- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-165-340/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Atsakovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- A.A., Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo taisyklių sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys A.A., Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti atsakovo transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, patvirtintų šios bendrovės 2005-05-10 įsakymu Nr. 20, 3.2.1.6, 6.3, 11.1.1 punktuose nurodytas sąlygas nesąžiningomis; 2) įpareigoti atsakovą pakeisti šių taisyklių: 3.2.1.6 punktą, nurodant, kokius konkrečiai transporto priemonės dokumentus draudėjui palikus transporto priemonėje neišmokama transporto priemonių kasko draudimo išmoka; 6.3 punktą, nurodant kokiais kriterijais vadovaujantis apskaičiuojant draudimo įmoką draudėjas yra priskiriamas konkrečiai drausmingumo (nedrausmingumo) kategorijai; 11.1.1 punktą, nurodant, nuo kurio momento yra skaičiuojamas pranešimo apie draudiminį įvykį draudikui terminas. Nurodė, kad 2007-01-18 gavo vartotojo A.A. prašymą įvertinti UADB „Ergo Lietuva“ transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 30, patvirtintas šios bendrovės generalinio direktoriaus 2005-05-10 įsakymu (toliau – Taisyklės), nesąžiningų sąlygų taikymo aspektu. Išnagrinėjus Taisykles 2007-02-13 priimtas nutarimas Nr. 10-49, kuriuo konstatuota, kad Taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų sąlygos neatitinka Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 str. 5 d. reikalavimų, t.y. nėra aiškiai ir suprantamai išreikštos. Taisyklių 3.2.1.6 p. įtvirtintos sąvokos „transporto priemonės dokumentai“ aiškinimas kelia abejonių, nes nėra aiškiai apibrėžta, nėra aišku, kokie dokumentai laikytini transporto priemonių dokumentais. Pagal Taisyklių 6.3 p. nuostatą neaišku, kokiais kriterijais remiantis nustatant draudimo įmoką draudėjas yra priskiriamas konkrečiai drausmingumo (nedrausmingumo) kategorijai. Iš Taisyklių 11.1.1 p. nėra aišku, nuo kurio momento skaičiuojamas jame nustatytas pranešimo apie draudiminį įvykį draudikui terminas, t.y. nėra aišku, ar draudiką apie draudiminį įvykį draudėjas turi informuoti per Taisyklėse nustatytus terminus, kurie skaičiuojami nuo draudiminio įvykio įvykimo, ar nuo momento, kai draudėjas sužinojo apie įvykusį draudiminį įvykį. Kadangi draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, Taisyklių sąlygos yra standartinės, t.y. vienašališkai parengtos draudiko, draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi. Dėl šios priežasties draudėjo teisės ir interesai turi būti ginami prioritetiškai, siekiant apsaugoti jį nuo galimų nesąžiningų draudimo sutarties standartinių sąlygų ir tokiu būdu užtikrinant nelygiaverčių sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 p. įtvirtintos sąlygos įpareigoja vartotoją vykdyti neaiškiai ir nesuprantamai išreikštas draudimo sutarties sąlygas, tokiu būdu, šie punktai iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus ir atitinka CK 6.188 str. 2 d. 9 p. sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo ieškovo pusėje A.A. atsiliepimu prašė įpareigoti UADB „Ergo Lietuva“ pakeisti transporto priemonių draudimo taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktuose nustatytas sąlygas; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pilnai palaiko Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos poziciją.
Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad Draudimo įstatymas numato specialią instituciją – Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją (toliau – Komisija), kurios tikslas yra – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų interesų bei teisių apsaugą. Komisija tikrina, ar draudimo taisyklių sąlygos neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia vartotojų teisių ir interesų. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 10 str. 7 d. numatyta, kad ginant vartotojų teises, pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją, dalyvauja ne tik Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bet ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos. Minėto įstatymo 22 str. numatyta, kad Draudimo įstatymo numatytais atvejais ir tvarka vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus nagrinėja Draudimo priežiūros komisija. Tai patvirtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymas reglamentuoja tokius vartotojų ir trečiųjų asmenų santykius, kurių nereglamentuoja kiti įstatymai, t.y., Vartotojų teisių apsaugos įstatymas laikytinas bendruoju įstatymu (lex generalis), taikomu tik tais atvejais, kai atitinkamų teisinių santykių nereglamentuoja kiti, specialūs įstatymai (lex specialis), kuriuo, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, laikytinas Draudimo įstatymas. Atitinkamai ribojama ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencija. Atsakovo teigimu, ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl įpareigojimo pakeisti Taisyklių nuostatas, veikė viršydamas atitinkamų teisės aktų ieškovui nustatytos kompetencijos ribas, todėl ieškinys, kaip pareikštas netinkamo ieškovo, atmestinas. Kadangi ši draudimo sutartis sudaryta ne trečiojo asmens asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o komercinio subjekto – UAB „Hansa lizingas“ – naudai, ji nėra laikoma vartojimo sutartimi, todėl ieškovas, kaip vartotojų teises ginanti institucija, neturi teisės reikalauti pakeisti šios draudimo sutarties sąlygas. Nurodė, jog aiškinant sąlygą „transporto priemonės dokumentai“, pakanka pasiremti paprasčiausiu gramatiniu aiškinimo metodu; dokumentų, kurie patektų į „transporto priemonės dokumentų“ kategoriją, nėra daug ir jie yra (privalo būti) žinomi vairuotojams bei transporto priemonių savininkams. Įvertinant tai, kad neįmanoma suformuoti ir Taisyklėse išdėstyti išsamaus ir baigtinio transporto priemonės dokumentų pavadinimų sąrašo, ieškovo reikalavimas pakeisti Taisyklių 3.2.1.6 punktą yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėjo, jog Taisyklių 6.3 punktas aiškintinas sistemiškai kartu su šį punktą detalizuojančiais Taisyklių 6.2 - 6.9 punktais; ieškovo reikalavimas pakeisti šį punktą nurodant, kokiais kriterijais vadovaujantis apskaičiuojant draudimo įmoką draudėjas yra priskiriamas konkrečiai drausmingumo (nedrausmingumo) kategorijai, yra nepagrįstas ir atmestinas. Taisyklių 11.1.1 p. numato, kad draudėjas privalo apie kiekvieną draudiminį įvykį per 7 kalendorines dienas informuoti draudiką; apie apdraustos transporto priemonės vagystę draudikui būtina pranešti raštu (telegrama, faksu) per 48 valandas. Ieškovas nurodo, kad apskritai nėra įmanoma pradėti skaičiuoti terminų, jei asmuo, kuris yra atsakingas už šių terminų praleidimą, nežinojo arba nesuvokė jų pradžios. Į tai atsižvelgiant, nurodyti terminai pradedami skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo ar suvokė, jog įvyko įvykis, turintis ar galintis turėti įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams. Todėl ieškovo reikalavimas pakeisti Taisyklių 11.1.1 punktą nurodant, nuo kurio momento yra skaičiuojamas pranešimo apie draudiminį įvykį draudikui terminas, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (Komisija) atsiliepimu į su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Komisija 2007-02-27 yra vertinusi ieškinyje nurodytų atsakovo Taisyklių 3.2.1.6 punkto atitikimą teisės aktų reikalavimams bei nustačiusi (konstatavusi), kad šio punkto sąlyga neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia vartotojų teisių ir interesų. Komisija, priimdama tokį sprendimą, rėmėsi sąvokos „transporto priemonės dokumentai“ aiškinimu Taisyklių 3.2.1.6 p. bei Taisyklių visu turiniu, taip pat ir šios sąvokos reikšme Kelių eismo taisyklių 61 p., šiai sąvokai priskiriama reikšme žiniasklaidoje, kitoje viešoje informacijoje, taip pat ir visuomenėje. Draudimo įstatymo 77 str. 3 d. bei 206 str. 2 d. numato Komisijos teisę tikrinti standartinių draudimo taisyklių sąlygas bei nustačius teisės aktų nuostatų ar vartotojų teisių ir interesų pažeidimus įpareigoti draudimo įmonę jas pakeisti. Taisyklių 6.3 p. turėtų būti aiškinamas sistemiškai su 6.2 p. ir 6.4 - 6.9 p. Taisyklių 6.2 ir 6.3 p. nustato bendruosius draudimo įmokų skaičiavimo principus, o 6.4 - 6.9 p. detalizuoja 6.3 p. nurodytų drausmingumo ir nedrausmingumo kategorijų sistemą, priskyrimo joms tvarką. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja draudimo įmonės (draudiko) iš anksto draudimo taisyklėse nustatyti aiškias draudimo įmokas, jų kategorijas ar jų apskaičiavimo tvarką. Draudimo sutarties šalys, kaip ir bet kurios kitos sutarties šalys, vadovaudamosi CK 6.156 str. įtvirtintu sutarties laisvės principu, turi teisę savarankiškai nustatyti sutarties sąlygas (išskyrus tas, kurios nustatytos imperatyviomis teisės normomis), taip pat ir susitarti dėl draudimo įmokos dydžio. Tokiu atveju draudikas turi teise savarankiškai nustatyti draudimo įmokos dydį ir jį pasiūlyti draudėjui, kuris gali sutikti su tokia draudimo įmoka ir sudaryti draudimo sutartį, derėtis dėl draudimo įmokos dydžio ir kitų sąlygų arba tiesiog atsisakyti sudaryti sutartį. Todėl Taisyklių 6.3 punkto sąlyga nėra neaiški, nesąžininga, neproporcinga ar kaip nors pažeidžianti draudėjo interesus. Dėl Taisyklių 11.1.1 p. sąlygos neaiškumo, pažymi, kad šiame punkte numatytas terminas pranešimui apie draudžiamąjį įvykį, vadovaujantis CK 1.5 str. nustatytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vienareikšmiškai turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai draudėjas sužino ar turėjo sužinoti apie atsitikusį draudžiamąjį įvykį.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2008-10-22 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išnagrinėjo vartotojo A.A. prašymą įvertinti UADB „Ergo Lietuva“ transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 30, patvirtintas šios bendrovės generalinio direktoriaus 2005-05-10 įsakymu, nesąžiningų sąlygų taikymo aspektu ir 2007-02-13 priėmė nutarimą Nr. 10-49, kuriuo konstatavo, kad šių taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų sąlygos neatitinka Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 str. 5 d. reikalavimų, t.y. nėra aiškiai ir suprantamai išreikštos.
Dėl tinkamo ieškovo
Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas šiame procese yra netinkamas. Reikalavimai grindžiami tuo, kad ieškovas, siekdamas apginti vartotojo (ų) interesus, reiškia ieškinį dėl atsakovo taisyklėse įtvirtintų nuostatų atitikimo sąžiningumo principams, taikomiems ir paslaugų sandoriuose su vartotojais. Tokią teisę numato ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 ir 13 str. nuostatos.
Dėl reikalavimų pagrįstumo
Teismas iš esmės sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens Draudimo priežiūros komisijos argumentais dėl ginčijamų taisyklių nuostatų sąžiningumo. Ieškovas gi pats argumentuoja, kad nesant aiškiai nustatytų įpareigojimų draudėjui laikytis tam tikrų apdrausto turto apsaugos reikalavimų, draudėjas negali būti laikomas atsakingu už jų nesilaikymą; kad CK 6.193 str. 4 d. nustato, jog visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; kad draudimo taisyklių sąlygos yra standartinės, t.y. vienašališkai parengtos draudiko, todėl draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi. Teismų praktikoje būtent taip ir taikomos šios nuostatos, tačiau jos taikomos atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Šioje gi byloje teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad ginčijamų taisyklių nuostatos yra nesąžiningos. Būtent konkrečiu atveju ir teisingiausia spręsti, ar taisyklių sąlyga yra sąžininga, ar nesąžininga. Tuo pačiu pagrįstai Draudimo priežiūros komisija argumentuoja, kad draudimo sutarties šalys, kaip ir bet kurios kitos sutarties šalys, vadovaudamosi CK 6.156 str. įtvirtintu sutarties laisvės principu, turi teise savarankiškai nustatyti sutarties sąlygas, išskyrus tas, kurios nustatytos imperatyviomis teisės normomis, taip pat ir susitarti dėl draudimo įmokos dydžio. Teismas konstatavo, jog A.A. reiškia savarankiškus reikalavimus civilinėje byloje Nr.2-914-67/2008, kurioje ir turi būti vertinama reikalavimų pagrįstumas atsižvelgiant į teisės aktuose ir teismų praktikoje taikomą sąžiningumo principą. Byloje esančių įrodymų visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008-10-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apelianto nuomone, sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodo, jog nepagrįstas teismo teiginys, kad dėl sutarties sąlygos sąžiningumo teisingiausia spręsti nagrinėjant konkrečią bylą. Apeliantas remiasi Tarybos direktyvos 93/13/EEB nuostatomis. Pažymi, jog ieškinį reiškė vadovaudamasis CPK 49 str. 1 d., kurioje įtvirtinta valstybės institucijų teisė įstatymų numatytais atvejais pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Atkreipia dėmesį į Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-70/03 Europos Bendrijų Komisija prieš Ispaniją; Direktyvos 5 str. taikytinos taisyklės atžvilgiu daromas skirtumas tarp individualaus vartotojo ieškinių ir ieškinių, susijusių su bendraisiais vartotojų interesais. Nurodo, jog 2008-02-28 buvo gautas Europos Bendrijų Komisijos pranešimas dėl pažeidimo Nr. 2007/2501, kuriuo informuojama apie Direktyvos 5 straipsnio paskutinio sakinio netinkamą perkėlimą į nacionalinę teisę; atsižvelgiant į tai Vyriausybė skubos tvarka pateikė Seimui CK 1.1 ir 6.188 str. pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo priedu įstatymo projektą. Dėl draudimo taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų pakartoja ieškinyje išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008-10-22 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai aiškina tiek jo kompetenciją nustatančių nacionalinės teisės aktų, tiek Direktyvos nuostatas, tuo bei savo veiksmais prieštaraudamas teisės aktų reikalavimams, bendriesiems teisės principams ir susiformavusiai teismų praktikai. Pažymi, jog nepagrįsti argumentai dėl Taisyklių sąlygų neaiškumo ir nesąžiningumo. Teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija nesutinka su apelianto prašymu panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Priežiūros komisijos nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl paliktinas galioti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Dėl to kolegija nenagrinėja atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymas laikytinas bendruoju įstatymu (lex generalis) Draudimo įstatymo atžvilgiu. Atsakovas nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 22 str. nuostatas vartotojų ir paslaugų tiekėjų nagrinėja Draudimo priežiūros komisija, todėl Nacionalinės vartotojų teisų apsaugos tarybos prie teisingumo ministerijos 2007-02-13 nutarimas Nr. 10-49, kuriuo buvo nustatyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 sąlygos yra nesąžiningos, buvo priimtas viršijant įstatyminės kompetencijos ribas ir yra neteisėtas. Kolegija pažymi, kad Nacionalinės vartotojų teisų apsaugos tarybos prie teisingumo ministerijos 2007-02-13 nutarimo Nr. 10-49 teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, nei atsakovas, nei tretysis asmuo nepareiškė reikalavimų dėl šio akto nuginčijimo. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, gindama vartotojo (ų) interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo pakeisti atskirus draudimo taisyklių punktus, savo kompetencijos ribose. Atsakovas apeliacinio skundo dėl šių teismo išvadų neginčijo, todėl kolegijos vertinimu, atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti argumentai dėl tarnybos nutarimo teisėtumo įvertinimo išeina už apeliacijos ribų; kolegija dėl jų nepasisako.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta. Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo sutarties atskirų sąlygų sąžiningumo įvertinimas turi būti atliktas civilinėje byloje Nr.2-914-67/2008, iškeltoje pagal A.A. ieškinį. Draudžiama naikinti iš esmės teisingą sprendimą vien tik formaliai pagrindais, todėl teismo sprendimo motyvų glaustumas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 328, 185, 263 str.).
Kolegija nustatė, kad prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungta sustabdyta civilinė byla Nr. 2-914-67/08, iškelta pagal A.A. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“. Ieškovas A.A. nurodė, kad 2006-09-28 Vilniuje automobilis „Subaru“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausantis lizingo bendrovei, buvo pavogtas; 2006-10-17 UADB „Ergo Lietuva“ atsisakė išmokėti lizingo davėjui draudimo išmoką, remdamasi tuo, kad buvo pažeistas Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (TPDT 2005-06-01), 3 str. 3.2.1.6 punktas, pagal kurį transporto priemonių kasko draudimas neapima žalos dėl transporto priemonės vagystės, jei transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemones dokumentai. 2007-04-26 A.A. atsiskaitė su lizingo bendrove ir kreipėsi su ieškiniu dėl paminėto draudimo sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu nuo draudimo sutarties sudarymo – 2005-12-05, dienos ir 79 281 Lt draudimo išmokos priteisimo. 2007-01-17 A.A. kreipėsi į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą prašydamas pripažinti, kad UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3 str. 3.2.1.6 punktas pažeidžia jo, kaip vartotojo teises; Nacionalinės vartotojų teisų apsaugos tarybos prie teisingumo ministerijos 2007-02-13 nutarimu Nr. 10-49 buvo nustatyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktai neatitinka Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 str. 5 d. reikalavimų; UADB „Ergo Lietuva“ buvo pasiūlyta pakeisti, panaikinti ar netaikyti šių punktų numatytų sąlygų sudarant sutartis su vartotojais.
2007-10-23 Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipėsi su ieškiniu (vėliau su patikslintu ieškiniu) atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl pripažinimo UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų sąlygų nesąžiningomis ir įpareigojimo juos pakeisti; civilinė byla Nr. 2-914-67/08, pagal A.A. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo teismo buvo sustabdyta (Nr. 2-914-67/08 b.l. 220-221).
Savo teisę pareikšti ieškinį nagrinėjamoje byloje ieškovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba grindė CPK 49 str. 1 d., Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 str. 1 d. 6 p., 32 str. 2 d.
CPK 49 str. 1 d. numato įstatymų įgaliotų institucijų teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 str. 1 d. 6 p. numato Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas; šio įstatymo 32 str. numato kreipimosi į teismą tvarką vartotojų viešojo intereso pažeidimo atveju. Taigi ieškovas nurodė, kad kreipimosi į teismą procesinis pagrindas yra vartotojų viešojo intereso pažeidimas nagrinėjamoje byloje.
Įstatymo leidėjas neatskleidė viešojo intereso sąvokos, tačiau suformuotoje teismų praktikoje viešojo intereso sąvoka yra apibrėžta; viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-335/2008, proc. sprendimo kategorija 14.3.1, 14.3.3, 14.4, 14.7, 55.4(S)). Kai ieškovas nurodo, kad tam tikras asmens ar grupės asmenų interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, jis privalo tai motyvuoti savo ieškininiame pareiškime; galutinę išvadą apie viešojo intereso buvimą priima bylą nagrinėjantis teismas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė tokių motyvų. Civilinėje byloje Nr. 2-914-67/08 yra duomenų, kad UADB „Ergo Lietuva“ 2007-08-02 generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 93 buvo patvirtinta nauja Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2007) Nr. 030 redakcija; ši taisyklių redakcija įsigaliojo 2007-09-01, dar iki ieškinio nagrinėjamoje byloje pateikimo teismui (civilinė byla Nr. 2-914-67/08, b.l. 77-83). Tokiu būdu ieškovo reikalavimas dėl pripažinimo nesąžiningomis ir įpareigojimo pakeisti jau negaliojančių UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų sąlygas tapo beprasmiškas vartotojų viešojo intereso gynimo požiūriu, kaip ir Nacionalinės vartotojų teisų apsaugos tarybos prie teisingumo ministerijos 2007-02-13 nutarime Nr. 10-49 suformuluotas pasiūlymas pakeisti, panaikinti ar netaikyti šiuose punktuose numatytų sąlygų santykiuose su vartotojais. Nuo naujos transporto draudimo taisyklių redakcijos įsigaliojimo momento – 2007-09-01, draudimo sutartys su vartotojais sudarinėjamos jų pagrindu. Šių taisyklių atitinkamų punktų atitikimas Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 str. 5 d. nuostatų reikalavimams nebuvo ieškovo analizuojamas ir nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, todėl negali būti ir apeliacijos dalyku. Apelianto skundo pirmojo skirsnio argumentas – nuoroda į Europos Teisingumo teismo sprendimą byloje C-70/03 Europos bendrijų komisija prieš Ispaniją, atmestinas, nes nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Apeliantas, remdamasis šiuo sprendimu, nurodo į skirtumą tarp individualių vartotojo ieškinių ir ieškinių, susijusių su bendraisiais vartotojų interesais, į tai, kad pirmuoju atveju turi būti atliekamas jau sudarytos sutarties sąžiningumo vertinimas, o antruoju, sąlygos, kuri galėtų būti įtraukta į dar nesudarytą sutartį, nesąžiningumo vertinimas in abstracto. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas bando analizuoti jau nebegaliojančių Transporto priemonių draudimo taisyklių (kurios yra draudimo sutarčių sudedamoji dalis), atskirų punktų nuostatų sąžiningumą; taigi ieškovas negali remtis tuo, kad jis analizuoja dar nesudarytos sutarties sąlygos sąžiningumą, kuri gali būti įtraukta į dar nesudarytą sutartį su vartotoju in abstracto. Kolegijos nuomone, nebegaliojančių Transporto priemonių draudimo taisyklių atskirų punktų sąžiningumo vertinimas neturi vartotojų viešojo intereso gynimo požymių.
Apeliacinio skundo argumentai Dėl draudimo taisyklių 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų atmetami. Pirma, apeliantas netiksliai nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išnagrinėjo A.A. prašymu pateiktas draudimo taisykles nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. A.A. savo 2007-01-17 prašymu prašė įvertinti tik vieno draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) 3.2.1.6 punkto sąžiningumą – sąlygos, pagal kurią pagal transporto priemonių kasko draudimas neapima žalos dėl transporto priemonės vagystės, jei transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomonė dėl šios sąlygos sąžiningumo jam reikalinga, nes šios draudimo sutarties sąlygos sąžiningumą vartotojas A.A. ginčija civilinėje byloje Nr. 2-914-67/08, iškeltoje 2007-10-23 pagal jo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo; ieškovas siekia, kad draudimo sutarties 3.2.1.6 punkto sąlyga būtų pripažinta negaliojančia nuo draudimo sutarties sudarymo momento, 2005-12-05 dienos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra įtraukta į civilinę bylą pagal A.A. ieškinį trečiuoju asmeniu, bylą nagrinėjančiam teismui pateiktas šios tarnybos 2007-02-13 nutarimas Nr. 10-49 dėl UADB „Ergo Lietuva“ Transporto priemonių draudimo taisyklių (TPDT 2005-06-01) Nr. 030 3.2.1.6, 6.3 ir 11.1.1 punktų atitikimo Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 str. 5 d. reikalavimams. Sprendimą dėl A.A. ir draudimo bendrovės sutarties 3.2.1.6 punkto pripažinimo negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento gali priimti tik teismas; teismui pateikta visa medžiaga, sudarytos visos sąlygos išspęsti ginčą, įvertinus ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos argumentus. Kolegija daro išvadą, kad vartotojo A.A. interesų gynimas esant iškeltai civilinei bylai dėl draudimo išmokos prisiteisimo neturi viešojo vartotojų intereso gynimo požymių, todėl jo konkretus interesas kaip atskiro vartotojo, gali būti ginamas visomis procesinio įstatymo numatytomis priemonėms tik konkrečioje byloje, iškeltoje pagal jo ieškinį draudimo bendrovei.
Kolegijai padarius išvadą, kad ieškovas neįrodė viešojo intereso pažeidimo nagrinėjamoje byloje ir teismas dėl to pagrįstai ieškinio netenkino, apeliacinio skundo argumentų dėl atskirų draudimo sutarties punktų sąžiningumo nenagrinėja, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.