Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. D. ir I. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vičiūnai“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas iš Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagos nustatė, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. apie 21.30 val. E. D., vairuodamas uždarajai akcinei bendrovei ,,Vičiūnai“ (toliau – ir UAB ,,Vičiūnai“) priklausantį vilkiką ,,Mercedes - Benz 1844“, v.n. (duomenys neskelbtini), su priekaba ,,Lamberet“, v.n. (duomenys neskelbtini), kelyje Mažeikiai-Plungė-Tauragė 65 km, nepasirinkęs saugaus greičio, nesuvaldė vilkiko, kuris nuvirto ant kairiojo šono, nučiuožė nuo kelio į šalikelę, dėl ko buvo apgadintas vilkikas su priekaba, vilkiko vairuotojas žuvo vietoje, t. y. buvo rastas prispaustas po vilkiko šonu. Specialisto išvadoje Nr. M881-05(03) nurodyta, kad E. D. mirė dėl autoįvykio metu patirtų masyvių sužalojimų, nesuderinamų su gyvybe, galvos smegenų amputacija, daugybinių kaulų sužalojimų su vidaus organų sutraiškymu. Remiantis specialisto 2005 m. spalio 4 d. išvados Nr. T-A 2923/05(03) duomenimis, E. D. prieš mirtį buvo blaivus, kraujyje etilo alkoholio nerasta. Dėl autoavarijos Plungės rajono policijos komisariate 2005 m. rugsėjo 28 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Plungės rajono apylinkės prokuratūra 2005 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 78-1-612-05 dėl autoįvykio nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau - ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl pareiškėjų nurodyto Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijai. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatose neįžvelgtinas asmenų lygybės ar teisinės valstybės principų pažeidimas. Teismas taip pat nenustatė byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo veikoje yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Teismas nurodė, kad Nuostatų 13.2 punktas patvirtina, kad administracinės teisės pažeidimas turi būti nustatytas objektyviai ir įformintas atitinkamuose dokumentuose, kurie ir tampa pagrindu pripažinti įvykį draudiminiu ar nedraudiminiu. Nei viename dokumente, kuriuos vertino atsakovai, nebuvo konstatuota nukentėjusiojo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nelaimingo atsitikimo priežastys - tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko nukentėjusiajam nepasirinkus saugaus greičio, dėl ko įvyko autoįvykis, dėl kurio kaltas pats nukentėjusysis, negali nulemti nukentėjusiojo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties konstatavimo, kadangi veikos kvalifikavimas administraciniu teisės pažeidimu turi būti nustatomas kompetentingos institucijos sprendimu. 2006 m. birželio 7 d. ekspertizės aktas Nr. 11-71(07) vertintinas kaip vienas iš įrodymų, kurio išvadų pagrindu kompetentinga teisėsaugos institucija turėtų vertinti kvalifikuojant nukentėjusiojo E. D. veiką pagal atitinkamą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) straipsnį. Atsakovo išvada, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties nukentėjusiojo padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimo, susietino su administraciniu teisės pažeidimu, neatitiko Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nurodytų pripažinimo nedraudiminiu įvykiu sąlygų ir faktinių nelaimingo atsitikimo aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 18 d. nutartyje panašaus pobūdžio administracinėje byloje Nr. A14-2215/2006 pažymėjo, kad VSDFV institucijos neturi įstatyminės kompetencijos spręsti administracinės atsakomybės už KET pažeidimus klausimų ir minėtos institucijos išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai turėjo administracinio teisės pažeidimo požymių, vertintina kaip padaryta peržengiant savo kompetencijos ribas ir dėl to neteisėta. Teismas konstatavo, kad atsakovų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismas nepatenkino pareiškėjų reikalavimo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, kadangi administracinis teismas nevykdo viešo administravimo įgaliojimų. Pagal minėtas Įstatymo ir Nuostatų normas kompetentinga viešo administravimo institucija, turinti teisę pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu, yra VSDFV teritoriniai skyriai, kurie įgalioti priimti sprendimus. Dėl šių argumentų teismas bylą šioje dalyje nutraukė, nes pareiškėjų reikalavimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat nepatenkino pareiškėjų reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjams draudimo išmokas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Teismas, vadovaudamasis Nuostatų 99, 101 punktais, konstatavo, jog draudimo išmokų išmokėjimui turi būti pagrindas, būtent sprendimas pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu bei sprendimas išmokėti nustatyto dydžio išmokas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti atsakovų sprendimus dėl atsisakymo pripažinti nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu bei įpareigoti kompetentingą instituciją apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjams draudimo išmokas. Atsisakymą skirti draudimo išmokas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą atsakovai grindžia tuo, kad nukentėjusysis pats pažeidė Kelių eismo taisykles, sukėlė eismo įvykį ir yra pats dėl jo kaltas (b. l. 8, 9).

Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnį (redakcija galiojusi 2006 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimo metu):

„1. Draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

2. Lietuvos Respublikos 2004 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-2262 (nuo 2004 m. birželio 24 d.) (Žin., 2004, Nr. 98-3624) ir 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-211 (nuo 2005 m. liepos 1 d.) (Žin., 2005, Nr. 71-2557) redakcija

Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių:

1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis;

2) apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus;

3) apdraustasis sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas;

4) apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu;

5) apdraustasis savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau (savo interesais);

6) prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo“.

Byloje iškilęs Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo klausimas. Bylos šalys skirtingai interpretuoja duomenų ikiteisminio tyrimo ir teismo dokumentuose pakankamumo klausimą, nustatant, ar nelaimingas atsitikimas negali būti pripažintas draudiminiu įvykiu dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos išimties.

Aiškinant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, turi būti atsižvelgiama į šio įstatymo paskirtį ir jo reglamentuojamus teisinius santykius. Įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiant jo paskirtį, nustatyta, kad jis „nustato nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius <...>“. Socialinio draudimo santykiai Lietuvoje reguliuojami, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio imperatyvą, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; kad Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas).

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams (Įstatymo 2 str. 1 d.). Draudiminiai įvykiais pagal bendrąsias Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas taisykles pripažįstami nelaimingi atsitikimai ar profesinės ligos, kurie yra susiję su darbu (Įstatymo 6 str.). Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis pateikia sąrašą atvejų, kuriems esant nelaimingas atsitikimas nepripažįstamas draudiminiu įvykiu, nors ir atitiktų Įstatymo 6 straipsnyje nustatytus draudiminio įvykio požymius.

Nelamingo atsitikimo darbe pripažinimas nedraudiminiu įvykiu sukelia labai svarbius teisinius padarinius. Pripažinus nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu, apdraustasis, o jam mirus – jo šeimos nariai – netenka teisės į visas socialines garantijas, numatytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Ta pati taisyklė galioja ir taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nors apdraustojo daromos nusikalstamos veikos ar administraciniai teisės pažeidimai ir yra pavojingos bei smerktinos veikos, tačiau pačių pažeidimų pobūdis itin skiriasi (pavyzdžiui, skirtingu pavojingumu pasižymi tyčiniai ir neatsargūs pažeidimai). Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas nesuteikia teisės Valstybinio socialinio draudimo institucijai atsižvelgti į nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jo ryšį su nelaimingu atsitikimu bei mažinti išmokas, priklausomai nuo nukentėjusio asmens kaltės, pažeidimo pobūdžio, jo pavojingumo laipsnio ir pan. Priešingai, bet kokia nusikalstama ar administracinio teisės pažeidimo požymius atitinkanti apdraustojo asmens veika pagal galiojantį teisinį reguliavimą automatiškai lemia nelaimingo atsitikimo pripažinimą nedraudiminiu įvykiu.

