Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. G., V. M. ir E. T. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d., ir nubaustas atėmimu teisės dirbti teisėsaugos institucijose dvejiems metams;

- V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d., ir nubaustas atėmimu teisės dirbti teisėsaugos institucijose dvejiems metams;

- E. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d., ir nubaustas atėmimu teisės dirbti teisėsaugos institucijose trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G., V. M. ir E. T. nuteisti už tai, kad jie, būdami valstybės tarnautojais – policijos pareigūnais, t. y. V. G. eidamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo postinio pareigas, V. M. eidamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas, E. T. eidamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, veikdami bendrininkų grupėje, 2005 m. gegužės 3 d. laikotarpiu nuo 04 val. 20 min. iki 06 val. 30 min., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, viršydami policijos pareigūno pareigas, teises ir įgaliojimus, numatytus 2000 m. spalio 17 d. Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 16-21 straipsniuose, pažeisdami Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 ir 4.3 punktus bei siekdami neteisėtomis priemonėmis išgauti iš nepilnamečio R. K., gim. (duomenys neskelbtini), prisipažinimą ir informaciją apie trąšų vagystę iš . (duomenys neskelbtini), panaudojo prieš jį fizinį smurtą ir psichinę prievartą, o būtent: 2005 m. gegužės 3 d. apie 04 val. 20 min., V. G., V. M. ir E. T. automobiliu Renault Kango, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavę į R. K. sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), prikėlė R. K. ir nuvežė į miškelį, esantį . (duomenys neskelbtini), kur E. T. dešinės rankos plaštaka du kartus smogė R. K. į kaktą, sugriebė už megztinio, prisitraukė ir dešinės rankos alkūne trenkė į kairįjį skruostą, parvertė ant galinės sėdynės ir užspaudė kaklą, V. M. kaire ranka sudavė R. K. į apatinę lūpą ir išlipęs iš automobilio už rankos ištraukė jį iš automobilio į lauką. Po to E. T. kirto R. K. per koją, jį parvertė ir reikalaudamas papasakoti viską, ką žino apie trąšų vagystę, koja prispaudė jo galvą, o tuo metu V. G. ir V. M. spardė gulintį R. K. į šonus – kiekvienas iš jų sudavė po šešis smūgius. Po to E. T. delno briauna smogė R. K. per kaklą, įsodino jį į automobilį ir visi R. K. nuvežė . (duomenys neskelbtini), esančią autobusų stotelę, kur E. T. sugriebė R. K. už dešinės rankos, ją laužė, tempė, suko ir alkūne du kartus sudavė per sprandą, o V. G. pirštais spaudė R. K. sprando įdubimą prie ausies. Dėl šių V. G., V. M. ir E. T. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam nepilnamečiui R. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas bei Transporto policijos komisariatas, kurių geras vardas ir prestižas buvo diskredituotas, patyrė didelę moralinę ir fizinę žalą.

