Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-2590-423/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-2590-423/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00385-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
G.I.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2590-423/2015Proceso Nr. 3-62-3-00385-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.;3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,

į posėdį neatvykus pareiškėjui G.I., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G.I. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 55 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-5). Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 15 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose. Nurodė, kad jam bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Patalpose buvo drėgna, šalta, trūko oro ir šviesos, kaupėsi pelėsis, veisėsi pelės, nebuvo kėdžių. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos buvo avarinės būklės. Maistas nuteistiesiems pristatomas atšalęs. Negalėjo tinkamai nusiprausti, nes kriauklių įrengta per mažai. Virtuvėje buvo tik viena viryklė, todėl maisto gaminimas buvo apsunkintas. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, nervų pakrikimu, nemiga, stresu, orumo pažeminimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 55 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų atsiliepime (b.l. 8-12) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos niekada nebūna perpildytos. Be to, pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, koplyčioje, galėjo dirbti ūkio brigadoje, todėl santykinai mažą plotą kompensavo judėjimo laisvė. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maudytis po dušu kartą per savaitę, tai atitinka higienos normos reikalavimus. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip jis apskaičiuotas. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Pareiškėjas skunde neturtinės žalos reikalauja už laikotarpį nuo 2012-07-15 iki 2015-03-30. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN nuo 2012-07-20 (b.l. 9, 17). Atsižvelgiant į tai ir į aplinkybę, kad skundą pareiškėjas teismui pateikė 2015-03-23 (b.l. 6), ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2012-07-20 iki 2015-03-23.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiais nuo 2012-07-20 iki 2012-10-02 ir nuo 2012-10-16 iki 2012-12-09 į 18 būrį, 10 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 4,59 kv.m. ploto; laikotarpiais nuo 2012-12-10 iki 2013-02-26, nuo 2013-03-05 iki 2013-04-16, nuo 2013-04-23 iki 2013-05-22, nuo 2013-12-12 iki 2014-05-28 į 19 būrį, 5 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,80 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2013-05-23 iki 2013-05-24 į 9 būrį, 8 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 3,6 kv.m. ploto; 2013-12-03 į 18 būrį, 1 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 4,40 kv.m. ploto; 2014-05-29, 2014-08-12 ir laikotarpiais nuo 2014-06-13 iki 2014-06-15 ir 2014-07-13 į 9 būrį, 3 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 4,26 kv.m. ploto; nuo 2014-06-28 iki 2014-06-29 į 9 būrį, 7 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 4,48 kv.m. ploto; 2014-07-28, 2014-08-27, 2014-09-11, 2014-09-30, nuo 2014-10-15 iki 2014-10-16 į 9 būrį, 5 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 4,66 kv. m. ploto (b.l. 9, 17-18, 24, 26, 28).

Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose laikotarpiais nuo 2012-12-10 iki 2013-02-26, nuo 2013-03-05 iki 2013-04-16, nuo 2013-04-23 iki 2013-05-22, nuo 2013-12-12 iki 2014-05-28 tekdavo mažiau ploto, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimali 3,1 kv.m. ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma (atitinkamai trūko 0,3 kv. m.). Kitais minėtais laikotarpiais minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista.

Atsižvelgiant į surinktus duomenis teigtina, jog pareiškėjui 320 dienų nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą.

Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad laikotarpiais nuo 2014-11-15 iki 2014-11-16 ir nuo 2015-02-15 iki 2015-02-16 pareiškėjas buvo paskirtas į 9 būrį (b.l. 18), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kuriuose konkrečiuose miegamuosiuose jis gyveno šiais laikotarpiais. Vis dėlto, remiantis Alytaus PN kompiuterinės sistemos „Įskaita“ duomenimis apie visus 9 būrio miegamuosius, jų plotus ir lovų skaičių, matyti, kad net ir mažiausiame pagal plotą, bet daugiausiai lovų turinčiame miegamajame (t.y. 1-ajame miegamajame) plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra 3,41 kv m., taigi, atitinkantis teisės aktų reikalavimus (b.l. 28). Likusieji miegamieji yra didesnio ploto ir juose įrengtų lovų skaičius mažesnis. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų kad ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose gyveno daugiau asmenų, nei buvo įrengta miegamųjų vietų. Todėl darytina išvada, jog net ir nesant tikslių duomenų apie tai, kuriuose 9 būrio miegamuosiuose pareiškėjas gyveno minėtu laikotarpiu, minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma negalėjo būti pažeista.

Tuo tarpu laikotarpiais nuo 2014-06-16 iki 2014-06-27, nuo 2014-07-14 iki 2014-07-27, nuo 2014-07-29 iki 2014-08-11, nuo 2014-08-28 iki 2014-09-10, nuo 2014-09-12 iki 2014-09-15, nuo 2014-10-01 iki 2014-10-14 pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 (b. l. 75-76). Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl į kameros plotą įskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, matyti, kad bendras kameros Nr. 1 plotas yra 30,76 kv. m. (b.l.20). Šioje kameroje įrengtos 8 miegamosios vietos (b.l. 20). Vadinasi, net ir visoms vietoms esant užpildytoms, pareiškėjui teko 3,85 kv. m. ploto.

