Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-04 · Administracinė byla Nr. I-3881-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-04
Bylos Nr.
I-3881-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02520-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
UAB „Aslūnė“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3881-561/2015Proceso Nr. 3-61-3-02520-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 8.1.; 8.1.6.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Romualdui Zaleckiui, atsakovės atstovui Osvaldui Žylei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Aslūnė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Aslūnė“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014-03-14 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-30113 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat pareiškė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 98 str. 2 dalies nuostata, kad sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 str. 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 dalies nuostatai, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra priimtas nekompetentingos institucijos, todėl jis nėra individualus administracinis aktas ir negali būti priverstinai vykdomas. Pareiškėjos vertinimu, Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus 1 poskyrio vedėja O. M. buvo įgaliota pasirašyti sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, bet ne VMI viršininko institucijos vardu priimti sprendimus. Pareiškėja abejoja, ar ir pats VMI viršininkas turi įgaliojimus priimti kokius nors sprendimus institucijos vardu, kurie prilyginami paties mokesčių administratoriaus sprendimams.

Pareiškėja nurodė, kad MAĮ priverstinį mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimą sieja su mokesčių administratoriaus sprendimo būvimu, tačiau tvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje tokio sprendimo nėra. Šiuos savo argumentus grindė aplinkybėmis, kurios, anot pareiškėjos, tvirtina, kad Vilniaus apskrities VMI (toliau – ir VA VMI) 2010-06-14 sprendimas (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ priimtas neįgaliotos institucijos, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011-11-24 nutartyje nebuvo išsamiai pasisakyta dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų. Pažymėjo, kad nepaisant to, jog mokestinis ginčas dėl apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių papildomų mokesčių yra baigtas LVAT 2011-11-24 nutartimi, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas ir liko galioti VA VMI 2010-06-14 sprendimas, tačiau šis sprendimas neįgijo individualaus administracinio akto galios, todėl negali būti vykdomas. Šį VA VMI 2010-06-14 sprendimą laikė vidiniu atsakovės dokumentu, kuris pareiškėjai sukuria tik prigimtinę prievolę. Pareiškėjos teigimu, priimtas 2010-06-14 VA VMI sprendimas įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturi, nes taip yra nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-05-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. I-3030-643/2012.

Pareiškėja pabrėžė ir tai, kad delspinigių priskaičiavimas už laikotarpį, kurio metu vyko teisminis mokestinio ginčo nagrinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad negalėjo būti skaičiuojami delspinigiai laikotarpiu, per kurį teisme buvo sprendžiamas mokestinis ginčas. Nurodė kad, gindama savo teises, teisme patyrė neigiamas finansines pasekmes ir manė, kad tai varžo jos teisę į teisminę gynybą bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VA VMI 2010-06-14 priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-156, kuriuo patvirtino pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotas 71 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei 7 150 Lt PVM baudos sumas. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja inicijavo mokestinį ginčą, kuris baigėsi LVAT 2011-11-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-2792/2011, kuria buvo patvirtinta priskaičiuota mokestinė nepriemoka, o pareiškėjos skundas atmestas. Pareiškėja mokestinės nepriemokų nesumokėjo, todėl VMI 2012-03-20 priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-16021 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų bendrai 102 799,03 Lt sumai. Dalį skolos pareiškėjai sumokėjus, 2012-03-23 buvo priimtas sprendimas Nr. (23.17-08)-320-16719 išieškoti 31 171,13 Lt.

Pažymėjo, kad šį sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). Administracinė byla buvo užbaigta LVAT 2014-02-05 nutartimi, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas. Pažymėjo, kad ši byla buvo po du kartus nagrinėjama tiek VAAT, tiek LVAT ir, kad teismai ne kartą pareiškėjos skundo argumentus dėl 2010-06-14 VA VMI sprendimo subjektiškumo vertino kritiškai.

Nurodė, kad tęsiant išieškojimo procedūras buvo priimtas Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pabrėžė, kad Sprendimu siekiama išieškoti tas pačias nesumokėtas mokestinių nepriemokų sumas, tik pasirenkant kitą priverstinio išieškojimo būdą – nuspręsta išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjos turto, o ne iš sąskaitų. Skundžiamą Sprendimą laikė anksčiau pradėto priverstinio išieškojimo tolimesniu etapu. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundą dėl VA VMI 2010-06-14 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-156 tiek VAAT, tiek LVAT atmetė, sprendime patvirtintas 71 500 Lt PVM bei 7 150 Lt PVM baudos sumas pareiškėja turėjo sumokėti, todėl Sprendimą laikė pagrįstu bei teisėtu.

Dėl delspinigių pažymėjo, kad įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad mokesčių administratorius už nesumokėtą patikrinimo metu nustatytą mokestį skaičiuoja delspinigius. Kilus mokestiniam ginčui, skundo padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, tačiau atmetus skundą delspinigiai skaičiuojami už visą laikotarpį.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje ginčas kilęs dėl VMI 2014-03-13 sprendimo „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ Nr. (23.31-08)-320A-30113 teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčijamu sprendimu VMI nusprendė iš pareiškėjos, kaip mokesčio mokėtojos, išieškoti į biudžetą 31 175,48 Lt (b. l. 8). Prievolių ataskaitoje (b. l. 8 reversas) nurodoma, kad PVM bauda – 7 049, 05 Lt, PVM delspinigių suma 24 076,19, bendra prievolės ir baudos suma – 31 175,48 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad 2010-06-14 VA VMI sprendimas Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, iš kurio atsakovė kildina susidariusią nepriemoką, iš esmės yra ydingas, neteisėtas, todėl pareiškėjos teisėms ir pareigoms įtakos neturi. Laikė, kad minėtas sprendimas dėl jo subjektiškumo trūkumų negali būti vykdomas priverstinai. Atsakovė tvirtino priešingai – pareiškėjos skundas dėl VA VMI 2010-06-14 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.26)-256-156 tiek VAAT, tiek LVAT buvo atmestas, todėl sprendime patvirtintas 71 500 Lt PVM bei 7 150 Lt PVM baudos sumas pareiškėja privalėjo sumokėti.

MAĮ 81 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu.

Iš informacinės sistemos LITEKO matyti, kad mokestinis ginčas yra baigtas LVAT 2011-11-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-731-629/2011 (Procesinis Nr. 3-61-3-02560-2010-9) pagal pareiškėjos skundą atsakovei VMI dėl VA VMI 2010-06-14 sprendimo Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2010-08-05 sprendimo Nr. 69-197 „Dėl UAB „Aslūnė“ 2010-07-07 skundo“ panaikinimo.

Šie sprendimai buvo apskųsti VAAT, o nesutikus su pastarojo sprendimu – LVAT, kuris, priimdamas baigiamąjį teisės aktą, patvirtino apskaičiuoto PVM bei su juo susijusių sumų teisėtumą bei pagrįstumą. Sprendimas įgijo teisinę galią 2011-11-24 (ABTĮ 145 straipsnis), o tai reiškia, kad mokesčių mokėtojui apskaičiuoti PVM, PVM delspinigiai ir PVM bauda tapo mokestine prievole, kurią, pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą, siūlytina iš pradžių sumokėti savo noru. To neįvykdžius, mokesčių administratoriui atsiranda teisė bei pareiga mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai. Pareiškėjos argumentai, kad LVAT 2011-11-24 nutartyje nebuvo išsamiai pasisakyta dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad VA VMI 2010-06-14 sprendimas yra ydingas, kad šis sprendimas pareiškėjai nesukūrė jokių pareigų, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas neteisėto 2010-06-14 sprendimo Nr. (21.26)-256-156 pagrindu, atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad skundžiamas sprendimas turėtų būti vertinamas, kaip jau anksčiau pradėto priverstinio išieškojimo tolimesniu etapu. Teismas su šiais atsakovės argumentais sutinka. Iš VAAT 2012-07-05 sprendimo (administracinė byla Nr. I-3030-643/2012) matyti, kad pareiškėjai įstatymų nustatytu terminu mokestinės nepriemokos nesumokėjus, 2012-03-20 buvo priimtas sprendimas Nr. (23.17-08)-320-16021 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų bendrai 102 799,03 Lt sumai. Pareiškėjai dalį mokestinės nepriemokos sumokėjus, 2012-03-23 buvo priimtas minėtą sprendimą keičiantis sprendimas Nr. (23.17-08)-320-16719. Šie sprendimai buvo apskųsti VAAT, kuris 2012-07-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3030-643/2012 pareiškėjos skundą atmetė. LVAT 2013-02-12 nutartimi 2012-07-05 VAAT sprendimą ta apimtimi, kuria buvo palikti galioti VMI 2012-03-20 sprendimas bei VMI 2012-03-23 sprendimas dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo, panaikino ir šioje apimtyje perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą. VAAT 2013-05-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2442-189/2013 pareiškėjos skundą atmetė. Administracinė byla buvo užbaigta LVAT 2014-02-05 nutartimi, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas (bylos Nr. A-438-157/2014). Taigi, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, ginčijamas sprendimas buvo priimtas tęsiant jau pradėtas išieškojimo procedūras ir šiuo ginčijamu sprendimu siekiama išieškoti iš esmės tas pačias mokestinių nepriemokų sumas, dėl kurių buvo priimti 2012-03-20 bei 2012-03-23 sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų, tik atsakovė pasirinko kitą priverstinio išieškojimo būdą, t. y. atsakovė nusprendė išieškoti tą pačią mokestinę nepriemoką ne iš pareiškėjos sąskaitų, o iš pareiškėjos turto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad teismai jau iš esmės pasisakė, jog atsakovė, priimdama sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos, jokių teisės aktų nepažeidė ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei į VAAT ir LVAT sprendimus, daro išvadą, kad atsakovė, vadovaudamasi MAĮ nuostatomis, priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad jai delspinigiai laikotarpiu, kol vyko teisminiai ginčai, buvo priskaičiuoti neteisingai bei kelia abejonę ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ 98 str. 2 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 30 str. 1 dalies nuostatai.

Atsakant į šiuos pareiškėjos argumentus pažymėtina, kad delspinigių pagrįstumo klausimas yra išnagrinėtas VAAT 2013-05-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2442-189/2013 ir LVAT 2014-02-05 nutartimi (bylos Nr. A-438-157/2014), todėl teismas atmeta pareiškėjos argumentus kaip teisiškai nereikšmingus. Teismas atkreipia dėmesį, kad analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėja buvo pareiškusi ir LVAT, kuris 2014-02-05 nutartimi šio pareiškėjos prašymo netenkino. Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra siejamas išimtinai su delspinigių skaičiavimu, kurių pagrįstumą patvirtino VAAT ir LVAT, todėl teismas dėl šio pareiškėjos prašymo nepasisako ir jo nenagrinėja, nes, kaip minėta, delspinigių pagrįstumo klausimas jau buvo išnagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Aslūnė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas