- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-256-396/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-1-00134-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- E. B.
- Advokatai
- Jonas Urbonas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Jono Urbono apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda;
- pagal BK 199 straipsnio 3 dalį – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta subendrinta bausmė – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. B. paskirta galutinė bausmė – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti:
Nustatytos šios veikos padarymo aplinkybės:
1.1. E. B. 2018 m. kovo 26 d. būdamas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudodamasis savo asmeniniu kompiuteriu, iš nenustatytų asmenų, esančių Nyderlandų Karalystėje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nenustatytoje interneto parduotuvėje, užsisakė bei apmokėjo už psichotropinę medžiagą, įtrauktą į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų“ III-ąjį sąrašą, t. y. 10 vnt. modafinilio tablečių, kurių tikėtinas grynas kiekis yra 2 g bei šias psichotropines medžiagas nurodė atsiųsti paštu, adresu – (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lietuva, nurodydamas save kaip pašto siuntos gavėją. Psichotropinė medžiaga pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu kaip pašto siunta Nr. MT701491910LT. Tokiu būdu, E. B. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, siuntėsi šias psichotropines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius Rodūnios kelias g. 9, Vilniuje, kai 2018 m. gegužės 23 d. ši siunta su psichotropinėmis medžiagomis patikrinimo metu buvo sulaikyta Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų.
2. E. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną siuntėsi psichotropines medžiagas.
Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:
2.1. E. B. 2018 m. kovo 26 d. būdamas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudodamasis savo asmeniniu kompiuteriu iš nenustatytų asmenų, esančių Nyderlandų Karalystėje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nenustatytoje interneto parduotuvėje užsisakė ir apmokėjo už psichotropinę medžiagą, įtrauktą į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų“ III-ąjį sąrašą, t. y. 10 vnt. modafinilio tablečių, kurių tikėtinas grynas kiekis yra 2 g bei šias psichotropines medžiagas nurodė atsiųsti paštu, adresu – (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lietuva, nurodydamas save kaip pašto siuntos gavėją, kuri pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu kaip pašto siunta Nr. MT701491910LT. Tokiu būdu, E. B. nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. Nr. VIII-602) 16 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas siųsti paštu draudžiama”, 2018 metais, tikslus mėnuo ir diena nenustatyti, iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius Rodūnios kelias g. 9, Vilniuje, gabeno psichotropines medžiagas – 10 vnt. modafinilio tablečių, kurių tikėtinas grynas kiekis yra 2 g.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Nuteistojo E. B. gynėjas advokatas Jonas Urbonas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimų mažareikšmiškumo.
3.1. Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. Pažymima, kad E. B. mokėsi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentalių mokslų fakultete, mokymosi procesas buvo įtemptas, reikėjo daug mokytis, todėl ieškojo būdų kaip pagerinti mąstymo koncentraciją. Nuteistasis „Google“ paieškos sistemoje surado tinklapį „Modafinil bank“, kuris prekiavo maisto papildais, nors nebuvo nurodyta jokios informacijos apie jų sudėtį bei nebuvo pridėta jų vartojimo instrukcija, tačiau 2018 m. kovo 26 d. internetu užsisakė 10 vnt. tablečių, už kurias sumokėjo 30 Eur. Be to, E. B. buvo įsitikinęs, kad ši internetinė parduotuvė veikia Lietuvoje. Nurodoma, kad nuteistasis apie tai, jog siuntoje yra psichotropinė medžiaga sužinojo tik tada, kai pareigūnai pareiškė įtarimą dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabandos.
3.3. Apelianto vertinimu, E. B. neatliko jokių veiksmų, kurie numatyti BK 259 straipsnio dispozicijoje. Be to, šio straipsnio dispozicijoje žodis „siuntė“ siejamas su asmeniu, kuris išsiunčia, o ne tą, kuris gauna. Tuo tarpu, E. B. ne siuntė, o tik gavo siuntinį, kuriame buvo tabletės su psichotropine medžiaga. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog E. B. žinojo siuntos turinį, iš kur ji bus siunčiama (t. y. kad užsakytos prekės bus gabenamos iš užsienio), bei iš kokio tinklapio buvo užsakyta.
3.4. Pažymima ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo kompiuteris apžiūrėtas nebuvo, todėl negalima konstatuoti, jog E. B. žinojo, kurioje šalyje yra internetinė parduotuvė. Be to, iš E. B. parodymų matyti, kad internetinis tinklapis buvo lietuvių kalba, o siuntinį išsiuntė nenustatytas asmuo, kuris ir disponavo psichotropinėmis medžiagomis. Todėl, gynėjo vertinimu, nuteistasis pagrįstai tikėjosi, kad tai Lietuvoje veikianti įmonė, kuri teisėtai prekiauja maisto papildais.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytas tikslus psichotropinės medžiagos – modafinilio kiekis. Gynėjo vertinimu, veikliosios medžiagos kiekis yra svarbus kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 ar 2 dalis. Be to, apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendaciją“, kuriame nurodyta, kad nedidelis modafinilio kiekis yra 0,2 g, didelis kiekis – 6 g, labai didelis kiekis – 18 g. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas psichotropinių medžiagų kiekį, rėmėsi užrašu ant gamyklinės pakuotės, kuriame nurodyta, kad modafinilio tabletės galimai pagamintos Indijoje. Gynėjo vertinimu, pasitikėti trečiųjų šalių ženklinimu nėra pagrindo, todėl visos abejonės bei neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti tyrimo metu, vertinami kaltinamo asmens naudai.
3.6. Apelianto vertinimu, E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra pavojingos. Be to, tabletėse esančios psichotropinės medžiagos kiekis nebuvo nustatytas, nes atsiųsta ne gryna psichotropinė medžiaga, o vaistinis preparatas, dėl kurio nekilo jokių pavojingų padarinių, žala taip pat nepadaryta. Gynėjas skunde remiasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018) ir nurodo, kad šioje nagrinėjamoje byloje yra akivaizdus pagrindas svarstyti, ar E. B. padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip mažareikšmės.
4. Apeliacinio proceso metu gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo E. B. gynėjo advokato Jono Urbono apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Nuteistojo E. B. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad nesutinkama su E. B. pripažinimu kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį, nesant jo veiksmuose būtinųjų šių nusikaltimų sudėčių požymių.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė E. B. apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK nuostatas, teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas ir (ar) jo ginamasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. E. B. kaltė pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma: paties E. B. duotais parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos įrodymais.
8. Bylos įrodymais nustatyta, kad 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus oro uoste, esančiame pašto poste atliekant siuntos Nr. MT701491910LT iš Nyderlandų Karalystės muitinį patikrinimą, siuntos pakuotėje rasta plokštelė su tabletėmis (10 vnt.). Įtariant, kad tabletės gali būti psichotropinės medžiagos – modafinilio tabletės siunta sulaikyta, siuntos siuntėjas – nenurodytas, gavėjas – E. B. (t. 1, b. l. 8–9). Vilniaus teritorinės muitinė 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (14.38/58)-2V-8918 kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą dėl specialisto išvados (t. 1, b. l. 11). 2018 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. 11-1142(18) nustatyta, kad tirti pateikta 10 tablečių, esančių vaistų lizdinėse pakuotėse su užrašu „Modalert 200 M.L. No.: 374/Mfg/2013DR/ Manufactured in India by sun pharma ltd...“ yra psichotropinės medžiagos – modafinilio tabletės, kuriose, tikėtina, jog yra 2,0 g (2 000 mg) gryno modafinilio (t. 1, b. l. 12–13).
9. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje duotų E. B. parodymų, jis pripažino, kad internetu užsisakė savo gyvenamosios vietos adresu minėtas modafinilio tabletes, tačiau tvirtino, jog nežinojo, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti. Iš E. B. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad apie modafinilį sužinojo 2018 metų pavasarį, internete ieškodamas informacijos apie žvalumo suteikiančias tabletes. Iš internete prieinamos informacijos jis suprato, kad modafinilis nėra psichotropinė medžiaga, o tik leidžia ilgiau koncentruoti dėmesį. Internetiniuose forumuose domėjosi, ar modafinilio tabletės yra leidžiamos Lietuvoje, rado diskusijų šia tema bei nuorodą į bylą, kurioje buvo pripažinta, kad ši medžiaga nėra nelegali, todėl iš tinklapio, kurio pavadinimas buvo panašus į „Modafinil bank“, užsisakė mažiausią galimą šių tablečių kiekį. Tinklapio pavadinimas buvo lyg su pabaiga „.com“, tačiau tekstas tame tinklapyje buvo lietuvių kalba. Užsakymą atliko iš savo asmeninio kompiuterio, atsiskaitymas vyko per elektroninę bankininkystę tinklapyje, siunta kartu su atsiuntimu kainavo apie 30 eurų. Siuntinys jo nepasiekė, nes pabaigęs mokslus, išvyko dirbti į Prancūziją. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, taip pat nurodė nemanęs, kad daro kažką nelegalaus, tačiau dabar suprantantis, jog jo internete ieškotos informacijos apie modafinilį šaltiniai buvo pasenę ar tiesiog nepatikimi, taip pat teigė neatsimenantis, ar užsisakant buvo kas nors rašoma apie modafinilio leistinumą (t. 1, b. l. 90–91).
10. Nuteistojo E. B. gynėjo skunde prašoma išteisinti E. B., kaip nepadariusį nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. B., naudodamasis savo asmeniniu kompiuteriu, iš nenustatytų asmenų, esančių Nyderlandų Karalystėje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nenustatytoje interneto parduotuvėje, užsisakė bei apmokėjo už draudžiamą psichotropinę medžiagą, t. y. 10 vnt. modafinilio tablečių, kurių tikėtinas grynas kiekis yra 2 g, bei šias psichotropines medžiagas nurodė atsiųsti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną paštu savo gyvenamosios vietos adresu, ir tokiu būdu padarė BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
11. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pažymėtina, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, jos sukeliami pavojingi padariniai baudžiamajame įstatyme nenurodyti. Inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, inter alia (be kita ko) nustatoma, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš BK 259 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai normos dispozicijoje yra išvardyti kaip alternatyvūs, turintys savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl nusikalstamos veikos laikomos baigtomis nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurį vieną iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo). Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti nuteistojo E. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį motyvai.
12. Bylos įrodymų visuma nustatyta, kad E. B. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, interneto svetainėje, užsisakė tabletes su psichotropine medžiaga – modafiniliu ir savo vardu nurodė jas atsiųsti paštu į savo gyvenamąją vietą. Akivaizdu, kad nuteistasis atliko vieną iš BK 259 straipsnio 1 dalies alternatyvių veikų – neteisėtai, neturėdamas leidimo, t. y. gydytojo paskyrimo (recepto) šioms medžiagoms, paštu siuntėsi psichotropinę medžiagą į savo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, modafinilis yra įrašytas į III sąrašą, kurį sudaro psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams. Šį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, kurie dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės 1998 m. sausio 8 d. įstatymo (2015 m. spalio 20 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 2 dalį, asmuo pagal galiojantį receptą sveikatos priežiūros ar veterinarijos tikslams turi teisę įsigyti vaistinėse į II ir III sąrašus įtrauktų paruoštos formos medžiagų. Todėl, tokių medžiagų, leidžiamų vartoti sveikatos priežiūros tikslams, įsigijimas būtų teisėtas tik tuo atveju, jeigu tokia veika būtų vykdoma laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. jei šios medžiagos būtų įgyjamos vaistinėse, pagal galiojantį receptą ir pan. Tuo tarpu E. B., neturėdamas gydytojo paskyrimo bei recepto, siuntėsi tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų, dėl to šios medžiagos (modafinilis) tapo nelegalios apyvartos dalyku. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad modafinilis tuo metu, kai E. B. jo užsisakė, Lietuvos Respublikoje jau buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas psichotropine medžiaga, nustatyti jo kiekiai, ir laikomas nusikalstamų veikų, numatytų BK 259–260 straipsniuose, dalyku, todėl norint juo disponuoti teisėtai turėjo būti gautas ir atitinkamas leidimas.
