- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-18-193-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- K., K. S., M.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-193/2009
2.4.6.3.3.
NUTARTIS
2009 m. vasario 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistųjų K. S., M. Ž. ir D. B. apeliacinius skundus dėl 2008-10-14 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:
- K. S. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
- M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir penkiems mėnesiams, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007-05-31 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė –laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams ir penkioms dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose;
- D. B. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviems mėnesiams, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007-11-15 Kauno m. apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė –laisvės atėmimas trejiems metams ir penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu K. S., M. Ž. ir D. B. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
K. S., M. Ž. ir D. B. nuteisti už tai, kad 2008-02-04 apie 19.33 val. Kėdainių mieste, J. Basanavičiaus g. 40 A esančioje Statoil Kėdainiai degalinėje, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijimą, bet nerealizuotą S. K. teisę priversti S. J. sumokėti S. K. 1100 litų už automobilio OPEL COMBO kėbulo dažymo paruošimo paslaugas, tai yra kaltinamieji degalinės patalpose, susitikę su S. J., plūdosi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo ir grasino nukentėjusįjį suluošinti, jeigu jiems nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas, taip padarė didelės žalos S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu priimtą Kėdainių r. apylinkės teismo 2008-10-14 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Teigia, kad teismas nebuvo objektyvus ir tendencingai įvertino byloje esančius faktinius duomenis. Be to, teismo šališkumą parodo ir tai, kad jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Nurodo, kad nors jis Kauno m. apylinkės teismo 2007-04-27 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, tačiau inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu paskirtąją bausmę buvo atlikęs. BK 27 str. 1 d. prasme jis gali būti laikomas recidyvistu, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas nuteisti jį laisvės atėmimo bausme ir paskirti ją atlikti pataisos namuose. BK 56 str. 1 d. nėra kategoriškos nuostatos už tyčinio nusikaltimo padarymą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas K. S. teigia, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nurodo, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už apysunkį tyčinį nusikaltimą ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Be to, pats teismas pripažino, kad nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, jis yra jauno amžiaus, laisvalaikiu intensyviai sportuoja, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nebuvo nusikaltimo iniciatoriumi. Todėl, jei teismas būtų objektyviai vertinęs bylos medžiagą, tikrai nebūtų skyręs realios laisvės atėmimo bausmės.
Taip pat skunde teigiama, kad teismo ištirti faktiniai duomenys neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad nuosprendyje minimu laiku ir vietoje buvo įvykdyta nusikalstama veika, turinti BK 294 str. 2 d. numatytus požymius. Apeliantas K. S. mano, kad teismo padarytoji išvada, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teigia, kad reikalavimas atsiskaityti už darbą pats savaime negali sukelti žalingų padarinių. Nuosprendyje pabrėžiama, jog reikalavimo metu nukentėjusysis buvo įžeidinėjamas, plūstamas nešvankiais žodžiais, jam buvo grasinama, kad nesumokėjęs pinigų, bus suluošintas. Apeliantas mano, jog ir šios aplinkybės, net jeigu neginčytinai būtų nustatyta, kad buvo būtent taip, neleidžia padaryti išvados, jog S. J. patyrė didelę žalą. Psichinės ar fizinės prievartos naudojimas savavaldžiavimo atveju daro įvykdytą veiką kvalifikuota, bet pirmiausiai turi būti nustatyta, kad savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tokių požymių iš bylos nesimato. Iš bylos medžiagos matosi, jog tarp nukentėjusiojo ir M. Ž. kilo barnis, bet jų konfliktas tęsėsi trumpą laiką. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusysis to konflikto metu nuolankiai tylėjo, pats nesiplūdo ir negrasino. Nuosprendžio išvados apie nusikalstamos veikos padarymo būdą paremtos vien nukentėjusiojo teiginiais, nors jų nepatvirtino kiti įrodymų šaltiniai. Nė vienas iš liudytojų nepatvirtino nukentėjusiojo teiginių apie jo atžvilgiu vartotą psichinę prievartą. Tokios išvados negalima padaryti ir iš teisme apžiūrėto degalinės vaizdo kameromis padaryto vaizdo įrašo. Priešingai, iš jo matosi, jog pokalbis degalinės patalpose užtruko ne ilgiau keturių minučių, peržiūrėjus įrašą negalima teigti, kad jis visiškai patvirtina nukentėjusiojo žodžius apie jo plūdimą, įžeidinėjimą ir grasinimą suluošinti. Be to, iš teisme ištirtų įrodymų nesimato, jog jis atliko bent vieną savavaldžiavimo objektyviajai pusei būdingą veiksmą. Net apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jis padarė. Byloje nei liudytojai D. S. su L. K., nei nukentėjusysis savo parodymuose neišskyrė jo vaidmens, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jis nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą kartu su kitais savavališkai vykdė ginčijimą, bet nerealizuotą S. K. teisę priversti S. J. sumokėti S. K. 1100 Lt už automobilio OPEL COMBO kėbulo dažymo paruošimo paslaugas, tai yra, susitikęs degalinės patalpose su S. J., plūdau necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo nukentėjusįjį ir grasino jį suluošinti, jeigu pastarasis nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas. Visi išvardyti asmenys apie įvykius degalinėje kalbėjo bendrais bruožais, todėl teismo padarytoji išvada, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėties požymiai, paremta tik spėjimu. K. S. skunde nurodo, kad 2008-02-04, apie 19.33 val. jis be jokio konkretaus tikslo atsirado Kėdainiuose, J. Basanavičiaus g. 40a esančioje „Statoil Kėdainiai" degalinėje. Jam nebuvo žinoma nei kas, nei kodėl turi važiuoti į Kėdainius. Į degalinės pastatą jis užėjo vien todėl, jog norėjo nusipirkti maisto ir alaus. Būdamas viduje matė, kad M. Ž. sveikinasi su nukentėjusiuoju, todėl ir jis priėjo su juo pasisveikinti. Netrukus S. J. ėmė šaukti, kviesti į lauką aiškintis santykius. Nukentėjusysis su M. Ž. išėjo pirmi, jie su D. B. – iš paskos. Kieme jis pastebėjo, jog nukentėjusysis išsiėmė ginklą ir įrėmė jį M. Ž. į pilvą. Jie priėjo prie nukentėjusiojo ir paklausė, ką jis čia daro. Tuomet S. J. atsuko ginklą į juos ir iššovė. Jie pasileido bėgti, susėdo į automobilį ir išvažiavo. K. S. skunde teigia, kad nusikeikti jis galėjo tik tada, kai į jį buvo nukreiptas ginklas. Jo pateiktoji versija teisme nebuvo paneigta. Apeliantas mano, kad tai rodo, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu priimtą Kėdainių r. apylinkės teismo 2008-10-14 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog jis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuosprendis pagrįstas spėjimais, prielaidomis bei parengtinio tyrimo metu surinktais duomenimis, o ne įrodymais.
Pagrindiniu įrodymu teismas laikė nukentėjusiojo duotus parodymus, kurie yra prieštaringi, menamojo bei spėjamojo pobūdžio, todėl abejotini. Mano, kad teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Kaip matyti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo parodymai plėtėsi, keitėsi teisiamojo posėdžio metu, tai leidžia daryti išvadą, kad jis duodamus parodymus koreguoja, juos pritaikydamas ikiteisminio tyrimo nustatytoms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis tokiais parodymais ir vertindamas juos atsietai nuo kitų surinktų ir ištirtų įrodymų viseto, esmingai suklydo. Pripažinimas juos įrodymais yra pagrįstas tik prielaidomis, t. y. duomenimis, kurie pagal BPK 205 str. 3 d. nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Tokiu būdu byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, pažeidžiant BPK 205 str. 5 d. Tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
Apeliantas M. Ž. skunde nurodo, kad jo versija nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nepaneigta. Teigia, kad jo tik paprašė paimti iš tuo metu jam nepažįstamo nukentėjusiojo pinigus Kėdainiuose. Jo niekas neprašė nei grasinti, gąsdinti ar smurtu versti nukentėjusįjį grąžinti skolą. Tai patvirtino ir abu liudytojai V. ir S. K.. Todėl teismo išvada, kad remiantis liudytojų parodymais gali būti priimtas jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja įstatymui. Susitikus su nukentėjusiuoju, pastarasis pradėjo rėkauti degalinės patalpose, todėl jie visi buvo išvaryti į lauką. Pirmasis išėjo nukentėjusysis, paskui jis. Netrukus šis atsisuko į jį, apkabindamas įrėmė jam į pilvą pistoletą, vėliau šovė į ateinančius kitus nuteistuosius, jie visi išsigandę įšoko į automobilį ir išvažiavo. Šias aplinkybes patvirtino apklaustieji liudytojais degalinės darbuotojai D. S. ir L. K.. Teismas neįvertino, jog pastarieji yra visai pašaliniai asmenys ir visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi, priešingai nei nukentėjusysis. Šie liudytojai nepatvirtino, kad jis užsipuolė nukentėjusįjį, jį koliojo ar kitaip darė jam psichinę prievartą. Priešingai, jie tvirtino, kad visi salėje buvę jaunuoliai, t. y. ir nukentėjęs, pradėjo ginčytis. Išvijus juos į lauką, jie išgirdo šūvį. Taip liudijo ir automobilyje laukęs liudytojas E. T.. Apeliantas M. Ž. teigia, kad jį teisinančias aplinkybes bei jo versiją patvirtina ir byloje esantis iš degalinės išimtas kompaktinis diskas, kuriame užfiksuota ir nuosprendyje nurodoma, kad vyko pokalbis, kuriame dalyvavo visi. Jokio išgąsčio ar psichinės prievartos požymių neužfiksuota. Jame matyti, kad jis sakė tiesą ir dėl to, jog nukentėjęs šovė, nes jie visi trys sėdo į automobilį, o į degalinę nukentėjęs grįžo su ginklu rankoje. Todėl, teismas nuosprendyje tvirtindamas, jog išanalizavęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką, prieštarauja įstatymų nustatytai tvarkai. Be to, teismas to neįvertino ir nuosprendyje neaptarė. Vienais byloje surinktais įrodymais teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kitus byloje surinktus įrodymus nuosprendžiu neaptarė ir neįvertinęs, jais nesirėmė. BPK normos įpareigoja teismą vertinti visus surinktus įrodymus ir nurodyti, kodėl remiasi vienais, atmetant kitus. Teismas privalėjo išaiškinti ir jį teisinančias aplinkybes, neperkeliant įrodinėjimo pareigos jam. Jo nuoseklių parodymų teismas netyrė, tuo pažeidė BPK 301 str. Toks teismo procesas pažeidė konstitucinių lygybės prieš teismą, teismų nešališkumo, viešumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Šie esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu priimtą Kėdainių r. apylinkės teismo 2008-10-14 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad tie faktiniai duomenys, kuriais grindžiamos teismo išvados, neįrodo, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, be to, teismas, dėstydamas aprašomojoje nuosprendžio dalyje jį kaltinančius įrodymus, nepateikė svarių argumentų, kodėl atmetė kitus įrodymus, prieštaraujančius kaltinimo versijai, ir tuo pačiu pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Teigia, kad vertindamas jo veiksmus baudžiamosios teisės aspektu, teismas padarė klaidingas išvadas.
Skunde ginčijamas didelės žalos padarymas. Teismo manymu, didelė žala buvo padaryta tuo, kad jie degalinės patalpose neva nešvankiai plūdosi, įžeidinėjo nukentėjusįjį ir grasino jį suluošinti, jeigu šis sumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas. Kitaip tariant, psichinės prievartos panaudojimą teismas prilygino didelės žalos padarymui. Apeliantas D. B. mano, jog toks požiūris prieštarauja įstatymo nuostatoms. Psichinės ar netgi fizinės prievartos naudojimas savaime nesudaro savavaldžiavimo sudėties. Fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas rodo tik didesnį veikos pavojingumą, bet neatleidžia nuo pareigos įrodyti, jog buvo padaryta didelė žala. Nusikaltimo padarymo būdas ir dėl nusikaltimo atsiradę padariniai yra skirtingi dalykai, nors ir priklauso tai pačiai objektyviajai nusikaltimo sudėties pusei. Skunde teigiama, jog fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas yra veiką kvalifikuojančios aplinkybės, bet ne aplinkybės, liudijančios apie didelės žalos buvimą. Vien nukentėjusiojo pasakymo, kad jis patyrė didelę psichologinę ir moralinę žalą, neužtenka, kad būtų konstatuotas savavaldžiavimo esminis požymis – didelės žalos darymas, ypač, kai nukentėjusysis net nepareiškė civilinio ieškinio. Be to, nustatytos aplinkybės rodo, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą apie didelės žalos padarymą nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Nurodo, kad sprendžiant dėl savavaldžiavimu padarytos žalos dydžio, reikia turėti galvoje pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, trukmę, nuostolius ir kitas aplinkybes. Teismas pripažino, kad nukentėjusysis S. J. buvo skolingas S. K. už pastarojo atliktus darbus, todėl nemokėdamas 1100 Lt už lengvojo automobilio kėbulo paruošimą dažymui, nukentėjusysis pirmas pažeidė civilinės teisės normas. Todėl reikalavimas atsiskaityti su kreditoriumi nebuvo neteisėtas veiksmas, juo labiau kad iš bylos medžiagos matosi, jog S. K. prašė, kad M. Ž. pakalbėtų dėl nesumokėtų pinigų su nukentėjusiuoju ir davė pastarojo mobilaus telefono numerį. Tai rodo, jog M. Ž. turėjo kreditoriaus pavedimą atstovauti jo interesams santykiuose su skolininku. Reikalavimas įvykdyti tikrą prievolę negali būti laikomas žmogaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Bendravimo su nukentėjusiuoju degalinės pastate trukmė bei pobūdis taip pat nerodo, kad buvo pažeistos nukentėjusiojo teisės arba kad pažeidimas truko ilgą laiką. Pabrėžia, kad nukentėjusysis nėra objektyvus įvykių liudininkas. Apeliantas mano, kad jo nenoras atsiskaityti su S. K. privedė prie to, jog paprastą situaciją, kurioje M. Ž. priminė jam, kad reikia atsiskaityti su meistru, pastarasis pateikė kaip nusikalstamą įvykį. Be to, tam tikros aplinkybės byloja, jog S. J. iš anksto ruošėsi susitikimui ir buvo pasirengęs išprovokuoti konfliktą, nes jis buvo pasiėmęs revolverį. D. B. skunde teigia, kad teisme nukentėjusiojo pateiktas įvykių degalinėje interpretavimas nesiderina su informacija, gauta iš kitų įrodymų šaltinių. Pagal M. Ž. ir K. S. parodymus, pats nukentėjusysis išprovokavo konfliktinę situaciją, tačiau ji neperaugo į nusikalstamą veiką. Liudytojas E. T. visiškai paneigė nukentėjusiojo aiškinimą ir parodė, kad ne M. Ž., bet nukentėjusysis čiupo M. Ž., stumdė pastarąjį, ir po to pasigirdo šūviai, jis pamatė atbėgančius M. Ž., D. B. ir K. S.. E. T. taip pat matė, jog nepažįstamas vyras šovė į D. B., o po to nusitaikė ir į jį, todėl iš kišenės išsitraukė dujinį šratinį pistoletą ir nukreipė į vyrą. Ginklą išsitraukė tik dėl savigynos. Liudytojai D. S. ir L. K. įvykių lauke nematė. Taigi, nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojai D. S. ir L. K., prieštarauja faktams. Be to, iš degalinėje padaryto vaizdo įrašo nesimato, kad S. J. tapo nusikalstamų veiksmų auka. Apeliantas D. B. mano, kad teismo išvada, jog teisiamojo posėdžio metu apžiūrėtas kompaktinis diskas, kuriame fiksuota kaltinamųjų nusikalstamos veikos dalis, visiškai patvirtina kaltinimo tezę apie savavaldžiavimo požymius mūsų veiksmuose bei nukentėjusiajam padarytą didelę žalą, prieštarauja ištirtiems faktiniams duomenims. Be to, nenustatyta, jog jis atliko nusikalstamus veiksmus. Nukentėjusysis savo parodymuose neišskyrė jo vaidmens, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, pasak teismo, jis kartu su kitais nuteistaisiais veikė kaip bendrininkų grupė. D. B. nurodo, kad nei iš parodymų, nei iš faktinių aplinkybių nesimato ne tik savavaldžiavimo požymių, bet ir susitarimo jį padaryti. Teigia, kad jis 2008-02-04 apie 19.33 val., Kėdainiuose, J.Basanavičiaus g. 40a esančioje „Statoil Kėdainiai“ degalinėje atsirado visiškai atsitiktinai. Jo pažįstamas M. Ž. paprašė nuvežti jį iki Kėdainių, nes ten jam reikėjo pasikalbėti su kažkokiu žmogumi. Jie atvyko į M. Ž. parodytą degalinę, pirmas į degalinės patalpas nuėjo M. Ž., o po kelių sekundžių ir jis su K. S., nes norėjo nusipirkti sumuštinių. E. T. liko kažkur prie automobilio. Jis matė, jog M. Ž. sveikinasi su nukentėjusiuoju, todėl ir jie priėjo su juo pasisveikinti, padavė rankas ir nuėjo pirkti sumuštinių. M. Ž. kalbantis su S. J. apie kažkokį atliktą darbą, meistrą ir pinigus. Iš pokalbio jis suprato, kad dažytojas paprašė M. Ž. paimti iš nukentėjusiojo pinigus už atliktą darbą. Degalinės patalpose nei jis, nei jo draugai nevartojo keiksmažodžių nukentėjusiojo atžvilgiu, jam negrasino. Po kiek laiko nukentėjusysis pradėjo rėkti, jog niekam neskolingas, nes blogai atliktas darbas, todėl pinigų neduosiąs. Tuomet degalinės operatorė liepė eiti į kiemą ir ten aiškintis santykius, bet niekas neišėjo. Po to nukentėjusysis ėmė kviesti eiti į kiemą pasišnekėti ir pats pirmas išėjo į kiemą, jam iš paskos – M. Ž., po to ir jis su K. S.. Pasukęs į dešinę pusę, už 4-5 m jis pamatė, kad nukentėjusysis, įrėmęs ginklą į pilvą, ranka laiko M. Ž. už kaklo. Tada jis su K. S. pasuko link jų. M. Ž. pavyko S. J. atstumti nuo savęs, po ko S. J. ginklą nukreipė į juos. Tuomet jie visi pradėjo bėgti link automobilio, o nukentėjusysis iššovė. Apeliantas D. B. skunde teigia, kad jis tik degalinėje suprato, koks buvo jų važiavimo į Kėdainius tikslas, bet nei žodžiais, nei veiksmais neprisidėjo prie raginimo atsiskaityti su S. K.. Tuo laiku jam buvo atidėtas Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas, todėl jis suvokė, jog negali pažeisti nuosprendžiu nustatytų įpareigojimų bei BK 75 str. sąlygų. Be to, jam buvo žinoma, kad degalinėse montuojamos vaizdo kameros, todėl suvokė, jog bet koks jo veiksmas gali būti įrašytas, todėl jis nesikišo į svetimus reikalus. Apeliantas mano, kad visos nuosprendžio išvados praktiškai paremtos vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtino kiti, bylos baigtimi nesuinteresuoti informacijos šaltiniai.
Teismo posėdyje nuteistasis K. S. ir jo gynėjas, nuteistųjų M. Ž. ir D. B. gynėjai prašo skundus tenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų K. S. ir D. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių (BPK 326 str.3 p., 328 str. 3 d.), M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas, tiek nuteistuosius teisinančias, tiek juos apkaltinančias aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų K. S., M. Ž. ir D. B. padarytas nusikalstamą veiką ir paskyrė jiems bausmes, tačiau nepagrįstai pripažino jų nusikalstamoje veikoje esant didelės žalos požymiui.
Nuteistieji skunduose ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, neigia savo kaltę, tvirtindami nesant jų veikose jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, tačiau kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis nukentėjusiojo S. J. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolais, daiktų apžiūros protokolu ir kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad K. S., M. Ž. ir D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.
Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tam, kas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams (BK 294 straipsnio 1 dalis). BK 294 str. 2 d. įtvirtina kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, t. y. savavaldžiavimą naudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Taigi, BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, kuris savaime suponuoja ir didelės žalos požymį, nes BK 294 str. 2 d. numatyta veika yra sunkesnė, negu numatyta BK 294 str. 1 d. Didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra būtinoji sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kilti, ji yra vertinamasis BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, kuris kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Atskirai didelės žalos požymis inkriminuotinas tik tada, kai šalia psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam dar atskirai padaroma ir kitokia didelė žala. Pagal nuteistųjų skundžiamą 2008-10-14 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį K. S., M. Ž. ir D. B. nuteisti už savavaldžiavimą padarytą panaudojant psichinę prievartą konstatuojant ir tai, kad tuo padaryta ir didelė žala S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Apeliantai K. S. ir D. B. skunduose pagrįstai teigia nesant jų veikose nurodytų padarinių – didelės žalos nukentėjusiajam padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajam turtinė žala nėra padaryta, pats nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė patyręs tik didelę psichologinę ir moralinę žalą, tačiau jos nepagrindė jokiais argumentais, nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į nukentėjusiojo S. J. interesų pažeidimų pobūdį bei trukmę, nėra pagrindo nuteistųjų veikoje konstatuoti jiems inkriminuotų padarinių – atskiro didelės žalos S. J. teisėms ir teisėtiems interesams padarymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl padarytos didelės žalos nukentėjusiojo interesams yra nepagrįsta, todėl šis požymis iš nuosprendžio šalinamas visiems trims nuteistiesiems (BPK 320 str.5 d.). Nors nuteistųjų veikoje nėra savavaldžiavimo nusikaltimo požymio – padarytos didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau K. S., M. Ž. ir D. B. veikoje yra BK 294 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėtis-savavaldžiavimas panaudojant psichinę prievartą, kas reiškia, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paliekamas nepakeistas.
