Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam kalint Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis 2021 m. vasario-gruodžio mėn.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno kalėjime buvo laikomas laikotarpiu nuo 2021-02-05 iki 2021-12-17, t. y. ginčo laikotarpis (b. 1. 22-23).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymu Nr. V-31 patvirtinto „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1, 2.2 punktus, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose. Analogiškas reglamentavimas nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-06 įsakymu Nr. V-317.

Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį asmenų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Kauno kalėjimo kamerose: nuo 2021-02-05 iki 2021-02-24 - kameroje Nr. 139, kurioje įrengtos 3 miegamos vietos, patalpos plotas 13,89 kv. m, taigi vienam asmeniui teko 4,63 kv. m ploto; nuo 2021-02-24 iki 2021-12-07-kameroje Nr. 338, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, plotas 14,70 kv. m, taigi vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto (b. 1. 17-18). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalėjimo kamerose buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą kamerose, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo ar nešvarumų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kameros vėdinamos per atveriamus langus (orlaidės), šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas savo skunde. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negalėjo išvėdinti savo gyvenamosios patalpos per atveriamą langą (orlaidę). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl netinkamo patalpos vėdinimo ar neišduotų valymo priemonių. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpos vėdinimo, nešvarių gyvenamųjų patalpų, langų, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Bausmių vykdymo kodekso 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad areštą atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien ne trumpiau kaip vieną valandą pasivaikščioti. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų Nr. 139 ir Nr. 338 apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad jo nuomone, apšvietimas neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaiga užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas joje laikomiems asmenims, o kamerų apšvietimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Teismas pažymi, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog kamerų apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl netinkamo apšvietimo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl nepakankamo kalėjimo kamerų apšvietimo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas ne visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, dėl to patalpoje kaupėsi nemalonus kvapas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 kv. m matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų).

Atsakovės atstovas atsiliepime i skundą nurodė, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai minėtus reikalavimus atitinka, savo teiginius grindė pateiktomis sanitarinių mazgų kabinų fotonuotraukomis (b. 1. 40-43). Iš minėtų fotonuotraukų matyti, kad sanitariniai mazgai Kauno kalėjimo patalpose buvo įrengti tinkamai, t. y. atskirti ne mažesnėmis nei 1,5 m pertvaromis nuo likusios patalpos, uždarose kabinose su durimis. Sanitarinių mazgų kabinos tvarkingos, duris galima uždaryti.

Teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta pareiga atskirti tualetą pertvaromis iki lubų, taip, kad jis būtų visiškai izoliuotas atskiroje patalpoje. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl to, jog sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, teismas pažymi, kad bylos duomenimis, kalėjimo kameros vėdinamos per langus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpų per langus (orlaidės). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl šios dalies laikytinas nepagrįstu.

Teismas pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie sulūžusias spinteles. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl sulūžusios spintelės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas tvirtina, kad dušo patalpos buvo nedezinfekuotos, nešvarios ir jose buvo pelėsis, taip pat neįrengti muilo dozatoriai, lentynėlės higienos priemonėms laikyti.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovės atstovo teigimu, patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstaiga vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad dušo patalpas tvarko ir dezinfekuoja paskirtas tvarkinys. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės atstovo į bylą pateikto Dušo patalpų valymo žurnalo matyti, kad Dušo patalpos ginčo laikotarpiu buvo dezinfekuojamos reguliariai ir šiuos darbus atliko priskirti tvarkiniai (b. 1. 35-39, 45- 133). Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad dušų patalpų higienos būklė ar aprūpinimas inventoriumi neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl dušo patalpų nevalymo, netvarkymo ar nedezinfekavimo. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl nehigieniškų dušo patalpų ar inventoriaus (lentynėlių, dozatorių) trūkumo. Kaip minėta, kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės, atstovas žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pareigūnai į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nereagavo ir problemų nesprendė, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių pareiškėjas nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl pareigūnų netinkamo elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo Įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, nepatogumais, pažeminimu, išgyvenimais ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas - neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų - jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.