13. Apeliaciniame skunde nesutinkama su E. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes byloje nebuvo nustatytas tikslus psichotropinės medžiagos kiekis, o pateikiant specialisto išvadas buvo remtasi užrašu ant gamyklinės pakuotės. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, t. y. kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pirmiau minėto Narkotinių ir psichotropinių medžiagų III-ojo sąrašo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. gruodžio 28 d., nustatyta, kad modafinilio nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g, didelis kiekis – daugiau kaip 6 g, o labai didelis kiekis – daugiau kaip 18 g. Veikliosios medžiagos kiekis yra svarbus kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį arba BK 259 straipsnio 2 dalį. Siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė. Specialistė Stasė Kaduševičienė teisiamajame posėdyje patvirtino savo teiktą išvadą, t. y. ,,tikėtina, kad šiose tabletėse yra 2.0 gramai (2 000 mg) medžiagos – modafinilio“. Specialistė paaiškino ir tai, kad tyrimo metu kokybiškai buvo nustatyta, jog šiose tabletėse yra modafinilis. Nurodė ir tai, kad kai yra gamyklinė pakuotė, tai pagal gamintojo ant pakuotės nurodytą kiekį – 200 mg vienoje tabletėje, duota tikėtina išvada, jog dešimtyje šių tablečių yra 2.0 gramai (2 000 mg) modafinilio, nes kitu būdu nustatyti kiekio nebuvo galimybės. Tam, kad nustatyti gryną medžiagos kiekį, reikia turėti etaloninę medžiagą, tačiau tokios medžiagos Lietuvos teismo ekspertizės centras neturi, nes nėra galimybės įsigyti visų naujų medžiagų. Be to, paaiškino ir tai, kad stengiamasi įsigyti medžiagas, kurios nėra vaistiniai preparatai, nes dėl vaistinėje esančių pakuotėje medžiagų galima duoti tikėtiną išvadą
14. Kaip matyti iš specialistės paaiškinimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nėra pagrindo abejoti nei pasirinkta tyrimo metodika, nei tuo, kad tabletės su modafiniliu buvo originalioje gamyklinėje pakuotoje, nors ir šalis gamintoja yra priskiriama trečiosioms šalims. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas E. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, pagrįstai vadovavosi byloje esančia 2018 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. 11-1142(18), kurioje nustatyta, kad siųstose tabletėse buvo psichotropinė medžiaga – modafinilis, kurio bendras kiekis sudarė 2,0 g, t. y. viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintame „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų“ III-ąjį sąraše (2017 m. gruodžio 28 d. redakcija), nustatytą nedidelio kiekio ribą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. B. neatliko jokių BK 259 straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų, nes šio straipsnio dispozicijoje žodis „siuntė“ siejamas su išsiuntusiu asmeniu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, prieštaraujantys teismų praktikai, pagal kurią narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu pripažįstamas tokių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas; dažniausiai tokios medžiagos siunčiamos paštu, bagažu ir pan., o siuntėjas šių medžiagų perkėlimo procese paprastai nedalyvauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2014).
15. Tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos siunčiamos per valstybės sieną, kontrabandos sudėtis BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties neapima, todėl E. B. nusikalstami veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti kaip idealioji sutaptis, t. y. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 199 straipsnio 3 dalies redakciją (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog E. B. žinojo, iš kokio tinklapio užsisakė tabletes bei tai, kad siunta bus gabenama iš užsienio. Tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. BK 199 straipsnyje numatytos kontrabandos objektyvusis veikos požymis apibūdinamas kaip neteisėtas daiktų gabenimas per valstybės sieną. Teismų praktikoje gabenimas suprantamas kaip bet koks daiktų transportavimas per valstybės sieną. Tai gali būti daiktų vežimas bet kokiomis transporto priemonėmis, siuntimas paštu, nešimas pėsčiomis, transportavimas naudojant vamzdynus ir pan.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. B. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nuteistas už psichotropinės medžiagos – modafinilio neteisėtą, išvengiant muitinės kontrolės, gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Uždraustų medžiagų neteisėtas gabenimas per valstybės sieną pasireiškė tuo, kad E. B. savo vardu ir savo gyvenamosios vietos adresu, pagal užsakymą interneto svetainėje, jas atsisiuntė iš Nyderlandų Karalystės. Bylos duomenys patvirtina, kad E. B. atliko veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: surado interneto svetainę; iš nenustatytų asmenų savo vardu užsisakė tabletes su psichotropine medžiaga – modafiniliu; nurodė jos pristatymo adresą, sumokėjo už šią medžiagą ir taip ją atsisiuntė. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad už psichotropinių medžiagų neteisėtą siuntimą atsakingi tik jas išsiuntę nenustatyti asmenys. Be to, pagal nustatytas bylos aplinkybes, kontrabandos dalykas buvo gabenamas naudojantis pašto įstaigų paslaugomis ir per kitus trečiuosius asmenis (pašto darbuotojus, kurjerius), nežinojusius apie E. B. nusikalstamus kėslus, todėl, vadovaujantis teismų praktika, nuteistasis pagrįstai pripažintas nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2010; Nr. 2K-485/2014).
17. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad E. B. nežinojo, jog modafinilio tabletės bus gabenamos iš užsienio valstybės, tačiau iš byloje esančio savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad E. B. ikiteisminio tyrimo metu pateikė mokėjimo nurodymo (už modafinilio tabletes) išrašą, kuriame nurodyta, jog mokėjimo gavėjas yra „PACTPUBLISHING B3 2PB BIRMINGHAM“ (t. 1, b. l. 92–93). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis byloje esantis rašytinis įrodymas patvirtina, kad E. B. atlikdamas mokėjimą už modafinilio tabletes matė, jog mokėjimo gavėjas yra užsienio valstybėje registruota įmonė ir nors, kaip teigiama, internetinis puslapis buvo lietuvių kalba, tačiau galėjo suprasti, kad modafinilis bus atsiųstas iš užsienio valstybės. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas nuteistojo E. B. asmeninis kompiuteris, tačiau ši aplinkybe neleidžia daryti išvados, jog nebuvo surinkti ir įvertinti visi teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi įrodymai. Akivaizdu, kad nustatant esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, buvo vadovaujamasi paties nuteistojo parodymais, sulaikymo, apžiūros protokolais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Skundžiamame teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad BK 199 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. kontrabanda yra baigtas nusikaltimas nuo bet kokio muitinės kontrolės išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Todėl tai, kad siuntinys su E. B. užsakytomis modafinilio tabletėmis realiai jo nepasiekė, neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė – psichotropinės medžiagos atsisiuntimas per Lietuvos Respublikos sieną – atitinka BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį.
18. Pripažįstant asmenį kaltu dėl psichotropinių medžiagų siuntimosi per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Tiek BK 259 straipsnyje, tiek ir BK 199 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai veikia ir to siekia. E. B. gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis nežinojo, jog užsisakytos modafinilio tabletės yra psichotropinė medžiaga ir, kad jos bus atsiųstos iš užsienio valstybės. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šie argumentai yra paneigti konkrečiais bylos duomenimis. Iš byloje esančių E. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad tabletes su modafiniliu užsisakė sąmoningai, t. y. nuteistasis veikė tyčia, ir nors nurodė, jog tiksliai nežinojo, kad užsakomos tabletės yra psichotropinė medžiaga, tačiau iš jo teiginių apie informacijos paieškas matyti, jog abejojo šių tablečių siuntimosi teisėtumu, todėl iš esmės suvokė, kad disponuoja įstatymo draudžiamomis medžiagomis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad E. B. itin detaliai informacijos apie modafinilio teisėtumą ir netikrino, nors, būdamas jauno amžiaus, išsilavinęs ir pažengęs vartotojas, turėjo tam visas galimybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu ir tai, kad E. B. atlikdamas mokėjimo pavedimą už modafinilio tabletes, matė, jog mokėjimo gavėjas yra užsienio valstybėje registruota įmonė, todėl suprato, kad užsakytos tabletės bus atsiųstos paštu iš užsienio valstybės, nors ir nesidomėjo, iš kurios būtent valstybės bus siunčiamos.
19. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma E. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Apelianto vertinimu, E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra pavojingos, nes užsisakytos tabletės buvo ne gryna psichotropinė medžiaga, o vaistinis preparatas, dėl kurio nekilo jokių pavojingų padarinių, žala taip pat nepadaryta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Pagal BK 37 straipsnį, nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Be to, ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007; Nr. 2K-284-696/2017).
20. E. B. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl remiantis teismų praktika, akivaizdu, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas. Nors nuteistojo gynėjo skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018, kurioje buvo taikytos BK 37 straipsnio nuostatos dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), tačiau šiuo nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo remtis šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu kaip precedentu dėl visiškai skirtingų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir dalyko. Šiame sprendime nusikaltimas buvo pripažintas mažareikšmiu dėl to, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo gabentas naktinio matymo taikiklis, kurio naudojimas be optinio keitiklio buvo neįmanomas. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad per valstybės sieną buvo siunčiama psichotropinė medžiaga – modafinilis, todėl, akivaizdžiai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog E. B. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), gali būti vertinama kaip mažareikšmė.
21. Kitos E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Todėl jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-693/2015).
22. Atsižvelgiant į tai, kad E. B. siuntėsi internetu modafinilio tabletes, kuriose buvo psichotropinė medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tokiais jo veiksmai buvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams bei kitiems teisiniams gėriams ir sukėlė realų pavojų tokiai žalai atsirasti. Dėl to, nuteistojo veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, nepadariusiais žalos baudžiamojo įstatymo saugomai valdymo tvarkai ir kitiems teisiniams gėriams. Nors E. B. siuntėsi tik vieną plokštelę su 10 vnt. tablečių, kuriose buvo psichotropinė medžiaga – modafinilis, siunta jo nepasiekė, tačiau pagal veikos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, ši nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų aspektu, taip pat ir BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, ji negali būti pripažįstama mažareikšme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo atleisti E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas įvertinęs visos bylos aplinkybes, sprendžia dėl šios normos netaikymo.
23. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nesutinkama ir su E. B. paskirta galutine bausme – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda. Pažymėtina, kad už E. B. įvykdytą nusikaltimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tuo tarpu, už padarytą veiką pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam E. B., vadovavosi BK 41, 54, 61, straipsnių nuostatomis, atsižvelgė ne tik į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, bet ir į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Buvo įvertinta tai, kad E. B. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra jauno amžiaus, veikų padarymo metu studijavo, šiuo metu dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, priklausomybės ligomis neserga, padarytos nusikalstamos veikos labiau atsitiktinio pobūdžio, nesusijusios su gyvenimo būdu, jomis realios sunkios pasekmės sukeltos nebuvo. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, kas pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai įvertinęs šias visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad šioje byloje nėra visų BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų aplinkybių taikyti E. B. švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę už jo padarytą sunkų nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog už padarytą sunkų nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas E. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tinkamai vadovavosi bausmės paskirtimi ir proporcingumo principu, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nusikalstamas veikas E. B. padarė iš smalsumo ir lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, o dėl gyvenimiškos patirties stokos neįvertino veikos pavojingumo bei galimai gresiančios atsakomybės. Įvertinus aptartų bausmės paskyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai E. B. tiek už abi nusikalstamas veikas atskirai, tiek kaip galutinę subendrintą apėmimo būdu, paskyrė vieną švelniausių bausmių – baudą, kuri šiuo atveju labiausiai atitinka bausmės tikslus bei proporcingumo principą. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. B. paskirta bausmė taip pat buvo sumažinta vienu trečdaliu. Atsižvelgus į tai, kad nuteistasis dirba ir turi visas galimybes įvykdyti jam paskirtą galutinę bausmę – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą, vertinti ją kaip aiškiai per griežtą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. B. gynėjo advokato Jono Urbono apeliacinį skundą atmesti.