Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 22 d. nutarimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 12 d. nutarimo, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK NTV 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00995-12 dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus V. J. pareiškimą, kuriame buvo nurodoma, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnai Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke galbūt neteisėtai apie jį rinko duomenis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2013 m. vasario 12 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00995-12 nutraukė, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 22 d. nutarimu atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 12 d. nutarimo panaikinimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 22 d. nutarimo.

Skundu pareiškėjas V. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują procesinį sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 22 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00995-12.

Pareiškėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui skundžiamos nutarties priėmimo bei šio skundo padavimo metu yra pranešta apie įtarimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neva neteisėto informacijos apie asmenų privatų gyvenimą rinkimą (BK 167 str.). Pareiškėjo manymu, pareigūnai T. G. ir T. S. ne tik neatliko savo pareigų, bet suklastojo faktines aplinkybes. Skunde teigiama, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose neteisingai ir netinkamai aiškinamos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio nuostatos, taip pat toks aiškinimas bei įstatymo taikymas grubiai nukrypsta nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 d., BPK 6 straipsnio 2 d. normų. Nurodoma, kad kitų asmenų analogiškas elgesys vertinamas visiškai skirtingai ir, skirtingai nei jo atveju, neužtraukia jokios atsakomybės, todėl yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas pareiškėjo skundo iš viso netyrė ir dėl jo nepasisakė, o siūlymas skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ar neveikimą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, pareiškėjo manymu, tėra vengimas ikiteisminio tyrimo teisėjui tenkančios įstatyminės pareigos tinkamai išnagrinėti jo skundą, kas nebuvo padaryta. Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, nurodęs, kad pareiškėjas nepatyrė didelės žalos, imasi vertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tarsi būtų baudžiamąją bylą pagal kaltinamąjį aktą nagrinėjantis teismas, priimantis išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad tokiu būdu ikiteisminio tyrimo teisėjas išėjo iš savo kompetencijos ribų, kas sudaro pagrindą naikinti skundžiamą nutartį. Pažymi, kad teisė susipažinti su įslaptinta informacija iš jo niekada nebuvo atimta, o rėmimasis teisės normomis, kurios reglamentuoja leidimo dirbti su valstybės paslaptimis išdavimą, skundžiamoje nutartyje iš viso netinkamas. Įtarimas vienokių ar kitokių nusikalstamų veikų padarymu negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos, kadangi tiek pagal Konstitucijos, tiek pagal BPK 44 straipsnio teisinį reguliavimą, asmuo laikomas nekaltu, kol jo atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėjas pažymi, kad abiem atvejais, kada jo anketiniai duomenys peržiūrėti fiktyviu pagrindu „ikiteisminis tyrimas 10“, jis nebuvo joks proceso dalyvis, taigi, jokio teisėto pagrindo tikrinti bei peržiūrėti jo asmens duomenis nebuvo. Teigia, jog pareigūnas (I. F.) ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, apskritai nebuvo imtasi jokių veiksmų nustatyti, ar minėtas pareigūnas teisėtai rinko informaciją apie jo privatų gyvenimą. Aukštesnysis prokuroras 2012 m. kovo 12 d. ir 2012 m. kovo 19 d. pareiškėjo asmens duomenų patikrinimą VRIS CDB traktuoja kaip pakartotinį duomenų patikrinimą, kuris susietas su ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu pareigūnas I. F. 2011 m. lapkričio 24 d. tikrino jo asmens duomenis, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad minėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jis buvo apklaustas liudytoju, nutrauktas 2011 m. gruodžio 22 d. Skunde taip pat akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas pasisakydamas dėl N. S. atsakomybės ribų, išėjo iš savo kompetencijos ribų bei netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kas taipogi sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.

Teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Išnagrinėjus pareiškėjo V. J. skundą ir teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo bei skundo nagrinėjimo medžiagas, daroma išvada, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 12 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00995-12 pagal V. J. pareiškimą, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tai yra viena iš Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Tokią išvadą leidžia daryti medžiagose surinktų dokumentų bei pareiškėjo skundo argumentų analizė. Todėl prokurorų nutarimuose bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodyti skundų atmetimo motyvai dėl esminių aplinkybių yra teisingi ir pagrįsti, jų argumentacija pakankama.

Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke 2010 m. rugsėjo 8 d., 2011 m. sausio 3 d., 2011 m. sausio 4 d., 2012 m. liepos 2 d. buvo atlikta V. J. duomenų peržiūra, kurią atliko atitinkami VPK apskrities Viešosios tvarkos valdybos ir tam tikrų poskyrių specialistai. Taip pat nustatyta, kad V. J. duomenys 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2012 m. balandžio 30 d. buvo pateikti VĮ (duomenys neskelbtini). Apklausus liudytojus (G. V., L. M., J. S., S. S.), surinkus rašytinę medžiagą (2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. rugsėjo 12 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 3 d. ir kitus tarnybinius pranešimus, Vilniaus apskrities VPK VTV Licencijavimo skyriaus specialistų 2011 m. balandžio 7 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimus, (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 10 d. raštą Nr. (1.15)-24-3454), matyti, kad nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėtais atvejais, peržiūrint pareiškėjo duomenis ar pateikiant V. J. asmens duomenis VĮ (duomenys neskelbtini), būtų padaryta tam tikra Lietuvos Respublikos BK įtvirtinta uždrausta veika. Kaip teisingai nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjas, nustatyta, jog V. J. duomenų peržiūra buvo atlikta pagrįstai, atliekant tarnybines funkcijas, t.y. esant teisėtam pagrindui.

Kaip matyti iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 27 d. rašto, 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. birželio 1 d., 2012 m. birželio 13 d. V. J. duomenys buvo pateikti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai. Tuo tarpu Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos valdybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. rašte (kurį parengė T. G., o pasirašė T. S.) nebuvo nurodyta, kad V. J. duomenys buvo teikiami Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai. Ikiteisminio tyrimo metu (iš 2012 m. rugsėjo 13 d. rašto) buvo nustatyta, kad informacija apie Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos darbuotojų duomenų tvarkymo veiksmus 2012 m. rugpjūčio 1 d. rašte nebuvo pateikta, atsižvelgiant į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2012 m. liepos 16 d. raštą ir vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 str. 2 d. 2 p. (ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 41). Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad duomenų valdytojas privalo sudaryti sąlygas duomenų subjektui įgyvendinti jo teises, išskyrus tais atvejais, kai reikia užtikrinti viešąją tvarką, nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ar baudžiamąjį persekiojimą. Iš 2012 m. spalio 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke V. J. duomenų peržiūrą 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. birželio 1 d., 2012 m. birželio 13 d. atliko Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnai, duomenų paieškos pagrindas nurodytas – „Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)“ (ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 43). Pažymima, kad 2012 m. vasario 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), jį atlieka Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. 2012 m. birželio 12 d. šiame tyrime V. J. įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 167 str. 1 d., 300 str. 1 d. Esant šioms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad pareigūnai T. G. ir T. S. 2012 m. rugpjūčio 1 d. rašte nenurodę, kad pareiškėjo duomenys buvo teikiami Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai, būtų neatlikę savo pareigų, suklastoję faktines aplinkybes ar padarė kitas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK. Tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti V. J. subjektyviais samprotavimais, prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Kaip teisingai pažymėta skundžiamojoje nutartyje, būtent nuo ikiteisminio tyrimo V. J. atžvilgiu pradžios duomenys apie jį ir buvo teikiami Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai, todėl nėra jokio pagrindo abejoti 2012 m. rugsėjo 13 d. rašte pateiktos informacijos teisingumu.

Priešingai nei teigia V. J., tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodė, kad asmuo, manydamas, jog jam buvo pateikta ne visa prašoma informacija ir toks informacijos nepateikimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 str. 4 d., gali tokius duomenų valdytojo veiksmus skųsti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, netraktuojama kaip vengimas ikiteisminio tyrimo teisėjui tenkančios įstatyminės pareigos tinkamai išnagrinėti jo skundą. Pabrėžiama, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas tik išaiškino pareiškėjui jo teisę duomenų valdytojo veiksmus skųsti atitinkamai institucijai, pažymint ir tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t.y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, tuo tarpu, duomenų, jog V. J. būtų pasinaudojęs Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 str. 4 d. numatyta savo teise, medžiagoje nėra. Be to, vien tai, jog, kaip tvirtina pareiškėjas, jam iki šiol nėra atimta teisė susipažinti su įslaptinta informacija, taip pat neduoda pagrindo manyti, kad minėti pareigūnai, nesuteikę jam informacijos apie pareiškėjo duomenų rinkimą, padarė tam tikrą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su prokurorų, ikiteisminio tyrimo teisėjo teiginiais, kad vien tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas (I. F.) 2012 m. kovo 12 d. ir 2012 m. kovo 19 d. VRIS CDB peržiūrėjo pareiškėjo duomenis, nurodydamas kaip tikrinimo pagrindą nepilną ikiteisminio tyrimo numerį, negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimas ar kaip kita nusikalstama veika. Pareiškėjas nurodo, kad aukštesnysis prokuroras 2012 m. kovo 12 d. ir 2012 m. kovo 19 d. pareiškėjo asmens duomenų patikrinimą VRIS CDB traktuoja kaip pakartotinį duomenų patikrinimą, kuris susietas su ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu pareigūnas I. F. 2011 m. lapkričio 24 d. tikrino jo asmens duomenis, tačiau minėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jis buvo apklaustas liudytoju, nutrauktas 2011 m. gruodžio 22 d. Visgi, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šią jo nurodytą aplinkybę, be to, ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vėliau jis buvo pripažintas įtariamuoju, jau buvo pradėtas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėjo teisę VRIS CDB peržiūrėti V. J. asmens duomenis, o pakartotinis asmens duomenų peržiūrėjimas, atliekant tarnybines funkcijas, kaip pagrįstai konstatavo ikiteisminio tyrimo teisėjas, negali būti laikomas uždrausta BK veika. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad tokiais veiksmais pareigūnai pasikėsino į BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektą, t.y. teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą, tokie pareigūno veiksmai nelaikytini nei pavojingi, nei nusikalstami.

Skunde taip pat akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, pasisakydamas dėl N. S. atsakomybės ribų, išėjo iš savo kompetencijos ribų bei netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, ikiteisminio tyrimo teisėjas, įvertinęs prokuroro 2013 m. vasario 12 d. nutarimo dalies dėl N. S. veiksmų argumentus, sutiko su šiais argumentais ir konstatavo, jog prokuroras pagrįstai padarė išvadą dėl galimos N. S. tarnybinės atsakomybės. Pabrėžtina, jog kadangi dėl N. S. veiksmų buvo pasisakyta tiek nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek aukštesniojo prokuroro 2013 m. kovo 22 d. nutarime, be to, pats V. J. savo skunde ikiteisminio tyrimo teisėjo prašė įvertinti prokurorų nutarimų išvadas dėl N. S., todėl konstatuotina, kad skundžiamojoje nutartyje pagrįstai pasisakyta ir dėl N. S. veiksmų, tai negali būti laikoma ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijos ribų viršijimu. Pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 dalies nuostatą ikiteisminio tyrimo teisėjas nagrinėja skundus dėl prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad buvo pažeisti pareiškėjo skunde nurodyti teisės aktai bei teisės principai, todėl pareiškėjo V. J. skundas atmestinas, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis paliktina galioti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo V. J. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.