Veika savavaldžiavime pasireiškia aktyviais veiksmais – savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisė, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota, vykdymu. Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją asmuo gali neteisėtai veikti tiek savo, tiek kitų asmenų interesams. Kad buvo vykdoma tam tikra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota teisė, pripažįsta pats nuteistasis M. Ž. bei patvirtina kiti bylos duomenys. Iš pirmosios instancijos teisme pagarsintų liudytojo S. K. parodymų matyti, kad jis paprašė M. Ž., kad šis pakalbėtų su S. J. dėl pinigų, kurių S. J. nesumokėjo S. K. už atliktus darbus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis S. J. šios S. K. teisės nepripažįsta. Tiek S. K., tiek paties nukentėjusiojo S. J. parodymai patvirtina buvus tarp S. K. ir S. J. ginčijamą S. K. teisę, kurią jo paprašytas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai ėmėsi vykdyti M. Ž., be to, įtraukęs į šią veiką K. S. ir D. B.. Šiuos parodymus iš dalies patvirtino ir pats nuteistasis M. Ž., parodęs, kad buvo paprašytas pakalbėti su nukentėjusiuoju S. J. dėl jo skolos už automobilio paruošimo dažymui darbus. Nors apeliantai tvirtina neatlikę savavaldžiavimo (BK 294 str. 2 d.) sudėtį sudarančių veiksmų, tačiau byloje esančių duomenų visuma visiškai patvirtina jų kaltę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, rėmėsi nukentėjusiojo parodymais bei vaizdo įrašu. Nukentėjusiojo parodymus, kad visi nuteistieji plūdo jį necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo ir grasino suluošinti, jeigu jiems nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas, iš dalies patvirtina įvykio metu degalinėje darytas teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas. Šis įrašas paneigia nuteistųjų K. S. ir D. B. teiginius apie tai, kad jie pokalbyje su nukentėjusiuoju S. J. nedalyvavo, bei K. S. parodymus, kad jis negirdėjo pokalbio tarp M. Ž. ir S. J. temos bei turinio. Kartu kaip nepagrįsti atmestini apelianto M. Ž. teiginiai apie tai, kad jį teisinančias aplinkybes bei jo versiją patvirtina ir byloje esantis iš degalinės išimtas kompaktinis diskas. Be to, kad tarp visų nuteistųjų ir nukentėjusiojo vyko ne taikus ginčas patvirtino liudytojai D. S. ir L. K.. Pastaroji liudytoja parodė, kad nenorėjo, jog viduje tarp minėtų asmenų kiltų muštynės, todėl liepė jiems eiti santykius aiškintis į lauką. Liudytojas D. S. taip pat parodė buvus tarp minėtų asmenų ginčui. Taigi, pirmosios instancijos teismai pagrįstai, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, nuteistųjų kaltę grindė ir minėtų liudytojų parodymais. Nors D. S. ir L. K. parodė negirdėję pokalbio turinio, tačiau jie iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie visų nuteistųjų dalyvavimą pokalbyje bei kitas įvykio aplinkybes. Kad degalinėje buvo kalbama apie nukentėjusiojo nepripažįstamą bei ginčijamą skolą ir jos grąžinimą patvirtina nuteistojo D. B. parodymai. Pastarasis nuteistasis parodė, kad pokalbis degalinėje buvo apie kažkokį atliktą darbą, meistrą ir pinigus, kad nukentėjusysis neigė esąs skolingas ir sakė pinigų neduosiąs. Šie parodymai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo S. J. parodymus, kad iš jo buvo reikalauta sumokėti pinigus, t. y. įvykdyti ginčijamą, bet nerealizuotą teisę. Todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie, priešingai nei teigia apeliantai, buvo esminėse detalėse sutampantys bei nuoseklūs, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Apeliantai skunduose ginčija psichinės prievartos panaudojimą, tačiau jos buvimą nuteistųjų veiksmuose patvirtina byloje esantys duomenys. Psichinė prievarta suprantama, kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančio veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmes (grasinimas). Šiuo atveju psichinė prievarta reiškėsi tuo, kad nukentėjusiajam sutikus susitikti, į sutartą vietą su M. Ž. atvažiavo K. S. ir D. B., visi priėję prie nukentėjusiojo apstojo jį, tuo sukurdami baimę