- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-20
- Bylos Nr.
- eI-3101-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Jonas Masiokas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-456 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui A. B.“ (toliau –Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
1.1. Pareiškėjas teigia, kad yra musulmonų sunitų imamas (dvasininkas), kurį Turkijos ambasada rekomendavo Vilniaus musulmonų sunitų religinei bendruomenei (toliau – Bendruomenė). Anksčiau, 2014–2017 m., pareiškėjui jau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvendamas šalies teritorijoje, pareiškėjas vadovavo religinėms apeigoms. Bendruomenės prašymu, pareiškėjas sutiko toliau tarnauti kaip imamas, todėl pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2018 m. gegužės 2 d. priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatuojama, kad Bendruomenės 2017 m. spalio 30 d. tarpininkavimo raštas neatitinka musulmonų sunitų religinės bendruomenės vadovybės – Muftijaus – valios, taigi, pareiškėjo prašymas suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų reikalavimų.
1.2. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas priimtas nesivadovaujant įstatymais, todėl naikintinas. Sprendime išdėstytas motyvas, kad Bendruomenės tarpininkavimo raštas nėra išduotas tinkamai įgalioto asmens, prieštarauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktui, kuriame nustatyta, kad dėl užsieniečio atvykimo turi tarpininkauti atitinkamos religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė. Pareiškėjo vertinimu, Bendruomenė, siekdama patenkinti savo poreikius, turėjo teisę kreiptis dėl dvasininko atvykimo. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendruomenė – tai juridinis asmuo, įregistruotas 1993 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu, veikiantis pagal savo kanonus ar kitas normas ir galintis savarankiškai priimti sprendimus. Pagal Bendruomenės įstatus, Bendruomenei vadovauja valdyba, susidedanti iš 7 narių, o pastarajai vadovauja valdybos pirmininkas. Pareiškėjo manymu, valdybos pirmininkas turėjo teisę pasirašyti tarpininkavimo raštą Bendruomenės vardu ir Muftijaus sutikimas šio veiksmo atlikimui nebuvo reikalingas. Šias išvadas, anot pareiškėjo, pagrindžia tiek aplinkybė, kad atsakovas jau anksčiau, vadovaudamasis Bendruomenės tarpininkavimo raštu, buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi kitam asmeniui, tiek ir paties Muftijaus teiginiai, išdėstyti Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro valdybos susitrinkime.
1.3. Pareiškėjo teigimu, Muftijaus raštas priimtas pažeidžiant religinius kanonus, todėl jis negali panaikinti Bendruomenės apsisprendimo. Muftiatas – tai kolegialus valdymo organas, visi jo sprendimai turi būti priimami ne vienasmeniškai, o Muftiato valdyboje – Šuroje. Pagal musulmonų sunitų religinius kanonus, Šura yra laikoma bendruomenės valdybos susirinkimu, kurio metu sprendžiami svarbiausi bendrijos (bendruomenės) klausimai. Taigi, Muftijus negalėjo 2018 m. sausio 23 d. raštu vienasmeniškai, nesušaukdamas Šuros, panaikinti Bendruomenės sprendimą pakviesti imamu pareiškėją. Departamentas buvo informuotas apie šią aplinkybę Bendruomenės pirmininko raštu, tačiau priimdamas Sprendimą į ją neatsižvelgė.
1.4. Sprendime nurodytas Muftijau teiginys, kad Vilniaus mieste dirba vienas dvasininkas, todėl kitas nėra reikalingas, yra neteisingas. Pastaruoju metu labai padidėjo Bendruomenės narių skaičius, Vilniuje ketinama statyti mečetę, todėl Bendruomenei reikalingas antras dvasininkas, kuris galėtų pavaduoti šiuo metu esantį vienintelį dvasininką. Dėl šios priežasties Bendruomenė nutarė pati pasikviesti dar vieną dvasininką iš Turkijos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, vadovaudamasis jame išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 36–38), kuriame su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti.
3.1. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį Muftijų su prašymu informuoti, ar jis sutinka tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui. Atsakydamas į minėtą raštą, Muftijus informavo atsakovą, kad Lietuvos Musulmonų Sunitų Dvasinis Centras – Muftiatas – tai vyriausias tradicinės musulmonų sunitų religinės bendruomenės organas, kuris yra atsakingas ir atstovauja visas musulmonų sunitų religines bendruomenes Lietuvoje, taip pat sprendžia ir prižiūri jų sielovados reikalus. Muftijus pažymėjo, kad pareiškėjas jau 2 kartus kreipėsi su prašymais išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje ir buvo paskirtas tarnybai Kauno mečetėje. Prieš pateikdamas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas kreipėsi į Muftiatą, prašydamas pratęsti tarnybą ir tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pastarasis priėmė sprendimą nebepratęsti pareiškėjo tarnybos. Muftijus pastebėjo, kad Vilniaus mieste jau yra dvasininkas, ir antras dvasininkas šioje teritorijoje nereikalingas.
3.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad tarpininkavimo raštą Bendruomenės vardu turėjo teisę pasirašyti Bendruomenės valdybos pirmininkas ir tam nėra reikalingas Muftijaus sutikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostatomis, Lietuvoje yra pripažįstama vieninga musulmonų sunitų bendruomenė, todėl, pagal šio įstatymo nuostatas, yra tik viena bendruomenės vadovybė – Muftijus. Jokie kiti asmenys musulmonų sunitų bendruomenės vardu negali tarpininkauti dėl leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, jeigu šie asmenys nėra tinkamai įgalioti bendruomenės vadovo – Muftijaus. Taigi, pareiškėjas galėjo būti paskirtas imamu tik pritarus Muftijui, tačiau pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi nepateikė įrodymų, kad bendruomenės vadovas yra įgaliotas Muftijaus, o Muftijaus raštas patvirtina, kad Bendruomenės tarpininkavimo raštas neatitinka jo valios.
3.3. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad pats Muftijus Lietuvos Musulmonų Sunitų Dvasinio Centro valdybos susirinkime nurodė, kad Muftiatas pripažįsta atskirų bendruomenių savarankiškumą sprendžiant tokius klausimus, kaip dvasininkų pakvietimas bendruomenės religiniams poreikiams tenkinti, yra nepagrįstas. Pareiškėjas remiasi atskiromis Muftijaus frazėmis, išsakytomis valdybos susirinkime, kurio metu buvo sprendžiami klausimai, susijusię su bendruomenių turtu. Pareiškėjo minimi Muftijaus pasisakymai yra pateikiami neatsižvelgiant į jų pateikimo kontekstą ir nėra susiję su ginčui aktualiu klausimu.
3.4. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo nurodoma ankstesnė atsakovo praktika dėl leidimų laikinai gyventi dvasininkams išdavimo remiantis bendruomenių tarpininkavimo raštais negarinėjamu atveju turi teisinės reikšmės. Atsakovas pažymi, kad kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai, o formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduodamas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki jo galiojimo termino pabaigos.
4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, vadovaudamasi atsiliepime į skundą išdėstytomis aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo (b. l. 25–27), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 30 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 39–49), teikdamas, kad ketina dirbti Bendruomenėje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus, be kita ko, Bendruomenės pirmininko pasirašytą 2017 m. spalio 30 d. tarpininkavimo raštą (b. l. 59).
6.1. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kreipėsi į Lietuvos Musulmonų Sunitų Dvasinį Centrą – Muftiatą. Muftiatui adresuotame rašte Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra 2 kartus kreipęsis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip tradicinės religinės bendrijos (musulmonų sunitų) dvasininkas. Minėtais atvejais dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui tarpininkavo Muftijus, abiem atvejais buvo teigiama, kad pareiškėjas dvasininko pareigas vykdys Kaune. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas analogišku teisiniu pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau dėl šio leidimo išdavimo tarpininkavo Bendruomenės pirmininkas. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas prašė informuoti, ar Muftiatas tarpininkaus dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, tam, kad jis teiktų musulmonų sunitų dvasininko paslaugas Vilniaus mieste. Tuo atveju, jei Muftiatas nuspręstų atsisakyti tarpininkauti, Departamentas prašė nurodyti priežastis, dėl kurių pareiškėjas nėra tinkamas eiti dvasininko pareigas Vilniaus mieste.
6.2. Muftiatas 2018 m sausio 25 d. pateikė atsakymą (b. l. 64–65), kuriame paaiškino, kad prieš pateikdamas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas kreipėsi į Muftiatą, prašydamas pratęsti tarnybą ir tarpininkauti šiuo klausimu, tačiau Muftiatas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas neatitiko jo atžvilgiu keliamų lūkesčių, kadangi per tarnybos metus neišmoko kalbos, kuria bendrauja mečetės lankytojai, ir dėl šios priežasties Muftiatas negali visiškai išnaudoti pareiškėjo potencialo. Todėl buvo priimtas sprendimas nebepratęsti pareiškėjo tarnybos ir ieškoti tinkamesnių kandidatų. Rašte taip pat pažymėta, kad Vilniaus mieste dirba kitas dvasininkas, todėl antras šias pareigas einantis asmuo nėra reikalingas.
