Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, kuria nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 1 d., apie 19 val., bute, esančiame Varėnos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su broliu R. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė pastarajam ne mažiau keturių smūgių kumščiu į veidą bei rankomis pastūmė į nugarą, dėl ko R. B. griuvo ir galva atsitrenkė į lovos atlošą, tuo padarydamas R. B. kūno sužalojimus, dėl ko jis mirė, t. y. tyčia nukentėjusįjį nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Kasaciniame skunde nuteistasis G. B., neigdamas savo kaltę dėl R. B. nužudymo, savaip pateikia faktines bylos aplinkybes ir tuo pagrindu nurodo, kad BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo nepadarė. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Šis teismas negali tirti faktinių bylos aplinkybių ir tuo pagrindu pateikti naujo įrodymų vertinimo, todėl nuteistojo G. B. kasacinio skundo argumentai, kuriais jis nesutinka su teismų konstatuotais faktais ir sprendimuose išdėstytų įrodymų vertinimu nenagrinėtini.

Dėl nuteistojo G. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl G. B. kaltės nužudžius R. B. (BK 129 straipsnio 1 dalis) pagrįsta išsamiais ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

Teismo medicinos ekspertizės aktu (T. 2, b.l. 70-79) nustatyta, kad R. B. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, padarytas nukentėjusiajam nugriuvus aukštielninkam ir atsitrenkus pakaušio viršugalvio sritimi į kietą buką pagrindą, kuriuo galėjo būti siena. Nors kasatorius ir neigia savo kaltę dėl R. B. nužudymo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis teismui davė išsamius parodymus apie tai, kokiomis aplinkybėmis jis nužudė brolį R. B. Namie kilusio tarp jo ir brolio konflikto metu jis sudavė į veidą nukentėjusiajam 3-4 smūgius, po kurių R. B. griuvo ant lovos ir atsitrenkė galva į sieną. Šiuos parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu.

Taigi žemesnių instancijų teismai įvertino G. B. veiksmus ir padarė teisingą išvadą, kad nuo jo veiksmų suduodant smūgius į veidą nukentėjusysis R. B. griuvo ant lovos, atsitrenkė galva į sieną ir patyrė galvos smegenų sumušimą, kas ir buvo jo mirties priežastimi.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Kolegijos nuomone, teismai spręsdami apie G. B. tyčios turinį, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, sprendimuose teisingai nurodė, kad kaltinamojo veiksmų esmė rodo, kad jis veikė netiesiogine tyčia ir todėl teismai pagrįstai kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistojo G. B. kasacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja apeliacinio skundo turinį ir yra susiję su kaltės neigimu bei byloje surinktų įrodymų traktavimu savaip, skirtingai nuo to vertinimo, kurį pateikė teismai. Kasatorius neatkreipia dėmesio į tai, kad šie argumentai buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir šio teismo nutartyje nurodyta, kad jie yra nepagrįsti.

Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad abiejų žemesnių instancijų teismų teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kolegijos nuomone, nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti žemesnių instancijų teismų sprendimus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.