Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvos Respublikos pilietė, nedirbanti, netekėjusi, vidurinio išsilavinimo, be pastovios gyvenamosios vietos, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), teista:

1) 2008-12-23 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 2 d. – terminuotu laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008-10-19 iki 2008-12-13;

2) 2010-12-09 Kauno miesto apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 2 d. –(2 MGL) 260 Lt dydžio bauda;

3) 2011-02-28 Kauno miesto apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 2 d. – terminuotu laisvės atėmimu 1 m. 4 mėn. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-08-31 iki 2011-02-28,

kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamoji S. S. neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: 2013-02-11 apie 11 val. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) slapta paimtoje H. P. piniginėje radusi H. P. vardu išduotą AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurią dar būdama minėtame bute užvaldė ir laikė su savimi iki 2013-02-14 15.19 val., tai yra padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 214 str. 1 d.

Be to, kaltinamoji S. S. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent ji nuo 2013-02-11 11.49 val. iki 2013-02-14 15.19 val. neteisėtai įgytą AB „Swedbank“ mokėjimo kortele „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) išduotą H. P. vardu, dvidešimt keturis kartus įdėjusi į bankomatus, esančius įvairiose Kauno vietose – Savanorių pr. 346, Savanorių pr. 363, V. Krėvės pr. 26A, V. Krėvės pr. 14B, Savanorių pr. 255, Savanorių pr. 241, Savanorių pr. 221, Savanorių pr. 111, Islandijos pl. 32, surinkusi PIN kodą atliko keletą finansinių operacijų, t.y. tikrino pinigų likutį bei siekė išgryninti kortelėje buvusius pinigus, o 2013-02-11 14.21 val. ir 14.22 val. iš bankomato, esančio Savanorių pr. 111, Kaune, nuo minėtos kortelės nuėmė atitinkamai 200 Lt ir 800 Lt, 2013-02-13 10.51 val. iš bankomato, esančio Savanorių pr. 241, Kaune, nuo minėtos kortelės nuėmė 300 Lt, tokiu būdu apgaule įgijo H. P. priklausančius pinigus – 1300 litų, tai yra padarė nusikaltimus, numatytus BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.

Kaltinamoji S. S. kalta neprisipažino. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti kaltinamosios parodymai dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kad ji su H. P. ir jo sugyventine A. yra pažįstama keletą metų. A. paprašė jos padėti slaugyti jos sugyventinį H. P.. Jis po insulto buvo paralyžuotas ir sunkiai vaikščiojo su ramentais. K. A. buvo smulkaus sudėjimo, todėl jai buvo sunku jį kilnoti į troleibusus, padėti išeiti iš buto. Ji sutiko padėti A. slaugyti H. P.. Be to, jis pats paprašė pasilikti jos ir padėti A. tvarkytis. Liepė, kad A. jai atlygintų. H. P. prašydavo, kad ji paimtų jo pensiją iš bankomato. A. jai atsilygindavo pinigais, arba jos kartu valgydavo. H. P. norėjo, kad ji pasiliktų ten, todėl ji kurį laiką ten pagyveno. 2013 m. balandžio mėn. H. P. pasiguodė, kad jį iš namų nori išvežti jo brolis Valerijus ir sūnus M. P. ir patalpinti į Slaugos namus. Jis nenori su tuo sutikti, nes jam sveikata buvo pagerėjusi ir jam geriau būti namuose. H. P. sakė, kad ten negalės naudotis savo pinigais, nes jų ten negalima turėti, kad nepirktų alkoholio. Dėl šios priežasties jis jai davė savo elektroninę kortelę, prašydamas paimti iš bankomato jo paskutinę pensiją, o tuos pinigus dovanojo jai už pagalbą jam. Taip pat paprašė, kad kai jis bus Slaugos namuose, kad ji jį surastų ir atvežtų kokių lauktuvių. Ji iš bankomato išėmė 1300 Lt, o elektroninę mokėjimo kortelę jam grąžino. Bet tų pinigų pradėjo ieškoti H. P. artimieji, todėl jis jiems pradėjo pasakoti kitaip, t.y. pakeitė savo nuomonę. Į policiją norėjo kreiptis ne jis, o jo artimieji. H. P. jau pats vaikščiojo, jau buvo beveik pasveikęs. Jos mama atlygino M. P. 1300 Lt turtinę žalą (2 t., b.l. 140). Kaltinamoji papildomai parodė, kad gyveno pas H. P. apie mėnesį laiko. Jis jai davė savo mokėjimo kortelę, pasakė PIN kodą ir pasakė, kad dovanoja visus pinigus, nes ji jam padėdavo buityje, padėdavo maudytis, nupirkdavo valgyti, skalbdavo. A. buvo prašiusi jos jam padėti. Prieš tai gyveno pas mamą. Pas mamą buvo nebeįmanoma gyventi, nes naktimis pradėjo policija lankytis. Su nukentėjusiuoju nesitarė dėl atlyginimo. Iš kortelės ji nusiėmė 1300 Lt, t.y. tiek pinigų, kiek buvo kortelėje. Paėmusi pinigus, ji grįžo pas nukentėjusįjį. Be to, iš tų pinigų nupirko valgyti, vaistų. Po to ji jau nebegyveno pas H. P.. Į tą butą ateidavo S., S.. Nežino, ar jie ten gyveno. Nukentėjusysis skundėsi, kad jo žmona ir sūnus jį skriaudžia. Jam sūnus atveždavo sausą maisto davinį. Kai ten pradėjo gyventi, ten nebuvo ir patalynės. Kadangi ji nukentėjusiajam skalbė, gamino valgyti, jis jai dėkojo. Kai ji nuiminėjo pinigus, kartu su ja ėjo S.. S. neklausė kieno tai kortelė. Ji niekam negrasino. A. M. girdydavo H. P.. A. ji buvo nuteista nekaltai, nes tų nusikaltimų ji nepadarė. Be to, ji užaugusi padorioje šeimoje, nevartoja nei alkoholio, nei narkotikų. Nukentėjusysis kartais turėdavo pinigų. Ji su A. rinkdavo plastmasinius butelius ir taip užsidirbdavo pinigų. Uždirbdavo po 50-60 Lt per dieną. Pinigų duodavo ir nukentėjusiajam.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamoji kalta padarius nusikalstamas veikas neprisipažino, jos kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, byloje surinkta ir ištirta medžiaga.

Nukentėjusysis H. P. parodė, kad jis niekada nedavė S. S. savo kortelės. S. S. atėjo su A. pas jį į namus ir A. pasakė, kad S. S. yra jos sūnus M.. A. M. yra jo pažįstama. Sakė, kad sūnus neturi kur gyventi, todėl jis leido jai likti. Kadangi ryte jis matė kaltinamąją einant pusnuogę, todėl jam kilo įtarimas, kad tai – mergina. Sausio 10 d. jos atsikėlė ir pasakė, kad eina į parduotuvę. Jis joms pasakė, kad paliktų jos jo piniginę, kurią jau buvo pasiėmusios ir gali eiti. Jos piniginės nepaliko ir išėjo. Po to sūnus jį sausio 12 d. nuvežė į bankomatą, kur paaiškėjo, kad sąskaitoje trūksta 1300 Lt. Kortelės PIN kodą žinojo S. G. ir A. M.. S. buvo prašęs PIN kodo, nes jis pirko vaistus. Jam padaryta turtinė žala buvo atlyginta. Žalą atlygino kaltinamosios motina. Jis savo pinigų neatidavė. S. jam koją perrišdavo, skalbdavo. Nesitarė dėl jokio susitarimo dėl atlyginimo. Jis tik leido jai gyventi. Be to, tuo pačiu metu dingo ir telefonas, kurį paaiškėjus vėliau S. pridavė į lombardą.

