Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-472/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.3; 1.2.3.3; 1.1.8.6.3 (S)

2009 m. gruodžio 3 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir nukentėjusiųjų J. Š. bei L. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. M. priteista nukentėjusiajai J. Š. 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2008-10-11, apie 13 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo miegamajame kambaryje, konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su šeimos nare, t. y. sugyventine D. Š. , metu peiliu tyčia sudavė nukentėjusiajai D. Š. vieną smūgį į krūtinės dešinę pusę, padarydamas jai durtai-pjautą krūtinės ląstos priekinio paviršiaus žaizdą su širdies ir dešinio plaučio sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo ko nukentėjusioji D. Š. įvykio vietoje mirė, t. y. šiais savo veiksmais V. M. padarė LR BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 2 d. 3 p. į LR BK 130 str., paskiriant kiek galima švelnesnę bausmę. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Pirmiausia skundžiamas veikos kvalifikavimas, prašant jo įvykdytą nusikalstamą veiką vertinti kaip nužudymą staiga susijaudinus (LR BK 130 str.). Nurodo kartu su savo sugyventine D. Š. vartojęs alkoholinius gėrimus, specialistai pastarosios kraujyje nustatė 2,68, o šlapime – 3,15 promiles etilo alkoholio. Teigia, jog abu gėrė vienodai, todėl buvo panašaus girtumo. Mano, jog, būdami apsvaigę nuo alkoholio, susikivirčijo, dėl ko D. Š. , staigiai sukdamasi, sudavė smūgį į kairę pilvo pusę, tuo tarpu jis, pajutęs skausmą ir sugyventinės rankose pamatęs peiliuką, susinervino ir sukdamasis galėjo suduoti rankoje laikytu peiliu. Tvirtina nukentėjusiosios veiksmus buvus aiškiai neteisėtus, kurie ne tik jį išprovokavo, bet ir sukėlė didelį susijaudinimą (iššaukė emocinį stresą, pritemdė sąmonę, susilpnino gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus). Dėl susiklosčiusių aplinkybių jis buvo fiziologinio afekto būsenoje, pasielgė spontaniškai, jo veiksmai vertintini kaip atsakas į nukentėjusiosios neteisėtą smūgį peiliuku. Kategoriškai nesutinka su apygardos teismo išvada, kad nėra juridinio pagrindo jo veiksmus vertinti pagal LR BK 130 str. Pažymi, kad pats teismas pripažino, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios D. Š. elgesys, kurį, apelianto manymu, teismas nepakankamai įvertino. Tai, kad D. Š. elgesys buvo neteisėtas, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad jam padarytas odos įdrėskimas pilve atliktas kietu aštriu daiktu, galimai peiliu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, kuriais teismas iš dalies rėmėsi ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, jis paaiškino, kad po to, kai D. Š. jam įdūrė, jis labai susinervino ir staiga pasisukęs kliudė ją peiliu (t. 1, b. l. 106-107), analogiškas aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tad jo parodymai aiškiai patvirtina, kad jis buvo susijaudinęs, dėl ko ir panaudojo peilį. Akcentuoja apie savo emocinę būklę aiškinęs nuo pat pirmos apklausos pradžios, visų apklausų metu užfiksuotos sąvokos nepaneigia, kad jis buvo fiziologinio afekto būsenoje. Priešingai, jo parodymai patvirtina, kad jis D. Š. peiliu sužalojo nesuvokdamas savo elgesio, todėl jo veiksmai pilnai atitinka LR BK 130 str. numatyto nusikaltimo sudėtį. Tvirtina nusikaltęs veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. jam nesuvokiant savo veiksmų pavojingumo ir pasekmių, jis buvo labai susijaudinęs ir neteisėtų veiksmų griebėsi, nesuvokdamas, kad panaudojo peilį.

