Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas V. Iždonas Procesinio sprendimo kategorija 2.1.12.2.1;

2005 m. lapkričio 16 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti įrodyta, kad A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto įgijimo dviejų tinkamų šaudyti šaunamųjų ginklų), 253 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisto šešių šovinių įgijimo), 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti ir susidoroti su A. ir I. M.), 187 straipsnio 2 dalyje (dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo), 129 straipsnio 1 dalyje (dėl tyčinio M. B. nužudymo), taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį medicininį stebėjimą griežto režimo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Raseinių rajono apylinkės prokuratūros, nukentėjusiosios I. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, pripažinta įrodyta, kad A. P. 2004 m. rugpjūčio 29 d., ikiteisminio tyrimo, teisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), M. B. nuomojamame ūkiniame pastate sukėlė gaisrą, kurio metu sunaikino Raseinių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą bei jame buvusį M. B. priklausantį turtą, t.y. telyčią 700 litų vertės, motorinį pjūklą „Družba“ 300 litų vertės, 16 tonų mėšlo 400 litų. vertės, akėčias 30 litų vertės, plūgą 50 litų vertės, 5 grėblius, bendros 50 litų vertės, 5 šakes 75 litų vertės, 3 kastuvus, bendros 45 litų vertės, 3 dalgius, bendros 60 litų vertės, 3 kastuvus, bendros 50 litų vertės, kirvį 15 litų vertės, vyrišką dviratį 100 litų vertės, 15 m³ paruoštų malkų 1000 litų vertės, vinis, plaktukus, raktus, bendros 50 litų vertės, vaikišką lovytę 50 litų vertės, du ritinius ruberoido 40 litų vertės, pakinktus arkliams 50 litų vertės, t. y. tyčia sunaikino svetimo turto už 5065 litus, tuo padarydamas M. B. tokio paties dydžio turtinę žalą.

Be to, pripažinta įrodyta, kad A. P., 2004 m. rugpjūčio 29 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini) su ikiteisminio tyrimo, teisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, turėdamas tikslą nužudyti, dūrė ne mažiau kaip keturis kartus M. B. į krūtinę ir nugarą, sudavė ne mažiau kaip devynis kartus į galvą, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis galvoje, poodine kraujosruva akies vokuose, skylinį kairio smilkinkaulio žvyno, kaukolės pamato kairės vidurinės daubos, kairio skruostikaulio ir smilkinkaulio, apatinio žandikaulio lūžimus, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais smegenų dangalais ir į smilkininę skiltį, galvos smegenų sukrėtimą, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, plaučių židininiu uždegimu, dėl ko M. B. 2004-09-06 mirė Kauno universitetinėse klinikose, tai yra tyčia ją nužudė.

Šiaulių apygardos teismas, remdamasis 2005-05-31 teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akto Nr. 12 išvadomis, kad A. P. nusikaltimo padarymo metu sirgo lėtine psichikos liga, vidutiniu protiniu atsilikimu su ryškiais elgesio ir emocijų sutrikimais, tai yra A. P. pripažintas nepakaltinamu, jam rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicinos priemones, priverstinį gydymą griežto režimo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, paskyrė A. P., kuriam uždraustos nusikalstamos veikos įrodytos, priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą griežto režimo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kol A. P. pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė bei išnyks A. P. pavojingumas (BPK 405 str.1d.1 p.).

Nukentėjusioji nesutinka su tuo, kad, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.276 straipsnio nuostatomis, jos civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu, paliekant jai teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Mano, kad teismas turėjo priteisti jos patirtą žalą iš kalto asmens, kadangi Lietuvos Respublikos CK 6.268 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu žala buvo padaryta asmens sveikatai ar gyvybei, tai teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, gali priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą iš žalą padariusio asmens. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos CK komentare, komentuojant 6.268 straipsnio taikymą, nurodoma, kad ši norma suteikia teismui teisę spręsti savo nuožiūra ir leidžia taikyti civilinę atsakomybę, jeigu žalos padaryta asmens sveikatai ar gyvybei. Tokiais atvejais teismas gali priteisti iš asmens žalos atlyginimą, jeigu šito reikalauja sąžiningumo ir protingumo kriterijai, nors, darydamas žalą, jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Apeliantė mano, kad teismas, spręsdamas jos ieškinio klausimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad apeliantė neteko paties artimiausio žmogaus savo gyvenime, motinos, vadovautis protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Apeliantė teigia, kad jai buvo nelengva ištverti teisminį bylos nagrinėjimą, nes teko vėl viską patirti iš naujo. Abejoja, ar pajėgs vėl kreiptis į teimą dėl ieškinio patenkinimo civilinio proceso tvarka. Mano, kad teismas, palikdamas jos civilinį ieškinį nenagrinėtu, su ja pasielgė neteisingai, juk ji ir taip nukentėjo nuo nepakaltinamo asmens. Apeliantės manymu, teismas turi teisę veikti savo nuožiūra ir gali taikyti civilinę atsakomybę žalą padariusiam asmeniui.

Teismo posėdyje prokuroras ir A. P. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis numato, kad baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims turi teisę asmuo, patyręs turtinės ar neturtinės žalos dėl nusikalstamos veikos. Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nutarta pripažinti įrodyta, kad A. P. įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto įgijimo dviejų tinkamų šaudyti šaunamųjų ginklų), 253 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisto šešių šovinių įgijimo), 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti ir susidoroti su A. ir I. M.), 187 straipsnio 2 dalyje (dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo), 129 straipsnio 1 dalyje (dėl tyčinio M. B. nužudymo), taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį medicininį stebėjimą griežto režimo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Toks pirmosios instancijos teismo konstatavimas ne visiškai atitinka įstatymą, nes Lietuvos Respublikos BPK 403 straipsnio 1 dalis numato: „Išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš šių nutarčių:

1) taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, - jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas“. Kaip matosi, įstatyme, reglamentuojant šiai bylai tinkamą sprendimą, ir kalbant apie veiką, už kurios padarymą taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, nevartojamas žodis „nusikalstama“. Lietuvos Respublikos BK 17 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad „Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones“, taip pat nevartoja termino „nusikalstama veika“. Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnis ir 16 straipsnis apibūdinantys nusikalstamų veikų rūšis, numato, kad veikos laikomos nusikalstamomis, jei jas darantis asmuo suvokė savo veikų pavojingą pobūdį arba bent jau numatė ar pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti veikimo ar neveikimo padarinius. Tačiau iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad A. P. veikų darymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (b. l. 65-67, t. 2).

Taigi pirmosios instancijos teismo pavartota sąvoka „nusikalstamos“ netinka A. P. padarytoms baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms apibūdinti. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. P., nagrinėjant teisme bylą ir priimant skundžiamą nutartį, nebuvo kaltinamasis. Todėl taikyti šioje byloje Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnio taisykles ir nagrinėti civilinius ieškinius nebuvo galima. Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Respublikos CK normos nagrinėjant civilinį ieškinį gali būti taikomos, tačiau pats ieškinys negali būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje, nes, kaip minėta, to nenumato Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis. Ieškinio palikimas nenagrinėtu kelio nukentėjusiajai ginti savo turtines neužkerta.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo ir jis atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.