Kauno apygardos teismo nutartis

2010-12-22 · Civilinė byla Nr. 2S-2177-395/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-22
Bylos Nr.
2S-2177-395/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albinas Čeplinskas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Evaldas Burzdikas
Atsakovas
UAB „Antakora“
Ieškovas
UAB „Elektrokompleksas“
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2177-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Poderienė
Procesinio sprendimo kategorijos:110.4;122.3;122.4; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo Burzdiko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Antakora“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15368-375/2010 pagal ieškovo UAB „Elektrokompleksas“ ieškinį atsakovui UAB „Antakora“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

UAB „Elektrokompleksas“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriuje numatyta tvarka dėl 36468,70 Lt skolos, 1789,44 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Antakora“.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. priėmė teismo įsakymą dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo bei tos pačios dienos nutartimi patenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo skolininko UAB „Antakora“ 38258,14 Lt sumai pinigines lėšas, esančias AB SEB banko sąskaitoje Nr. LT50 7044 0600 0284 5178, leidžiant daryti privalomus mokėjimus valstybei bei atsiskaityti su kreditoriumi.

2010 m. birželio 1 d. skolininkas UAB „Antakora“ pateikė teismui prašymą pakeisti 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. bendrovei priklausančių piniginių lėšų areštą į bendrovei nuosavybės teise priklausančių prekių atsargų pagal pridedamą sąrašą areštą atitinkamai sumai. Nurodė, kad nepagrįstai taikomos bendrovės atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės, o būtent areštas sąskaitai banke, gali pabloginti bendrovės mokumą, jos apyvartinio kapitalo stoką bei gebėjimą atsiskaityti pagal kitas prievoles ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims, dėl ko kiltų reali galimų nuostolių bei žalos rizika bendrovei ir tretiesiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi skolininko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė. Teismas nurodė, kad skolininkas, prašydamas pakeisti arešto objektą į jo nurodytas prekes, neatsižvelgė į tai, kad teisminis ginčas nėra baigtas, neaišku kiek truks šios bylos nagrinėjimas ir kiek per šį laiką nuvertės ar taps netinkamos naudoti prekės. Be to, sulyginus skolininko prašomas areštuoti prekes pagal pateiktą sąrašą su kreditoriaus atsiliepime nurodyto UAB „Elektros įranga“ prekybinio pasiūlymo analogiškomis prekėmis, matyti, kad skolininko prekių kainos yra žymiai užaukštintos.

2010 m. birželio 21 d. teisme priimtas ieškovo UAB „Elektrokomplektas“ ieškinys atsakovui UAB „Antakora“ dėl 36468,70 Lt skolos, 1789,44 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o 2010 m. birželio 21 d. nutartimi teismas panaikino 2010 m. balandžio 22 d. išduotą teismo įsakymą ir nustatė atsakovui UAB „Antakora“ terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Antakora“ pateikė teismui atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame pareiškė prašymą panaikinti bendrovės turtui 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovas neišdėstė aplinkybių, dėl kurių siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą prašoma areštuoti atsakovo įmonės turtą, gražiuoju ginčo spręsti ieškovas nebandė, nepateikė įrodymų, jog atsakovas piktybiškai vengia atsiskaityti. Be to, laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti skolininkui, kuris yra juridinis asmuo, atsakovas yra veikianti įmonė, turi nuosavo turto bei prekių atsargų ir atsižvelgiant į tai, galimai ginčytina įsiskolinimo suma 26468,70 Lt laikytina nežymia, lyginant su bendrovės turtu. Dėl to ieškovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to atsakovas nurodė, kad nepagrįstai taikomos bendrovės atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės gali pabloginti jos mokumą, gebėjimą atsiskaityti pagal kitas prievoles ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims, dėl to sukeldamos galimų nuostolių bei žalos riziką bendrovei.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos. 2010-04-22 nutartimi atsakovo turtui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas šios nutarties neskundė. 2010-06-10 nutartimi atsakovo UAB „Antakora“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo atmestas. Taip pat teismas pažymėjo, jog perėjus iš proceso dėl teismo įsakymo išdavimo į bylos nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka, laikinosios apsaugos priemonės nėra panaikinamos (CPK 439 str. 3 d., 6 d.).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Antakora“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti atsakovo įmonei 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo šiuos motyvus:

1. Ieškovo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias pasaugos priemones neatitiko CPK 433 str. 1 d. 5 p. pareiškimų dėl teismo įsakymo išdavimo turiniui ir formai keliamo reikalavimo. Ieškovas taip pat neišdėstė aplinkybių, dėl kurių siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, prašoma areštuoti atsakovo įmonės turtą, kadangi į atsakovą jis su jokiomis pretenzijomis nesikreipė, gražiuoju ginčo spręsti nebandė, nepateikė įrodymų, jog atsakovas piktybiškai vengiame atsiskaityti ir nėra įrodymų, ar ieškovas turi reikalavimo teisę šioje byloje.

2. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovui, kuris yra juridinis asmuo. Atsakovas yra veikianti įmonė, turi nuosavo turto bei prekių atsargų, ir atsižvelgiant į tai, galimai ginčytina įsiskolinimo suma 38258,14 Lt laikytina nežymia, lyginant su bendrovės turimu turtu. Dėl to atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat apeliantas nurodė, kad nepagrįstai taikomos bendrovės atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės gali pabloginti įmonės mokumą, gebėjimą atsiskaityti pagal kitas prievoles ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims, dėl to sukeldamos galimų nuostolių bei žalos riziką bendrovei ir tretiesiems asmenims.

3. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tuo atveju, kai atsakovas yra juridinis asmuo, taikant laikinąsias apsaugos priemones - turto areštą - visų pirma areštuojamas atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, taikomas piniginių lėšų areštas. Todėl nagrinėjamu atveju būtent atsakovo įmonės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, pagal pateiktus sąrašus, areštas užtikrintų visų objektyviai galimų priemonių, siekiant išvengti juridinio asmens piniginių lėšų arešto, išnaudojimą. Kadangi ieškovo prašymas areštuoti atsakovo pinigines lėšas banko sąskaitoje yra perteklinis ir turi piktnaudžiavimo teise požymių, teismo nutartis, kuria atsisakyta panaikinti šias laikinąsias apsaugos priemones, pripažintina nepagrįsta ir neteisėta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. 2010 m. balandžio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir bylos medžiagą. Reikalavimo suma – 38258,14 Lt, ieškovo nuomone, yra didelė suma, ir sutikti su apelianto teiginiu, ji nėra jam žymi, nėra pagrindo. Skolininkas su ieškovu, sprendžiant ginčą, nebendradarbiavo, jokios papildomos informacijos apie skolininko finansines galimybes susimokėti skolą ar turimą turtą ieškovas neturėjo. Iškėlus bylą, atsakovas ir teismui nepateikė jokių įrodymų apie turimą turtą ir gebėjimą atsiskaityti su ieškovu, išskyrus nelikvidžių atsargų sąrašą. Teismui pateiktas 2010 m. gegužės 31 d. turimų atsargų sąrašas kaip siūlymas areštuotinam turtui, ieškovui, kaip bendrovei, prekiaujančiai tokiomis prekėmis ir suprantančiai tikrąją siūlomų prekių vertę, yra visiškai nepriimtinas. Tai nelikvidžios, pasenusios ir niekam nebereikalingos prekės. Todėl pagrįstai teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė pakeisti areštuoto turto rūšį.

2. Skolinio reikalavimo užtikrinimas laikinąja apsaugos priemone - turto areštu (kadangi skolininkas neturi kito likvidaus turto, yra areštuotos jo lėšos banko sąskaitoje), yra tinkama, teisėta ir būtina priemonė, užtikrinant ieškovo interesus nagrinėjamoje byloje bei vienintelė reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Atsakovo elgesys, ginčijant akivaizdžius faktus, ir atkaklus nenoras mokėti priklausančią skolą dar kartą patvirtina, kad geranoriškas skolos išieškojimas nėra realus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms ir tarpusavio santykiams, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimo vykdymas pasidarys nebeįmanomu, nes ieškovas turi pagrįstų abejonių, kad išieškojimo metu atsakovas nebeturės jokio turto.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kaip patvirtina apeliacinės instancijos teismui atsiųstos civilinės bylos dalies medžiaga, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo (kreditoriaus) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarė areštuoti atsakovo (skolininko) pinigines lėšas pareikšto reikalavimo ribose, leidžiant iš jų daryti privalomus mokėjimus valstybei bei atsiskaityti su kreditoriumi. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovas piktnaudžiauja jam priklausančiomis teisėmis ar elgiasi nesąžiningai. Naudojimasis įstatymo numatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, savaime neleidžia teigti, jog yra piktnaudžiaujama įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar elgiamasi nesąžiningai. Tačiau taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi ne tik siekti maksimaliai apsaugoti vienos šalies interesus, bet ir įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes kitai šaliai. Pažymėtina, kad pagal CPK 145 straipsnio 6 dalį, areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Šiuo atveju draudimas atsiskaityti su įmonės darbuotojais, valstybės ar socialinio draudimo biudžetais apsunkina ne tik pačios įmonės veiklą ir gali būti susijęs su papildomais finansiniais įsipareigojimais – pareiga už pavėluotą atsiskaitymą mokėti delspinigius, bet susijęs ir su trečiųjų asmenų esmine teise – darbuotojų teise už atliktą darbą laiku gauti atlyginimą. Todėl teismas iš dalies sutinka su apelianto nurodytu argumentu, kad juridinio asmens piniginių lėšų areštas iš esmės pažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, kadangi pagal teismų praktiką areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio įmonės turto, kas leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje-komercinėje veikloje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas neskundė apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo areštuotos bendrovės piniginės lėšos, ir ši teismo nutartis nėra šio apeliacinio apskundimo objektas. Taip pat atsakovas nepasinaudojo teise į apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas pakeisti 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Teismas neturi nei teisės, nei pareigos ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus, kadangi tai yra išimtinė šalių teisė, išskyrus viešąjį interesą turinčiose bylose. Apeliantas skunde nurodo, kad įmonės turtinė padėtis yra gera, galimai ginčytina įsiskolinimo suma - 38258,14 Lt laikytina nežymia, lyginant su bendrovės turimu turtu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė duomenis tik apie jam priklausančių prekių atsargų likutį 2010 m. birželio 21 d. 63651,72 Lt sumai. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimo. Skundo argumentais nepaneigtas ir pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumas, o šiuo atveju ieškovo pareikšta didelė reikalavimo suma sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog skolininko realią turtinę padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas įmonės finansinių dokumentų rinkinys, tai galėtų būti balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamasis raštas, duomenys iš viešųjų registrų apie atsakovui nuosavybės teise priklausančio registruotino turto vertę, šiam turtui taikytus apsunkinimus. Tačiau šiuo atveju atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė nei vieno iš minėtų dokumentų, kas nesudaro galimybės spręsti apie atsakovo gerą turtinę padėtį ir nustatyti įmonės finansines galimybes ateityje. Tuo pačiu atsakovas nepateikė ir jokių įrodymų, patvirtinančių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, jog yra stabiliai veikianti, pelninga įmonė, kurie leistų manyti, kad atsakovas yra finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Išdėstytos aplinkybės neleidžia sutikti su apelianto motyvais, kad nėra pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skundžiama nutartimi atmesti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Tuo pačiu pažymėtina, jog prašymo šioje byloje atmetimas kaip de jure nepagrįsto reiškia, jog apeliantas pasirinko ydingą savo civilinių teisių gynimo būdą, o ne tai, kad pareiškėjo subjektinės teisės nebuvo pažeistos. Pareiga tinkamai suformuoti procesinio dokumento dalyką ir pagrindą tenka pačiam pareiškėjui (CPK 13 str., 111 str. 2 d. 3-4 p.). Jei pastarasis nežino, koks civilinių teisių gynimo būdas būtų tinkamas šioje situacijoje ar kaip jį tinkamai suformuluoti, pareiškėjui gali patarti teisės specialistai (pvz., advokatas, advokato padėjėjas, nemokamos teisinės pagalbos tarnyba, juridines konsultacijas teikiantis įmonė).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, kiti apelianto motyvai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjamu klausimu, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėEvaldas Burzdikas