sukeliančią aplinką, siekdami priversti nukentėjusįjį sumokėti jiems pinigus jį plūdo, įžeidinėjo, grasino suluošinti Šie veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip psichinė prievarta, nes jais buvo sukurta situacija, kuri nukentėjusiajam kėlė nerimą, vertė jį bijoti, jog nesutikus įvykdyti ginčijamą teisę (sumokėti pinigus) atsiras žalingos pasekmės jo sveikatai. Nukentėjusiojo baimę dėl savo sveikatos patvirtina ir tai, kad jis į susitikimą su nuteistaisiais atėjo nešinas šaunamuoju ginklu savigynai, kurį po to dar panaudojo. Veikos (savavaldžiavimo) kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis, o jis nuteistųjų veiksmus suprato kaip savavaldžiavimą ir dėl to kreipėsi į policiją. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis patvirtino, kad dėl tokių kaltininkų veiksmų (skambinant ir reikalaujant susitikti, o susitikus reikalaujant duoti pinigus, koliojant ir kt.) jis situaciją suvokė kaip bauginančią. Nors apeliantas K. S. skunde teigia, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusysis to konflikto metu nuolankiai tylėjo, pats nesiplūdo ir negrasino, tai kvalifikuojant nuteistųjų veiką reikšmės neturi. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, būtinasis sudėties elementas – psichinės prievartos nukentėjusiajam panaudojimas. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto M. Ž. teiginiai, kad jokio išgąsčio ar psichinės prievartos požymių neužfiksuota. Kartu atmestini ir D. B. teiginiai, kad reikalavimas atsiskaityti su kreditoriumi nebuvo neteisėtas veiksmas ir negali būti laikomas žmogaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, nes, kaip teismo nustatyta ir įrodymais patvirtinta, šis reikalavimas buvo vykdomas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ir panaudojant psichinę prievartą. Nuteistųjų vaidmenų neišskyrimas atliekant BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius veiksmus, išvados dėl nuteistųjų kaltės nepaneigia. Kaltinamieji veikė vieninga tyčia, jų padaryta veika yra tęstinė. Apylinkės teismas pagrįstai ir argumentuotai padarė išvadą, kad visi trys kaltinamieji yra bendravykdytojai, visi trys kaltinamieji buvo informuoti apie daromo nusikaltimo pobūdį , tai patvirtino nukentėjęs, kad visi trys kaltinamieji vienu metu užėjo į degalinę, visi trys kaltinamieji priėjo prie staliuko kur stovėjo jis, visi trys kaltinamieji buvo šalia vienas kito, vyko pokalbis, visi trys plūdosi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino jį suluošinti, jeigu jiems nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas. Visi trys kaltinamieji siekė įbauginti nukentėjusį ir palaužti jo valią , kad šis įvykdytų jam pareikštas pretenzijas. Todėl apylinkės teismo išvada, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, atitinka faktines bylos aplinkybes, apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Šalies argumentai
Apeliantų K. S. ir M. Ž. skundų teiginiai dėl teismo šališkumo ar esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą teisme yra taip pat nepagrįsti. Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme apeliacinės instancijos teismas nekonstatuoja. Teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei minėtų apeliantų, nei jų gynėjų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą nei apeliantai K. S. ir M. Ž., nei jų gynėjai neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas bei bausmių nuteistiesiems paskyrimas neleidžia konstatuoti teismo nešališkumo, nekaltumo prezumpcijos ir kitų principų pažeidimo.
Pašalinus iš nuosprendžio didelės žalos požymį, apeliantų veikos kvalifikavimas, aplinkybės, turinčios reikšmės paskirtų bausmių dydžiui nesikeičia, todėl bausmės paliekamos nepakeistos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d.1 ir 3 p. 328 str. 3 p.,
NUTARĖ:
2008 m. spalio 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:
Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, kad K. S., M. Ž. ir D. B. padarė didelės žalos S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.