Lietuvos valstybės socialinė orientacija, nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, išimtinis nedraudiminių įvykių pobūdis, nedraudiminio įvykio teisinės pasekmės apdraustajam asmeniui ir jo šeimos nariams neleidžia Įstatyme nustatyto nedraudiminių įvykio sąrašo aiškinti plečiamai. Todėl nedraudiminiam įvykiui pripažinti taikytini itin aukšti įrodinėjimo standartai. Nors taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nėra sprendžiamas apdraustojo asmens baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimas, tačiau itin griežtos nedraudiminio įvykio pripažinimo pasekmės (socialinių garantijų praradimas) leidžia teigti, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nedraudiminis įvykis gali būti pripažintas tik tais atvejais, kai yra pašalintos visos ar beveik visos abejonės, jog apdraustasis nukentėjo darydamas nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą. Kiekvienas pažeidimas susideda iš objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Vien objektyviųjų požymių (pvz., nustatyto greičio viršijimo) buvimas nėra pakankamas konstatuoti, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas. Pirmiausia, gali būti, kad asmens veikoje nėra kaltės ar kitų subjektyviųjų požymių (pvz., greičio viršijimą sąlygojo ūmūs vairuotojo sąmonės praradimas). Antra, gali būti, kad egzistuoja aplinkybės, šalinančios atsakomybę (pvz., būtinasis reikalingumas, būtinoji gintis, nepakaltinamumas). Tik neabejotinai nustačius administracinio teisės pažeidimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, nesant aplinkybių, šalinančių atsakomybę, galima teigti, kad asmens veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu. Aplinkybė, kad mirus asmeniui, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena, administracinio teisės pažeidimo byla yra nutraukiama (ATPK 250 str. 9 p.), neduoda pagrindo nedraudiminio įvykio konstatavimą grįsti nepašalintomis abejonėmis, nes priešingu atveju asmuo ar jo artimieji netiesiogiai būtų nubaudžiami už pažeidimą, kurio apdraustasis asmuo galimai nepadarė, ir tuo būtų paneigiama Lietuvos valstybės socialinė orientacija. Galimi teisinio reguliavimo netobulumai neturi būti vertinami socialiniu draudimu apdraustojo asmens nenaudai.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto nedraudiminio įvykio sąlygų buvimą, laikomasi pozicijos, kad „<...> įstatymas nustato kelių esminių sąlygų būtinąją sutaptį tam, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu: pirma, nukentėjusiojo asmens veika turi būti priežastiniame ryšyje su įvykio pasekmėmis („nukentėjo dėl savo veikos“); antra, nukentėjusiojo asmens veika turi turėti nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo požymių, trečia, tokį teisinį veikos kvalifikavimą turi pagrįsti kompetentingų institucijų (teismo arba ikiteisminio tyrimo institucijos) sprendimai.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-2215/06; procesinio sprendimo kategorija 6.5).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepakanka duomenų teigti, jog apdraustasis asmuo nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija ar teismas nustatė, kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius vadovavosi Plungės rajono policijos komisariato 2005 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 78-V8-10672, Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. spalio 28 d. nutarimu nutraukti tyrimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 78-1-612-05, 2005 m. lapkričio 29 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 01 ir remdamasis šiuose dokumentuose esančia informacija, atsakovo nuomone, atspindinčia apdraustojo veiką susijusią su administraciniu teisės pažeidimu, atsisakė įvykį pripažinti draudiminiu. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tokią poziciją laiko nepagrįsta.

Nei viename iš atsakovo paminėtų dokumentų nėra fiksuota, jog žuvusysis pažeidė Kelių eismo taisykles, ir kad tai lemtų jo administracinę atsakomybę. Nors šiuose dokumentuose yra nuoroda, kad nukentėjusysis pats nepasirinko saugaus greičio, tačiau to nepakanka konstatuoti, jog jo veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu. Minėtuose dokumentuose nėra nurodyta, kokį administracinį teisės pažeidimą galimai galėjo padaryti apdraustasis, taip pat nėra nustatyti ir tokio pažeidimo būtinieji požymiai.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius netinkamai įvertino byloje esančius procesinius dokumentus ir, juose nesant pakankamai duomenų konstatuoti, kad apdraustojo veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, nepagrįstai padarė priešingą išvadą.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo palikti galioti skundžiamus atsakovų sprendimus, nes jie buvo neteisėti. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas nevykdo viešojo administravimo funkcijų, pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti reikalavimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, pagrįstai pažymėdamas, jog kompetentinga viešojo administravimo institucija, turinti teisę pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu, yra VSDFV teritoriniai skyriai, kurie ir įgalioti priimti sprendimus šių visuomeninių santykių srityje.

Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas teisėtas bei pagrįstas. Jį naikinti ar keisti pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.