Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-628-626/2014 Teisėja Jolanta Bagdonienė Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. spalio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo H. N. ir J. D. išteisinti pagal BK 155 str. 1 d. jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d. požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. N. ir J. D. buvo kaltinami tuo, kad jie įžeidė žmogų, o būtent:

jie, 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 9.30 val., Vilniaus r., Zujūnų sen., (duomenys neskelbtini), atvykus I. P. su jį atstovaujančia advokatė R. J. pasiimti savo daiktų, laikomų H. N. sodyboje, įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais ir tokiu būdu jį įžeidė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal BPK 305 str. 1 ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 str., reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimus, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl H. N. ir J. D. išteisinimo. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, ko pasekoje pagrįstai H. N. ir J. D. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių įrodymų visuma nėra neginčijamai įrodyta, jog H. N. ir J. D. pokalbio metu turėjo tyčią įžeisti I. P. ar kad I. P. dėl pokalbio metu H. N. ir J. D. išsakytų žodžių įsižeidė ar buvo įžeistas, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Privatus kaltintojas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl H. N. ir J. D. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nukentėjusysis skunde argumentuodama savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Įžeidimas, numatytas BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia (2005 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2005; 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385/2005).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, o būtent kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų, tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo konfliktinė situacija susidariusi jau seniai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje nukentėjusiojo atžvilgiu kaltinamieji pavartojo necenzūrinius žodžius, keikė nukentėjusįjį. Kaip matyti iš nukentėjusiojo pateiktos įrašo suvestinės, kurioje užfiksuotas konfliktas tarp jo ir kaltinamųjų, šiems pavartojus necenzūrinius žodžius, nukentėjusysis neišreiškė prašymo nustoti vartoti necenzūrinius žodžius bei keiktis, priešingai, nukentėjusysis I. P., užduodamas klausimus kaltinamiesiems, pats juos provokavo, užduodamas tikslinius klausimus. Taigi, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjamu atveju nėra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., sudėties elementai, o būtent tyčia įžeisti nukentėjusįjį.

Teisėjų kolegija įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, sprendžia, kad išteisintieji, vartodami necenzūrinius žodžius ir keikdamiesi, nesiekė tyčia įžeisti, pažeminti ar apšmeižti nukentėjusiojo, o tik išsakė neigiamą, subjektyvią nuomonę apie jį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo padaryta BK 155 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamą situaciją, kurios metu kaltinamieji išsakė apie nukentėjusįjį neigiamą savo nuomonę, vertina, kad jį pasakytos frazės nukentėjusiajam nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Dėl to, H. N. ir J. D. veikoje nenustačius tiesioginės tyčios įžeisti I. P., nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., sudėties, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti I. P. apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, tuo pačiu ir priteisti apelianto nurodytą 2000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti bei jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo I. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendį.