaiku, jį auklėti, prižiūrėti, juo rūpintis vykdymą.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. G. įstatyminių atstovų skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas E. G., atstovaujamas A. G. ir J. G., 2009 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1-32-28. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-62-320-2010 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra priimtas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimo. Tačiau šioje administracinėje byloje Panevėžio apygardos administracinis teismas vėl išnagrinėjo tą patį pareiškėjo reikalavimą tuo pačiu klausimu ir 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Atsakovo nuomone, E. G. turi mokėti už Panevėžio specialiojo ugdymo centro teikiamą socialinę paslaugą – laikinąjį apnakvindinimą ir sudaryti su centru sutartį dėl mokėjimo už socialines paslaugas, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-62-320-2010, yra teisėtas ir pagrįstas. Panevėžio miesto specialiojo ugdymo centras yra specialiojo ugdymo biudžetinė įstaiga, vykdanti neįgalių vaikų globos ir ugdymo funkcijas. Centras teikia specialiojo ugdymo bei dienos socialines paslaugas specialiųjų poreikių vaikams ir jaunuoliams, turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintų Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21.1 punktas numato, jog šalpos pensiją gaunantis asmenys nuo mokėjimo už specialiąsias socialines paslaugas atleidžiami už dienos centruose teikiamas paslaugas. Tačiau Tvarkos 21.2 punkte nustatyta, jog asmenų su negalia dienos centruose teikiamos specialiosios socialinės paslaugos yra mokamos. Centras priskirtinas prie dienos centrų žmonėms su negalia, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas Tvarkos 21.2 punktas. Socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnis socialines paslaugas skirsto į bendrąsias ir specialiąsias. Šio įstatymo 8 straipsnis numato, kad specialiosios socialinės paslaugos yra teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiosioms paslaugoms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa. Socialinė priežiūra apibūdinama kaip visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę. Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu. Įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui (šeimai), teisės aktų nustatyta tvarka gaunančiam socialinę pašalpą, arba asmeniui (šeimai), kurio pajamos (vidutinės šeimos pajamos, tenkančiam vienam šeimos nariui) yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų trigubą dydį, bendrosios socialinės paslaugos ir socialinė priežiūra teikiama nemokamai. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatas, E. G. centro teikiama laikino apnakvindinimo paslauga yra mokama. Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi. Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2 punkte nustatyta, kad asmenys, pradėję gauti socialines paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už socialines paslaugas moka pagal Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111. E. G. socialines paslaugas pradėjo gauti iki 2006 m. liepos 1 d. Todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-62-320-2010 pagrįstai padarė išvadą, kad E. G. turi mokėti už centro teikiamą socialinę paslaugą – laikinąjį apnakvindinimą ir sudaryti su centru rašytinę sutartį dėl mokėjimo už socialines paslaugas. Panevėžio apygardos administracinis teismas, 2010 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-62-320-2010 atmetęs E. G. skundą kaip nepagrįstą, neturėjo nagrinėti administracinės bylos tuo pačiu klausimu antrą kartą. Atsakovo nuomone, Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1-40-16 dėl laikino nakvynės paslaugų specialiojo ugdymo centre neteikimo, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju, sumažėjus finansavimui, buvo siekiama užtikrinti efektyvų administravimą. Žymus finansavimo sumažinimas yra esminė aplinkybė, dėl kurios iškilo būtinybė laikinai sustabdyti nakvynės paslaugų teikimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą, pažeidė taisykles, turėjusiais užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tai, kad sustabdžius apnakvindinimo paslaugos teikimą pareiškėjas dėl tėvų užimtumo ar nerūpestingumo gali būti paliktas be priežiūros, nėra pagrindas minėtam savivaldybės tarybos sprendimui panaikinti.
Apeliaciniu skundu pareiškėjui E. G. atstovaujantis A. G. prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu. Pareiškėjo atstovo nuomone, Panevėžio miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Pareiškėjo atstovas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog administracinėse bylose atsakovu gali būti tik savivaldybės taryba arba savivaldybės administracija. Šios dvi institucijos sudaro juridinį asmenį – savivaldybę, kuri ir turi būti atsakovas. Be to, teismas patenkino pareiškėjo skundą kitokiais motyvais, nei buvo nurodyti skunde. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo pasisakyti dėl kiekvieno pareiškėjo motyvo, nurodydamas, kodėl toks motyvas laikytinas pagrįstu ar nepagrįstu. Tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Nukreipdamas į atitinkamą įstatymą ar poįstatyminį teisės aktą, teismas nurodė konkrečių jų straipsnių ir dalių. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma, kuria rėmėsi teismas, buvo surašyta neįsigilinus į iškilusį konfliktą. Iš E. G. atstovų nebuvo paimta jokių paaiškinimų. Teismas, remdamasis šia pažyma, elgėsi neetiškai. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad E. G. tėvas dėl užimtumo nerūpina savo vaiku. A. G. nurodo, kad savo sūnumi rūpinasi tinkamai. Tik prasidėjus teisminiams procesams atsakovai siekia įrodyti, kad jis netinkamai vykdo savo, kaip tėvo, pareigas ir jį pažeminti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimu į pareiškėjui E. G. atstovaujančio A. G. apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria yra atmestas pareiškėjo skundas atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjui E. G. atstovaujančio įstatyminio atstovo A. G. apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Pareiškėjo E. G. įstatyminiai atstovai nagrinėjamoje byloje ginčija Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-40-16, kuriuo buvo nuspręsta: 1) nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neteikti nakvynės paslaugų Panevėžio specialiojo ugdymo centre; 2) sustabdyti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1-32-28 ,,Dėl Specialiojo ugdymo centro nakvynės paslaugų teikimo centro lankytojams tvarkos aprašo patvirtinimo, mokesčio už nakvynės paslaugas nustatymo ir savivaldybės Tarybos 2002 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 29-6 pripažinimo netekusiu galios“ 1, 2 punktų vykdymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į byloje ginčijamo teisės akto pobūdį bei turinį, akivaizdu, kad jis gali būti susijęs su kitų, pakankamai plataus rato subjektų (asmenų, turinčių specialių poreikių ir lankančių Panevėžio specialiojo ugdymo centrą) teisėmis ir interesais, todėl nagrinėjamos bylos kontekste yra būtina apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas pagal tai, kiek šis sprendimas yra susijęs būtent su pareiškėjo subjektinėmis teisėms ir interesais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ginant viešąjį interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi. Todėl konkrečioje byloje svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą ir, kaip jau minėta, pagal tai apibrėžti ginčo nagrinėjimo ribas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-64-07).
Iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo, pasirašytų jo atstovų pagal įstatymą, argumentacijos seka, kad iš esmės siekiama apginti pareiškėjo subjektines teises, o ne viešąjį interesą. Todėl teismas šioje byloje svarstys, ar yra pažeistos skunde nurodytos pareiškėjo E. G. subjektinės teisės. Kita vertus, įgalinimų ginti viešąjį interesą pareiškėjas (jo įstatyminiai atstovai) šioje byloje ir neturi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija iš karto konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados, susiję su ginčijamo akto vertinimu kitų asmenų teisių ir interesų aspektu, yra visiškai nepagrįsti. Teismas tokiu būdu išėjo už nagrinėjamo ginčo ribų.
Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1-32-28 1-uoju punktu buvo patvirtintas Panevėžio specialiojo ugdymo centro nakvynės paslaugų teikimo centro lankytojams tvarkos aprašas, o 2-uoju punktu nustatyta 23,70 Lt vienos nakties nakvynės kaina Panevėžio specialiojo ugdymo centro vienam paslaugų gavėjui (T. I, b. l. 62-64). Pažymėtina, kad šį sprendimą pareiškėjo įstatyminiai atstovai A. G. ir J. G. taip pat skundė teismui ir prašė panaikinti, tačiau jų reikalavimas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimu buvo atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi teismo sprendimas paliktas nepakeistas, administracinė byla Nr. A502-438/2011). Minėtame sprendime teismas konstatavo, jog pagal savo pobūdį Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra priskirtinas prie dienos centrų žmonėms su negalia, todėl apmokėjimui už Centro teikiamas specialiąsias socialines paslaugas taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo 21.2 punktas.
Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendime nurodyta, kad jis priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu ir atsižvelgus į Panevėžio specialiojo ugdymo centro direktoriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. prašymą Nr. S-2.4-254 (T. I, b. l. 6).
Byloje esančiame 2009 m. rugsėjo 18 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad nakvynės paslaugų 2-3 kartus per savaitę pageidauja tik vieno vaiko E. G. tėvai (deklaravę gyvenamąją vietą kitame mieste), nors už nakvynės paslaugas nemoka ir nakvynės paslaugų sutarties nesudaro. Nesant realiam nakvynės paslaugų poreikiui, sumažėjus įstaigos biudžeto lėšoms, neekonomiška ir nuostolinga socialinei darbuotojai (naktinei auklei) mokėti darbo užmokestį už darbą nakties metu (T. I, b. l. 67-68).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Remdamasi šia įstatymo nuostata teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo Tarybos ir Panevėžio specialiojo ugdymo centro veiksmus vertino ekonominiu aspektu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, kad ginčijamam aktui taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai taip pat nepagrįstas, kadangi minėtoje teisės normoje yra nustatyti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai, kai tuo tarpu ginčijamas administracinis aktas nėra individualus. Ginčijamu administraciniu aktu buvo sustabdytas kito norminio administracinio akto vykdymas.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė sustabdyti, pakeisti ar panaikinti savo pačios priimtus teisės aktus, taigi priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas savo kompetencijos neviršijo ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pagal Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų (patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14) 16 punktą Centro tikslai: ugdyti, pažinti ir puoselėti sutrikusio intelekto ir kompleksinę negalią turinčių ugdytinių galias (intelektines, emocijų, valios, fizines), pripažįstant kiekvieno jų individualybę; lavinti ugdytinių komunikacinius gebėjimus, sudaryti tęstinio ugdimosi galimybes; užtikrinti pedagoginę ir metodinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims, jų tėvams (globėjams, rūpintojams); užtikrinti dienos socialinės globos paslaugas. Nuostatuose taip pat nustatyti tokie Centro uždaviniai: 1) diferencijuoti ir individualizuoti ugdymo procesą, atsižvelgiant į ugdytinių intelekto sutrikimo laipsnį, intelekto sutrikimo ir kitų sutrikimų derinių įvairovę, individualius ugdytinių gebėjimus ir poreikius; 2) padėti ugdytiniams turtinti dvasines, psichines ir fizines galias; 3) rūpintis neįgalių ugdytinių sveikata, teikti reabilitacinę pagalbą; 4) teikti visumą paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Centras yra institucija, teikianti dienos socialinę globą (kas iš esmės jau buvo konstatuota ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimu), ir ginčijamas atsakovo administracinis aktas laikinai sustabdyti Centro teiktas nakvynės paslaugas šios institucijos tikslams bei uždaviniams neprieštarauja.
Sprendžiant nagrinėjamą ginčą pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo įstatyminiai atstovai (tėvai) už Centro teiktas nakvynės paslaugas jų neįgaliam sūnui nemokėjo, dvišalės paslaugų teikimo sutarties nepasirašė. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio specialiojo ugdymo centras dirba nuo 07 iki 19 val., gi pareiškėjo įstatyminis atstovas A. G. savo teiginių, kad jis pagal darbo pobūdį (dirba advokato padėjėju) neturi galimybės kasdien nuvežti sūnų į Centrą ir iš jo parsivežti laiku, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepagrindė jokiais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 1-40-16 pareiškėjo subjektinių teisių gauti Panevėžio specialiojo ugdymo centre teikiamas jam priklausančias socialinės globos paslaugas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taryba, priimdama sprendimą, pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas ginčijamas atsakovo sprendimas, naikintina (ABTĮ 143 str.).
Pareiškėjo E. G. įstatyminis atstovas A. G. apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu. Nors pirminiame skunde buvo prašoma panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės sprendimą Nr. 1-40-16, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad prašomą panaikinti sprendimą priėmė ne savivaldybė, o savivaldybės Taryba, ir pasiūlė pareiškėjui pakeisti atsakovą. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad miesto ar rajono savivaldybė yra administracinis vienetas, apibrėžiantis tam tikras administracines ribas, kurį teismuose atstovauja Taryba ar savivaldybės administracija (priklausomai nuo priimto akto) (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.). Todėl pareiškėjo skundas Panevėžio miesto savivaldybės atžvilgiu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. 1-40-16, ir pareiškėjui E. G. atstovaujančių įstatyminių atstovų A. G. ir J. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Pareiškėjui E. G. atstovaujančio įstatyminio atstovo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.