Laikotarpiais nuo 2014-10-17 iki 2014-11-13, nuo 2014-11-17 iki 2014-12-08, nuo 2014-12-23 iki 2015-01-26, nuo 2015-02-03 iki 2015-02-14, nuo 2015-02-17 iki 2015-03-29 pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr.24 (b.l. 75-76), kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos ir kurios bendras plotas, įskaitant sanitarinio mazgo plotą, yra 15,08 kv. m. (b.l.23). Vadinasi, pareiškėjui šioje kameroje teko 3,77 kv.m. ploto.

Iš bylos duomenų matyti, kad laikotarpiais nuo 2014-06-30 iki 2014-07-12 ir nuo 2014-08-13 iki 2014-08-26 pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kuriose tiksliai baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjas kalėjo. Vis dėlto, iš atsakovo pateikto pataisos namų plano matyti, kad visos baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus pagal vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą (b.l. 20-23). Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu baudos izoliatoriuje kartu su pareiškėju būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų. Todėl, teismo vertinimu, net ir nesant tikslių duomenų apie tai, kuriose tiksliai kamerose buvo kalinamas pareiškėjas minėtais laikotarpiais, jam turėjusi tekti minimalaus ploto norma negalėjo būti pažeista.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo, vėdinimo, buitinių kenkėjų, avarinės patalpų būklės, maisto patiekimo

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose jam trūko oro, šviesos, buvo šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, veisėsi pelės, kamerose nuo sienų ir lubų luposi ir krito dažai, maistas buvo pristatomas atšalęs.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.) Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. (60 p.). Pagal Higienos normų 62 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Higienos norma nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus Nr. PA-369 (b.l.38-39), Nr. PA-339 (b.l.40-42). Šių patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose yra laikomasi Higienos normos reikalavimų. Abiejų patikrinimų metu Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atskirai pažymėtina, jog patikrinimo aktuose konstatuota, kad visose kamerų tipo patalpose ir bendrabutyje Nr. 1 atliktas kapitalinis remontas, taip pat kad maistas į valgyklą ir baudos izoliatorių bei kamerų tipo patalpas vežamas termosuose. Kaip minėta, šių kompleksinių patikrinimų metu nebuvo aptikta ir jokių kitų higienos normos pažeidimų. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl kalinimo sąlygų neatitikimo higienos normos reikalavimams Alytaus PN.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl per mažo inventoriaus kiekio

Pareiškėjas teigia, kad negalėjo tinkamai nusiprausti, nes pataisos namuose įrengta per mažai kriauklių. Be to, buvo apsunkintas maisto gaminimas, nes virtuvėje buvo tik viena viryklė. Taip pat pareiškėjas skundžiasi, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo kėdės.

Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose (b.l. 38-42) nustatyta, jog kiekvienam būriui yra skiriamos virtuvėlės, tualetai, prausyklos. Prausyklose įrengtos plautuvės, tiekiamas šaltas tekantis vanduo, o kartą per savaitę nuteistiesiems leidžiama praustis dušinėse, jose įrengta 20 dušo ragelių (baudos izoliatoriaus dušinėje – 4 dušo rageliai) (b.l. 38-42). Patikrinimų metu teisės aktų pažeidimų šiuo atžvilgiu nenustatyta. Atsakovas į bylą pateikė ir direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maudymosi duše grafiką (b.l.47). Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl tinkamai nesudarytos galimybės nusiprausti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, tikslus viryklių kiekis nenurodytas, jis nustatomas pagal reikmę. Kaip teigia pats pareiškėjas, Alytaus PN virtuvėlėje viryklė buvo įrengta, ši aplinkybė bylos duomenimis nepaneigta. Minėtose normose taip pat nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose yra skiriama lova, spintelė prie lovos ir taburetė, tačiau nėra numatyta, kad nuteistiesiems turi būti skiriama kėdė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN esančio inventoriaus kiekio neatitikimą teisės aktų reikalavimams.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų, avarinės patalpų būklės, tiekiamo maisto, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau-Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Kaip jau buvo minėta, laikotarpiais nuo 2012-12-10 iki 2013-02-26, nuo 2013-03-05 iki 2013-04-16, nuo 2013-04-23 iki 2013-05-22, nuo 2013-12-12 iki 2014-05-28 Alytaus PN administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl blogų kalinimo sąlygų jam išsivystė nemiga, duomenų, kad šis sutrikimas pareiškėjui atsirado būtent dėl teisės aktų nustatyto ploto tenkančio vienam asmeniui neužtikrinimo, byloje nėra. Priešingai, iš atsakovo pateikto medicinos dokumentų išrašo (b.l.13) matyti, kad pareiškėjui diagnozuota epilepsija ir miego sutrikimai buvo sąlygoti narkotikų vartojimo. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (320 dienų) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G.I. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo G.I. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė