Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. laisvės atėmimu 20 metų;

- pagal BK 180 str. 2 d. (dėl I. J. apiplėšimo) laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 180 str. 2 d. (dėl O. D. apiplėšimo) laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 3 p., šias bausmes subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 3 p., 9 d. šią paskirtą subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, pirmuosius 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti kalėjime, o likusią bausmės dalį atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., S. O. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo S. O. priteista 3500 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. V. . Nukentėjusiosios O. D. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. O. nuteistas už du plėšimus ir vagystę, padarytus įsibraunant į patalpas, už kvalifikuotą nužudymą ir už nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

S. O. 2007 m. sausio 13 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaime, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir tyčia nužudyti žmogų, įsibrovė į šio kaimo vienkiemyje esantį I. J. gyvenamąjį namą. Dėl I. J. , gimusios 1930 m., amžiaus ir fizinių ypatybių atėmęs jai galimybę priešintis, pareikalavo iš jos pinigų ir pagrobė nukentėjusiosios atnešus 150 litų. Užvaldęs šiuos pinigus S. O. dėl savanaudiškų paskatų, pasinaudojęs I. J. bejėgiška būkle, virve už nugaros surišo jos rankas, viela per kelius surišo kojas, išnešė ją į kiemą ir gyvą žemyn galva įmetė į tame kieme esantį šulinį, kuriame, prigėrusi vandenyje, nukentėjusioji dėl mechaninės asfiksijos mirė. Tokiu būdu S. O. padarė plėšimą įsibraunant į patalpą, o taip pat dėl savanaudiškų paskatų ir itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės I. J. .

Po padaryto plėšimo ir I. J. nužudymo, toje pačioje vietoje, kilus tyčiai užvaldyti nužudytosios turtą, S. O. įsibrovė į jos gyvenamąjį namą ir užėjęs į virtuvę iš ten pagrobė I. J. turtą: 30 Lt vertės du gabalus po 1,5 kg svorio rūkytų lašinių, 20 Lt vertės dešros gabalą, 9 Lt vertės tris pakelius sviesto, 6 Lt vertės dvi dėžutes konservų, 5 Lt vertės maišelį svogūnų, 80 Lt vertės šokoladinius saldainius, 10 Lt vertės butelį šampano, 15 Lt vertės butelį degtinės, 15 Lt vertės butelį likerio, 20 Lt vertės skarelę ir 20 Lt vertės peilį, iš viso pagrobdamas svetimo turto už 230 Lt. Taip jis padarė vagystę įsibraunant į patalpą.

Be to, S. O. 2007 m. sausio 21 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini) kaime esančios B. J. sodybos kieme užpuolė B. J. , gimusį 1919 m., pargriovė jį ant žemės, užgriuvo ant jo, sukišo nukentėjusiajam į burną rankos kumštį, padarydamas nubrozdinimus veide, muštinę žaizdą ryklėje, kraujosruvą gomurio liežuvėlyje ir galvos smegenų sukrėtimą, o taip pat nenustatytu daiktu padarė nukentėjusiajam pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje ir žaizdą dešinėje kaklo pusėje. Tokiu būdu jis padarė B. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, S. O. , 2007 m. sausio 21 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) kaime, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į O. D. , gimusios 1909 m., gyvenamąjį namą. Panaudojęs fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, O. D. bandant iš namo išeiti, jis užstojo jai duris, patempęs už rankovės atitraukė ją nuo lauko durų neleisdamas išeiti, grasindamas O. D. įmesti ją į kieme esantį šulinį bei dėl seno nukentėjusiosios amžiaus atėmęs jai galimybę priešintis, pareikalavo pinigų, o nukentėjusiajai atnešus piniginę su pinigais, pagrobė iš jos 45 litus. Tokiu būdu padarė plėšimą įsibraunant į patalpą.

Dėl šio nuosprendžio dalies, kurioje išdėstytos teismo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės, dėl nuteistojo S. O. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, jo kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo jokie apeliaciniai skundai nepaduoti. Vieninteliame nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. V. apeliaciniame skunde nurodoma apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą paskiriant nuteistajam bausmę, kurią apeliantė laiko neteisinga ir aiškiai per švelnia. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. nuostatomis, byla ir joje priimtas nuosprendis tikrinami tik tiek, kiek to prašoma šiame apeliaciniame skunde. Kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas ne tik paskirti nuteistajam S. O. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, bet ir paskirti jam pagal BK 180 str. 2 d. (dėl I. J. apiplėšimo) laisvės atėmimą 6 metams. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad už šį plėšimą būtent apeliantės nurodytą bausmę teismas S. O. jau paskyrė. Už tą patį nusikaltimą dar kartą skirti tokią pačią bausmę nėra jokio pagrindo, todėl pagal paduotą apeliacinį skundą kolegija nagrinėja klausimus tik dėl BK bendrosios dalies normų, reguliuojančių bausmės skyrimą, taikymo ir dėl nuteistajam paskirtos pagal BK 129 str. 2d. 2 p., 6 p., 9 p. bei jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Dėl šių klausimų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kolegijos nuomone, yra pagrįsti.

Iš nuosprendžio matosi, kad S. O. nuteistas už du plėšimus, vagystę, nežymų sveikatos sutrikdymą ir kvalifikuotą nužudymą. Pagal BK 178 str. 2 d. ir pagal BK 180 str. 2 d. teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimesnes sankcijų viršutinėms riboms, o pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausmė atitinka sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nužudymą S. O. padarė dar galiojant BK 129 str. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijai, o šios redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė laisvės atėmimą nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. teismas nuteistajam paskyrė pačią didžiausią 20 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su kitomis šiuo ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, nuteistajam paskirta ir tokios pačios rūšies bei dydžio galutinė subendrinta bausmė.

BK 54 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose išvardintos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, yra padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, nusikalstamos veikos stadija, kaltininko asmenybė, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis, taip pat atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės.

Šioje byloje jokių nuteistojo S. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prisipažino, kad apiplėšė, apvogė ir nužudė I. J. , tačiau iš bylos matosi, kad tai jis padarė jau tada, kai šios nusikalstamos veikos buvo išaiškintos teisėsaugos institucijų. Be to, vėlesnių apklausų metu S. O. jau atsisakė duoti bet kokius parodymus, įžeidinėjo jį apklausinėjusius pareigūnus, o pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo apklaustas, nes už nesibaigiančius teisiamojo posėdžio tvarkos pažeidimus, įžeidinėjimus ir kitokią nepagarbą teismui visam laikui buvo pašalintas iš posėdžių salės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti nuteistąjį taip pat nebuvo galimybės, nes jis nereagavo į teismo pastabas dėl netinkamo elgesio, atsisakė duoti parodymus apie bylos aplinkybes, o visos jo kalbos buvo aiškiai nesusijusios su nagrinėjama byla. Be to, iš nuosprendyje išdėstytų nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad net ir prisipažinęs kaltu dėl vagystės, plėšimo ir I. J. nužudymo, S. O. tų apklausų metu pabrėžtinai nurodinėjo, kad dėl padarytų nusikaltimų jis visiškai nesigaili. Todėl nei numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nei jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė pagrįstai. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių irgi nenustatyta. Nors byloje yra kai kurių duomenų, kad nužudymą S. O. padarė būdamas girtas, jo nesulaikius iš karto po nusikaltimo padarymo, šią aplinkybę galinčių patvirtinti pakankamų įrodymų nebuvo surinkta. Pažymėtina ir tai, kad kai kurios bylos aplinkybės nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nebuvo pripažintos tik todėl, kad kaltinime jos buvo nurodytos kaip nužudymą kvalifikuojantys požymiai.