Iš esmės analogiškais apeliaciniais skundais V. G. ir V. M. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendį ir juos išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, o nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantai skunduose nurodo, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi besikeičiančiais nukentėjusiojo parodymais ir nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius, kad jų veikoje nebuvo nusikaltimo sudėties. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminį BPK 20 str. pažeidimą, nes įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, teikė prioritetą tik R. K. parodymams ir jo parodymus patvirtinusių liudytojų parodymams bei visiškai neatsižvelgė į nuteistųjų parodymus patvirtinusių liudytojų parodymus. Apeliantai taip pat teigia, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, neteisingi, netikslūs, melagingi ir cituoja nukentėjusiojo R. K., nuteistųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu duotus parodymus, nurodo kokie procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti, kokie procesiniai sprendimai buvo priimti, kada jie buvo atlikti ir skundžia prokuroro neveiklumą. Be to, apeliantai abejoja nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų R. K., Ramūno ir A. A., V. R., V. L., G. Ž., V. R. parodymų patikimumu, nes šie proceso dalyviai jau anksčiau buvo bausti už įvairius teisės pažeidimus. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu ir nurodo pastabas dėl šio protokolo. Apeliantai taip pat nurodo, kad teisėjas teismo posėdį dėl pateiktų pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo netikslumų paskyrė 2007 m. birželio 28 d., o šaukimą į šį teismo posėdį jie gavo tik 2007 m. birželio 28 d. vakare, t. y. jau pasibaigus šiam teismo posėdžiui, todėl teismas net nesuteikė jiems laiko pasiruošti šiam teismo posėdžiui. Minėtame posėdyje jie dalyvavo atsitiktinai, nes iš anksto buvo šaukiami atvykti dalyvauti tą pačią dieną vykusiame teismo posėdyje dėl nutarties ištaisyti rašymo klaidas, o šio posėdžio metu teismas net nesidomėjo ar jie sutinka nagrinėti jų pateiktas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, nedalyvaujant gynėjui, todėl teismas pažeidė BPK 10 str. ir 44 str. 7 p. įtvirtintą jų teisę į gynybą. Apeliantai taip pat nesutinka, jog jie nusikalstamą veiką įvykdė veikdami bendrininkų grupėje, nes pripažįstant asmenį bendrininku kartu turi būti nustatyta, kad jo veiksmai ( neveikimas ) yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, todėl jei pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigūnai veikė bendrininkų grupėje, tai taip pat teismas turėjo nurodyti kiekvieno iš bendrininkų vaidmenį, padaryto nusikaltimo, ir nusikaltimo metu atliktų veiksmų mastą bei kiekvieno iš pareigūnų atliktų veiksmų sukeltas pasekmes. Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose taip pat pateikė savo išaiškinimą apie BPK 1 str., 2 str., 6 str., 7 str., 28 str., 44 str., 81 str., 95 str., 96 str. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu E. T. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinanti, nes teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje išdėstytas faktų vertinimas neatitinka byloje surinktų įrodymų ir neigia 2006 m. gegužės 3 d. kartu su V. G. ir V. M. buvęs Kėdainių rajone, nes jie Kėdainių rajone buvo 2006 m. gegužės 2 d. ir tą dieną jokio smurto prieš nukentėjusįjį R. K. nenaudojo. Kad jis su kitais nuteistaisiais Kėdainių rajone buvo 2005 m. gegužės 2 d., patvirtino visi teisme liudiję policijos pareigūnai. Apeliantas skunde taip pat išdėsto nukentėjusiojo R. K. duotus parodymus ir nurodo, kad šie parodymai yra nenuoseklūs ir dalinai melagingi. Apeliantas teigia, kad R. K. sumušė ne jie, o paties R. K. bendrai, nes jis savanoriškai įdavė vieną iš asmenų, įtartų trąšų grobimu. Be to, E. T. nurodo, kad liudytojai ir pats nukentėjusysis teisti bei ne kartą vagystėmis įtarti asmenys, pateikia medicininių dokumentų, liudytojų R. K., R. ir A. A. bei V. R. parodymų vertinimą ir abejoja šių įrodymų patikimumu.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

V. G., V. M. ir E. T. pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d., ir nubausti. Nuteistųjų kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. K., liudytojų R. K., R. A., A. A., V. R., R. L., H. K., V. L., G. Ž. parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose, akistatų protokoluose ir kituose byloje užfiksuotuose bei teismo posėdžio metu patikrintuose dokumentuose esančiais įrodymais.

Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžio metu ir apeliaciniuose skunduose neigia sumušę nukentėjusįjį R. K. ir pastarojo nurodytu laiku, t. y. 2005-05-03, anksti ryte buvę Kėdainių rajone, tačiau šie esminiai nuteistųjų teiginiai paneigti ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis R. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė iš esmės nuoseklius parodymus ir nurodė, jog jį sumušė V. G., V. M. ir E. T. bei nurodė kiekvieno iš jų konkrečius veiksmus ir įvykio dieną. Tokius nukentėjusiojo R. K. parodymus patvirtino liudytojai R. K., R. A., A. A., V. R., R. L., H. K., V. L., G. Ž., specialisto išvada. Liudytojas R. K. parodė, jog 2005 m. gegužės 3 d. anksti ryte, apie 5 val., pas jį į namus atvyko V.G., V. M. ir E. T. ir išsivežė kartu su savimi jo brolį – nukentėjusįjį R. K.. Vėliau, tą pačią dieną apie 7 val. grįžus nukentėjusiajam R. K. jis pamatė, kad pastarasis yra sumuštas. Savo parodymus nukentėjusysis R. K. ir liudytojas R. K. patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, nukentėjusysis R. K. taip pat akistatų metu. Kad nukentėjusiojo nurodytą dieną, t. y. 2005 m. gegužės 3 d. Kėdainių rajone buvo atvykę V. G., V. M. ir E. T., patvirtino liudytojai V. R. ir G. Ž., pas kuriuos nuteistieji buvo atvykę kartu su R. K.. Patvirtindama savo parodymus, liudytoja V. R. pateikė 2005 metų sieninį kalendorių, į kurį tuo metu ji rašė visus jai svarbius įvykius ir kurio gegužės 3 d. lapelyje yra įrašas „buvo mentai“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja V. R. patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Kartu ji kategoriškai paneigė liudytojo S. R. parodymus, jog po teismo posėdžio Kėdainių rajono apylinkės teisme ji neva tai sakiusi, jog melagingai liudijo. Apžiūrėjus iš jos paimtą sieninį kalendorių, matyti, kad jame be įrašo gegužės 3 d. lapelyje yra ir daugiau įrašų kituose lapeliuose. Liudytojas R. A. patvirtino, kad gegužės mėnesio pradžioje, apie 8 val. pas jį atėjo jo pusbrolis R. K., kuris buvo sumuštas ir papasakojo, kad tos pačios dienos ryte jį sumušė policijos pareigūnai, todėl tą pačią dieną jis R. K. palydėjo į Kėdainių ligoninę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje minėtas liudytojas dar kartą patvirtino, jog R. K. pas jį atėjo gegužės 3 d. ryte.

Iš byloje pateiktų medicinos dokumentų matyti, kad R. K. į Kėdainių medikus dėl medicinos pagalbos kreipėsi 2005 m. gegužės 3 d. apie 10 val. ir chirurgui R. L. nurodė, jog jį sumušė policijos pareigūnai. Kauno medikams nukentėjusysis R. K. taip pat nurodė, kad 2005 m. gegužės 3 d. jį sumušė policijos pareigūnai. Liudytojas R. L. patvirtino, kad Kėdainių ligoninėje apžiūrint nukentėjusįjį R. K., pastarasis jam nurodė, jog jį sumušė policijos pareigūnai. Apeliantai visiškai nepagrįstai abejoja šio liudytojo parodymų patikimumu, nes liudytojas R. L. nesusijęs jokiais ryšiais su nukentėjusiuoju, todėl nebuvo suinteresuotas duoti neteisingus parodymus. Tai, kad policijos budinčioje dalyje nebuvo užregistruotas pranešimas iš gydymo įstaigos apie tai, jog į ligoninę kreipėsi sumuštas R. K. nepaneigia jo sužalojimo fakto buvimo. Liudytojai A. A., H. K., V. L. parodė, jog, jiems būnant ligoninėje, nukentėjusysis pasakojo, jog jį miškelyje sumušė policijos pareigūnai. Iš specialisto išvados matyti, jog R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2005 m. gegužės 3 d. nuo 4 val. min. val. iki 6 val. 30 min. Šią išvadą surašęs specialistas teismo posėdžio metu ją patvirtino ir papildė, jog Kėdainių ligoninėje nukentėjusiajam R. K. dėl sužalojimų taip pat buvo nustatytas nistagmas – nevalingas akių trūkčiojimas, kurio suvaidinti neįmanoma.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis R. K., liudytojai R. K. ir R. A. nuteistuosius pažinojo iš matymo, kaip policijos pareigūnus, o liudytojai R. L., H. K., V. R., V. L., A. A. ir G. Ž., specialistas V. B. nuteistųjų nepažinojo. Liudytojas R. K. anksčiau buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, o liudytojas R. A. buvo teistas už pasipriešinimą policijos pareigūnams, tačiau liudytojo R. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o R. A. anksčiau teistas už pasipriešinimą ne nuteistiesiems, o kitiems policijos pareigūnams, todėl teismas nenustatė, jog šie bei kiti aukščiau išvardyti proceso dalyviai būtų bloguose santykiuose su nuteistaisiais ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti juos, kaltinant nusikaltimo padarymu. Tokių pagrįstų ir neginčijamų duomenų nepateikė ir patys nuteistieji. Šių proceso dalyvių parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti šiais parodymais teismas neturi pagrindo. Visa tai rodo, jog nepagrįstas teiginys, kad teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, teikė prioritetą tik R. K. parodymams ir jo parodymus patvirtinusių liudytojų parodymams, nes nuteistųjų kaltę įrodo visuma teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų.

Tuo tarpu nuteistųjų V. G., V. M. ir E. T., o taip pat jiems palankius parodymus davusių liudytojų – policijos pareigūnų S. R., E. V., J. P., A. B. G. B., M. G., V. S., S. G., A. R. ir A. M. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teismo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Antai, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintos Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos 42.13 p. nustatyta, kad policijos įstaigos budėtojų padalinyje turi būti ryšio priemonių ir kitos specialios tarnybinės technikos priėmimo ir išdavimo žurnalas. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.1 punktą, policijos pareigūnų ( patrulių ) priemones sudaro patruliniai automobiliai, motociklai, dviračiai, kateriai, vandens motociklai, sraigtasparniai ir kitos transporto priemonės. Nežiūrint to, liudytojai M. G., A. R., A. M. parodė, jog jų darbovietėje apie priklausančio tarnybinio transporto priemonės panaudojimą niekur nežymima ir apie tarnybinio automobilio panaudojimą jokio rašto nelieka. Liudytojas – policijos komisariato viršininkas J. P. parodė, jog be jo žinios tarnybinio transporto niekas nepaima, liudytojas – kriminalinės policijos skyriaus viršininkas A. B. parodė, jog budėtoją jis įspėja apie tarnybinio transporto panaudojimą, tačiau liudytojas A. R. parodė, jog viršininkas neduoda nurodymo, kam išduoti automobilio raktelius, tik vėliau paklausia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausus liudytojus – policijos darbuotojus, nustatyta, kad automobilio „Renault Kango“ paėmimas policijos komisariate niekur rašytinai nefiksuojamas. Nuteistieji teigia, jog jie R. K. pasiėmė, kad pastarasis parodytų jiems V. R. mamos gyvenamąją vietą, tačiau liudytojas – policijos pareigūnas E. V. parodė, jog V. R. mamos gyvenamąją vietą nustatyti nebuvo sunku. Iš to seka, kad vien tik šiam tikslui nukentėjusįjį nepilnametį R. K. pakelti anksti ryte ir išsivežti iš namų nebuvo pagrindo. Nuteistieji parodė, jog jie kartu su Kėdainių rajono policijos pareigūnu S.R. K. rajone dirbo 2005 m. gegužės 2 d. apie 6 val., tačiau iš 2005 m. gegužės mėnesio darbo grafiko matyti, jog Kėdainių policijos pareigūnas S. R. nuteistųjų nurodytą dieną, t. y. 2005 m. gegužės 2 d., darbą pradėjo 8 val. ir baigė 17 val. ( t. 1, b. l. 79 ). Taip pat negalima tikėti nuteistųjų 2005 m. gegužės mėnesio darbo grafike ir darbo apskaitos žiniaraštyje nurodytų duomenų teisingumu, nes 2005 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog V. M. ir E. T. 2005-05-02 dirbo po 8 val. 15 min., tačiau pagal 2005 m. gegužės mėn. darbo grafiką 2005 m. gegužės 2 d. V. M. ir E. T. turėjo dirbti nuo 6 val. iki 17, t. y. 11 val. ( neįskaitant 45 minučių trukmės pietų pertraukos 10 val. 15 min. ) ( t. 1, b. l. 78, 137 ), todėl remtis šiais dokumentais, kuriuose surašyti skirtingi duomenys, negalima. Taip pat apie nuteistųjų darbą Kėdainių rajone kitą dieną, nei nurodė nukentėjusysis, t. y. 2005 m. gegužės 2 d., nepatvirtina jokie nustatyta tvarka užregistruoti tarnybiniai pranešimai, pažymos, apklausos baudžiamosiose bylose ar kitokie nuteistųjų darbą jų nurodytą dieną nurodytoje vietoje įrodantys dokumentai. Tokiu būdu nuteistųjų V. G., V. M. ir E. T. esminiai parodymai apie tai, jog jie Kėdainių rajone dirbo ne nukentėjusiojo nurodytą dieną, o 2005 m. gegužės 2 d. ir nukentėjusiojo nemušė, o taip jiems palankius parodymus davusių liudytojų – nuteistųjų vadovų ir kolegų parodymai, vertinami kaip nuteistųjų pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti nuteistųjų padėtį, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti. Visiškai nepagrįsti argumentai, jog nukentėjusįjį R. K. sumušė jo paties bendrai, nes tokių duomenų byloje nėra.

Pagal BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas ( pvz. veiksmų, priklausiusių kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmų, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais, veiksmų, kurie visiškai uždrausti, atlikimas ir kt. ). Didelė žala yra vertinamasis požymis ir teismas, nustatydamas, ar buvo padaryta didelė žala, atsižvelgia į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kalto asmens einamų pareigų svarbą bei į tai, kiek patirta žala reikšminga ją patyrusiam asmeniui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. ir 21 str. nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama, niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, žmogaus asmuo neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. nustatyti pagrindiniai policijos uždaviniai, kurių tarpe žmogaus laisvių ir teisių apsauga. Baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais įrodyta, jog nuteistieji, atvykę anksti ryte pas nukentėjusįjį, tuo metu buvusį dar nepilnamečiu, į namus, pakėlė jį ir, neturėdami jokio teisinio pagrindo, išsivežė jį bei, neturėdami teisėto pagrindo, apie dvi valandas vežiodami po Kėdainių rajoną, reikalavo prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą nesant Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 23 str. ir 24 str. numatytiems pagrindams. Tokiu būdu nuteistieji, pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 str., 23 str. ir 24 str. reikalavimus, t. y. viršydami savo, kaip policijos pareigūnų, įgaliojimus, pažeidė tuo metu buvusio nepilnamečiu nukentėjusiojo R. K. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas prigimtines teises į laisvę ir asmens neliečiamumą. Kadangi nuteistieji V. G., V. M. ir E. T. nusikalstamos veikos padarymo metu, būdami įstatymų vykdomosios valdžios atstovais – policijos pareigūnais, įpareigoti ginti LR Konstitucijos saugomas vertybes – piliečių laisves ir teises, jų negynė ir patys jas pažeidė, jie neabejotinai sumenkino valstybės tarnybos autoritetą, pakirto pasitikėjimą policijos institucija, todėl padarė didelę žalą nukentėjusiajam nepilnamečiui ir komisariatams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 str. 1 d.

Nuteistieji V. G., V. M. ir E. T., siekdami vieno tikslo – išgauti iš nukentėjusiojo R. K. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, viršydami jiems suteiktus įgaliojimus, vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą. Tokie nuteistųjų bendri veiksmai, nukreipti į prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išgavimą panaudojant smurtą, rodo, kad nuteistieji įgaliojimus viršijo bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. veikdami bendrininkų grupėje, kiekvienam iš nuteistųjų įvykdant bent dalį nusikalstamų veikų. Nuteistųjų bendrą tyčinį susitarimą rodo visų jų bendri suderinti veiksmai, nukreipti į prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išgavimą panaudojant smurtą. Taigi, visi nuteistieji buvo nusikalstamų veikų vykdytojai, nes kiekvienas iš jų įvykdė bent dalį nusikalstamoms veikoms būtinų objektyviosios pusės veiksmų ir kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino tai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir V. G. bei V. M. apeliaciniai skundai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Skirdamas bausmes nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 str. nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes, jų vaidmenis nusikalstamos veikos padarymo metu, individualizavo bausmes ir BK 54 str. nuostatų nepažeidė.

Nepagrįsti apeliantų V. G. ir V. M. argumentai, kad teismas pažeidė jų teisę į gynybą, nagrinėjant jų pastabas dėl teisiamojo posėdžio. Nors apeliantas V. M. nurodo, jog teismo posėdyje, nagrinėjant jo pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, jis dalyvavo atsitiktinai, tačiau jis šiame posėdyje nedalyvavo ( t. 3, b. l. 86-87 ). Teismo pranešimai apie tai, kad vyks posėdis dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole, o ne dėl nutarties ištaisyti rašymo klaidas, kaip klaidingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, išsiųsti iš anksto, todėl visi nuteistieji ir jų gynėjas turėjo galimybę dalyvauti posėdyje. Prieš pradedant nagrinėti pastabas, buvo klausiama nuteistųjų V. G. ir E. T., ar jie neprieštarauja dėl galimumo nagrinėti pastabas, nedalyvaujant nuteistajam V. M., gynėjui advokatui B.Varsackiui, nukentėjusiajam ir jo atstovui; prieštaravimų nebuvo išreikšta. Taigi nėra jokio pagrindo teiginiams apie teisės į gynybą pažeidimą.

Tokiu būdu nuteistųjų V. G., V. M. ir E. T. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Be to iš nuteistųjų nukentėjusiajam išieškotinos išlaidos jo atstovo paslaugoms apmokėti ( BPK 106 str. 2 d. ).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. G., V. M. ir E. T. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti R. K. iš V. G., V. M. ir E. T. po 333,33 Lt iš kiekvieno išlaidoms advokato, dalyvavusio byloje apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovu, paslaugoms apmokėti.