Paskutinėje skundo dalyje aptariamas skirtinos bausmės klausimas. Nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų tarpusavio pobūdį bei reikšmę (LR BK 54 str. 2 d., 61 str.). Akcentuojama, jog paskirta bausmė turi būti tinkamai individualizuota. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, paskyrė jam per griežtą bausmę, kuri turi būti sušvelninta.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji J. Š. prašo sušvelninti nuteistajam V. M. paskirtą bausmę. Nukentėjusioji įvykį vertiną kaip šeimos konfliktą, kurio metu jos dukra neišgyveno dėl nelaimingo atsitiktinumo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. Š. nurodo analogiškus argumentus kaip ir nukentėjusioji J. Š. , prašo skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, nurodo, kad jo sesuo žuvo nelaimingumo atsitikimo metu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo V. M. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo V. M. bei nukentėjusiųjų J. Š. ir L. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo V. M. ir nukentėjusiųjų J. Š. ir L. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo V. M. įvykdytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. M. nesutinka su jo veiksmų juridiniu įvertinimu ir prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą staiga susijaudinus. Toks prašymas grindžiamas tuo, kad jis neteisėtus veiksmus atliko būdamas labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenoje, kurią iššaukė pačios nukentėjusiosios D. Š. veiksmai. Tvirtina, jog sugyventinė jam netikėtai sudavė peiliuku smūgį į kairę pilvo pusę, dėl ko jis, pajutęs skausmą ir pamatęs D. Š. rankose peiliuką, labai susijaudino ir spontaniškai rankoje turėtu peiliu sudavė atgal.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal LR BK 130 str. lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis; 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas); 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Pagal teismų praktiką tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė versiją, jog V. M. savo sugyventinę D. Š. nužudė neva labai susijaudinęs. Aukštesnės instancijos teismas taip pat nemato juridinio pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus, vertinant juos kaip privilegijuotą nužudymą. Toks apelianto prašymas atmetamas kaip nepagrįstas ir štai dėl ko:

nors skunde nuteistasis ir įrodinėja sugyventinei dūręs tik dėl to, kad jos veiksmai sukėlė jam didelį susijaudinimą, privedusį prie fiziologinio afekto būsenos, tačiau paties V. M. parodymai neleidžia tvirtinti buvus tokias aplinkybes. Štai, duodamas pirminius parodymus, apeliantas aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad tarp jo ir sugyventinės D. Š. kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio metu sugyventinė kelintąkart pagrasino išvažiuosianti į užsienį, minėjo turinti kitą vyriškį, ketino jį (apeliantą) palikti. Jam atėjus į miegamąjį ir abiem gulint lovoje, barnis vėl tęsėsi: „aš atsiguliau į lovą šalia D. Š. , jai iš kairės pusės, neapsiklojau. Mes vėl pradėjome žodžiais kivirčytis. Tuo momentu ji man vėl pasakė, kad aš jos negąsdinčiau, nes aš pasakiau, kad išsiaiškinsiu, kas tas jos vyras“ (t. 1, b. l. 106-107). Taip jiems besivaidijant D. Š. „kairėje rankoje turėtu peiliuku raudonai-geltonom kriaunom, nusiklodama užklotą ir staigiai sukdamasis į mane, vieną kartą sudavė man į kairę pilvo pusę < ... > aš pajutęs nedidelį skausmą labai susinervinau, staigiai pasisukau į kairę pusę link jos, o tas peilis, kuriuo pjausčiau maistą, buvo mano dešinėje rankoje, ir aš tuo peiliu kliuvau D. Š. po krūtine. Jos sužaloti nenorėjau, tai įvyko netyčia, tik norėjau pasižiūrėti, kas atsitiko, ją pagąsdinti, tačiau dėl didelio girtumo neapskaičiavau sukimosi stiprumo ir kliudžiau D. Š. “ (t. 1, b. l. 106-107). Taigi tokie apelianto parodymai nesuteikia pagrindo konstatuoti buvus bent vieną sąlygą, būtiną veikos kvalifikavimui pagal LR BK 130 str. Apklausiamas beveik po penkių mėnesių apeliantas ėmė akcentuoti tą aplinkybę, kad jokio konflikto tarp jo ir D. Š. jau nebebuvo, jie pilnai išsiaiškino savo santykius, tačiau, begulėdama lovoje, nukentėjusioji staiga sukdamasi sudavė jam smūgį į kairiąją pilvo pusę, jis pajuto nedidelį skausmą ir pats „iš inercijos, staigiai sukantis į D. Š. pusę ir pamiršus, kad aš rankose turiu peilį, išėjo taip, kad aš tuo peiliu kliudžiau“ (t. 1, b. l. 114-115). Dar kiek vėliau jis taip pat pabrėžė, jog jų tarpusavio pokalbis apie galimą D. Š. išvažiavimą į užsienį neišaugo į konfliktą, vėlesnes aplinkybes jis nurodė analogiškai, tačiau, kaip ir pirmąkart apklausiamas, pripažino, jog sužalojo netyčia, dėl didelio girtumo neapskaičiavęs sukimosi stiprumo, ją kliudė peiliu (t. 3, b. l. 48-50). Teisme V. M. kategoriškai neigė buvus konfliktą, įrodinėjo nesinervinęs, kad sugyventinė ketino jį palikti, tvirtino anksčiau nesakęs, jog supyko pajutęs skausmą, nukentėjusiąją sužalojo netyčia, spontaniškai atsakydamas į jos pačios suduotą smūgį peiliuku (t. 3, b. l. 100-103).

Tad nors nuteistais V. M. vėlesniais parodymais ir neigė sugyventinę sužalojęs tarpusavio konflikto metu, tačiau nenurodė reikšmingų aplinkybių, leidžiančių jo veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus. Apeliantas akcentavo vienintelį faktą - D. Š. jį netikėtai kliudė peiliuku, dėl ko jis intuityviai rankoje turėtu peiliu sudavė atgal, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis buvo labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusio asmens poelgio. Nužudymo labai susijaudinus versija dar labiau įrodinėjama apeliaciniame skunde, tačiau V. M. iš esmės nepateikia nė vienos naujos aplinkybės, o tik deklaratyviai išsako, jog nukentėjusiosios veiksmai, t. y. pastarosios smūgis peiliuku, sukėlė jam didelį susijaudinimą, iššaukė emocinį stresą, pritemdė sąmonę, dėl ko jis veikė būdamas fiziologinio afekto būsenoje. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad, darydamas tokias kategoriškas išvadas dėl nusikalstamų veiksmų atlikimo veikiant labai susijaudinus, apeliantus skunde tuo pačiu pripažįsta, jog buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko nurodo spėjamojo pobūdžio aplinkybes: „(„būdami girti, mes, matyt, susikonfliktavome, ko pasekoje man D. Š. , staigiai sukdamasis į mane, sudavė man smūgį į kairę pilvo pusę < ... > aš labai susinervinau ir sukdamasis galėjau suduoti su tuo peiliu, kurį laikiau rankoje“ (t. 3, b. l. 135-137).

LR BK 130 str. numatytas neteisėtas poelgis suprantamas kaip bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas teisei priešingas nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimuisi, šantažu ar kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmais esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M. konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu peiliu sudavė vieną smūgį savo sugyventinei D. Š. , dėl ko ši patyrė mirtinus sužalojimus. Neneigtina, kad ir pati nukentėjusioji atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus, įdrėksdama apeliantui į pilvo sritį (t. 1, b. l. 98), dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis D. Š. elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Visgi, priešingai nei įrodinėja apeliantas, ši aplinkybė negali būti prilyginta neteisėtam ar itin įžeidžiančiam nukentėjusio asmens poelgiui LR BK 130 str. prasme. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistais neabejotinai neadekvačiai sureagavo į sugyventinės elgesį ir, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neįverto situacijos, dėl ko rankoje turėtu peiliu padarė mirtiną dūrį. Nors V. M. tvirtina, jog staiga susijaudinęs D. Š. sužalojo netyčia, t. y. sukdamasis kliudė ją rankoje laikyti peiliu, tačiau bylos duomenys rodo ką kita. Nustatyta, jog nukentėjusiajai buvo padaryta durtai-pjauta krūtinės ląstos priekinio paviršiaus žaizda, kurios gylis net apie 15-18 cm. Teisme apklaustas ekspertas A. S. paneigė, jog tokia žaizda galėjo būti padaryta netyčia sukantis. Žaizdos pobūdis rodo, kad tam buvo reikalinga jėga, buvo suduotas smūgis, kurio metu nupjauta net 8 šonkaulio kremzlinė dalis, be to, sukantis žaizdos kanalų kryptis būtų buvusi priešinga (t. 3, b. l. 118).

Kolegijai nekyla abejonių, kad abu sugyventiniai įvykio metu konfliktavo, vaidijosi dėl asmeninio pobūdžio klausimų ir šio konflikto metu apeliantas tyčia dūrė peiliu D. Š. į dešinę krūtinės pusę. Pagrindžiant veikos kvalifikavimą, reikšmingais laikytini ir liudytojų R. L. ir B. M. parodymai. Antai kaip liudytoja apklausta R. L. , kuri kaip tyrėja buvo nuvykusi į įvykio vietą, patvirtino tarnybiniame pranešime surašytas aplinkybes, t. y. V. M., įvykio vietoje aiškindamas nusikaltimo aplinkybes, parodė, kad jie abu su sugyventine gėrė degtinę, po to susipyko ir jis dūrė jai peiliu (t. 1, b. l. 2; t. 3, b. l. 116). Be to, kaip liudytoja apklausta apelianto motina B. M. taip pat parodė, kad atėjęs sūnus jai pasakė susipykęs su D. Š. , susimušęs ir dūręs jai peiliu (t. 1, b. l. 40-41). Tad šių liudytojų parodymai kaip tik pilnai sutampa su pirminiais nuteistojo parodymais, t. y. V. M. kilusio konflikto metu peiliu mirtinai sužalojo savo sugyventinę. Teisme apeliantas bandė išsiginti savo parodymų dėl to, jog peiliu D. Š. dūrė konflikto metu, būdamas supykęs dėl pastarosios ketinimų išvykti ir išsiskirti, tačiau negalėjo pateikti jokio logiško paaiškinimo, kodėl anksčiau nurodė būtent tokias aplinkybes ir naiviai teigė neva „parodymuose užrašyta netiesa“, nors iš įtariamojo protokolo matyti, kad jis pats savo parašu patvirtino, kad parodymai yra užrašyti teisingai, be to, apklausos metu jo teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo gynėjas advokatas (t. 1, b. l. 103, 104, 106-107). V. M. nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl liudytojoms R. L. ir B. M. taip pat patvirtino tokias pat aplinkybes, kokias jis buvo nurodęs pirminės apklausos metu („nežinau apie mamos parodymus, netikiu jos parodymais, nes jai nesakiau, kad susipykau su D. ir todėl jai dūriau. Ir tyrėja netiesą užrašė, ir mama meluoja“, t. 3, b. l. 100-103). Nė vienos iš nurodytų liudytojų įvykio vietoje nebuvo, jos tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, todėl akivaizdu, kad tiek R. L. , tiek nuteistojo motina nurodė tokias aplinkybes, kokias joms prieš tai buvo išdėstęs pats V. M. . Nė viena iš liudytojų nebuvo suinteresuota duoti apeliantui nenaudingus parodymus, priešingai – V. M. yra nuteistojo motina, tačiau apklausiama nurodė tokias aplinkybes, kurias jai papasakojo sūnus ir tokie jos parodymai atitinka pirminę V. M. poziciją dėl įvykio aplinkybių.

Kolegija daro išvadą, jog V. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 3 p. Nėra pagrindo konstatuoti esant LR BK 130 str. dispozicijoje numatytas sąlygas, kurių visuma leistų nužudymą pripažinti kaip padarytą labai susijaudinus (fiziologinio afekto būsenoje). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios veiksmai, kuriais ji padarė V. M. odos įdrėskimą pilve, galėjo sukelti tokį nuteistojo susijaudinimą, kuris privedė jį prie fiziologinio afekto būsenos. Nustatyta, kad įvykio metu abu (tiek nuteistasis V. M. , tiek nukentėjusioji D. Š. ) buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, konfliktavo ir vaidijosi, ginčas tęsėsi ir abiem atsigulus į lovą, todėl nukentėjusiosios veiksmai, kuriais ji įdrėskė apeliantui pilvą (specialisto išvada, t. 1, b. l. 98), negalėjo sukelti tokio lygio susijaudinimo, kuris leistų vėlesnius V. M. veiksmus vertinti kaip veikimą labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusio asmens poelgio. Tuo pačiu kaip nepagrįsti atmetami nukentėjusiųjų teiginiai esą D. Š. mirė dėl nelaimingo atsitiktinumo. Byloje surinkti ir teisme ištirti bei tiesiogiai įvertinti įrodymai neleidžia abejoti, kad V. M. įvykdė tyčinį kvalifikuotą nužudymą, kurio metu buvo atimta D. Š. gyvybė. Kolegija pažymi, kad apygardos teismas, nuosprendžiu pripažinęs, jog V. M. tyčia nužudė D. Š., nedetalizavo tyčios turinio. Aukštesnės instancijos teismas laiko, jog apeliantas nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. peiliu suduodamas smūgį D. Š. į krūtinę, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti (LR BK 15 str. 3 d.). Šis valinis kaltės momentas kaip tik ir paaiškina V. M. teiginius, kad jis savo sugyventinės nužudyti nenorėjo.

