Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-62-2135-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-03-03
Bylos Nr.: A-62-2135-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
Pareiškėjas: M. Z.
Advokatai: Aivaras Raišutis

Kategorijos

16.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A62– 2135/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMA SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aivarui Raišučiui,atsakovo atstovui E. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu M. Z. nubaustas 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 6 d., apie 5 val. 17 min., Dunojaus-Rasų gatvių sankryžoje, Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,61 promilės girtumo laipsnis (b. l. 36-52).

2010 m. balandžio 16 d. dėl M. Z. veiksmų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – ir STT, Specialiųjų tyrimų tarnyba) pradėtas tarnybinis patikrinimas (b. l. 53).

Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2009 m. balandžio 23 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. L-01-1322 (b. l. 10-14) (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus specialistas M. Z. tyčia 2009 m. rugsėjo 6 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir tokiais veiksmais tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-232 patvirtinto Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodekso 7 straipsnio 2 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas bei akivaizdžiai pažemino STT pareigūno vardą ir institucijos, kurioje dirba, orumą, t. y. atliko kaltus veiksmus, nesusijusius su tarnybinių pareigų atlikimu, už kuriuos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos specialių tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. IX-1409 (toliau – ir Statutas, Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas), 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato vienintelę tokio elgesio teisinę pasekmę – atleidimą iš tarnybos.

Remdamasis minėta Išvada, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius 2010 m. balandžio 26 d. priėmė įsakymą Nr. P-66 „Dėl M. Z. atleidimo iš tarnybos“ (b. l. 8) (toliau – ir Įsakymas), kuriuo M. Z. nuo 2010 m. balandžio 26 d. atleistas iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jeigu savo poelgiu pažemino tarnybos pareigūno vardą).

II.

Pareiškėjas M. Z. skundu (b. l. 1-7), kurį vėliau patikslino (b. l. 87), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-66 „Dėl M. Z. atleidimo iš tarnybos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir grąžinti M. Z. į jo eitas pareigas; netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-66 ,,Dėl M. Z. atleidimo iš tarnybos” ir pakeisti M. Z. atleidimo iš pareigų teisinį pagrindą, pripažįstant, kad M. Z. atsistatydino iš pareigų Specialiųjų tyrimų tarnybų statuto 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. savo noru.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. balandžio 15 d. pateikė STT prašymą atleisti jį iš pareigų savo noru. Tačiau STT direktorius prašymo netenkino ir kitą dieną pavedė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl STT Saugumo skyriaus 2010 m. balandžio 15 d. rašte pateiktos informacijos, kad jis neblaivus ne tarnybos laiku buvo sulaikytas policijos pareigūnų vairuojant automobilį ir dėl šio fakto Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pagal ATPK 120 straipsnio 4 dalį jis nubaustas 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai, praėjus po administracinio teisės pažeidimo padarymo ir administracinės nuobaudos paskyrimo beveik septyneriems mėnesiams, pradėjo prieš jį tarnybinio nusižengimo tyrimą bei pripažino, kad jis savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, atleisdamas jį iš užimamų pareigų Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad jis pažemino pareigūno vardą, kadangi Išvadoje nėra pagrindžiamos dvi būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo faktui – tai neigiamos pasekmes ir pasekmių akivaizdumas. Teigė, kad jo padarytas administracinis teisės pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių STT autoritetui, jos nesukompromitavo, nepadarė jokios kitokios žalos. Pažeidimas buvo padarytas beveik prieš 7 mėnesius iki jo atleidimo, apie padarytą administracinį teisės pažeidimą nesužinojo jokie tretieji asmenys, išskyrus STT, padarytas pažeidimas nebuvo paviešintas visuomenei. Pažymėjo, kad jis iš karto be jokių ginčų pripažino padarytą administracinį teisės pažeidimą, sumokėjo jam paskirtą nuobaudą, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, o tai, anot jo, rodo, kad jis elgėsi kaip garbingas pilietis. Nurodė, kad padarytas pažeidimas geriausiu atveju gali būti pripažintas kaip sukeliantis tam tikras neigiamas pasekmes jam pačiam. Be to, pažeidimą padarė ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, todėl Išvadoje nepagrįstai nurodyta, kad pažeidimas susijęs su jo profesija. Pareiškėjo teigimu, negalima vadovautis ta teismų formuojama praktika, kurioje pripažįstama, jog statutinių pareigūnų (policininkų) padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, jiems vairuojant neblaiviems, yra akivaizdžiai žeminantys policijos autoritetą. Policininkų padaryti pažeidimai, anot jo, negali būti prilyginami kitų profesijų pareigūnų analogiškiems pažeidimams neigiamų pasekmių institucijos autoritetui atžvilgiu. Nurodė, kad jį pripažinus pažeminusiu pareigūno vardą ir atleidus iš STT užimamų pareigų, buvo pritaikyta neproporcinga padarytam pažeidimui teisinio poveikio priemonė ir pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime išaiškintas konstitucinis proporcingumo principas. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimas buvo padarytas prieš 7 mėnesius, nesukėlė neigiamų pasekmių tretiesiems asmenims, nepadarė žalos STT reputacijai, todėl jo atžvilgiu galėjo būti taikoma švelnesnio poveikio priemonė, numatyta Statuto 22 straipsnyje. Būtent švelnesnės poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas, pareiškėjo nuomone, būtų užtikrinęs proporcingumo principo įgyvendinimą, nesuvaržytų jo teisių daugiau nei tai yra būtina. Pažymėjo, kad atsakovas, pradėjęs tarnybinį patikrinimą praėjus 7 mėnesiams nuo pažeidimo padarymo dienos, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, STT žinojo arba turėjo žinoti apie jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, kadangi informacija apie neblaivius arba apsvaigusius nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų transporto priemonių vairuotojus skelbiama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato internetinėje svetainėje. Anot jo, STT, prieš priimdama sprendimą, turėjo pareigą įvertinti ir atsižvelgti į jo asmenybę, kuri charakterizuojama tik teigiamai. Be to, atkreipė dėmesį, kad atsakovas, ignoruodama jo prašymą atleisti jį iš pareigų savo noru, pažeidė jo pasirinkimo į darbą teisę, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų. Pareiškėjas vadovavosi teismų praktika, kurioje konstatuota, kad darbuotojo pasirinktos valios dėl atleidimo iš darbo ignoravimas laikomas neteisėtu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba su pareiškėjo M. Z. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 21-25) nurodė, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjas vairavo automobilį būdamas neblaivus. Teigė, kad šis aktas nulemia visų pareigūno vardo pažeminimo požymių buvimą, t y. pareigūno tyčinę kaltę, neigiamas pasekmes: pažemintą STT autoritetą, griaunamą pasitikėjimą ja, jos kompromitavimą bei to akivaizdumą. Visi šie požymiai, priešingai nei teigia pareiškėjas, anot STT, yra konstatuoti tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Teigė, kad pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, nes pareiškėjas, kurio profesinė pareiga imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimams, pats sąmoningai padarė tyčinį administracinį teises pažeidimą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje pareiškėjo padaryta veika (transporto priemonių vairavimas esant neblaiviam) priskiriama prie šiurkščiausių ir pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliančiu didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Pareiškėjo elgesys, t. y. transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, anot atsakovo, akivaizdžiai prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš STT pareigūnų, akivaizdžiai žemina STT autoritetą. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog apie padarytą administracinį teisės pažeidimą nesužinojo jokie tretieji asmenys ir dėl to nėra akivaizdumo požymio, nepagrįstas. Apie pareiškėjo veiką sužinojo pažeidimą užfiksavę policijos pareigūnai, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs teismas, o taip pat ir kiti asmenys (tai patvirtina pridedami rašytiniai įrodymai). Tai, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad statutinis valstybės tarnautojas pažemino pareigūno vardą, anot atsakovo, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tiek dėl buvusių policijos pareigūnų, tiek dėl kitų statutinių valstybės tarnautojų veiksmų, pasireiškusių pareigūno vardo pažeminimu. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į statutinių valstybės tarnautojų statusą, jų elgesiui keliamus aukštesnius reikalavimus, bendrą pareigą užkirsti kelią teisės pažeidimams bei tai, jog eismo saugumo priežiūra nėra visų policijos pareigūnų tiesioginė funkcija, nėra jokių objektyvių prielaidų, t. y. nei teisinio, nei taktinio pagrindo, STT pareigūnų atžvilgiu keisti suformuotą teismų praktiką, kad statutinio valstybės tarnautojo elgesys vairuojant transporto priemonę esant neblaiviam vertintinas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Nurodė, kad STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato atskirą, savarankišką ir pakankamą atleidimo iš tarnybos pagrindą, nesietiną su tarnybinės nuobaudos skyrimu. STT statutas nenumato alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atsakovo nuomone, nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, o aplinkybės, jog pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, pripažino kaltę ir kt., nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos policijos departamento šalies įvykių suvestinėje informacija apie minėtą pareiškėjo pažeidimą nebuvo skelbta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl STT ar jos pareigūnų neveikimo yra visiškai nepagrįsti. Be to pažymėjo, kad atleidimas iš tarnybos minėtu pagrindu nėra tarnybinė nuobauda ir šiuo atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai netaikytini. Nurodė, kad raštiškas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš pareigų pagal STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydinus savo noru) STT nustatyta tvarka nebuvo gautas. Paaiškino, kad STT direktorius, 2010 m. balandžio 15 d. gavęs informaciją apie pareiškėjo padarytą pažeidimą, tą pačią dieną pareiškėjo per STT Vilniaus valdybos viršininką paprašė žodžiu paaiškinti situaciją. Tokiu būdu pareiškėjas sužinojo, kad STT yra gauta informacija apie jo padarytą veiką automobilį vairuojant neblaiviam. Tą pačią dieną pareiškėjo neregistruotą prašymą dėl atleidimo iš tarnybos STT direktoriui atnešė STT Vilniaus valdybos viršininkas, per kurį STT direktorius pareiškėją informavo, kad prašymas pirmiausiai turi būti užregistruotas, ko pareiškėjas nepadarė. Pažymėjo, kad siekis nutraukti tarnybos santykius savo noru šiuo atveju būtų reiškęs ne pareiškėjo savarankišką apsisprendimą, o norą išvengti neigiamų pasekmių. Pažymi, kad atleidimas iš tarnybos pagal STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą yra susijęs su tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, toks asmuo nebegali pretenduoti į vidaus tarnybos pareigūnų pareigas. Anot atsakovo, visuomenė ir piliečiai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą tikėtis ir reikalauti, kad veiką, pažeminusią pareigūno vardą, atlikęs asmuo negalėtų išvengti su tuo susijusių apribojimų ar turėtų galimybę pasitraukti iš tarnybos be neigiamų pasekmių. Todėl pareiškėjo atleidimas kitais pagrindais, atsakovo teigimu, pažeistų visuomenės teisėtų lūkesčių principą bei viešąjį interesą.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 106-110) pareiškėjo M. Z. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-66 „Dėl M. Z. atleidimo iš tarnybos“ kaip nepagrįstą ir grąžino M. Z. į ankstesnes pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad M. Z. 2009 m. rugsėjo 6 d. vairavo automobilį neblaivus. Dėl padaryto pažeidimo Vilniaus miesto 3 apylinkes teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo paskyrė M. Z. baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, kad pats M. Z. patvirtino faktą, kad vairavo transporto priemonę neblaivus. Tačiau teismas padarė išvadą, kad M. Z. savo veiksmais siekė išgelbėti nuo kompromitacijos specialią įrangą ir transporto priemonę su specialia įranga, t. y. siekė ne žeminti STT autoritetą arba jį kompromituoti, o atvirkščiai – norėjo apsaugoti STT nuo galimos kompromitacijos. Teismas savo motyvus grindė pareiškėjo M. Z. paaiškinimais, kad vartojo alkoholį, vykdydamas tarnybines funkcijas. Taip pat atsižvelgė į liudytojo V. S. parodymus, kad buvo susiklosčiusi ekstremali situacija, kuriai esant pareiškėjas turėjo skubiai vykti susitikti su pagalbininku, imtis skubių veiksmų, siekiant išgelbėti specialią techniką ir apsaugoti automobilį, kuriame buvo įmontuota speciali įranga. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu M. Z. nurodė minėtas aplinkybes, tačiau jos nebuvo tiriamos, t. y. išvados padarytos nepilnai ištyrus visas aplinkybes.