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad nuo 2012 m. žiemos ji gyvena pas H. P., (duomenys neskelbtini). Kadangi jis sunkiai vaikšto, jį prižiūri. Nuo 2013 m. pradžios H. priėmė gyventi jai pažįstamus S. (anketinių duomenų nežino) ir S. Š.. 2013 m. vasario mėn. pradžioje, dienos tiksliai neprisiminė į buto duris kažkas paskambino. Pasižiūrėjusi pro durų akutę, pamatė stovintį, kaip jai pasirodė H. sūnų ir atidarė duris. Atidariusi, pamatė, kad tai iš seniau jai pažįstama S. S.. Pakvietė ją užeiti, manė, kad pabuvusi ji išeis, tačiau S. pasiliko gyventi ir pradėjo bute šeimininkauti. 2013-02-11 ryte, valandos tiksliai neprisiminė, S. paprašė, kad A. M. jai duotų H. piniginę, kuri buvo padėta prie H. lovos. Ji jos paklausė, kam jai reikalinga piniginė. S. atsakė, kad nori ją padėti taip, kad niekas negalėtų jos paimti. A. M. jai padavė piniginę, o pati nuėjo į tualetą. Kai grįžo į kambarį, girdėjo, kaip H. liepė S. atiduoti piniginę. Ši pasakė, kad kai grįš, atiduos ir pasakė, kad visi eitų prie parduotuvės. Tuo metu bute be A. M., H. ir S. dar buvo S. ir S.. Jie visi, išskyrus H. nuėjo prie „Iki“ parduotuvės (buvęs „Vitebskas“). Ten bebūnant A. M. susitiko H. sūnų ir su juo paėjėjo į šoną. Po kurio laiko girdėjo, kaip S. pasakė, kad su S. eina į turgų parduot kažkokio fotoaparato ir nuėjo. S. liko prie parduotuvės laukti S. ir S., o ji nuėjo namo. Vakare, jau buvo tamsu, grįžo S. ir pasakė, kad nesulaukė S. su S.. Ji dar grįžusi namo ieškojo H. piniginės, vėliau ir S. ieškojo, tačiau piniginės nerado. S. ir S. į butą nebegrįžo. Kur jos šiuo metu yra, ji nežino. Mano, kad S. pavogė piniginę ir paskui pasinaudojusi piniginėje buvusia banko kortele, nuėmė nuo sąskaitos H. pinigus. Savo MRT, pavadinimo neprisiminė, H. paprastai laikė savo kambaryje, sekcijoje. Praėjus kokioms 3-4 dienom, kai atėjo į butą gyventi S., A. M. pamatė, kad sekcijoje telefono nėra. S. tuo metu buvo namuose. Kitą dieną S. buvo kažkur išėjusi, o grįžusi, apkaltino ją, kad ši telefoną pati kažkam pardavė. Ji H.pozniakovui priklausančio MRT nevogė, jei būtų norėjusi, jau seniai galėjo tai padaryti. Mano, kad telefoną pavogė S.. Kol S. bute nebuvo, daiktai iš namų nedingdavo. Todėl mano, kad minėtus daiktus pavogė S., o vėliau prikalbino eiti su ja S.. (1 t., b. l. 61) Papildomai apklausta A. M. parodė, kad savo ankstesnius parodymus prisimena, juos tvirtina, tačiau noriu papildyti, kad H. P. nėra jai sakęs savo banko kortelės PIN kodo, yra paskęs tik S. G., kuris tik vieną kartą nuėmė pinigus. Kai jis nuėminėjo pinigus S. S. ir S. Š. tai matę, nes jos stovėjo šalia. Iki to, kartio pinigus nuėminėjo pats H. P.. (1 t., b. l. 62)

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinami liudytojos S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad H. P. pažįsta. Susipažino su juo Kaune, prie parduotuvės „IKI“, buvusio „Vitebsko“. H. P. bute, jam leidus, ji apsigyveno 2012 m. žiemą. Kartu su ja apsigyveno ir A. M.. Per Naujus metus S. Š. atsivežė iš Vilniaus ir S. G.. Visi jie gyveno H. P. bute. Kada į H. P. butą atėjo gyventi S. S., ji nepamena, kažkur po Naujų metų praėjus kelioms savaitėms. Apie telefono vagystę iš H. P. nieko nežino, ji to telefono nevogė. Kas jį galėjo pavogti, nežino. Piniginės su asmens tapatybės kortele ir banko kortele ji taip pat nevogė. Ją pavogė S. S.. Kada S. S. pavogė piniginę, ji nematė. 2013-02-11 ryte ji, A. M., S. G. ir S. S. išėjo iš H. P. buto. Būnant lauke S. S. jai parodė iš H. P. pavogtą banko kortelę, pasakė, kad žino PIN kodą ir pasiūlė nueiti nusiimt pinigų. Būnant prie „IKI“ parduotuvės, S. S. S. Š. pasakė, kad abi eitų į turgelį parduoti pastarosios turėtą fotoaparatą. S. Š. pagalvojo, kad tikrai eis pardavinėti fotoaparato. S. G. paliko prie parduotuvės. S. S. jam pasakė, kad jos eina dviese, o S. G. liepė laukti. A. M. tuo metu su jomis nebebuvo, nes ji susitiko su H. P. sūnumi ir nuėjo namo. Kai ji ir S. S. atsiskyrė nuo S. G., S. S. jai pasakė, kad jos eina nusiimt pinigų. Vaikščiojo nuo vieno bankomato, prie kito. S. S. vis bandė nuimt pinigų, tačiau sąskaitoje jų nebuvo. Kur ir prie kokių bankomatų jos buvo, ji neprisiminė ir parodyti jų negali. Jai atsibodo vaikščioti, sakė S. S., kad grįžtų namo, tačiau ji toliau ją vedžiojosi nuo vieno bankomato, prie kito, sakydama, kad bus tie pinigai sąskaitoje. S. S. žinojo, kad tą dieną į H. P. sąskaitą turi būti pervesti pinigai. Jau po pietų, viename iš bankomatų S. S. pavyko nuimti pinigų. Pirmą kartą ji nuėmė atrodo 200 lt., paskui 800 lt.. Ji visą tą laiką buvo kartu su S. S., nes ši liepė būti šalia jos. Ji pati naudotis nei banko kortele, nei bankomatu nemoka, nežino, ką ten reikia daryti. Po kokių poros dienų S. S. vėl iš bankomato nuėmė 300 Lt. Tą pačią dieną jos abi išvažiavo į Vilnių. Visus pinigus turėjo S. S., jai nedavė nė cento, tik nupirko striukę, kurią dabar vilki, ir sportines kelnes, kurių jau neturi. Sau S. S. nusipirko telefoną, drabužių. Iš anksto ji su S. S. nesitarė nei vogti kortelių, nei nuimti pinigų. Ji su S. S. visur vaikščiojo tik todėl, kad ši turi jos asmens pasą ir jo negrąžina. Ji savo kaltę pripažįsta dalinai tik dėl to, kad buvo kartu su S. S. prie bankomatų, kai ji nuiminėjo pinigus, ir tai darė todėl, kad S. S. turi jos asmens pasą. Jai asmeniškai tų pinigų nereikėjo ir ji buvo nepatenkinta, kad turi su S. S. visur kartu vaikščioti. Pasą S. S. davė todėl, kad pati, būdama girta bijo jį pamesti. Būnant Vilniuje, S. S. pasiūlė atidaryti jos vardu sąskaitą banke, tačiau ši atsisakė. Tada S. S. ją sumušė ir jos išsiskyrė. Šiuo metu S. S. būna Vilniuje, kur tiksliai, nežino. Gyvendami H. P. bute, visi kiekvieną dieną vartodavo alkoholį. Jį vartojo ir H. P.. Kai bute apsigyveno S. S., ji pradėjo visiems vadovauti, visi turėjo jos klausyti, net pats H. P.. (1 t., b. l. 75, 65)

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojo S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad kažkur prieš tris metus Vilniuje susipažino su moterim vardu S. (kitų jos anketinių duomenų nežino, tik žino, kad 02-23 jai sueis 30 metų). 2012 m. gruodžio mėn. pabaigoje S. jam pasiūlė atvažiuoti į Kauną, pas jos pažįstamus atšvęsti Naujuosius metus. Abu nuvažiavo pas H. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Su juo kartu gyveno jam iš seniau pažįstama moteris vardu O. (kitų anketinių duomenų nežino). Kadangi H. yra invalidas, sunkiai vaikšto, jam reikalinga priežiūra ir pagalba, jis sutiko juos priimti gyventi. Atšventę Naujuosius metus S. G. ir S. pasiliko tame bute gyventi. 2013 m. vasario mėn. pradžioje, dienos tiksliai neprisiminė, į butą atėjo gyventi, kaip jis suprato, tiek H., tiek O. gera pažįstama S. (kitų anketinių duomenų nežino, jos anksčiau nepažinojo). 2012-02-11 apie 09.30 val. jis, O., S. ir S. išėjo į parduotuvę „IKI“ P.Lukšio g. (buvęs „Vitebskas“). Ten O. susitiko H. sūnų ir jie abu kažkur nuėjo. Jis, S. ir S. liko prie parduotuvės. Taip bestovint, vienu momentu S. pasakė, kad ji su S. eina į turgelį, kur bandys parduoti sąvartyne rastą fotoaparatą, o S. G. liepė laukti, nes jam sunku vaikščioti, kadangi skauda koją. Jis prie parduotuvės prastovėjo ir jų pralaukė apie pusantros valandos. Nesulaukęs, grįžo į H. butą, pasibeldė, tačiau bute buvęs vyriškis (kaip spėja H. sūnus) pasakė, kad H. nėra ir jo į butą neįleido. Tada S. G. pakilo į 9-tą aukštą ir ten kurį laiką sėdėjo, kad sušiltų. Po kurio laiko jis vėl nuėjo prie „Iki“ parduotuvės, tikėdamasis ten susitikti S. ir S., tačiau jų nebuvo. Dar truputį pavaikščiojo, ir kai pradėjo temti, vėl nuėjo į H. butą. Duris jam atidarė O.. Tą vakarą bute buvo S. G., H. ir O.. Ji pasakė, kad neranda H. piniginės, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė ir banko kortelė, ir kad negali dabar nueiti nei valgyt nusipirkt, nei už butą sumokėti. Apie tai, kad dingo ir mobilus telefonas tą vakarą nieko nesakė, nes jo pasigedo dar prieš piniginės dingimą. Jis girdėjo, kaip H. klausė O., kur jo telefonas. Ši atsakė, kad nežino, nematė, gal jis pats jį kur nors nukišo. H. atsakė, kad kaip jis galėjo nukišti, kad negali vaikščioti. Tuo kalba apie telefoną ir baigėsi. Ar šį pokalbį girdėjo S. ir S., S. G. neprisiminė. Taip pat negirdėjo, kad jos abi ką nors kalbėtų apie telefoną ar apie piniginę. Mano, kad piniginę su dokumentais galėjo pavogti S., nes S., jei būtų norėjusi, jau sausio mėnesį galėjo pavogti H. pinigus, kai jis buvo gavęs pensiją. Kas pavogė telefoną, S. G. nežino. Jis jo nevogė. O pinigus iš sąskaitos taip pat galėjo nuimti S. ar S., turėdamos H. banko kortelę. Jis nei telefono, nei piniginės su dokumentais nevogė ir pinigų nuo sąskaitos nenuėmė. Šiuo metu jis ir toliau gyvena H. bute ir jam padeda. S. ir S. nuo to karto, kai jos paliko jį prie parduotuvės, jis daugiau nematė, su jomis nebendravo. Kur šiuo metu jos galėtų būti, nežino, gal Vilniuje. (1 t., b. l. 105-106).

Papildomos apklausos metu parodė, kad 2013 m. pradžioje jis su S. Š. apsigyveno H. P. bute Kaune. S. H. P. pažinojo iš anksčiau, nes pas jį važiavo švęsti Naujųjų Metų. H. P. bute taip pat gyveno moteris vardu O.. Gyvendami minėtame bute dažnai vartojo alkoholį, beveik kiekvieną dieną. Kartu su jais gerdavo ir H. P.. Buvo toks momentas, kai jie pritrūko pinigų alkoholiui H. P. tada S. davė savo MRT, kad ji nuneštų ir užstatytų minėtą MRT lombarde. Už gautus pinigus pirko alkoholį kurį visi po to gėrė. Kai H. P. gavo pensiją, jis davė pinigų ir S. jo MRT išpirko. Kitą dieną kai vėl reikėjo pinigų alkoholiui, o H. P. dar nebuvo gavęs pensijos, jis savo telefoną davė jam ir paprašė jį užstatyti, ir kai gaus pensiją paprašys jį vėl išpirkti. Jis nuėjo į lombardą ir H. P. MRT užstatė, o už gautus pinigus nupirko alkoholio, kurį visi kartu gėrė. Alkoholį gėrė ir pats H. P.. Vėliau išpirkti H. P. MRT negalėjo, kadangi, nes S. S. pavogė H. P. kortelę ir nuėmė visus pinigus. Tuo metu, kai buvo pavogta H. P. banko kortelė, jis girdėjo, kaip O. klausė S., kur H. piniginė, o S. atsakė , jog ją padėjusi, vakare atiduos. Tačiau tą dieną S. ir S. į namus negrįžo, o piniginės su banko kortele nerado. (1 t., b. l. 115)

Iš 2013-02-14 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta nusikalstamos veikos vieta adresu (duomenys neskelbtini). (1 t., b. l. 6-8)

Iš Daiktų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas 1 kompaktinis diskas iš Savanorių pr. 111, „Iki“ parduotuvės, kur užfiksuotas apsaugos kamerų vaizdas su S. S. nuimančia pinigus, kuris apžiūrėtas. (1 t., b. l. 17-27)

LR BK 214 str. str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę arba neteisėtai įgijo ir laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ar jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. LR BK 215 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai inicijavo ar atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone. LR BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė turtinės prievolės, arba ją panaikino. Sukčiavimas pagal LR BK 182 str. 1 d. objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama apgaulingai nukentėjusiesiems žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Tai gali būti daroma ir sudarant fiktyvias sutartis (t.y. sutartis, kurių neketinama vykdyti) dėl paslaugų teikimo ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius. Šiuo atveju sukčiavimas susijęs ir su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“, TP Nr. 10, 3 p.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtapos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-851/2001).

Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimų sudėtys, esančios kaltinamosios S. S. veikoje, visiškai įrodytos, jos veikos teisingai kvalifikuotos pagal LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.

Kaltinamosios S. S. parodymus, kad pats nukentėjusysis H. P. jai davė mokėjimo kortelę, leido paiimti visus jo banko sąskaitoje buvusius pinigus ir juos pasilikti sau, teismas vertina kritiškai, kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip jos gynybinę pozicijčą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šiuos kaltinamosios S. S. parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusysis H. P. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad pasigedo savo banko sąskaitoje buvusių pinigų 1300 Lt, kad banko mokėjimo kortelės slaptažodžio kaltinamajai S. S. nesakė ir jai nedavė leidimo naudotis jo pinigais. Tą aplinkybę, kad pinigus panaudojo savo reikmėms, patvirtino ir pati kaltinamoji S. S..

Ikiteisminio tyrimo metu paklausta liudytoja A. M. parodė, kad 2013-02-11 ryte S. S. paprašė, kad A. M. jai duotų H. P. piniginę, kuri buvo padėta prie H. lovos. Ši paklausė S. S., kam jai reikalinga piniginė. S. atsakė, kad nori ją padėti taip, kad niekas negalėtų jos paimti. A. M. jai padavė piniginę, o pati nuėjo į tualetą. Kai grįžo į kambarį, girdėjo, kaip H. liepė S. atiduoti piniginę. Ši pasakė, kad kai grįš, atiduos ir pasakė, kad visi eitų prie parduotuvės. Grįžusi namo ji ieškojo H. piniginės, tačiau nerado. Kol S. S. bute nebuvo, daiktai iš namų nedingdavo. Todėl mano, kad H. P. piniginę ir kitus daiktus pavogė S. S..

Ikiteisminio tyrimo metu paklausta liudytoja S. S. parodė, kad 2013-02-11 ryte ji, A. M., S. G. ir S. S. išėjo iš H. P. buto. Būnant lauke S. S. jai parodė iš H. P. pavogtą banko kortelę, pasakė, kad žino PIN kodą ir pasiūlė nueiti nusiimt pinigų. Jos vaikščiojo nuo vieno bankomato, prie kito, S. S. vis bandė nuimt pinigų, tačiau sąskaitoje jų nebuvo. S. S. žinojo, kad tą dieną į H. P. sąskaitą turi būti pervesti pinigai. Jau po pietų, viename iš bankomatų S. S. pavyko nuimti pinigų. Pirmą kartą ji nuėmė 200 Lt., po to- 800 Lt..

Taigi, teismo nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę dėl to, kad ji apgaule, siekdama užvaldyti H. P. pinigus, neteisėtai panaudojo jo elektroninę mokėjimo priemonę - AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę Maestro ir suvedusi PIN kodą, iš bankomatų nuimdama grynuosius pinigus, atliko finansines operacijas, taip ji, apgaulės būdu, savo naudai, užvaldė svetimą turtą, t.y. H. P. priklausančius pinigus. Kad S. S. paimti mokėjimo kortelės ir su ja paimti pinigus iš bankomato teisės neturėjo ir jai tokios teisės nesuteikė nukentėjusysis H. P., patvirtina ir ta aplinkybė, kad S. S., bandydama išsiimti pinigų, vaikščiojo nuo vieno bankomato prie kito, kas parodo, akd ji nežinojo konkrečios sumoe, esančios H. P. sąskaitoje.

Kaltinamoji S. S. kalta ir baustina.

Kaltinamosios S. S. atsakomybę lengvinančiai aplinkybe pripažintina tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą (LR BK 59 str. 1 d. 3 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (LR BK 60 str.).

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadijas, kaltinamosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmė skiriama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54-61 str. nuostatomis.

Atsižvelgtina į tai, kad kaltinamoji S. S. padarė vieną nesunkų ir du apysunkius tyčinius baigtus nusikaltimus (LR BK 11 str. 3, 4 d., 15 str.), į tai, kad yra anksčiau teista (2 t., b.l. 25-32), nedirbanti (2 t., b.l. 35), Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre neužregistruota (2 t., b.l. 37), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės stacionare nuo 1998 m. gydėsi 3 kartus, paskutinį kartą 2000 m. (2 t., b.l. 39), jai atlikti teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga (2 t., b.l. 44-45).

Visuma šių aplinkybių, apibūdinančių padarytas nusikalstamas veikas, kaltinamosios asmenybę, jos turtinę, socialinę padėtį, duoda pagrindą manyti, kad kaltinamoji S. S. teigiamų išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nėra linkusi keistis, yra linkusi pažeidinėti įstatymus, nėra linkusi laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, elgtis tinkamai. Teismo nuomone, šiuo nuosprendžiu aptariamu S. S. padaryti nusikaltimai yra neatsitiktinio pobūdžio veika, o dėsningas nusikalstamas elgesys, todėl daro išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti kaltinamąją nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (LR BK 41 str. 2 d.), jai skirtina griežčiausia LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. sankcijose numatyta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas (LR BK 50 str.). Nustatydamas bausmės dydį teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – S. S. padarė nusikaltimus nuosavybei ir finansų sistemai, į tai, kad nėra kaltinamosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra lengvinanti aplinkybė. Teismas sprendžia, kad S. S. skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatytina mažesnė nei sankcijoje už nusikaltimus numatytas bausmės vidurkis (LR BK 54 str. 2 d., 61 str.).

Kadangi S. S. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje bei tais pačiais veiksmais, t.y. nusikaltimus kaltinamoji padarė esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės turi būti subendrintos, vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., t. y. taikant bausmių apėmimą.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis H. P. pareiškė 2300 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad žala jam visiškai atlyginta, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmestinas (LR BPK 115 str. 1 d.).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu iš PC „Iki“ (1 t., b.l. 18), išrašas iš „Swedbank“ banko kortelės (1 t., b.l. 50)– nuosprendžiui įsiteisėjus paliktina byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3-6 d., 6 d., 307 str. 4-7 d., 308 str., 313 str.,

nusprendžia:

S. S. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteisti ją:

pagal LR BK 214 str. 1 d. –laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal LR BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal LR BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti bausmę-laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Paskirtąją subendrintą bausmę, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrinti su paskirta bausme pagal LR BK 214 str. 1 d. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiam, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo H. P. civilinį ieškinį atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti teisme-kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu iš PC „Iki“ ir išrašą iš „Swedbank“ banko kortelės–nuosprendžiui įsiteisėjus palikti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos (suimtai nuteistajai-nuo nuosprendžio kopijos įteikimo dienos) gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.