- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- I-5087-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04596-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Tadui Zarembai, atsakovo atstovams Jūratei Rūkštelienei, Edmundui Sakalauskui, Viktorui Mindžiuliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas) 2014-09-29 sprendimu Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Sprendimas) patvirtino Departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros Mokesčių kontrolės skyriaus 2014-08-05 patikrinimo aktą Nr. VR 16.10-61/VR 17.7-119 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjai nustatyta prievolė sumokėti į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) sąskaitą 467 370,13 Lt už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį (b. l. 86). Departamentas 2014-09-24 raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl pareigūno neteisėtų veiksmų surašant Patikrinimo aktą (b. l. 89-90).
Teisme priimti nagrinėti pareiškėjos skundo (b. l. 1-10) reikalavimai:
panaikinti 2014-09-29 sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o teismui nenustačius pagrindo naikinti šio sprendimo – pakeisti šį sprendimą nustatant, kad pareiškėjai nėra taikomas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. nurodytas koeficientas 10; tuo atveju, jei teismas atmestų pareiškėjos reikalavimą, prašo pakeisti 2014-09-29 sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nustatant, kad pareiškėjai yra taikomas koeficientas 1,5; panaikinti Departamento 2014-09-24 rašte Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 išdėstytą sprendimą dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo ir perduoti atsakovui klausimą dėl pareigūno veiksmų įvertinimo nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad yra nuo 1967 m. veikianti įmonė, užsiimanti vištų auginimu ir vištų kiaušinių bei kitų produktų gamyba. Dėl savo veiklos pobūdžio veikloje išgauna ir naudoja nemažą kiekį vandens, dėl ko vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 5 str. 1 d. yra priskirtas prie mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojų. Vadovaudamasi Įstatymo 7 str. 1 d. ir 4 d. kartą per ketvirtį teikia suvartoto vandens deklaracijas bei sumoka atitinkamą mokestį Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su Patikrinimo aktu, kadangi jame užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės. Patikrinimo akte nurodyta jo surašymo data (2014-08-05) neatitinka tikrovės. Pareigūnas Patikrinimo aktą baigė pildyti tik 2014-08-06, o tinkamai pasirašytas Patikrinimo aktas pareiškėjai buvo pristatytas tik 2014-08-11 po pietų (iki 2014-08-11 pietų Patikrinimo akto vis dar nebuvo pasirašiusi Atsakovo pareigūnė J. R.). Patikrinimo aktas turi būti vertinamas per tas faktines aplinkybes, kurios egzistavo Patikrinimo akto surašymo dieną (2014-08-06), o ne 2014-08-05.
2014-08-05 pastebėjus, kad dėl nesklandaus buvusios vyriausiosios buhalterės pareigų perdavimo-priėmimo už 2013 m. III ir IV ketvirčius nėra deklaruotas išgautas vanduo ir atitinkamai pateikti prašymai mokesčių permokos užskaityti mokėjimams už išgautą vandenį, pareiškėjos darbuotojas E. B. 2014-08-05 darbo dienos pabaigoje dar kartą persiuntė pareiškėjos vyriausiajai buhalterei atitinkamas deklaracijas, o pareiškėjos vyriausioji buhalterė 2014-08-06 ryte jas pateikė VMI bei užpildė ir pateikė prašymus mokesčių permokos užskaitymui, dėl ko mokestinėje sistemoje dar 2014-08-06 buvo užfiksuota, kad pareiškėja yra deklaravusi ir sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį. Pareiškėja jau buvo deklaravusi išgauto vandens kiekį bei sumokėjusi atitinkamą mokestį, tačiau pareigūnas į pastabas neatsižvelgė ir Patikrinimo akto, prieš jį baigdamas pildyti, nepakoregavo. Sprendimu buvo patvirtintas neteisėtas Patikrinimo aktas, todėl atitinkamai yra naikintinas ir Sprendimas.
Atsakovas Sprendimu teisės normas taikė išimtinai formaliai, dėl ko palikus galioti Sprendimą būtų pasiektas tik formalus teisingumas. Mano, jog Įstatymo 6 str. 2 d. įtvirtintas koeficientas 10 netaikytinas, nes pareiškėja neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti prievolės valstybei, o su skundu pateikiami įrodymai įrodo pareiškėjos valią tinkamai ir laiku pateikti deklaracijas mokesčių administratoriui. E. B. duomenis apie išgautą vandenį ir atitinkamas deklaracijas pareiškėjos vyriausiajai buhalterei pateikė teisės aktų nustatytais terminais, t.y. per vieną mėnesį pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui - už 2013 m. III ketvirtį duomenys buvo pateikti 2013-10-29, o už 2013 m. IV ketvirtį - 2014-01-15. Taigi pareiškėja buvo iniciavusi deklaracijų pateikimo ir mokesčio sumokėjimo procedūrą, tačiau ji nebuvo užbaigta dėl apsirikimo. Aplinkybę, jog pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti dalies ar viso išgaunamo vandens kiekio, patvirtina ir tas faktas, kad pareiškėja tinkamai pildė Paimamo vandens apskaitos žurnalą, ką Patikrinimo aktu konstatavo ir pats Atsakovas. 2014 m. pradžioje pasikeitė pareiškėjos vyriausioji buhalterė, o darbą paliekanti vyriausiojo buhalterė neinformavo naujosios vyriausiosios buhalterės, kad deklaracijos už 2013 m. III ir IV ketvirčius dar nėra pateiktos. Taigi deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas (padarytas sudengimas esančiomis permokomis) dėl žmogiškos klaidos.
Be to, pareiškėja deklaracijų laiku nepateikė tik už du ketvirčius, t.y. visais ankstesniais mokestiniais laikotarpiais pareiškėja šias pareigas vykdė tinkamai. Pareiškėja ankščiau nėra atlikusi mokestinių pažeidimų ir nuolat puikiai bei sąžiningai bendradarbiauja tiek su mokesčių administratoriais, tiek su kitomis valstybinėmis institucijomis. Valstybės biudžetas nepatyrė tiesioginės žalos, t.y. pareiškėjai net ir nustatytais terminais sumokėjus mokesčius valstybės biudžetas papildomų pajamų nebūtų gavęs. Pareiškėjos veiklos pobūdis pasižymi tuo, kad ji nuolat turi mokestines permokas ir neatlieka fizinių mokestinių mokėjimų, t.y. mokestines prievoles įvykdo užskaitos būdu.
Mano, jog būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog pareiškėja dar iki Patikrinimo akto pasirašymo ir Sprendimo priėmimo įvykdė savo prievoles, t.y. pateikė deklaracijas ir sumokėjo nepriemoką. Be to, reikšminga aplinkybe laiko pareiškėjos finansinę padėtį. 2011-09-30 pareiškėjai buvo iškelta bankroto byla, bankroto byloje yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų virš 53 mln. Lt sumai.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, net jei teismas konstatuotų, jog aukščiau išvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 str. 2 d. nurodyto koeficiento, mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjos atžvilgiu taikyti daug mažesnį koeficientą, t.y. koeficientą 1,5.
Departamento 2014-09-24 raštas Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 (toliau – ir Raštas) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. reikalavimų. Rašte nenurodyta jokių objektyvių duomenų (faktų), kurie pagrindžia Rašte dėstomą išvadą, t.y. iš Rašto visiškai neaišku, kokie faktai pagrindžia, kad Patikrinimo akte nurodyta jo surašymo data atitinka tikrąją Patikrinimo akto surašymo datą. Iš Rašto taip pat visiškai neaišku, ar buvo tenkintas pareiškėjos prašymas atlikti pareigūno kompiuterio ir sistemos, kurioje buvo pildomas Patikrinimo aktas, auditą ar ne, o jeigu prašymas buvo tenkintas - kokie tokio audito rezultatai. Rašte apsiribojama tik teisės aktų pavadinimų išvardinimu, dėl šios priežasties pareiškėjai nėra žinomos tikrosios faktinės aplinkybės bei motyvai, kuriais remdamasis atsakovas priėmė atitinkamą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 105-107) paaiškino, kad patikrinus, kaip įmonė deklaravo išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį) už 2013 metus nustatyta, kad įmonė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (toliau – ir Deklaracijos) už 2013 metus iki teisės aktuose nustatytų terminų pateikė (kas ketvirtį) tik už I ir II ketvirčius (deklaruotas kiekis atitinka „Paimamo vandens apskaitos žurnalo“ už 2013 metus duomenis), deklaracijos už šį laikotarpį pateiktos tik 2013-10-07, tuo pažeidžiant Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, o už III ir IV ketvirčius išgauto vandens kiekio iš viso nedeklaravo, tuo pažeisdama Įstatymo 7 str. 1, 2 ir 4 dalis, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas, kuris yra - 467370,13 Lt. Pagal įmonės pateiktą „Paimamo vandens apskaitos žurnalą“ už 2013 metus įmonė išgavo ir nedeklaravo už III ketvirtį - 68407 m vandens, už IV ketvirtį - 73263 m³ vandens.
Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad pareiškėja turi mokestines permokas, kas reiškia, kad nebūna skolinga Lietuvos Respublikos biudžetui. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (kaip ir bet kokio kito mokesčio) užskaitymo pagrindas yra deklaracijos pateikimas VMI. Kadangi deklaracijų už išgautus valstybinius gamtos išteklius BAB „Vievio paukštynas“ už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų nepateikė, tai ir mokesčio užskaita yra negalima. Pareiškėjos minima „permoka“ yra įmonės pinigai, kuriuos ji gali bet kada susigrąžinti iš VMI, todėl deklaracijos nepateikimas negali būti traktuotinas, kaip kad įmonė „<...> nėra skolinga Lietuvos Respublikos biudžetui“.
Susiklosčiusi situacija įmonėje (buhalterių kaita) negali būti lengvinanti aplinkybė ir pagrindas nemokėti mokesčių. Informavo, jog įmonė klaidina teismą teigdama, kad 2014-08-05 pastebėjo, kad nėra deklaruotas išgautas vandens kiekis. Departamento darbuotoja J. R. 2014-08-04 susisiekė telefonu su įmonės atstovu, technikos direktorium E. B. ir informavo apie paskaičiuotą ekonominę baudą bei paprašė 2014-08-05 pasirašyti Patikrinimo aktą, su kuo E. B. sutiko. E. B. 2014-08-05 parskambino inspektoriui V. M. ir pasakė, kad pasitaręs su įmonės vadovybe atvykti galės tik 2014-08-06.
Taip pat atkreipė teismo dėmesį, jog pareiškėja klaidina teismą, teigdama, jog deklaracijų laiku nepateikė tik už du ketvirčius. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė nedeklaravo išgauto vandens kiekio ir už 2014 metų I ir II ketvirčius. Šios deklaracijos buvo pateiktos tik 2014-08-06, kartu su 2013 metų III ir IV ketvirčių deklaracijomis. Tai rodo, jog jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, tikėtina, kad įmonė šio mokesčio nebūtų sumokėjus iki šiol, t. y. būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui.
Be to, pareiškėja klaidina teismą sakydama, kad anksčiau nėra atlikusi mokestinių pažeidimų, o jos veikloje jokių kitų pažeidimų neužfiksuota. 2007-11-07 Elektrėnų savivaldybės agentūra atlikus įmonės patikrinimą surašė patikrinimo aktą Nr. VR-16.49-96 ir nustatė, kad AB „Vievio paukštynas“ 2006 metais nuslėpė LOJ teršalų kiekius išmestus iš degalinės, buvo paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą ir 2008-01-11 priimtas spendimas Nr. VR-2.13-2. 2008-08-19 Elektrėnų savivaldybės agentūra, atlikusi įmonės patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. VR-16.49-82 ir nustatė, kad AB „Vievio paukštynas“ išleido teršalus (BDS7) į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių (nuotekų valymo įrenginių) ir neteisingai deklaravo (nuslėpė) mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2007 metus, kaip to reikalauja Įstatymas, o išleistų 2007 metais į aplinką riebalų iš viso nedeklaravo ir už šį teršalą nesumokėjo mokesčio, mokesčio už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą paskaičiuota suma yra 56297,12 Lt. Įmonė vykdo savo veiklą nuolat pažeisdama įstatymus. 2008-05-14 Vilniaus RAAD Elektrėnų savivaldybės agentūros vedėjas priėmė nutarimą Nr. VR-16.2-14 sustabdyti įmonės vykdomą aplinkai kenksmingą veiklą, teršiant gamtinę aplinką nepakankamai išvalytomis nuotekomis. Dėl aplinkos teršimo nepakankamai išvalytomis nuotekomis įmonei buvo paskaičiuota žala už aplinkos teršimą ir 2014-10-15 pateikta pretenzija padarytai žalai atlyginti. Įmonė nuolat pažeidžia įmonei išduoto TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-01-E-44 nustatytas sąlygas. Dėl to įmonė nuolat už aplinkos teršimą moka mokesčius taikant padidintą tarifą
Taip pat Departamentas nepritaria pareiškėjos prašymui netaikyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto koeficiento 10, o taikyti koeficientą 1,5. Departamento pareigūnai atlikdami patikrinimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatomis, kurios nenumato koeficiento 1,5 taikymo, todėl prašo teismo šio prašymo netenkinti, kaip nepagrįsto teisės aktais.
Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos kaltinimus dėl pareigūno veiksmų neteisėtumo, pažymi, jog Patikrinimo aktas buvo surašytas 2014-07-23, o 2014-08-06 šis dokumentas buvo tik koreguotas (E. B. paprašius pakoreguoti Patikrinimo akto A, C ir D dalis). Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimo atliko pareigūnė J. R. ir apie Patikrinimo akte paskaičiuotą ekonominę sankciją įmonės atstovą E. B. telefonu informavo dar 2014-08-04, todėl įmonė paskubėjo kuo greičiau deklaruoti išgautus išteklius jau pavėluotais terminais. Pareiškėjos kaltinimai dėl duomenų ir datų klastojimo yra šmeižiantys ir nepagrįsti
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas su apskaičiuotu 467 370,13 Lt mokesčiu už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (vandenį) taikant didesnį tarifą bei pareigūnų veiksmų teisėtumo (b. l. 86, 89-90).
Nustatyta, jog Departamentas atliko pareiškėjos patikrinimą dėl išgautų gamtos išteklių (vandens) už 2013 metus. Patikrinimo metu nustatė, kad bendrovė „Vievio paukštynas“ mokesčio už išgaunamą požeminį vandenį deklaracijas už 2013 metus iki teisės aktuose nustatytų terminų teikė (kas ketvirtį) tik už I ir II ketvirčius (deklaruotas kiekis atitinka „Paimamo vandens apskaitos žurnalo“ už 2013 metus duomenis), o už III ir IV ketvirčius išgauto vandens kiekio iš viso nedeklaravo, tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Pagal įmonės pateiktą „Paimamo vandens apskaitos žurnalą“ už 2013 metus įmonė išgavo ir nedeklaravo už III ketvirti - 68 407 m vandens, už IV ketvirtį - 73 263 m³ vandens. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas (koeficientas 10), kuris yra - 467 370,13 Lt (b. l. 114-120).
Ginčo tarp šalių, kad mokesčio už gamtos išteklių (vandens) naudojimą už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų pareiškėja nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo, nėra. Pareiškėja pripažįsta, kad laiku nedeklaravo ir nesumokėjo nustatyto mokesčio už nurodytą laikotarpį, tačiau tinkamai pildė paimamo vandens apskaitos žurnalą, ką patikrinimo akte konstatavo atsakovas. Pažymėjo, jog 2014 metų pradžioje pasikeitė pareiškėjos vyriausioji buhalterė, o darbą paliekanti vyriausioji buhalterė neinformavo naujosios vyriausiosios buhalterės, kad deklaracijos už 2013 m. III ir IV ketvirčius dar nėra pateiktos, todėl deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas (padarytas sudengimas esančiomis permokomis) dėl žmogiškos klaidos. Pareiškėjos vyriausioji buhalterė 2014-08-06 ryte jas pateikė VMI bei užpildė ir pateikė prašymus mokesčių permokos užskaitymui, dėl ko mokestinėje sistemoje dar 2014-08-06 buvo užfiksuota, kad pareiškėja yra deklaravusi ir sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį.
Bylos duomenys akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina, kad pareiškėja mokesčio už gamtos išteklių (vandens) naudojimą už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo. Dėl šios priežasties nebuvo laiku deklaruoti gamtos ištekliai (vanduo) už 2013 metų III ir IV ketvirčius, pavėluotai sumokėtas mokestis už išgautą vandens kiekį. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau - Įstatymas) 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Pagal šio straipsnio nuostatas, mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Nurodytas aplinkybes neabejotinai patvirtina pati pareiškėja savo skunde, taip pat teismo posėdyje jos atstovas, pateiktos deklaracijos, mokėjimo pavedimai (b. l. 145, 146). Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir atsakovo atstovai.
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir/ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas, mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija kartu su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (Įstatymo 7 str. 5 d.). Įstatymo 8 straipsnyje numatyta, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo kontrolė atlieka teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Aplinkos ministerijos ar jų įgaliotų institucijų tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas. Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.
Įvertinus šias teisės normas, darytina išvada, kad pareiga teisingai registruoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius už išgaunamus gamtos išteklius (vandenį) yra nustatyta mokesčio mokėtojui. Įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl neteisingai deklaruoto mokesčio. Mokesčio mokėtojas privalo teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius. Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Atsakovo pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 6 str. 2 d.). Ginčo atveju pareiškėja nedeklaravo už 2013 metus III ketvirtį - 68 407 m³ vandens, už IV ketvirtį - 73 263 m³ vandens, nesumokėjo nustatyto mokesčio. Atsakovui atlikus patikrinimą, surašius aktą, supažindinus pareiškėjos atstovą, pareiškėja 2014-08-06 deklaravo ir sumokėjo nustatytus mokesčius už suvartotą vandenį, t. y. sumokėjo pavėluotai (už 2013 metų III ketvirtį sumokėjo pavėlavusi 10 mėnesių, o už 2013 m. IV ketvirtį sumokėjo pavėlavusi 7 mėnesius).
Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgęs į šio ginčo teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Tačiau, nagrinėjamu atveju vertintinos ir kitos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, ar yra ypatingų sąlygų visuma, suteikianti teismui teisę visiškai netaikyti ar sumažinti pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto didesnio mokesčio tarifo už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21, 2008-09-17 nutarimai). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.
Įvertinęs pareiškėjos 2014-08-06 deklaruotą ir sumokėtą mokestį už ne laiku deklaruotą gamtos išteklių kiekį (vandenį) už 2013 metų III ir IV ketvirčius, tai, kad pareiškėja yra bankrutuojanti (iškelta bankroto byla, 1 t., b. l. 140-142), tai, kad patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma viršija 53 mln. Lt, tai, kad pareiškėja sąžiningai pildė išgaunamo vandens žurnalą ir neturėjo tikslo nuslėpti mokesčių, teismas konstatuoja, jog nustatytos aplinkybės laikytinos ypatingomis sąlygomis, suteikiančiomis teisę pareiškėjai taikomą koeficientą sumažinti iki 3. Todėl atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, skundžiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-09-29 sprendimas Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra keistinas, pareiškėjai taikytinas mažesnis koeficientas, t. y. koeficientas 3 nei Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas koeficientas 10 už ne laiku deklaruotą gamtos išteklių kiekį 140 211,04 Lt (2013 m. III ketvirtis - 68407x0.24x1,372x3 = 67 575,17 Lt; 2013 m. IV ketvirtis - 73263x0,24x1,377x3 = 72 635,87 Lt).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs praktiką ir taikęs teisingumo teisėtumo principą, pagal kurį: „šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai“ (LVAT administracinėse bylose: Nr. A17-773/2007, Nr. A556-1542/2012, Nr. A143-46/2011). Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai taikyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje esanti sankcija, apskaičiuojant mokestį didesniu tarifu 135 359,75 Eur (467 370,13 Lt) yra per didelė, ji mažintina iki 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt). Teismas laiko, kad 40 607,92 Eur ekonominė sankcija atitiktų teisingumo ir protingumo tikslus, kurie yra vieni iš svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų, nes teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos bendrovė yra bankrutuojanti, stengiasi mokėti mokesčius, atlyginimus darbuotojams bei dengia kreditorinius įsipareigojimus.
Pareiškėjos reikalavimas panaikinti Departamento 2014-09-24 raštą Nr. (38-2)-VR-1.7-3413, nes jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, negali būti tenkinamas.
Nustatyta, kad pareiškėja 2014-09-01 kreipėsi į Departamentą su prašymu: atsisakyti tvirtinti patikrinimo aktą; atlikti pareigūno kompiuterio ir sistemos, kurioje buvo pildomas patikrinimo aktas, auditą ir apie jo rezultatus informuoti pareiškėją; teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti pareigūno veiksmus (t. 1, b. l. 121-123).
Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2014-09-24 raštu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Departamentas kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad nustačius nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 1,2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėjo, kad departamento vyriausiasis specialistas V. M., vykdydamas BAB „Vievio paukštynas“ kompleksinį patikrinimą vadovavosi teisės aktų nuostatomis, vidaus tvarkos taisyklėmis, taikė jas teisingai, jų nepažeidė (1 t., b. l. 143). Šis raštas yra pasirašytas Departamento direktoriaus E. A. ir patvirtintas antspaudu.
Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.).
Bylos įrodymai patvirtina, kad apie atliekamą patikrinimą pareiškėja buvo informuota 2014-07-08 raštu (t. 1, b. l. 108), patikrinimo aktas buvo surašytas 2014-07-23, o 2014-08-06 šis dokumentas buvo tik koreguotas (pareiškėjos atstovui E. B. paprašius pakoreguoti Patikrinimo akto A, C ir D dalis). Pažymėtina, kad Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio didesniu tarifu apskaičiavimą atliko pareigūnė J. R., apie patikrinimo akte paskaičiuotą ekonominę sankciją įmonės atstovą E. B. telefonu informavo dar 2014-08-04, po susipažinimu su aktu, bendrovė 2014-08-06 deklaravo ir sumokėjo mokestį už išgautus gamtos išteklius, tačiau tai padarė pavėluotai. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovei patikrinimo aktai dėl pažeidimų buvo surašyti 2007-11-07, 2008-08-19, (t. 1, b. l. 147-164), taip pat Departamentas 2008-05-14 nutarimu sustabdė pareiškėjos aplinkai kenksmingą veiklą (t. 1, b. l. 165-167). Šias aplinkybes teisme patvirtino atsakovės atstovai V. M. ir J. R.. Todėl pareiškėjos argumentai dėl departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų vertinami kaip pasirinktas gynybos būdas, yra nepagrįsti bei atmestini. Pažymėtina, kad Departamento pareigūnai V. M. ir J. R. su pareiškėja elgėsi pagarbiai, apie patikrinimą tinkamai informavo, supažindino su nustatytais pažeidimais ir patikrinimo aktu, pareiškėjai buvo suteiktos galimybės dėl patikrinimo akto pateikti pastabas.
Įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Departamento 2014-09-24 raštas Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 priimtas laikantis teisės aktų nuostatų, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Pareiškėja nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo nenagrinėtinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44, 45 str.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos BAB „Vievio paukštynas“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-09-29 sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir BAB „Vievio paukštynas“ taikyti mažesnį koeficientą nei Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas už ne laiku deklaruotą gamtos išteklių kiekį, t. y. koeficientą 3, patvirtinti mokestį didesniu tarifu už išgautą ir ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius iš viso - 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt).
Kitoje dalyje skundo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.