Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-04 · Byla Nr. Iv-579-414/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-04
Bylos Nr.
Iv-579-414/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00883-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-579-414/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00883-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 04 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui R. L., nedalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20000lt. neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2007-10-28 iki 2012-08-23. Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2007-10-28 iki skundo pateikimo teismui dienos neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv.m. ir todėl jos nėra pritaikytos patenkinti poreikiams (išskalbti ir išdžiovinti) dideliam nuteistųjų skaičiui. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, be to, pataisos namai neturi Higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo, langai uždengti grotomis, stogai uždengti šiferio danga, kurioje yra asbesto ir tai kenkia sveikatai. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, mažų patalpų asmeninės higienos poreikių užtikrinimui atsirado palankios sąlygos kenkėjams veistis (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir t.t.). Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv.m.. Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka, 17 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, 27 p. numato, jog maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, 46 p. nustato privalomą Higienos paso turėjimą, 60 p. numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Konstitucijos 21 str. įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. skelbia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 p., 18.4 p. numato, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant pareiškėjo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė realią neturtinę žalą - t.y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d. reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie stogo dangos neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.m.) pažeista nebuvo. Taip pat, nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų. Be to, atstovas prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, taip pat ir baudos izoliatoriuje, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai.

Higienos norma HN 76:1999 (nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamuosiuose kambariuose ploto norma – ne mažiau kaip 3 kv. m. vienam žmogui. Nuo 2010-04-30 įsigaliojo Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Kadangi atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl vertintinos pareiškėjo kalinimo sąlygos 2009-09-05 – 2012-09-05 laikotarpyje. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2009-09-05 iki 2010-04-15 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 3 brigados patalpoje, nuo 2010-04-15 iki 2011-01-04 buvo paskirta gyventi 5 būrio 3 brigados patalpoje, o nuo 2011-01-04 buvo paskirta gyventi 1 būrio 3 brigados patalpoje (b.l. 22), kuriose buvo skirta gyventi atitinkamai viso 24 ir 28 asmenims (b.l. 127). Teismui pateiktų duomenų visuma (b.l. 23-24) patvirtina, kad pareiškėjui teko 2,76 kv.m. gyvenamasis plotas 1 būrio 3 brigadoje ir 2,36 kv. m. gyvenamasis plotas 5 būrio 3 brigadoje, nes jis buvo apgyvendintas atitinkamai 66,35 kv. m. ir 66,31 kv. m. gyvenamosiose patalpoje. To pagrindu teismas daro išvadą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

Teismas sprendžia, jog atsakovo atstovas nepagrįstai remiasi Reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu. Šio Reglamento prasme gyvenamosios patalpos - butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Minėto Reglamento 1 punkte apibrėžta jo taikymo paskirtis - nustatyti pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje. Šio reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv.m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nuteistasis R. L. 2010-05-21 buvo patalpintas 7 paroms į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 15, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 6,80 kv. m. ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, 2010-10-20 buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 6,73 kv. m ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, 2010-12-17 buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 13,68 kv. m. ir kurioje yra įrengtos 4 miegamosios vietos, 2012-01-20 buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 7,26 kv.m. ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos (bl. 112). Apskaičiavus matyti, jog pareiškėjui teko atitinkamai baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 15- 3,4 kv. m., Nr. 13- 3,36 kv. m., Nr. 5- 3,4 kv. m., Nr. 1-3,6 kv. m. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerose atliko bausmę, kurių plotas iš esmės atitiko teisės aktuose nustatytai minimaliai ploto normai, tuo labiau, kad baudos izoliatoriaus kamerų užpildymas nebuvo maksimalus (b.l. 138-139).

Nagrinėjamu atveju yra aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas mano, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas. Kaip jau buvo paminėta, nuo 2010-04-15 iki 2011-01-04 pareiškėjui buvo paskirta gyventi 5 būrio 3 brigados patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko 2,36 kv. m. gyvenamasis plotas.

Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad atsakovui neužtikrinus gyvenamojo ploto normos, jam pablogėjo sveikata, nes tokių įrodymų nepateikta. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje gyvenamojoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 1000lt. sumai, kuri priteistina iš atsakovo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų - maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t.t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b.l. 74-75). Nei Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b.l. 71-73). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 35-69). Direktoriaus įsakymais nuolat sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir t.t. (b.l. 70). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB ,,Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 31-34). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b.l. 26-30). Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis (b.l. 99-101). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t.. Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentuoja, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Paneigtini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, taip pat teismui pateiktas Statinio techninis pasas (b.l. 113-121). Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to, pataisos namai neturi Energetinio paso, stogai uždengti šiferio danga, kurioje yra asbesto. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Dėl paminėtų priežasčių likusioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str., 88 str. 1d. 1p., 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000lt. R. L. neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Rimantas Giedraitis