6.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu (b. l. 25–27) atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuodamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes pareiškėjo pateiktas tarpininkavimo raštas yra pasirašytas ne musulmonų sunitų bendruomenei vadovaujančio subjekto – Muftijaus, bet Bendruomenės pirmininko, o kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad Muftijus įgaliojo tarpininkavimo raštą pasirašiusį Bendruomenės pirmininką atlikti tokio pobūdžio veiksmus, priešingai, Muftijaus raštas patvirtina, kad Bendruomenės tarpininkavimo raštas neatitinka jo valios.
7. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, teigdamas, kad Bendruomenė – tai savarankiškas juridinis asmuo, todėl Bendruomenės vadovo – pirmininko – pasirašytas tarpininkavimo raštas laikytinas atitinkančiu Įstatymo nuostatas.
8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Pažymėjo, kad Lietuvos Musulmonų Sunitų Dvasinis Centras – Muftiatas – tai vyriausias tradicinės musulmonų sunitų religinės bendruomenės organas, kuris yra atsakingas ir atstovauja visas musulmonų sunitų religines bendruomenes Lietuvoje, taip pat sprendžia ir prižiūri jų sielovados reikalus. Muftijus sprendimu nusprendė nebepratęsti pareiškėjo tarnybos, t. y. netarpininkavo jo atvykimui į Lietuvos Respubliką.
9. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Vadovaujantis Įstatymo (2017 m. gruodžio 21 d. Įstatymo redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šią nuostatą detalizuojančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, atvykstantis į Lietuvos Respubliką užsiimti veikla pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, jeigu dėl užsieniečio atvykimo tarpininkauja atitinkamos religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė ir patvirtina, kad užsienietis turės lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas 1) tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos nariui arba 2) kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti veikla pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą. Abiem atvejais religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė turi tarpininkauti dėl užsieniečio atvykimo ir patvirtinti, kad užsienietis turės lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
9.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje nustatyta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Religinių bendruomenių ir bendrijų bei Lietuvos valstybės teisinių santykių pagrindus nustato Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Vadovaujantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsniu, valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 11 straipsnyje reglamentuota, kad Lietuvoje gali būti registruojamos taip pat ir kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo. Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis).
9.2. Iš aptariamų teisės aktų nuostatų matyti, kad Lietuvos Respublikoje gali veikti: 1) tradicinės, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme išvardintos religinės bendruomenės ir bendrijos; 2) netradicinės, bet valstybės pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos; 3) netradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos. Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų išsamus ir baigtinis sąrašas yra pateiktas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje, kuriame, inter alia (be kita ko) nurodyta, kad tradicine, Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančia religine bendruomene yra laikoma musulmonų sunitų bendruomenė. Ši bendruomenė, kaip ir kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Vis dėlto iš Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnio matyti, kad Lietuvos Respublikoje kaip tradicinė religinė bendruomenė yra pripažįstama vieninga musulmonų sunitų bendruomenė, o tai suponuoja išvadą, kad bendruomenei vadovauja vieninga vadovybė.
10. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
11. Nors pareiškėjas teigia, kad Bendruomenė yra savarankiškas juridinis vienetas, kurio vadovas (pirmininkas) turi įgaliojimus pasirašyti tarpininkavimo raštą, vis dėlto, byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių pareiškėjo argumentų. Vadovaujantis Lietuvos Musulmonų Sunitų Dvasinio Centro – Muftiato įstatų (toliau – Įstatai) (b. l. 84–86) 1.1. punktu, Muftiatas vienija įregistruotas ir naujai besikuriančias Lietuvos musulmonų sunitų religines bendruomenes ir yra aukščiausias musulmonų sunitų valdymo organas. Įstatų 3.5 punkte nustatyta, kad naujai besikuriančios religinės bendruomenės privalo derinti savo įstatus ir veiksmus su Muftiatu ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įregistruoti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. Muftiato vadovai atsiskaito bendruomenių konferencijai, kuri vyksta kas 4 m. Konferencijoje dalyvauja musulmonų sunitų religinės bendruomenės pagal vienodą atstovavimo normą nuo visų religinių bendruomenių (Įstatų 3.6 punktas). Muftiatui vadovauja valdyba, kurią sudaro Muftiato valdybos pirmininkas – Muftijus (Įstatų 3.7.1 punktas), taip pat Muftiato nariai (Įstatų 3.7.2 punktas). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lietuvoje veikia kelios atskiros teritorinės musulmonų unitų bendruomenės, be kita ko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bendruomenės (b. l. 17–21), tačiau kaip numatyta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme, jos sudaro vieningą musulmonų sunitų religinę bendruomenę, kuriai vadovauja aukščiausias musulmonų sunitų valdymo organas – Muftiatas, o Muftiato valdybos pirmininku laikomas Muftijus. Vadinasi, šis subjektas ir turėtų tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų prasme. Šiame kontekste pastebėtina, kad Bendruomenė, kurios pirmininkas pasirašė pareiškėjo pateiktą tarpininkavimo raštą, dalyvauja Muftiato susirinkimuose (b. l. 12–16), o tai reiškia, kad Bendruomenė pripažįsta, kad Muftiatas yra aukščiausiu musulmonų sunitų valdymo organu.
12. Nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, savo prašymą grįsdamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. nurodydamas, kad yra Lietuvos Religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys ar Lietuvos Respublikos juridinio asmens statusą turinčio kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas (b. l. 39–52). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Bendruomenės pirmininko pasirašytą tarpininkavimo raštą (b. l. 5). Departamentas, atsižvelgdamas į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame reglamentuota, kad dėl leidimo išdavimo šioje normoje nustatytu pagrindu turi tarpininkauti religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė, bei į tai, kad musulmonų unitų religinei bendrijai vadovauja ne Bendruomenės pirmininkas, o Muftijus, kreipėsi į Muftijų, prašydamas pateikti duomenis, ar jis pageidauja tarpininkauti dėl leidimo pareiškėjui išdavimo (b. l. 66), savo ruožtu gavęs neigiamą atsakymą (b. l. 64–65), atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytų sąlygų – religinės bendruomenės vadovybė netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo (b. l. 25–27). Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai įvykdė jam priskirtas funkcijas, atliko išsamų pareiškėjo prašymo vertinimą ir priėmė pagrįstą, teisės aktų nuostatas atitinkantį Sprendimą.
13. Šios teismo išvados nepaneigia pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Departamentas, nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus, kaip tinkamus tarpininkavimo raštus pripažino teritorinių bendruomenių pateiktus raštus, nereikalaudamas Muftijaus pritarimo, ir šių tarpininkavimo raštų pagrindu išdavė jiems leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Visų pirma, pažymėtina, kad kiekvienos administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo dalykas ir pagrindas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; byloje nėra reiškiami reikalavimai dėl pareiškėjo nurodomo kito asmens turimo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, nėra kvestionuojamas jo išdavimo teisėtumas, todėl teismas neturi pagrindo vertinti kitiems, byloje nedalyvaujantiems asmenims išduotų leidimų teisėtumą. Antra vertus, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Departamentas privalo atlikti individualų kiekvieno užsieniečio bylos vertinimą, ir atsižvelgęs į Įstatyme nustatytas sąlygas ir faktinę situaciją, priimti sprendimą tenkinti arba atmesti užsieniečio prašymą, todėl aplinkybė, kad kito užsieniečio prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo tenkintas, per se nereiškia, kad atsakovas, neatlikęs išsamaus tyrimo, turėjo tenkinti pareiškėjo prašymą.
14. Teisinės reikšmės neturi pareiškėjo argumentas, kad Muftiatas – tai kolegialus valdymo organas, ir Muftijus negalėjo vienasmeniškai panaikinti Bendruomenės sprendimo pakviesti pareiškėją imamu. Kaip minėta, tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo gali tik religinės bendruomenės ar bendrijos vadovybė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad musulmonų unitų religinei bendruomenei vadovauja Muftijus, negarinėjamu atveju Bendruomenės pirmininko pasirašytas tarpininkavimo raštas nebuvo vertinamas kaip tinkamas tarpininkavimo raštas Įstatymo nuostatų prasme. Esant tokioms aplinkybėms, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Muftiatą, prašydamas nurodyti, ar Muftiatas tarpininkaus dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (b. l. 66), o Muftijus, atsakydamas į minėtą prašymą, teigė atsisakantis tarpininkauti dėl leidimo išdavimo (b. l. 64–65). Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad Muftijus ne panaikino Bendruomenės sprendimą pasikviesti imamu pareiškėją, bet atsisakė tarpininkauti pareiškėjui gaunant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. atsisakė išduoti savo tarpininkavimo raštą.
15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
16. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-456 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
17. Teismui pripažinus, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo antrojo reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo prašymą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi.
18. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.