IV.

Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 114-120) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo M. Z. skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinto faktines aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos, taikant ir aiškinant teisės normas ginčuose dėl statutinių pareigūnų vardo pažeminimo ir su juo susijusių pasekmių. Nurodo, kad M. Z. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pripažintas kaltu pažeidęs Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, jo neginčijo, nuoširdžiai gailėjosi, o aplinkybę, jog administracinio teisės pažeidimo požymių turinti veika buvo padaryta būtinojo reikalingumo būklėje, nurodė tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Tokiu būdu pareiškėjo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kaip ir tai, kad nebuvo būtinojo reikalingumo, kuris šalina administracinę atsakomybę, yra įrodytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu. Nurodo, kad pavedimas pareiškėjui esant neblaiviam vairuoti transporto priemonę nebuvo duotas. Apie tokį poreikį pareiškėjas vadovybės neinformavo. Tokių faktų pareiškėjas nenurodė nei 2009 m. rugsėjo 17 d. tarnybiniame pranešime, nei 2010 m. balandžio 21 d. paaiškinime. Todėl, anot atsakovo, teismo išvada, kad tarnybinio patikrinimo metu M. Z. nurodė aplinkybes, jog buvo siekiama išgelbėti nuo kompromitacijos specialią įrangą ir transporto priemonę su specialia įranga, yra neobjektyvi ir prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Be to atsakovas pažymi, kad byloje nėra jokių dokumentais pagrįstų įrodymų, kad speciali įranga buvo sumontuota automobilyje. Pažymi, kad tiek pareiškėjas, tiek liudytojas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, o byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti egzistavus objektyvią ir neišvengiamą būtinybę pareiškėjui būnant neblaiviam vairuoti transporto priemonę. Atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus jau švito, todėl automobilis prieš tai visą naktį stovėjo paliktas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai ir argumentai, esą automobilį prieš pat rytą būtinai reikėjo pervaryti į kitą vietą, anot atsakovo, turėtų būti vertintini kritiškai. Pažymi, kad byloje yra dokumentų, liudijančių apie iškilusį poreikį apsaugoti technines priemones, sumontuotas vienose iš patalpų nuo iššifravimo, tačiau nėra duomenų, įrodančių poreikį išgelbėti nuo kompromitacijos transporto priemonę su specialia įranga. Teigia, jog pats faktas, kad pareiškėjas automobilį vairavo neblaivus, lemia pareigūno vardo pažeminimo požymių būvimą, kas detaliai aprašyta Išvadoje. Pareiškėjas buvo STT pareigūnas, t. y. statutinis valstybės tarnautojas, kurio statusas lemia ypatingą drausmės ir pareigūno elgesio reikšmę tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, prieš pradėdamas vartoti alkoholį, turėjo numatyti su jo vartojimu susijusias pasekmes ir, esant poreikiui, imtis atitinkamų priemonių. Teigia, kad pareiškėjas turėjo galimybę bet kuriuo paros metu kreiptis į kitus STT pareigūnus dėl automobilio vairavimo. Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai, nes prieštarauja vieni kitiems. Iš pradžių jis teigė, kad padarytas pažeidimas nėra niekaip susijęs su jo vykdyta darbine veikla, o teismo posėdžio metu jau teigė visiškai priešingai, esą veikęs STT interesais ir neblaivus vairavo siekdamas apsaugoti jam patikėtą turtą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią pareiškėjo padaryta veika priskiriama prie šiurkščiausių ir pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliančių didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui, o šio pažeidimo padarymo faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad statutinis valstybės tarnautojas pažemino pareigūno vardą. Dar kartą atkreipia dėmesį, kad STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato atskirą, savarankišką ir pakankamą atleidimo iš tarnybos pagrindą, nesietiną su tarnybinės nuobaudos skyrimu. STT statutas nenumato alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Pažymi, kad STT Vilniaus vadybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę einančiam valstybės tarnautojui buvo ir yra numatytas specialus reikalavimas turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti lengvąjį automobilį. Tuo tarpu pareiškėjui tokia teisė atimta dvejiems metams. Todėl pareiškėjas negalėjo ir negali būti grąžintas į jo anksčiau eitas pareigas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Z. su atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 125-137) sutinka, kad Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytas pareigūno atleidimo iš tarnybos pagrindas (jeigu savo poelgiu pažemino tarnybos pareigūno vardą) yra savarankiškas ir skirtingas nuo Statuto 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto atleidimo paskyrus tarnybinę nuobaudą pagrindo. Teigia, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 2-45 patvirtinta tvarka „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinių nusižengimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) nereglamentuoja tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros, kai pareigūnas įtariamas savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. Kadangi nėra patvirtintos tvarkos dėl specialios procedūros, kuri turėtų būti taikoma atliekant tarnybinį patikrinimą, esant požymiams dėl pareigūno vardo pažeminimo, lieka neaišku, kokiu teisės aktu vadovavosi atsakovas, atlikdamas tarnybinio patikrinimo procedūrą. Pažymi, kad pagal Statuto 23 straipsnio bei Tvarkos 12 punktą, kuria tikėtina nepagrįstai vadovavosi atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, traukiant pareigūną tarybinėn atsakomybėn, turėjo būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris baigiamas motyvuotos išvados surašymu. Tarnybinio patikrinimo metu STT pareigūnas, atlikęs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, nesiaiškino įvykio aplinkybių, o tik formaliai įvertino iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo gautą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą. Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo daug naujų reikšmingų faktų ir įvykio aplinkybių, kurios tarnybinio patikrinimo metu tirtos nebuvo (siekis apsaugoti vykdomą operatyvinį tyrimą, apsaugoti specialiąsias technines priemones nuo galimos kompromitacijos, apsaugoti automobilį su jame įrengtomis techninėmis priemonėmis bei išvengti galimos STT kompromitacijos), ką patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas. Teigia, kad minėtos aplinkybės buvo žinomos ir tariamo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Išvadoje išdėstyti tik STT naudingi argumentai ir visiškai neaptartos pareiškėją teisinančios aplinkybės. Pažymi, kad būtent atsakovas turi įrodyti pareigūno vardo pažeminimo faktą. Kadangi tyrimas atliktas neišsamiai ir formaliai, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai pripažino esminiais procedūriniais pažeidimais. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai sieja pareiškėjo padarytą administracinį teisės pažeidimą ir už jį taikytos administracinės atsakomybės klausimą su pareiškėjo atleidimu iš STT. Teigia, kad Tvarkos 13 punkte yra įtvirtinta nuostata, kurios sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad padarius administracinį teisės pažeidimą procedūra dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo yra privaloma ir būtina. Pažymi, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui buvo priimtas vadovaujantis administracinėje byloje buvusiais įrodymais, tuo tarpu atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą atsakovo įgaliotam pareigūnui buvo pateiktas 2010 m. balandžio 21d. paaiškinimas, kuriame išsamiai buvo nurodytos 2009 m. rugsėjo 6 d. įvykio aplinkybės ir kurias tyrimą atliekantis pareigūnas privalėjo ištirti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiejo pareiškėjo padaryto administracinio teisės pažeidimo klausimo su jo atleidimu iš tarnybos STT, o pareiškėjo poelgį vertino jo tarnybinių santykių kontekste. Tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija atitinka teismų formuojamą praktiką. Pažymi, kad atsakovas klaidingai nurodo, jog pareiškėjas poziciją dėl būtinybės vairuoti transporto priemonę pateikė tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nes pareiškėjas šią poziciją išdėstė dar 2010 m. balandžio 21 d. pateikdamas paaiškinimą STT saugumo skyriaus viršininkui, kuriame išsamiai nurodė tokių savo veiksmų būtinybę. Taip pat nepagrįsta atsakovo pozicija, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad automobilyje, kurį vairavo pareiškėjas, buvo sumontuota speciali įranga, nes šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad STT nuomojami automobiliai yra draudžiami tik vairuotojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimu, todėl visa atsakomybė dėl padarytos žalos tiek automobiliui, tiek specialiai įrangai visa apimtimi tenka pareiškėjui. Būtent dėl šios priežasties ir buvo imtasi veiksmų, siekiant apsaugoti išnuomotą automobilį, jį patraukiant į apšviestą, t. y. saugią vietą. Pažymi, kad pareiškėjas palikdamas išnuomotą automobilį su jame įrengtomis techninėmis priemonėmis, kurios nėra apdraustos jokiu draudimu, nesaugioje vietoje, būtų sukėlęs materialinėms vertybėms didelę grėsmę, o automobilio ir (ar) specialiosios technikos sugadinimo ar praradimo atveju savo atsakomybėn prisiimtų didžiulę materialinę atsakomybę. Teigia, kad negalėjo naudotis kitomis transporto priemonėmis, kadangi nustatyti ir įsitikinti, ar operatyviniam tyrimui naudojamose patalpose įrengtos techninės priemonės nėra demaskuotos tiriamųjų asmenų, buvo įmanoma tik pasinaudojant jo vairuotame automobilyje buvusia sumontuota specialia technika. Taip pat atsakovas nepagrįstai teigia, kad būtinybės apsaugoti transporto priemonės su specialia įranga nebuvo, nes tuo metu, kai įvyko įvykis, buvo jau šviesu. Nurodo, kad tai neatitinka tiesos ir pateikia, jo nuomone, tai patvirtinančius įrodymus. Taip pat akcentuoja, kad įvykio dieną bandė prisiskambinti pareigūnams, bet jam to padaryti nepavyko. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas pažymi, kad tam, jog konkretus pareigūno elgesys ar veiksmai būtų pripažinti kaip žeminantys pareigūno vardą, yra būtina tam tikrų sąlygų visuma: pareigūno kalti veiksmai ir atitinkamos neigiamos pasekmės, t. y. STT autoriteto pažeminimas ar kompromitavimas bei STT autoriteto pažeminimo ar kompromitavimo akivaizdumas. Teigia, kad konkrečiu atveju šios sąlygos nebuvo įrodytos. Pažymi, jog Išvadoje tik lakoniškai apsiribojama konstatavimu, kad pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą, taip pat STT autoritetą ir orumą, tačiau plačiau nedetalizuojama, kokios aplinkybės leidžia daryti šias prielaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią tarnybinio patikrinimo metu padaryti procedūriniai pažeidimai yra pagrindas panaikinti tarnybinio patikrinimo išvadą. Tuo tarpu atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo nuomone, konkrečioje byloje negali būti taikoma, nes faktinės aplinkybės skiriasi. Dėl negalėjimo grąžinti į buvusias pareigas pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas buvo sutrumpintas ir vairuotojo pažymėjimas grąžintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo M. Z. atleidimo iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina išaiškinti nurodytos materialinės teisės normos taikymo klausimą.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. IX-1409, 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 3 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Tarnybos pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą tarnybos pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą ja arba ją kompromituojantis.

Pažymėtina, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „Tarnybos pareigūno vardo pažeminimas” yra analogiška Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas), 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintai sąvokai „Pareigūno vardo pažeminimas“. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, taip pat kaip ir pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareigūno vardo pažeminimas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 3 dalyje bei Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas savo turiniu sutampa, teisėjų kolegija sprendžia, kad analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto materialinės teisės normas, mutatis mutandis galima vadovautis teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011) Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo aspektu yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008, Nr. A756-236/2010).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo aspektu (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008, Nr. A662-1409/2010, Nr. A438-230/2011) yra pažymėjęs, kad atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bei ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Kaip minėta, pareiškėjo M. Z. atleidimo iš tarnybos pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą faktinį pagrindą sudarė šie jo veiksmai – pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 6 d., apie 5 val. 17 min., Dunojaus-Rasų gatvių sankryžoje, Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,61 promilės girtumo laipsnis. Tai, kad pareiškėjas atliko Išvadoje, kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, įvardintus veiksmus, įrodyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, kuriuo minėta veika kvalifikuota kaip ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo), o pareiškėjas pripažintas kaltu dėl jo padarymo ir nubaustas 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams (b. l. 49). Minėtas nutarimas įsiteisėjęs, todėl juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 4 d.).

Pažymėtina, kad pats pareiškėjas neginčijo to fakto, jog vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tačiau nesutiko, kad toks jo elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktinę situaciją, gali būti vertinamas kaip akivaizdžiai žeminantis Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą ja arba ją kompromituojantis, kas, anot jo, yra būtina pareigūno atsakomybės pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą kilimo sąlyga.

Esminis elementas, suponuojantis nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo prasme tai yra bylai reikšminga aplinkybė, kurią būtina nustatyti ABTĮ 57 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo posėdžio metu pateiktais M. Z. paaiškinimais ir juos patvirtinusiais liudytojo V. S., STT valdybos viršininko, parodymais (b. l. 81-84), nusprendė, kad konkrečiu atveju M. Z. negali būti laikomas kaltu pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Pažymėjo, kad Išvadoje nurodyti pareiškėjo M. Z. veiksmai buvo įtakoti būtinybės imtis operatyvių veiksmų, siekiant išgelbėti nuo kompromitacijos specialiąją įrangą ir transporto priemonę su specialiąja įranga, t. y. buvo siekiama ne žeminti STT autoritetą ar jį kompromituoti, o atvirkščiai – apsaugoti STT nuo galimos kompromitacijos. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji padaryta neatsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus, neišanalizavus, ar tokie pareiškėjo M. Z. veiksmai buvo būtini ir objektyviai pateisinami siekiamo tikslo požiūriu.

Pažymėtina, kad administracinėje byloje yra duomenų, jog pareiškėjas M. Z. 2009 m. rugsėjo 5 d. galimai vykdė operatyvines užduotis, nes buvo gauta informacija, kad gali būti surastos techninės priemonės, sumontuotos viename iš tyrimo objektų, o jam teko įkalbėti asmenį atlikti konkrečius veiksmus ir šiuo tikslu vartoti alkoholį. Kita vertus, jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad vėliau, t. y. 2009 m. rugsėjo 6 d., apie 5 val. 17 min., atlikti pareiškėjo M. Z. veiksmai (vairavimas neblaiviam, kai nustatytas 1,61 promilės girtumo laipsnis), kurie ir yra nagrinėjamos bylos vertinimo dalykas, taip pat buvo vykdomi operatyviniais tikslais. Byloje duomenų, kad buvo duotas įsakymas vairuoti neblaiviam transporto priemonę, siekiant apsaugoti joje esančią specialiąją techniką, nėra. Liudytojas V. S. nurodė, kad apie vairavimo, esant pareiškėjui neblaiviam, faktą sužinojo vėliau, ne tą pačią įvykio dieną (b. l. 83). Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas (transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam) – jo valinis apsisprendimas. Pareiškėjas tokį pasirinkimą teisino susiklosčiusia ypatinga situacija, t. y. kad veikė esant būtinajam reikalingumui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtinasis reikalingumas gali būti pripažintas tik išskirtiniais atvejais, kai remiantis objektyviais įrodymais nustatoma, jog susiklostė itin ekstremali situacija, atitinkamai įstatymais saugomai vertybei (gėriui) buvo iškilęs realus pavojus, jį pašalinti buvo privalu nedelsiant ir tai padaryti kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma.

Analizuojant, ar pareiškėjo M. Z. veiksmuose galima įžvelgti būtinojo reikalingumo sąlygas, pažymėtina, kad pareiškėjas versiją, jog vairavo neblaivus, taip siekdamas apsaugoti nuo trečiųjų asmenų poveikio jo vairuotame automobilyje sumontuotą specialiąją techniką, iškėlė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, o skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, teigė, kad administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas ne tarnybinių pareigų atlikimo metu (b. l. 4). Tokių duomenų nėra ir administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje. 2009 m. rugsėjo 6 d. policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l. 39) užfiksuota, kad M. Z. su pažeidimu sutiko, paaiškino, kad alkoholį vartojo vakare, todėl nesitikėjo, kad gali būti toks girtumo laipsnis. 2009 m. rugsėjo 17 d. pranešime apie gautą informaciją Nr. S8-14-729 (b. l. 79) nurodyta, kad 2009 m. rugsėjo 5 d., vykdant operatyvines užduotis, pareiškėjas susitiko su atitinkamu asmeniui tikslu įkalbėti vykdyti operatyvinę veiklą, tačiau nei apie vartotą alkoholį, nei apie vėliau iškilusią būtinybę vairuoti transporto priemonę su įmontuota specialiąja technika nenurodoma. 2010 m. balandžio 21 d. tarnybinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime (b. l. 54-55) M. Z. pažymėjo, kad susitikimo su asmeniu metu vartojo alkoholį, o po susitikimo pastebėjo, kad transporto priemonė stovi nesaugioje, neapšviestoje vietoje, todėl nusprendė ją nuvaryti iki artimiausios degalinės, tačiau tai, jog transporto priemonė buvo su specialiąja technika, nenurodoma. Liudytojas V. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo M. Z. transporto priemonė buvo su specialiąja įranga (b. l. 83). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėta technika, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra mobili, o jos sumontavimas nesudėtingas (pareiškėjo atstovas nurodė, kad M. Z. pats ją susimontavo), darytina išvada, kad liudytojui objektyviai negalėjo būti žinomas tas faktas, ar specialioji technika pažeidimo padarymo metu buvo realiai sumontuota automobilyje. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šį faktą, nėra. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog buvo iškilusi objektyvi būtinybė vairuoti transporto priemonę, būnant neblaiviam, pareiškėjo M. Z. nurodytu tikslu. Be to, net ir pripažinus, kad transporto priemonėje buvo specialioji technika, šis faktas teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturėtų, nes nenustatytos kitos veikimo, esant būtinajam reikalingumui, sąlygos. Neįrodyta, kad specialiajai technikai, jeigu tokia buvo transporto priemonėje, buvo iškilęs realus (ne tik tariamas, kaip nurodo pareiškėjas) pavojus ir kad jis konkrečioje situacijoje negalėjo būti pašalinamas kitomis priemonėmis. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas galėjo paskambinti kitam STT pareigūnui ir paprašyti pagalbos. Nors M. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis bandė prisiskambinti, bet to jam padaryti nepavyko, šis faktas prieštarauja pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotam jo paaiškinimui, kad įvykio dieną kolegoms neskambino (b. l. 85), bei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančiai informacijai, kad pareiškėją nušalinus nuo transporto priemonės vairavimo automobilis buvo atiduotas jo draugui (b. l. 39, 42). Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo veiksmai negali būti pateisinami siekiu apsaugoti materialines vertybes, nes pasirinkdamas tokį elgesio variantą (vairuodamas transporto priemonę neblaivus) jis sukėlė pavojų didesniems įstatymo saugomiems gėriams – visuomenės saugumui, taip pat žmonių sveikatai ir gyvybei.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumoje teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti konkrečiu atveju egzistavus išskirtines aplinkybes, šalinančias pareiškėjo M. Z. atsakomybę už atliktus veiksmus.

Vertinant, ar pareiškėjo M. Z. veika (vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,61 promilės girtumo laipsnis) gali būti pripažįstamas pažeminusiu tarnybos pareigūno vardą Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, atkreiptinas dėmesys, kad stojančiam į Specialių tyrimų tarnybą asmeniui, be kita ko, keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, taip pat akcentuojamas tinkamumas einamoms pareigoms pagal asmenines ir moralines savybes (Statuto 2 str. 1 d.). Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 5 straipsnis nustato, kad asmuo, paskirtas į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prieš pradėdamas eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei. Kiekvienas pareigūnas asmeniškai prisiekia ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir kitų įstatymų, kovoti su korupcija ir nusikalstamumu, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis, pasižada būti teisingas ir sąžiningas pareigūnas, tinkamai atlikti pavestas pareigas. Specialių tyrimų tarnybos pareigūno priesaika nėra formalus aktas. Ja pabrėžiama, jog šios tarnybos pareigūnams keliami padidinti reikalavimai, nustatomi itin aukšti tarnybinės drausmės, nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 4 straipsniu, Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla grindžiama įstatymo viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, asmenų lygybės įstatymui, viešumo ir konfidencialumo, asmeninės pareigūnų iniciatyvos ir tarnybinės drausmės derinimo principais. Minėto įstatymo 7 straipsniu Specialių tyrimų tarnybai yra priskirtas ypatingai svarbus uždavinys – saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą. Su šios tarnybos pareigūnais valstybė ir visuomenė sieja interesą, kad Specialių tyrimų tarnyba jos kompetencijai priskirtas funkcijas atliks patikimai ir profesionaliai, kad šios tarnybos pareigūnai savo nepriekaištingu elgesiu deramai atstovaus ne tik tarnybą, kurioje dirba, bet ir valstybę.

Pažymėtina, jog transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, yra vienas sunkiausių administracinių teisės pažeidimų. Toks pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina Specialiųjų tyrimų tarnybos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi paminėtoje visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš Specialių tyrimų tarnybos pareigūnų. Taigi, įvertinus bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo M. Z. veiksmus, kurių mastas bei pobūdis yra įrodyti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, STT teisingai įvertino kaip pareigūno vardo pažeminimą (Statuto 11 str. 3 d.). Tokie veiksmai, kaip pagrįstai nurodyta tarnybinio patikrinimo Išvadoje, prieštaravo ne tik teisės (ATPK 126 str. 4 d.), bet ir tarnybinės etikos normų, t. y. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-232 patvirtinto Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodekso 7 straipsnio 2 punkto (įtvirtina pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų ir vykdyti teismų sprendimus) ir 10 straipsnio 1 dalies (inter alia STT pareigūnas įpareigojamas saugoti nepriekaištingą pareigūno reputaciją), reikalavimams.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi, spręsdamas vidaus tarnybos pareigūnų atsakomybės klausimus pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A7-247/2004, Nr. A11-803/2005, Nr. A146-1834/2008, Nr. A146-272/2010 ir kt.). Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nėra pagrindo vadovautis minėta teismų praktika, nes STT pareigūno ir policijos pareigūno, kaip vidaus tarnybos pareigūno, tokia pati padaryta veika (transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam) turi būti vertinama skirtingai. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais argumentais, pažymi, kad konkrečios veikos pripažinimą kaip pareigūno vardo diskreditavimą lemia ne tiek tai, kad tokia veika yra tiesiogiai susijusi su pareigūnui priskirtų funkcijų vykdymu, kiek tokios veikos akivaizdus prieštaravimas įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nustatomos, nesuderinamumas su statutinio pareigūno, kuriam taikomi ypatingai griežti reikalavimai, elgesiu ir įtaka neigiamam visuomenės požiūriui į pačią tarnybos sistemą. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės analogiškose bylose.

Kadangi nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog M. Z. pažemino tarnybos pareigūno vardą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos statute įtvirtintą teisinį reguliavimą bei taikant pagal analogiją aukščiau paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Specialųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu yra imperatyvi šiame Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Dėl šių priežasčių atmestinas pareiškėjo tvirtinimas, kad atleidimas iš tarnybos, atsižvelgiant į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, yra per griežta poveikio priemonė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nepilnai ištirtos aplinkybės, kas iš esmės ir sudarė pagrindą panaikinti skundžiamą Įsakymą. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (pvz., sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-16/2005; nutartis administracinėje byloje Nr. A438-624/2008). Jokių procedūrinių pažeidimų atliekant tarnybinį patikrinimą, surašant tarnybinio patikrinimo Išvadą ar priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, kurie galėtų būti vertinami kaip esminiai, nagrinėjamu atveju nepadaryta. Iš nustatytų aplinkybių bei iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo Išvados matyti, kad tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, pateikiant išsamų jos įvertinimą, nurodant šia veika pažeistus teisės ir tarnybinės etikos normų aktus. Tas faktas, kad pareiškėjas pateikė prašymą atleisti iš tarnybos dar prieš prasidedant tarnybinio patikrinimo procedūrai, neįrodytas. Atsakovas nurodė, kad raštiškas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš pareigų pagal STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydinus savo noru) STT registravimui pagal STT darbo reglamento, patvirtinto STT direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 2-232, 44 punkto nuostatus nebuvo pateiktas (paliktas) ir tokio registruoto dokumento STT nėra. Šią aplinkybę patvirtina prie pareiškėjo skundo pridedama 2010 m. balandžio 15 d. prašymo (b. l. 15) kopija, kurioje nėra žymos apie jo gavimą STT ir jo registracijos STT numerio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, neteisingai taikė teisės aktus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, todėl sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti panaikintas. Panaikinus sprendimą yra pagrindas priimti naują sprendimą – M. Z. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. Z. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius