Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Algio Markevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjos G. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens G. K. atstovui advokato padėjėjui L. V. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. J. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. K. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015-12-08 sprendimą Nr. lT-45-(7.5.);panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus raštą Nr. 8SD-5189-(14.8.94.);įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, persiųsti 2007-05-04 išvadą Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrių, nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai, pagal A. K. pareiškimą, užbaigti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, advokato padėjėjas, palaikė pareiškėjos poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas netenkintinas.

Ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, siekiant pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į K. K. , valdytą žemės dalį, buvusią (duomenys neskelbtini). Skundžiamais administraciniais aktais atsisakyta persiųsti A. K. vardu parengtą Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" į Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrių, tęsti nuosavybės atkūrimo procesą, sudarant pareiškėjai galimybę atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai likusios negražintos žemės dalį kitoje vietoje, (duomenys neskelbtini). Priežastys dėl kurių buvo atsisakyta tęsti nuosavybės teisių atkūrimą buvo tai, kad K. K. negalėjo būti žemės sklypo 4,73 ha (duomenys neskelbtini), savininku nacionalizacijos metu 1940 metais, nes mirė 1918-04-29, t.y. prieš 22 metus iki 1940-07-22 įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos.

Bylos duomenys patvirtino, jog nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimas buvo pradėtas pagal A. K. 1991-11-18 pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių į K. K. valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą - Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, pakako Kauno valstybinio archyvo 1992-02-17 pažymėjime nurodytų duomenų, patvirtinti K. K. nuosavybės teisę į 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno valstybinio archyvo 1992-02-17 pažymėjime buvo nurodyta informacija, jog Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, t.y. 1938 m. spalio 31d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše buvo įrašytas K. K. (duomenys neskelbtini), turėjęs 4,7300 ha žemės. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 1993-10-27 pažymoje Nr. 1444 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo" konstatavo, kad K. K. nuosavybės teise valdė 4,7300 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Kauno miesto žemėtvarkos skyrius vadovavosi Kauno valstybinio archyvo 1992-02-17 pažymėjimu, kaip dokumentu, patvirtinančiu K. K. nuosavybės teisę į 4,7300 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo laikoma, kad A. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į K. K. valdyto 4,7300 ha žemės ploto 2,3650 ha dydžio dalį. Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 2426 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei A. K. , J." A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0660 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Likusiai, neatkurtos nuosavybės daliai – 2,2990 ha žemės, atkurti buvo pasirinktas kitas, kitoje vietoje žemės sklypas laisvoje žemėje (duomenys neskelbtini) pagal Kauno apskrities viršininko parengtą 2007 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn". Nepavykus įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo laisvoje valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), minėta išvada dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1221 buvo grąžinta į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyrių. Pažymėtina, jog pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo G. K. yra A. K. (mirusios 2012-04-26) turto įpėdinės. Pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo G. K. 2015-09-08 prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrių, pageidaudamos, kad A. K. vardu parengta Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. išvada Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" būtų persiųsta į Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrių. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-28 sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, 2015 m. rugsėjo 30 d. išnagrinėjo K. K. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir nustatė, kad K. K. mirė 1918 m. balandžio 29 d., t.y. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, bei nutarė pripažinti, kad K. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nepakanka dokumentų, patvirtinančių, kas ir kokiomis dalimis po K. K. mirties (1918-04-29) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė K. K. iki jo mirties valdytą 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui G. K. buvo pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste 2015 m. rugsėjo 30 d. pasiūlymas Nr. 8PRT-36-2-(l4.8.6.). Pasiūlyme pretendentėms buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė K. K. iki jo mirties valdytą 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei nurodyta, kad pretendentėms nesikreipus į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bus inicijuojamas viešojo intereso gynimas, kreipiantis į prokuratūrą dėl Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 2426 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei A. K. , Jono", kuriuo A. K. perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas individualiai statybai, ir kitų dokumentų, kurių pagrindu šis naujas žemės sklypas perleistas tretiesiems asmenims, panaikinimo teismine tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius skundžiamame administraciniame akte nurodė pretendentėms, jog nepakanka dokumentų pagrįsti K. K. nuosavybės teisę į iki jo mirties valdytą 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes jis mirė 1918 metais iki 1940-07-22 įvykusios žemės nacionalizacijos, todėl negalėjo būti minėtos žemės savininku.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte apibrėžta, kad nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas pripažįstamas tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Nagrinėjamo ginčo atveju tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas tik nustačius konkretų nekilnojamojo turto savininką, nuosavybės teise valdžiusį turtą jo nacionalizavimo momentu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas iš esmės atsisako tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į K. K. nuosavybės teisę iki jo mirties valdytą 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes nėra dokumentų, kas nuosavybės teise valdė nurodytą žemę 1940 m. nacionalizacijos metu, po K. K. mirties, kuris mirė 1918-04-29. Akivaizdu, kad nacionalizavimo momentu nuosavybės teisių subjektu negalėjo būti miręs asmuo, todėl turi būti nustatyti pagal galiojusius teisės aktus jo teisių į turėtą turtą perėmėjai, kurie turėtų būti laikomi nacionalizuojamo turto savininkais. Duomenų, kurie patvirtintų 4,7300 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) valdymo faktą 1940 m. nacionalizacijos metu, nėra. Kauno valstybinio archyvo 1992-02-17 pažymėjime nurodyti duomenys, jog Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, t.y. 1938 m. spalio 31d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše buvo įrašytas K. K. , (duomenys neskelbtini), turėjęs 4,7300 ha žemės, negali pagrįsti žemės valdymo nuosavybės teise fakto nacionalizacijos metu, nes K. K. mirė 1918-04-29, gerokai anksčiau prieš įvykstant nacionalizacijai. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius pagrįstai nurodė, jog K. K. nacionalizacijos metu negalėjo būti žemės savininkas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas bei pasiūlė pretendentėms kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos argumentas, kad nuosavybės atkūrimo procesas buvo pradėtas ir nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pagal tą patį Kauno valstybinio archyvo 1992-02-17 pažymėjimą, laikytinas nepakankamu pripažinti atsakovo atsisakymą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą nepagrįstu. Šiam ginčui nėra reikšminga, kad paaiškėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas buvo pradėtas nepagrįstai, nesant K. K. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į minėtą žemės sklypą. Priežastys, nulėmusios valstybės institucijos aktų priėmimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali turėti įtakos tęsti padarytą teisės pažeidimą bei panaikinti skundžiamus administracinius aktus. Visuotinai pripažinta, jog, teisėje galioja principas, jog iš neteisės teisė negali atsirasti (ex iniuria non oritur ius). Ginčo atveju, nekvestionuotina, jog teisė teisinėje valstybėje turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, ginčo atvejų, Atkūrimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygų ir tvarkos, taip pat konstitucinių teisingumo, proporcingumo ir kitų teisės principų. Tokia pareiga saisto visas be išimties valstybės ir savivaldybės institucijas. Institucijos savo neteisėtais veiksmais negali suteikti lūkesčių kitiems asmenims įgyti neteisėtų teisių. Priešingu atveju, būtų įteisinta valdžios institucijų savivalė, įstatymų ir kitų teisės reikalavimų nesilaikymas. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, turi užtikrinti teisingumo vykdymą.

Nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog K. K. nebuvo ir negalėjo būti 4,7300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), savininku nacionalizacijos metu - 1940 metais, todėl atsakovui nebuvo jokio teisinio pagrindo tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pagal pretendenčių prašymą, bei A. K. vardu parengtą Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" persiųsti į Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrių, nuosavybės teisių atkūrimui. Kolegijos nuomone, nenustačius žemės savininko nacionalizacijos metu nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas.

Ginčijamuose administraciniuose aktuose yra išdėstyti nustatyti objektyvūs faktiniai duomenys (faktai) ir pateiktas jų teisinis įvertinimas. Skundžiami administraciniai aktai atitinka esminius individualaus administracinio akto reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Skundžiamuose aktuose aiškiai ir suprantamai išdėstyti atisakymo tenkinti pretendenčių, t.y. pareiškėjos ir trečiojo suinteresuotas asmens G. K. , prašymą motyvai ir argumentai. Atsisakymo tenkinti pretendenčių prašymą motyvai pagrįsti ir teisėti. Skundžiamų administracinių aktų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Nepanaikinus nurodytų administracinių aktų nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo skundo trečiame reikalavime nurodytus veiksnus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos G. K. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.