Nors nebuvo nustatyta ne tik lengvinančių, bet ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, lemiamą reikšmę skiriant nuteistajam S. O. bausmę turi kitų BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių visuma. Visus nusikaltimus nuteistasis padarė ne kaip bendrininkas, o pats būdamas aktyvus tų nusikaltimų vykdytojas. Būtina atsižvelgti ir į visų nusikalstamų veikų stadijas. Visus nusikaltimus pats nuteistasis iš anksto suplanavo, jiems ruošėsi, o po to savo nusikalstamus ketinimus ir įgyvendino, nusikaltimus pabaigė padarydamas nukentėjusiesiems realią turtinę žalą arba žalą jų sveikatai, o nužudydamas I. J. tyčia atėmė kitam žmogui gyvybę, šiuo nusikaltimu sukeldamas negrąžinamus padarinius ir padarydamas ypatingą žalą ne tik nužudytosios artimiesiems, bet ir visuomenei. Šios aplinkybės nuosprendyje pakankamai nebuvo įvertintos. Teismas tinkamai neįvertino ir nuteistojo kaltės formos bei rūšies, nes nuosprendyje nurodė tik apie tai, kad visi padaryti nusikaltimai yra tyčiniai. Iš tikrųjų visus nusikaltimus S. O. padarė veikdamas ne bet kokia, o būtent tiesiogine apibrėžta tyčia. Nužudyti I. J. jis planavo iš anksto, turėdamas tokį tikslą jis įsibrovė į nukentėjusiosios namus, ją apiplėšė, po to nukentėjusiąją surišo, išnešė į kiemą ir ją gyvą galva žemyn įmetė į šulinį. Šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą apie nukentėjusiajai padarytas ypatingas kančias ir apie nužudymo padarymą itin žiauriai. Tačiau tos pačios aplinkybės patvirtina ir nužudymo padarymą tiesiogine apibrėžta tyčia, nes kaltininkas ne tik numatė, kad atims kitam žmogui gyvybę, tačiau ir norėjo jam atimti gyvybę bei siekė būtent šių padarinių. Nužudymo padarymas veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, net ir nesant nužudymą kvalifikuojančių požymių ar kitų kaltininko padėtį bloginančių aplinkybių, bet kuriuo atveju turi labai svarbią reikšmę sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą. Nusikaltimų motyvai ir tikslai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau buvo aptarti. Pats teismas padarė išvadą, kad nors S. O. nužudė I. J. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti nukentėjusiosios turtą ir tai padarė plėšimo metu, tačiau šiuos nusikaltimus nuteistasis padarė dar ir dėl kitų motyvų bei tikslų. Teisme perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose S. O. daug kartų pats nurodė, kad nusikaltimus darė norėdamas būti vėl nuteistas ir vėl grąžintas į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Pavyzdžiui, apklaustas įtariamuoju 2007 m. vasario 21 d. (t. 3 b.l.35-36 )S. O. parodė, jog pyko, kad sėdėjo įkalinimo įstaigose 20 metų už smulkius nusikaltimus, todėl norėjo nužudyti bobutę ir būti įkalintas už rimtą nusikaltimą. Laisvėje jis neturi ką veikti. Daugiau nužudyti jis nieko nenorėjo, nes būti nuteistam užtenka ir vienos žmogžudystės. Dar parodė, kad bobutę nužudė norėdamas ir atkreipti į save visuomenės dėmesį. Kitos, 2007 m. vasario 22 d. vykusios įtariamojo apklausos metu (t. 3, b.l. 38) S. O. parodė, kad visiškai nesigaili nužudęs bobutę, nes padarė tai, ką ir norėjo padaryti. Jis norėjo sugrįžti namo, t.y. į įkalinimo įstaigą. Tai yra jo namai. Nuosprendyje nurodoma, kad į šį nužudymo motyvą yra atkreiptinas dėmesys, tačiau būtent šios aplinkybės, kolegijos nuomone, teismas kaip tik tinkamai ir neįvertino. Ta aplinkybė, kad paleistas iš bausmės atlikimo vietos nuteistasis specialiai darė nusikaltimus ir net nužudė kitą žmogų tam, kad vėl būtų sugrąžintas į įkalinimo vietą, paneigia galimybę, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas atitiks bausmės paskirtį. Apie tai pagrįstai nurodoma ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės S. V. apeliaciniame skunde, kuriame prašoma paskirti S. O. laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Nustatant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį reikšmės turi ir jau anksčiau aptartos aplinkybės, t.y. kaltės forma bei rūšis, nusikalstamos veikos motyvai bei tikslai ir kt. Tačiau šią BK 54 str. 2 d. 1 p. nurodomą aplinkybę labiausiai apibūdina kėsinimosi dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, laikas, vieta, panaudoti įrankiai ir priemonės, žalos dydis ir kt. Nuteistasis S. O. padarė keletą nusikalstamų veikų, tačiau jo padarytas nužudymas pagal pavojingumo laipsnį yra išskirtinis. Kėsinimosi dalykas buvo žmogaus gyvybė, nusikaltimas buvo pabaigtas ir šiuo nusikaltimu buvo padarytos neatstatomos pasekmės bei ypatinga žala. Nuosprendyje pats teismas pagrįstai nurodė, kad ypatingą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį parodo ir nustatyti net trys nužudymą kvalifikuojantys požymiai. S. O. nužudymą padarė dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai, be to, nužudymo metu I. J. buvo bejėgiškos būklės, dėl kurios neturėjo jokios galimybės kaltininkui pasipriešinti. Būtent todėl nuteistojo nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. Nuosprendyje atkreiptas dėmesys ir į konkrečias šio nužudymo padarymo aplinkybes: į tai, kad nuteistasis rišo nukentėjusiajai rankas, po to kojas, nešė nukentėjusiąją iš namo į kiemą ir gyvą įmetė į šulinį. Nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad tokiu būdu nuteistasis sukėlė savo aukai ypatingas kančias ir tai parodo kaltininko ypatingą žiaurumą. Kolegijos nuomone, vertinant konkrečias I. J. nužudymo aplinkybes, būtina atkreipti dėmesį dar ir į S. O. veiksmų šaltakraujiškumą ir netgi cinizmą, taip pat visišką abejingumą tiek aukos kančioms, tiek savo paties padarytam nusikaltimui. Iš karto po I. J. nužudymo nuteistasis elgėsi visiškai ramiai, dar kartą įsibrovė į nužudytosios namą, ieškojo vertingesnio turto ir jį pagrobė. Po to ėjo pas kitus kaimo gyventojus ir su jais girtavo, pats gėrė ir kitus vaišino iš I. J. namų pagrobtais gėrimais ir kitais maisto produktais. Tai, kad I. J. nužudymas kvalifikuotas net pagal tris BK 129 str. 2 d. punktus bei visos kitos jau aptartos konkrečios nužudymo aplinkybės, kolegijos nuomone, parodo išskirtinį šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurio teismas, skirdamas bausmę, pakankamai neįvertino.

Vertinant nusikalstamą veiką padariusio kaltininko asmenybę teismas turi atsižvelgti į požymius, apibūdinančius kaltininką iki nusikalstamos veikos padarymo, pačios veikos padarymo metu ir po jos padarymo. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, taip pat atsižvelgiama į aplinkybes, pagal kurias sprendžiama, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikalstama veika buvo tik nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Jau buvo nurodyta, kad pats teismas nuosprendyje nuteistojo asmenybę įvertino išimtinai neigiamai. Iki šiuo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo S. O. jau buvo teistas šešis kartus. Iš bylos matosi, kad pirmą kartą už plėšimą laisvės atėmimo bausme jis buvo nuteistas dar 1979 m. Lygtinai paleistas priverstinai įdarbinant, po to teismo nutartimi grąžintas į laisvės atėmimo vietą. Tačiau atlikęs bausmę, netrukus vėl padarė kitus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos vėl buvo nuteistas. Tokiu būdu nuo to laiko, kai sulaukė pilnametystės, pagal šešis teismo nuosprendžius už tyčinius nusikaltimus S. O. beveik visą laiką praleido laisvės atėmimo bausmės vietose, iš kurių paskutinį kartą buvo paleistas 2006 m. liepos 19 d. Nuosprendyje pats teismas pagrįstai pažymėjo, kad ir nuo to momento iki sulaikymo 2007 m. vasario 13 d. S. O. vėl padarė net 8 nusikalstamas veikas, už tris iš jų jau buvo nuteistas Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 232 str. Jau buvo nurodyta, kad vienu iš nusikaltimų darymo motyvų buvo paties nuteistojo noras greičiau grįžti į įkalinimo įstaigas, o įvertinęs S. O. teistumus, teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Visa tai patvirtina, kad S. O. daromos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes visi jo padaryti nusikaltimai yra tvirtai ir jau turbūt negrįžtamai susiformavusių nuteistojo antivisuomeninių ir antiįstatyminių nuostatų bei pasirinkto gyvenimo būdo padarinys. Nuteistasis pats pripažįsta, kad įkalinimo įstaigas laiko tikraisiais savo namais, iš kurių paleistas vėl daro naujas nusikalstamas veikas tam, kad būtų sugrąžintas į bausmės atlikimo įstaigas. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad nuteistasis niekur nedirbo ir neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Galima sutikti, kad daug laiko praleidusiam laisvės atėmimo vietose ir praradusiam socialinius ryšius nuteistajam tikrai galėjo būti sudėtinga ir susirasti darbą, ir susikurti kitas palankias gyvenimo sąlygas. Tačiau iš bylos matosi, kad nuteistasis to net nemėgino daryti. Nuteistasis valkatavo, girtavo, o jo pragyvenimo šaltiniu tapdavo vis naujų nusikaltimų metu užvaldytas svetimas turtas. Specialisto psichiatro išvadoje (t. 3, b.l. 149-150) nurodoma, kad nuteistojo asmenybė primityvi, egocentriška, priklausoma nuo alkoholio, visiškai asociali, degradavusi, emociškai šalta, besivadovaujanti egoistiniais siekiais, žinanti visuomenėje priimtinas socialinio elgesio normas, tačiau nelinkusi jų paisyti, dėl nesėkmių kaltinanti aplinkinius. Šias išvadas patvirtina ir konkrečios bylos aplinkybės, ypač tai, kad nusikaltimus S. O. darė specialiai ieškodamas vienkiemiuose gyvenančių senų žmonių, kurie nuteistajam negalėdavo pasipriešinti. S. O. nuteistas ne tik už senyvo amžiaus I. J. apiplėšimą ir nužudymą. Jau po šių nusikaltimų padarymo jis sumušė 1919 m. gimusį B. J. , taip pat apiplėšė 1909 m. gimusią O. D. . Nuteistojo požiūrį į bendražmogiškąsias vertybes atspindi ir teisme perskaityti jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tų jau anksčiau nurodytų apklausų metu S. O. parodė, kad įsibrovęs į I. J. namus supyko, kad nukentėjusioji prisipirkusi tiek daug maisto, jį gadina, o jis pats neturi ką valgyti. Šalia kitų I. J. nužudymo motyvų nurodė ir tai, kad „bobutė buvo niekam nereikalinga“. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina visišką nuteistojo asmenybės degradaciją.

Bylos duomenys apie S. O. asmenybę, pačios jo padarytų nusikaltimų aplinkybės, taip pat įžūlus nuteistojo elgesys ikiteisminio tyrimo, o po to ir teisminio nagrinėjimo metu iškėlė kai kurių abejonių dėl jo psichinio pilnavertiškumo ir pakaltinamumo. Tačiau tas abejones visiškai paneigia atliktos stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (t.3, b.l. 162-164). Jose nurodoma, kad S. O. nustatytas mišrus asmenybės sutrikimas ir priklausomybė alkoholiui. Tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu jis lėtine psichine liga nesirgo, galėjo (ir visiškai) suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu jis irgi gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir būti apklausiamas. Priverstinis gydymas jam nereikalingas. Ekspertizės išvadoje dar nurodoma, kad nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nusikaltimų padarymo metu S. O. būtų buvęs fiziologinio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, kuri būtų esminiai įtakojusi jo sąmonę ir veiksmus. Remdamasis šiomis išvadomis teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad S. O. buvo ir yra pakaltinamas. Įvertinusi tos pačios ekspertizės išvadas apie S. O. galėjimą visiškai suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, kolegija taip pat atmeta ir nuteistojo riboto pakaltinamumo galimybę.

Iš viso to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skirdamas nuteistajam S. O. bausmę už kvalifikuotą nužudymą, teismas atsižvelgė ne į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, dalį tų aplinkybių įvertino neišsamiai ir neįvertino visų tų aplinkybių visumos. Kolegijos nuomone, tų jau aptartų aplinkybių visuma patvirtina ir ypatingą nuteistojo S. O. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, ir ypatingą bei išskirtinį kaltininko asmenybės pavojingumą. Todėl S. O. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirtą 20 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę kolegija laiko aiškiai per švelnia.

Tokia išvada daroma dar ir dėl kitos priežasties. BK 54 str. 2 d. išvardintos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skiriant bausmę, jau buvo aptartos. Tačiau skirdamas kaltininkui konkrečią bausmę kaip valstybės prievartos priemonę, teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad ta konkreti bausmė atitiktų pačią bausmės paskirtį. Nors nuosprendyje ir paminėta, kad teismas vadovaujasi BK 41 straipsniu, tačiau iš tikrųjų apie S. O. paskirtos bausmės atitikimą nurodyto BK straipsnio reikalavimams nuosprendyje teismas jokių motyvų neišdėstė. Baudžiamieji įstatymai, nustatydami bausmių sistemą, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006 buvo nurodyta, kad BK 41 str. 2 d. 5 p. nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Kolegijos nuomone, teismas šių išdėstytų aplinkybių pakankamai neįvertino, o paskirdamas S. O. terminuoto laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė ne tik į teisėtus nukentėjusiųjų bei jų artimųjų, bet ir į visuomenės interesus. Todėl ši bausmė neatitinka teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimo reikalavimų. Juo labiau ši bausmė neatitinka ir BK 41 str. 2 d. 1-4 punktuose keliamų reikalavimų. Jau buvo nurodyta apie tai, kad paleistas iš laisvės atėmimo vietų nuteistasis neužilgo vėl darydavo naujus nusikaltimus. Jis pats parodė, kad laisvės atėmimo vietas laiko tikraisiais savo namais, o vienas iš I. J. nužudymo motyvų kaip tik ir buvo jo noras grįžti į bausmės atlikimo vietą padarius rimtą nusikaltimą. Tai reiškia, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimo pats nuteistasis netgi nelaiko nubaudimu, kartu tai reiškia, kad tokios bausmės paskyrimas ir toliau nesulaikys nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Todėl akivaizdu, kad paskirtoji S. O. bausmė neatitinka nei bausmės paskirties nusikaltusį asmenį nubausti, nei visų kitų BK 41 str. 2 d. išvardintų bausmės paskirties reikalavimų.

Iš to kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad paskirdamas nuteistajam už kvalifikuotą nužudymą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas netinkamai pritaikė ne tik BK 54 straipsnį, nustatantį bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir BK 41 straipsnį, apibrėžiantį pačią bausmės paskirtį. Netinkamai pritaikęs šiuos baudžiamuosius įstatymus, teismas tuo pačiu už nurodytą nusikaltimą paskyrė ir neteisingą bausmę. Kolegija daro išvadą, kad nuteistajam S. O. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni, todėl tenkina apeliacinį skundą ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą skiria nuteistajam sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pagal BK 51 str. 3 d. nuostatas ši bausmė paskiriama atlikti kalėjime.

Pakeitus vieną iš teismo paskirtų bausmių, vadovaujantis BK 63 str., ši bausmė iš naujo bendrinama su kitomis nuteistajam šiuo ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Pagal BK 63 str. 5 d. 3 p. nuostatas, kai už vieną nusikalstamą veiką yra paskirta 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, ji su kitomis bausmėmis bendrinama apėmimo būdu. Kolegija taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgos 27 p. išaiškinimu apie tai, kad kai priėmus nuosprendį nustatoma, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Jei nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai ir paskirta subendrinta bausmė, teismai nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje bendrina kai jos turi būti apimamos, o po to jas subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme.

Išnagrinėjusi šią bylą kolegija taip pat nustatė, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jokie baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nebuvo padaryti. Iš nuosprendžio matosi, kad teisme pats nuteistasis S. O. nebuvo apklaustas, nes teismas savo nutartimi, vadovaujantis BPK 259 str. 1 d., jį visam laikui pašalino iš posėdžių salės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 4, b. l. 78) matosi, kad jau posėdžio pradžioje kaltinamasis pradėjo šaukti, keiktis ir įžeidinėti teismą. Į nevienkartinius posėdžio pirmininko įspėjimus jis nereagavo, toliau pažeidinėjo posėdžio tvarką ir netgi ėmė grasinti prieš teisėjų kolegijos narius panaudoti fizinį smurtą. Tik tada teismo nutartimi, vadovaujantis BPK 259 str. 1 d., kaltinamasis visam laikui buvo pašalintas iš posėdžių salės. Ši teismo nutartis teisėta ir pagrįsta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir pasiūlius nuteistajam duoti parodymus apie bylos aplinkybes, nuteistasis vėl nesutiko to padaryti, irgi triukšmavo, įžeidinėjo posėdžių salėje buvusius, šioje byloje nedalyvaujančius asmenis. Iš bylos matosi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu S. O. teismo posėdžio metu įžeidinėjo ir grasino fiziniu susidorojimu ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir už tai jau įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 232 str (t. 3, b. l. 64-65, t. 4, b. l. 27-29).

Jau buvo nurodyta, kad toks nuteistojo elgesys nebuvo ir nėra susijęs su jokia psichikos liga, nes tai paneigė atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados. Todėl įžūlų nuteistojo elgesį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose kolegija laiko paties nuteistojo pasirinktu gynybos būdu. Nuteistojo teisė duoti parodymus teisme nebuvo pažeista, tačiau nuo šios savo teisės jis atsisakė pats savo valia, atsisakymą duoti parodymus išreikšdamas dar ir įžūliu elgesiu. Pažymėtina, kad ir BPK 22 str. kaltinamajam ir nuteistajam duoti parodymus tik suteikia teisę, bet nenumato tokios pareigos. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o juo labiau tokių, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės, kolegija taip pat nenustatė. Tai, kad nuteistasis nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas šios bylos aplinkybes teismui nesutrukdė. Iš nuosprendžio matosi, kad vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d.. nuostatomis, ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus kaltinamojo S. O. parodymus teismas perskaitė tik kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui. Tuo tarpu pačios teismo išvados grindžiamos nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų kitų išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl BPK 301 str. reikalavimų teismas taip pat nepažeidė. Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad ši byla buvo išnagrinėta laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o priimtas nuosprendis keičiamas tik dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų taikymo ir dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam S. O. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirtos bausmės ir dėl paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeisti.

Nuteistajam S. O. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 3 p., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 180 str. 2 d. (dėl I. J. apiplėšimo), BK 178 str. 2 d., BK 140 str. 1 d., BK 180 str. 2 d. (dėl O. D. apiplėšimo) subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 3 p., 9 d., šią subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam S. O. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šią bausmę paskiriant atlikti kalėjime.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.