Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. ir jam paskirta vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant J. I. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 9 d. apie 7.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), garažų kooperatyvo teritorijoje, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. tyrėjui L. V., dirbančiam pagal 2016-02-09 užduotį Nr. 50-PR2-5253, prisistačius, parodžius tarnybinį pažymėjimą bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, pareikalavus atrakinti garažą Nr. (duomenys neskelbtini) ir leisti patekti į jo patalpas, šio reikalavimo nevykdė, bandė pasišalinti, dėl to L. V. ranka jį sulaikė už kairės alkūnės, o jis pastūmė L. V. ir ištraukęs ranką pabėgo, tada L. V. sugavus jį už kairiojo žasto, ėmė šaukti, kad turi peilį, nudurs L. V., jo niekas neras, po to sudavė vieną kartą kumščiu L. V. į veidą ir ištrūkęs nubėgo į automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o L. V. pribėgus ir bandant išjungti automobilio variklį bei laikant viena ranka automobilio vairuotojo dureles, o kita ranka – vairą, reikalaujant paklusti, nesipriešinti, sustabdyti automobilį, jis ėmė važiuoti atbuline eiga, dėl ko L. V. suklupo bei įsikibo abiejomis rankomis į vairą, L. V. reikalaujant sustoti, nesipriešinti, vykdyti jo reikalavimus sustabdyti automobilį, nepakluso šiems reikalavimams ir ėmė važiuoti į priekį, dėl ko L. V. buvo velkamas asfaltu, automobiliui atsitrenkus į bortą išplėšė iš L. V. rankų tarnybinį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), jį sulankstė bei išmetė į gatvę, šiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas – (duomenys neskelbtini) tyrėjui L. V., bei padarė jam poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje – sužalojimą, nežymiai sutrikdžiusį L. V. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. I. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-02 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Be to, teismas padarė proceso pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Teigia, kad jis nuo pat tyrimo pradžios nurodė, jog nepakluso L. V. tik dėl to, kad manė, jog jis nėra pareigūnas. Būtent dėl to buvo išsigandęs, mėgino ištrūkti iš L. V. rankų, jį atstūmė, bėgo į savo automobilį ir nuolat reikalavo kviesti policiją. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir jų nevertino. Jam nepaklusus atrakinti garažą, atstūmus L. V. ir bandant bėgti prie savo automobilio, akivaizdu, kad L. V. nusprendė, jog jis mėgina pabėgti ir vykdė tam tikrus sulaikymo veiksmus. L. V. įvairiausiais būdais bandant jį sulaikyti, nesileido sulaikomas, nepakluso galimai teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė, nes nebuvo tikras, kad L. V. yra pareigūnas, kadangi jis buvo vienas, be uniformos (vilkėjo civiliais drabužiais), o viskas vyko tamsiu paros metu. Mano, kad šie duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog jis sąmoningai siekė pavartoti fizinį smurtą prieš pareigūną, t. y. byloje neįrodytas kryptingo fizinio smurto pavartojimas, siekiant pasipriešinti L. V. kaip pareigūnui. Priešingai, teismo posėdžio metu jo ir nukentėjusiojo L. V. duotų parodymų analizė leidžia vienareikšmiškai tvirtinti, jog jis stengėsi iš L. V. tik ištrūkti, o L. V. stengėsi jį sulaikyti. Būtent dėl to, jog stengėsi iš L. V. ištrūkti, jam (L. V.) ant kūno ir atsirado tam tikrų sužalojimų, o ne dėl to, jog jis sąmoningai ir kryptingai vartojo smurtą prieš pareigūną ir taip jam priešinosi. Nurodo, jog tą aplinkybę, kad nesiekė sąmoningai pavartoti fizinį smurtą prieš L. V. kaip pareigūną, patvirtina ir kito pareigūno S. N. teismo posėdžio metu duoti parodymai. Tačiau teismas šio liudytojo parodymų nevertino ir nenurodė, kodėl jo parodymus atmeta. Mano, kad tai proceso pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Taip pat atkreipia dėmesį į liudytojos V. K. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kur ji nurodė, jog atvykus į įvykio vietą matė, kad jis (apeliantas) buvo išsigandęs. Mano, kad šios aplinkybės patvirtina jo parodymus dėl stengimosi ištrūkti iš L. V., o ne kryptingai smurtauti prieš jį. Šių aplinkybių apylinkės teismas taip pat nevertino ir nenurodė, kodėl šiuos parodymus atmeta. Policijos pareigūnas S. L. teismo posėdžio metu taip pat parodė, jog jam atvykus į įvykio vietą, jis (J. I.) elgėsi normaliai, nesipriešino, ant L. V. jokių smurto žymių nesimatė, nebuvo suplyšę jo rūbai. Šie liudytojo parodymai patvirtina jo parodymus, jog L. V. reikalavo kviesti policiją, o atvykus policijos pareigūnams, klausė jų nurodymų ir nesipriešino. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir nenurodė, kodėl S. L. parodymus atmeta. Taigi aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, jog jo veiksmuose nėra tyčios priešinantis pareigūnui, kuri turi būti privalomai įrodyta, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas nepagrįstai, nes jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neatskleidė jo tyčios turinio, todėl teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. bei BPK 305 str. 1 d. 3 p. reikalavimų. Tai pripažintina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Be to, teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių, jo nuomone, neabejotinai nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Tuo labiau, kad nuodugni nukentėjusiojo parodymų analizė patvirtina esminę aplinkybę, jog jis (apeliantas) visais įmanomais būdais siekė tik ištrūkti iš L. V., o ne vartodamas smurtą ar grasinimus siekė priešintis pareigūnui. Teigia, jog šį įvykį matė jo sūnus, todėl mano, kad jis šioje byloje privalėjo būti apklaustas. Tačiau teismas jo prašymą apklausti sūnų atmetė, kas taip pat laikytina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Tvirtina, jog yra nekaltas, todėl turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, nurodo, kad teismas jo kaltę grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais ir nuosprendyje neatskleidė jo tyčios turinio.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (kaip liudytoją apklausė nuteistojo sūnų E. I. (E. I.)) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso normos, o ne vien tik nukentėjusiojo L. V. parodymais, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis. Teismo padarytos išvados dėl apelianto kaltės ir jo veiksmų kvalifikacijos atitinka faktines bylos aplinkybes ir aukštesnės instancijos teismui abejonių nekelia. Kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konkrečiai nenurodė jo kaltės formos ir rūšies. Tai vertinama kaip BK 14, 15 str., 54 str. 2 d. 2 p. nuostatų, iš esmės įtvirtinančių ir reikalavimą procesiniuose dokumentuose konstatuoti konkrečią kaltės formą, rūšį, nesilaikymas. Tačiau iš apylinkės teismo pateiktų J. I. veikos objektyviųjų požymių aprašymo bei vertinimo ir kitų nuosprendyje išdėstytų motyvų, kuriais teismas atmetė apelianto versiją, kad jis nesuprato policijos pareigūno L. V. jam pateikto pažymėjimo turinio, nes nemoka skaityti lietuviškai, matyti, jog teismui nekilo abejonių dėl to, jog apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Todėl vien tai, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konkrečiai nenurodė J. I. kaltės formos ir rūšies bei atskirai neatskleidė jo kaltės turinio, negali būti laikoma tokiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris lemtų skundžiamo nuosprendžio pakeitimą ar panaikinimą.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis iš esmės neginčija jam inkriminuotų veiksmų atlikimo, tačiau nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios priešintis policijos pareigūnui, t. y. jis nesuprato, jog priešinasi L. V. kaip policijos pareigūnui. Šie skundo argumentai nepagrįsti ir vertinami tik kaip apelianto bandymas išvengti atsakomybės. Nagrinėjamos bylos duomenys yra pakankami konstatuoti, jog apeliantas suvokė, kad nukentėjusysis L. V. yra policijos pareigūnas, taip pat suprato jo reikalavimo – atrakinti garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį garažų kooperatyve (duomenys neskelbtini), Panevėžyje pagrindą (tame garaže nuteistasis laikė kontrabandines cigaretes, kurias pareigūnai paėmė iš karto po nagrinėjamo įvykio), tačiau šiam reikalavimui nepakluso, bandė pasišalinti ir aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi sulaikomas, nukentėjusįjį vilko mašina, dėl ko buvo sutrikdyta pareigūno sveikata, t. y. J. I. suvokė savo nusikalstamo veikimo pobūdį, suprato, jog priešinasi L. V. kaip policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti.