Toliau iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek nuteistasis, tiek abu nukentėjusieji prašo švelninti paskirtą bausmę. Kolegija neturi įstatyminio pagrindo tenkinti tokius apeliantų prašymus, todėl atmeta juos kaip nepagrįstus.

Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: LR BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. LR BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), nusikaltimo pobūdį, tris atsakomybę lengvinančias (LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p., 6 p.) ir vieną atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 9 p.) aplinkybes. Tiesa, teismas plačiau neaptarė nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 60), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 61-66), ūkininkavo, samdė kaimo darbuotojus, paskutiniu metu iki įvykio turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo (t. 1, b. l. 71). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas pateikė dokumentus, liudijančius, jog V. M. turi savo vardu įregistruotą žemės ūkio ir kaimo valdą, pats dirbo savo ūkyje (sėjo laukus, prižiūrėjo ir nuėmė derlių), bendruomenė neturėjo jokių priekaištų dėl jo elgesio (t. 3, b. l. 147-150). Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant skiriamos bausmės klausimą, tačiau šiuo atveju jos nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima švelninti bausmę. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nukentėjusioji informavo teismą, jog V. M. atlygino nukentėjusiajai J. Š. priteistą neturtinę žalą, dėl ko ši neturi pastarajam jokių piniginių pretenzijų (t. 3, b. l. 132). Neginčytina, kad tokia aplinkybė yra reikšminga ir vertintina teigiamai, tačiau jos nepakanka priimti sprendimą sušvelninti paskirtą bausmę. Apygardos teismas nuosprendžiu jau pripažino V. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis atlygino turtinę žalą, tad tai, jog kaltininkas vėliau atlygino dar ir neturtinę žalą, nereiškia, jog įstatymo prasme ši aplinkybė turėtų būti įvertinta kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Kolegija konstatuoja tik tai, jog V. M. savo noru pilnai atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą – tiek turtinę, tiek neturtinę, tad duomenys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra vertinami visumoje su teismo jau pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri šiuo atveju dėl nurodytų priežasčių buvo papildyta. Baudžiamasis įstatymas už V. M. įvykdytą nusikalstamą veiką numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Apygardos teismas nuteistajam paskyrė šiek tiek švelnesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė atitinka ir LR BK 64 str., reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įtvirtintas taisykles, kuras savo skunde aptarė ir apeliantas, beje, taip ir nenurodęs, kad paskirta bausmė neatitinka konkrečių įstatymo reikalavimų.

Atmetant apeliantų prašymus švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, pažymėtina tai, kad šiuo atveju nėra juridinio pagrindo skirti V. M. švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta LR BK 62 str. bei LR BK 54 str. 3 d. Taigi LR BK 62 str. taikymas galimas tokiu atveju, kai be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju nors ir yra nustatytos trys V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (tarp jų ir tai, kad jis atlygino turtinę žalą), tačiau nėra nė vienos konkretų punktą tenkinančios sąlygos (tokių sąlygų nenurodė ir apeliantai). Kita galimybė skirti švelnesnę už įstatymo numatytą bausmę yra įtvirtinta LR BK 54 str. 3 d., kuri taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 str., tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą, bausmę, teismai, remdamiesi LR BK 54 str. 3 d., turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju kolegija nemato nė vienos išimtinės aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima švelninti bausmę. Tad, kolegijos manymu, nuteistajam V. M. paskirta bausmė yra teisinga, ją švelninti nėra jokio juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. M. ir nukentėjusiųjų J. Š. ir L. Š. apeliacinius skundus atmesti.