Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr.1-89-1-00086-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.

2010 m. rugsėjo 17 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 174 str. 4 d. ir jam paskirta 25 (dvidešimt penkių) parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. jis 2010 m. vasario 20 d., apie 10.30 val., nakvynės namuose, adr. Utenos m., (duomenys neskelbtini), iš spintelės pagrobė A. M. priklausantį 180 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną Samsung SGH - J600 su jame buvusia SIM kortele, tuo nukentėjusiajai A. M. padarydamas 180 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti, gynėjas advokatas - tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis T. L. neginčija savo kaltės bei veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su teismo jam paskirta bausme – areštu ir prašo šią bausmę pakeisti kita bausmės rūšimi - viešaisiais darbais. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs įrodymus, teisingai, nepažeidžiant materialinės teisės normų, parinko ir paskyrė apeliantui T. L. bausmę. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimą ir švelninti bausmę ją keičiant pagal apelianto prašymą į viešuosius darbus. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas T. L. bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo stadiją - padarė tyčinį baigtą baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, į nustatytą ir pripažintą T. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat tinkamai įvertino T. L. asmenybę: nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, praeityje ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų nuosavybei padarymą, teistumas jam nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, VŠĮ (duomenys neskelbtini) namų direktoriaus charakterizuojamas kaip asmuo, mėgstantis vagiliauti iš gyventojų bei darbuotojų (b. l. 70), įrašytas į psichiatrinę įskaitą, tačiau 2010-02-24 specialisto išvadoje Nr. 99U-10 konstatuota, kad TPE jam skirti nereikia. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai T. L. už baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrė numatytą griežčiausią savo rūšimi bausmę – areštą, kurios dydį nustatė neviršijantį LR BK 49 str. 3 d. numatyto arešto dydžio, skirtino už baudžiamąjį nusižengimą. Tokia nuteistajam paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir dėl to neteisinga. Jokių kitų aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę skiriant bausmę ir parenkant jos rūšį bei nustatant bausmės trukmę, apeliantas nenurodė. Tokių aplinkybių nėra ir byloje. Taigi, konstatuotina, kad apeliantui T. L. pagal jo apeliacinio skundo prašymą keisti arešto bausmę į viešuosius darbus nėra jokio pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010-07-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r ė:

Nuteistojo T. L. apeliacinį skundą atmesti.