Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 3 ir 4 d., 294 str. 2 d. ir jam skirta 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, pripažintas kaltu pagal 24 str. 3 ir 4 d., 146 str. 2 d. ir jam paskirta 1 m. 9 mėn. laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 24 str. 3 ir 4 d., 145 str. 1 d. ir jam skirta 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2016-05-16 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir V. A. paskirta galutinė bausmė – 3 m. 10 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d. 1 p. a papunkčiu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2016-10-16 iki 2016-10-26 ir nuo 2018-01-10 iki 2018-10-12.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir L. B., R. C., I. C., A. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su L. B., R. C., I. C., A. V., laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 15 d. 21 val. 00 min. iki 2016 m. spalio 16 d. 10 val. 00 min., V. A. organizavus ir vadovavus nusikalstamų veikų darymui bei jas kartu vykdžius, pavartodami psichinę ir fizinę prievartą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam V. M. laisvę, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami psichinę ir fizinę prievartą jo atžvilgiu, savavaldžiavo bei grasino jį nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2016 m. spalio 15 d. apie 21 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), V. A. nurodžius prievarta, prieš nukentėjusiojo V. M. valią, jį jėga sugriebus už rankų ir kojų išnešti iš J. J. namų, esančių Biržų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), L. B. su R. C., I. C. ir A. V. įvykdė šį V. A. neteisėtą nurodymą, pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, L. B. ir R. C., nešdami V. M., ne mažiau kaip du kartus spyrė bei kumščiais smogė nukentėjusiajam V. M. į nugarą ir juosmens sritį, po to bendrai prievarta jį paguldę į automobilio „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę bei atimdami galimybę priešintis, neteisėtai atėmė V. M. laisvę. Tęsdami nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį V. M. prieš jo valią nuvežė į Biržų r., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje esantį mišką, kur L. B., R. C., I. C. nukentėjusįjį ištraukė iš automobilio, po ko V. A. nurodžius pavartoti fizinį smurtą prieš V. M., t. y. jį sumušti, L. B., R. C., A. V. kumščiais ne mažiau kaip dešimt kartų smogė nukentėjusiajam V. M. į galvą, nugarą ir juosmens sritį. Po to, V. A. klausinėjant, kur daiktai bei vykdant tariamą teisę – V. M. „pamokyti“, kad šis nevogtų, L. B. ir A. V. nurodė iškasti duobę, po ko jie pakaitomis vykdė šį nurodymą, t. y. iškasė duobę, į ją įmetė nukentėjusįjį V. M., po to ant jo kūno užmetus žemių, bendrai grasino jį nužudyti. V. M. ėmus maldauti jo nenužudyti, L. B., A. V., R. C. ir I. C. ištraukė jį iš duobės ir spyrė nukentėjusiajam V. M. ne mažiau kaip penkis kartus į nugaros sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam V. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko bendrai tęsdami nusikalstamą veiką, prieš nukentėjusiojo valią, automobiliu „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė nukentėjusįjį V. M. į butą adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, kur neteisėtai jį laikė iki 2016 m. spalio 16 d. 10.00 val.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. A. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 294 str. 2 d., teigdamas, kad jo veiksmuose nėra savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti, taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai jį pripažino nusikaltimų organizatoriumi bei inkriminavo nusikaltimų darymą jo bute adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, nes tai, apelianto nuomone, nebuvo nusikalstama veika, todėl tai prašo iš kaltinimo pašalinti bei pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką ir paskirti jam ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodytais nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentais ir jiems iš dalies pritardama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 294 str. 2 d. nustatytus nusikaltimo sudėties požymius ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 294 str. nustatytos dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtys: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas pavartojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. numatytos sąlygos. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 str.), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet neįgyvendinama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Nenustačius tokio santykio, kaltininko pavojingi veiksmai nekvalifikuojami kaip savavaldžiavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, Nr. 2K-167/2008).

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas šiuo atveju nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas, atitinkamai ir kiti nuteisti jo bendrininkai, prieš V. M. savavališkai vykdė tariamą teisę.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu apeliantas nuomojosi namą, kuriame buvo apgyvendintas L. B., tuo metu dirbęs pas V. A., kuris 2016 m. rugsėjo mėn. tame name apgyvendino ir V. M., taip pat sutikusį dirbti apeliantui. Tačiau nukentėjusysis šiame name pagyveno tik kelias dienas, nes, pasak jo, V. A. jį vertė dirbti už dyką. Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, viskas prasidėjo nuo to, kad 2016-10-15 L. B. telefonu pranešė V. A., jog išlaužtos jo (apelianto) nuomojamo namo durys ir tai padarė V. M. Iš namo dingo daiktai – televizorius, garso kolonėlės, mobiliojo ryšio telefonas, maistas. Tada V. A. atvyko su I. C. ir R. C. pas L. B. L. B. įdėjo į automobilį kastuvą, skirtą V. M. pagąsdinti, jie pasiėmė A. V. ir nuvažiavo į kaimą pas J., kur, jų žiniomis, tuo metu buvo V. M., jėga išnešė jį iš J. namų, pavartojo jo atžvilgiu fizinį smurtą, prievarta įkėlė į automobilio bagažinę, prieš jo valią nuvežė į mišką, kur jam per kelis kartus sudavė smūgius, kasė, o netilpus jo kojoms, gilino duobę, prievarta įtraukė ir paguldė į šią duobę, ant jo kūno pylė žemę, grasino jį nužudyti. Po to, nukentėjusiajam ėmus maldauti jo nežudyti, jis tuo pačiu automobiliu prieš jo valią buvo nuvežtas į V. A. butą adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, kur neteisėtai buvo laikomas iki ryto. Taigi aprašyta situacija gal ir duotų pagrindą manyti apie apelianto ir jo bendrininkų vykimo pas nukentėjusįjį ir jo atžvilgiu atliktų smurtinių ir kitokio pobūdžio neteisėtų veiksmų turėtą tikslą – savavališkai vykdant tariamą teisę atsiimti iš V. M. jo išsineštus daiktus, kas leistų pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo savavaldžiaujama pavartojant fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tačiau savavaldžiavimui būtina nustatyti, kad subjektas neteisėtais būdais siekė naudos. Kitaip tariant, savavaldžiavimui svarbu dėl ko vartojamas smurtas – ar tam, kad būtų įgyvendinta tikra arba tariama teisė, ar keršto bei panašiais tikslais. Teisės teorijoje fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant suprantama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Šių prievolių nebuvimas ir ne reikalavimas negali būti laikomas savavaldžiavimu. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad apeliantas ir jo bendrininkai, prieš nukentėjusįjį smurtaudami ar atlikdami jo atžvilgiu kitus pirmiau nurodytus neteisėtus veiksmus, būtų reiškę kokius nors turtinius reikalavimus nukentėjusiajam. Detaliai ir išsamiai išanalizavus visų nuteistųjų, įskaitant ir apelianto, viso proceso metu duotus parodymus, matyti, kad nei pas J. namuose, nei automobilyje, nei miške ar pas V. A. bute jokios kalbos apie daiktų grąžinimą, nuostolių atlyginimą nebuvo, apeliantas ir jo bendrininkai iš nukentėjusiojo nieko nereikalavo, neprašė atlyginti žalą, grąžinti skolą, atiduoti daiktus (vien paklausimas dėl daiktų buvimo vietos neleidžia traktuoti jų reikalavimo), kas yra būdinga ir būtina savavaldžiavimui nustatyti, o tik norėjo V. M. „pamokyti“, kad jis daugiau nevogtų, nes, pasak apelianto, taip jis elgiasi jau ne pirmą kartą (anksčiau V. M. iš V. A. buvo paėmęs ir negrąžinęs šlifuoklį, ką pripažįsta ir pats nukentėjusysis), o tai negali būti laikoma savavaldžiavimu. Tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė ir pats nukentėjusysis, iš kurio parodymų visumos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu jo nebuvo reikalaujama kokių nors konkrečių daiktų, jam buvo tik papriekaištauta dėl to, kad lindo į V. A. namą, dėl ko jis suprato, kad apeliantas ir jo bendrininkai norėjo jį „pamokyti“ už tai, jog jis atsisakė dirbti V. A., bei vežė jį į mišką užkasti, t. y. ketino jį nužudyti, nes jau tada, kai jis paėmė V. A. šlifuoklį, apeliantas bandė jį išvežti į mišką užkasti, bet jį išgelbėjo jo (V. A.) sesuo. Taigi įvertinusi bylos medžiagą, asmenų, įskaitant ir nukentėjusiojo, parodymus, kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, neturi pagrindo išvadai, kad tokiu būdu apeliantas ir jo bendrininkai realizavo BK 294 str. 2 d. numatytos veikos sudėtį. Tai buvo smurtiniai ir kitokio pobūdžio neteisėti veiksmai siekiant nukentėjusįjį „pamokyti“, „paauklėti“, kad jis daugiau nevogtų, bet ne piktnaudžiaujama savo teise ar pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas. Todėl darytina išvada, kad apelianto, atitinkamai ir jo bendrininkų, veiksmai apylinkės teismo buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. kaip turintys savavaldžiavimo nusikaltimo požymių, t. y. nustatyti faktiniai bylos duomenys teisėjų kolegijai neleidžia konstatuoti, kad apelianto ir jo bendrininkų veiksmai gali būti kvalifikuoti ir kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 str. 2 d., kadangi jų veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – tariamos teisės vykdymo ir subjektyviojo požymio – tyčios savavaldžiauti. Apeliantas ir jo bendrininkai savo neteisėtais veiksmais realizavo kitų jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 145 str. 1 d. ir 146 str. 2 d., sudėtis, už ką jie pagrįstai nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas savo kaltės dėl šių veikų padarymo iš esmės neginčija, tik nesutinka, kad buvo organizatorius ir kad nusikalstami veiksmai tęsėsi jo bute adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, dėl to kolegija pasisakys tik šiais aspektais. Todėl esant nurodytų aplinkybių visumai, pašalinus iš kaltinimo BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančių apeliantui ir jo bendrininkams inkriminuotų veiksmų aprašymą, t. y. su tariamos teisės vykdymu susijusias aplinkybes, V. A. ir atitinkamai kiti skundžiamu nuosprendžiu nuteisti L. B., R. C., I. C., A. V., nepaisant to, kad dėl jų nėra paduota apeliacinių skundų (BPK 320 str. 5 d.), dėl jiems inkriminuotos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., išteisinami jiems nepadarius šios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama (BPK 329 str. 1 p.). Atitinkamai pakeičiama nuosprendžio dalis ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinimo.

Taigi kolegija, remdamasi visomis bylos aplinkybėmis, nustatė, kad V. A., L. B., R. C., I. C., A. V., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 15 d. 21 val. 00 min. iki 2016 m. spalio 16 d. 10 val. 00 min., V. A. organizavus ir vadovavus nusikalstamų veikų darymui bei jas kartu vykdžius, pavartodami psichinę ir fizinę prievartą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam V. M. laisvę ir grasino jį nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2016 m. spalio 15 d. apie 21 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), V. A. nurodžius prievarta, prieš nukentėjusiojo V. M. valią, jį jėga sugriebus už rankų ir kojų išnešti iš J. J. namų, esančių Biržų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), L. B. su R. C., I. C. ir A. V. įvykdė šį V. A. neteisėtą nurodymą, pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, L. B. ir R. C., nešdami V. M., ne mažiau kaip du kartus spyrė bei kumščiais smogė nukentėjusiajam V. M. į nugarą ir juosmens sritį, po to bendrai prievarta jį paguldę į automobilio „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę bei atimdami galimybę priešintis, neteisėtai atėmė V. M. laisvę. Tęsdami nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį V. M. prieš jo valią nuvežė į Biržų r., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje esantį mišką, kur L. B., R. C., I. C. nukentėjusįjį ištraukė iš automobilio, po ko V. A. nurodžius pavartoti fizinį smurtą prieš V. M., t. y. jį sumušti, L. B., R. C., A. V. kumščiais ne mažiau kaip dešimt kartų smogė nukentėjusiajam V. M. į galvą, nugarą bei juosmens sritį. Po to, V. A. nurodžius L. B. ir A. V. iškasti duobę, jie pakaitomis vykdė šį nurodymą, t. y. iškasė duobę, į ją įmetė nukentėjusįjį V. M., po ko ant jo kūno užmetus žemių, bendrai grasino jį nužudyti. V. M. ėmus maldauti jo nenužudyti, L. B., A. V., R. C. ir I. C. ištraukė jį iš duobės ir spyrė nukentėjusiajam V. M. ne mažiau kaip penkis kartus į nugaros sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam V. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko bendrai tęsdami nusikalstamą veiką, prieš nukentėjusiojo valią, automobiliu „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė nukentėjusįjį V. M. į butą adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, kur neteisėtai jį laikė iki 2016 m. spalio 16 d. 10.00 val., t. y. L. B., R. C., I. C., A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 str. 1 d. ir 146 str. 2 d., o V. A. – nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 3 ir 4 d., 145 str. 1 d. ir 24 str. 3 ir 4 d., 146 str. 2 d.

Kaip minėta, nuteistasis V. A. nesutinka su tuo, kad V. M. buvimas nuo 2016-10-15 vakaro iki kitos dienos ryto jo bute adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, yra pripažintas kaip neteisėtas laisvės atėmimas, juolab jo bendrininkams, kurie, pasak V. A., ten apskritai nebuvo. Tačiau kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pasitvirtino ir kaltinimo dalis dėl prieš nukentėjusįjį tęsto laisvės atėmimo nuo 2016-10-15 vakaro momento, kai V. A. prie savo namų išsiskyrė su kitais bendrininkais ir vienas prievarta laikė V. M. savo bute, neleisdamas jam išeiti, kadangi likę bendrininkai žinojo ir suprato, jog prieš nukentėjusįjį nusikalstami veiksmai dar tęsiami, kaip tai aiškiai suprato ir nukentėjusysis, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad V. A. bute buvo ne savo noru, ir tik todėl, kad bijojo V. A., ką be skundžiamame nuosprendyje jau nurodytų motyvų patvirtina ir tai, kad V. A. tik ryte atrakinus buto duris ir įsileidus policijos pareigūnus (naktį jis pareigūnams durų neatrakino ir jų į butą neįleido, kas atitinkamai paneigia ir apelianto teiginius, kad V. M. iš jo buto galėjo išeiti kada tik panorėjęs) bei jiems pasiteiravus nukentėjusiojo, ar jam viskas gerai, V. M., būnant šalia V. A., raštiškai patvirtino, kad jokių pretenzijų neturi, tačiau pareigūnams jį išsivedus iš šio buto, kai šalia nebebuvo apelianto, jis iš karto jiems papasakojo visą tiesą apie apelianto ir jo bendrininkų jo atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus ir parašė policijai pareiškimą. Taigi V. M. buvimas nuo 2016-10-15 vakaro iki kitos dienos ryto V. A. bute adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, pagrįstai pripažintas neteisėto laisvės atėmimo dalimi ir inkriminuotas bendrai visiems nuteistiesiems. Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis V. M., būdamas pas V. A. bute, elgėsi laisvai, prausėsi, buvo skalbiami jo drabužiai, nesudaro pagrindo teigti, jog tuo nebuvo neteisėtai apribota nukentėjusiojo laisvė.

Nuteistasis V. A. nurodo, kad jis atvažiavo kviečiamas L. B., jokių aktyvių veiksmų neatliko, todėl teismas nepagrįstai jį pripažino nusikaltimų organizatoriumi. Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais ir kartu abejoti dėl V. A., kaip organizatoriaus, o kartu ir vykdytojo, vaidmens nusikaltimų padaryme, kuris neginčijamai įrodytas nukentėjusiojo V. M., liudytojų A. M., M. J., nuteistųjų L. B., A. V. parodymais, iš kurių matyti, jog būtent V. A. parūpino automobilį nukentėjusiajam į mišką išvežti, atvažiavo pas L. B. kartu pasiėmęs I. C. ir R. C., liepė L. B. į mašiną įdėti kastuvą, buvo iniciatyvus ir ryžtingas, kai bendrininkams nurodė iš M. J. namų, matant namų šeimininkams ir kitiems asmenims bei jiems prieštaraujant, jėga ištempti nukentėjusįjį ir prievarta paguldyti jį į automobilio bagažinę, po to automobiliu jį nuvežti į mišką. Nuvežus, V. A. aktyviai nurodinėjo visiems bendrininkams, ką kuris turi daryti, kokia apimtimi ir kokiu būdu vartoti psichinį ir fizinį smurtą, grasinti nukentėjusiajam, t. y. iškasti duobę, guldyti į ją V. M., ištraukti jį iš duobės, vėl kasti duobę, sustoti kasti. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis V. M. būtent V. A. nusikaltimų darymo vietoje prašė pasigailėti, jo nežudyti, taip jį pripažindamas kaip vadovaujantį, t. y. pagal visą įvykių, bendrininkų bendravimo tarpusavyje kontekstą nukentėjusiajam buvo aišku, kuris iš prieš jį veikusių asmenų visiems vadovavo. Be to, būtent V. A. po to davė nurodymą kitiems bendrininkams pasigailėti nukentėjusiojo V. M. ir jo neužkasti. Taip pat apelianto nurodymu buvo važiuojama į Biržus ir ten jis liepė V. M. eiti į jo butą, kur tiesiogiai pats realizavo dalį neteisėto laisvės atėmimo veiksmų – prievarta parsivedęs laikė nukentėjusįjį prieš jo valią savo bute 2016 m. spalio 15–16 d. naktį, neleisdamas jam išeiti. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad būtent V. A. vadovavo nusikaltimų padarymui, jis buvo organizatorius, o kartu ir vykdytojas, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai jį pripažino kaltu tiek kaip vykdytoją, tiek ir kaip organizatorių dėl jam inkriminuotų veikų (neteisėto laisvės atėmimo ir grasinimo nužudyti) padarymo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nes jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką. Tačiau kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, konstatuoja, jog apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir gailėjimosi, nes jis realiai pripažino padaręs tik nedidelę dalį jam inkriminuotų aplinkybių, dėl kurių jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, ir šiuo nuosprendžiu V. A. dėl savavaldžiavimo pagal BK 294 str. 2 d. išteisinus, jis nepripažįsta kaltinimo visa apimtimi, t. y. kaip ir apylinkės teisme, kategoriškai nesutinka, kad vadovavo nusikalstamų veikų darymui, buvo organizatorius ir kad V. M. laikymas jo (apelianto) bute yra nusikaltimas (neteisėto laisvės atėmimo dalis), todėl tai negali būti vertinama nei kaip esminių veikų padarymo aplinkybių pripažinimas, nei kaip savo kaltės visiškas pripažinimas, kas duotų pagrindą BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme bei prašo jam skirti ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Tačiau kolegija neturi jokio teisinio pagrindo tenkinti šį jo prašymą, kadangi V. A. iki šios bylos nagrinėjimo jau buvo teistas 5 kartus, paskutiniu nuosprendžiu jam buvo atidėtas paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas maksimaliam 3 metų laikotarpiui, bet praėjus vos keturiems mėnesiams aštuonioms dienoms po šio nuosprendžio įsiteisėjimo apeliantas ir vėl nusikalto, kas, sutiktina su apylinkės teismu, rodo, kad V. A. savo teisei priešingo nusikalstamo elgesio nepakeitė, jokių išvadų nepadarė, yra linkęs nusikalsti, todėl užkirsti kelią tokio jo elgesio pasikartojimui ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo gali tik su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Be to, šiuo metu V. A. atžvilgiu Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., padarymu (nusikaltimai padaryti 2016-08-07). Atsižvelgiant į V. A. atliktų veiksmų apimtį, jų pobūdį (buvo nusikaltimų organizatorius), taip pat įvertinus tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas), apylinkės teismo pagal BK 24 str. 3 ir 4 d., 145 str. 1 d. ir BK 24 str. 3 ir 4 d., 146 str. 2 d. paskirtų bausmių dydžiai taip pat visiškai pagrįsti ir teisėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 ir 2 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 metų vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kuria V. A. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 3 ir 4 d., 294 str. 2 d., o L. B., R. C., I. C., A. V. kaltais pagal BK 294 str. 2 d. ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

V. A. pagal BK 24 str. 3 ir 4 d., 294 str. 2 d., o L. B., R. C., I. C., A. V. pagal BK 294 str. 2 d. išteisinti, jiems nepadarius šios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 metų vasario 27 d. nuosprendį.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 metų vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kuria V. A., L. B., R. C., I. C., A. V. paskirtos subendrintos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., V. A. pagal BK 24 str. 3 d. ir 4 d., 145 str. 1 d. ir pagal BK 24 str. 3 d. ir 4 d., 146 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienus) metus 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2016 m. gegužės 16 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės naujai paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir V. A. paskirti galutinę bausmę – 2 (dvejus) metus 1 (vieną) mėnesį laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., L. B. pagal BK 145 str. 1 d. ir pagal BK 146 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienus) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., R. C. pagal BK 145 str. 1 d. ir pagal BK 146 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienus) metus 1 (vieną) mėnesį laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., I. C. pagal BK 145 str. 1 d. ir pagal BK 146 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienus) metus 1 (vieną) mėnesį laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2017 m. rugsėjo 27 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 (vienų) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės pridedant naujai paskirtos bausmės dalį, ir I. C. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienus) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., A. V. pagal BK 145 str. 1 d. ir pagal BK 146 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.