Kaip parodė nukentėjusysis L. V., jis dirbo pagal atskirą viršininko patvirtintą užduotį – stebėjo garažų kooperatyve ((duomenys neskelbtini), Panevėžys) esančius garažus, nes turėjo informacijos, kad viename iš jų yra laikomos kontrabandinės cigaretės, kuriomis buvo ir prekiaujama. Pamatė, kad (duomenys neskelbtini) g. sustojo automobilis, iš kurio išlipo jam gerai žinomas kontrabandinių cigarečių prekyba užsiimantis J. I., kuris žvalgydamasis į šalis nuėjo prie garažo Nr. (duomenys neskelbtini), bet įtaręs, kad yra stebimas, greitu žingsniu atsitraukė. Jis priėjo prie J. I., jam prisistatė, kad yra policijos pareigūnas, pateikė savo tarnybinį pažymėjimą, kurį laikė rankose visą laiką iki to momento, kai nuteistasis, pasakęs „kokią šiukšlę čia man rodai“, išplėšė jį iš rankų, sulankstė ir įmetė į balą, taip pat apeliantui paaiškino, jog įtaria, kad tame garaže gali būti laikomos kontrabandinės cigaretės ir paprašė atrakinti garažą bei leisti patekti į jo vidų. Tačiau J. I. atsisakė atrakinti garažą, aiškindamas, kad neturi raktų, ir bandė pasišalinti. L. V. parodė, kad jis mėgino J. I. sulaikyti, paėmė jam už rankos, tačiau nuteistasis ėmė muistytis, bandė ištrūkti ir bėgti link Varpo g., kur stovėjo jo automobilis, sudavė jam smūgį kumščiu į veidą, įkišęs ranką į kišenę sakė, kad turi peilį, gali juo nudurti, jo niekas neras, jis yra musulmonas, o musulmonai yra labai kerštingi. Jis J. I. liepė baigti juokauti, nedaryti kvailysčių, nes yra policijos pareigūnas, siūlė gražiuoju pasišnekėti ir atrakinti garažą. Tačiau nuteistasis, ištrūkęs jam iš rankų, nubėgo prie savo automobilio ir į jį įsėdęs bandė išvažiuoti. Liepė J. I. sustabdyti automobilį ir iš jo išlipti, o kad jis negalėtų išvažiuoti, laikė suėmęs už automobilio vairo, tačiau J. I. jo reikalavimui sustoti taip pat nepakluso ir pradėjo važiuoti atbuline eiga, o po to pajudėjo į priekį ir apie 10–15 m vilko jį asfaltu, dėl ko jis patyrė kojos sužalojimus. Netikėti ir abejoti šiais policijos pareigūno L. V. parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, šiuos savo parodymus L. V. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, jo parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Duomenų, kad L. V. turėtų pagrindą apkalbėti apeliantą, apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu, nėra, tokių duomenų apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Bylos medžiaga patvirtina, kad iš karto po nagrinėjamo įvykio patikrinę minėtą garažą pareigūnai jame surado ir paėmė iš viso 2300 pakelių kontrabandinių cigarečių, kurios priklausė nuteistajam J. I. (už šių cigarečių laikymą, gabenimą, naudojimą ir realizavimą nustatyta tvarka J. I. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas). Todėl šiuo atveju jokių keršto motyvų J. V. parodymuose taip pat neįžvelgiama. Kad L. V. turėjo teisėtą pagrindą veikti, patvirtina Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko D. V. 2016-02-09 tarnybinis pranešimas Nr. 50-PR2-5253, kuriame nurodyta, kad pareigūnas L. V. yra gavęs anoniminės informacijos, jog viename iš garažų, esančių garažų masyve (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, gali būti laikomos kontrabandinės cigaretės, todėl 2016-02-09 nuo 7.00 val. iki 9.30 val. jam paskirta dirbti pagal užduotį. Iš specialisto išvados matyti, kad aptariamo įvykio metu L. V. buvo padarytas sužalojimas kairėje blauzdoje, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Policijos pareigūnai S. N. ir L. J. parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, jų kolega L. V. paaiškino, kad jis norėjo sulaikyti vairuotoją (J. I.), kuris garaže galimai laikė kontrabandines cigaretes, tačiau J. I. jam kaip policijos pareigūnui, pasipriešino, jie (liudytojai) matė, kad L. V. kelnės buvo purvinos, o S. N. papildomai parodė, jog L. V. jam skundėsi kojos skausmu. Minėti pareigūnai taip pat parodė, kad J. I. jiems sakė, jog kažkoks asmuo jam „kišo“ pažymėjimą ir norėjo jį sulaikyti, o jis, paėmęs tą pažymėjimą, jį suglamžė. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas S. L. parodė, kad atvykus į įvykio vietą L. V. jam sakė, jog pas J. I. garaže gali būti laikomos kontrabandinės cigaretės, taip pat minėjo, kad jam iš rankų buvo išplėštas tarnybinis pažymėjimas. Kolegija, atsižvelgusi į šiuos išdėstytus bylos duomenis bei įvertinusi nuteistojo elgesį įvykio metu, jo veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kilusius padarinius, neturi pagrindo abejoti tuo, kad apeliantas suvokė, jog L. V. yra policijos pareigūnas, taip pat suvokė, kokį dokumentą jis jam rodė bei suprato jam pateikto reikalavimo pagrindą. Be to, kaip parodė L. V., jis su nuteistuoju susitinka ir bendrauja jau ne pirmą kartą, anksčiau keletą kartų pas jį vyko raminti kilusių šeiminių konfliktų, savaitę iki aptariamo įvykio su J. I. atsitiktinai buvo susitikę jo darbo vietoje – policijos komisariate Molainių g. 4, Panevėžyje, kur tuo metu jis vilkėjo tarnybine uniforma, apeliantas su juo pasisveikino, jie trumpai pakalbėjo, jam sakė, kad policijoje lankosi dėl sūnaus. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog J. I. suvokė, jog L. V. yra policijos pareigūnas. Pagal Policijos įstatymo 21 str., 22 str., policijos pareigūnai, įgyvendindami policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atžvilgiu pavartoti prievartą. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kad L. V. veikė teisėtai, t. y. vykdė nurodymą pagal atskirą užduotį, patvirtina pirmiau paminėtas D. V. tarnybinis pranešimas, todėl jo reikalavimas apeliantui atidaryti garažą ir leisti patekti į jo patalpas buvo privalomas ir turėjo būti besąlygiškai vykdomas. Tai, kad L. V. jam pavestą užduotį vykdė vilkėdamas civiliais drabužiais, neprieštarauja Policijos įstatymo 25 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad vykdydami tarnybines pareigas policijos pareigūnai gali ir nedėvėti tarnybinės uniformos, tačiau tokiu atveju pareigūnas privalo pateikti savo tarnybinį pažymėjimą. Šiuo atveju L. V., priėjęs prie J. I., pateikė jam savo tarnybinį pažymėjimą, taip pat prisistatė ir paaiškino jam savo reikalavimo pagrindą, t. y. jog įtaria, kad garaže, kurį pareikalavo apelianto atrakinti ir leisti patekti į jo patalpas, jis (nuteistasis) galimai laiko kontrabandines cigaretes. Tačiau nepaisydamas to, apeliantas nepakluso šiam reikalavimui, bandė pasišalinti ir aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi sulaikomas, nukentėjusįjį vilko mašina. Akivaizdu, kad J. I. elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas – jis, žinodamas, kad garaže, kurį L. V. pareikalavo atrakinti ir leisti patekti į jo vidų, yra laikomos jo kontrabandinės cigaretės ir suprasdamas tokio reikalavimo prasmę, šiam reikalavimui nepakluso, bandė pasišalinti ir aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi sulaikomas, nukentėjusįjį vilko mašina, dėl ko buvo sutrikdyta pareigūno sveikata, t. y. nagrinėjamoje byloje įrodyta tyčia sutrukdyti policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, kryptingas fizinio smurto pavartojimas, aiškus apelianto suvokimas, kad jis taip priešinasi policijos pareigūnui, ir noras taip veikti. Taigi kolegijai nekyla abejonių, jog apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Šios išvados ir kartu apelianto kaltės nepaneigia apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojo apklausto nuteistojo sūnaus E. I. parodymai. Be to, minėtas liudytojas patvirtino, kad jo tėvas yra musulmonas, o tai atitinka L. V. parodymus, jog įvykio metu apeliantas išsakė žodžius, kad jis yra musulmonas.

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu J. I. pagrįstai nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnui L. V., vykdžiusiam savo tarnybines pareigas, ir savo veiksmais nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Apelianto veiksmuose yra nustatyti visi būtini jam inkriminuoto BK 286 str. numatyto nusikaltimo požymiai, todėl išteisinti J. I., kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. I. apeliacinį skundą atmesti.