- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- I-8363-189/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02814-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad nuo 2014-01-31 yra kalinamas Lukiškių TI-K ir per visą jo (pareiškėjo) buvimą šioje įkalinimo įstaigoje, pareiškėjas dėl netinkamų suėmimo sąlygų patyrė diskomfortą, kančias, nepatogumus, pažeminimą.
Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko ploto reikalavimų. Būnant tokiomis sąlygomis pareiškėjui buvo suvaržyta judėjimo laisvė bei suvaržyti kiti nepatogumai.
Teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 8–12) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui kameroje skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Be to, pareiškėjo buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K yra neilgas, o nukrypimas nuo įprastinių sąlygų taip pat buvo neilgas. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų neigiamų pasekmių.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2014-01-31 iki 2014-05-20, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo kamerose grafikas (b. l. 8–9) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014-01-31 iki 2014-05-20.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjo gyvenimo kamerose grafikas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu (2014-01-31 iki 2014-05-20), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 110 parų. Iš jų 81 parą pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui atitinkamai 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde nurodė, jog jam padarytos neturtinės žalos išraiška iš esmės pasireiškė diskomfortu, kančiomis, nepatogumais, pažeminimu. Tačiau pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo patirti judėjimo, ar kiti nepatogumai turėjo ypatingą poveikį jo sveikatai, ar patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, ar jų mastas būtų itin didelis. Be to, byloje pateiktame medicininės kortelės išraše nėra duomenų, kad būtent dėl netinkamų įkalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės pagalbos. Iš kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjas yra turėjęs fizinių traumų ir kortelėje užfiksuoti sveikatos nusiskundimai yra susiję su patirtomis traumomis (daugybiniai šonkaulių lūžiai patirti dar iki atvykstant į Lukiškių TI-K ir kt.). Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų langų kamerose, šalčio, vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai neparemti įrodymais. Byloje, be kita ko, pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai (b. l. 21–31) tvirtina, kad Lukiškių TI-K buvo atliekamas kai kurių kamerų, tame tarpe ir kamerose Nr. 105, 106, 119, 345 (kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas) atitikimas higienos normoms. Patikrinimo metu, tiriant kamerų atitikimą vėdinimo, apšvietimo ir kitiems higienos reikalavimams, esminių pažeidimų (išskyrus nurodymus laikytis švaros, vėdinti dušo patalpas, įdėti lango rankenėlę) nustatyta nebuvo.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų (pvz. sveikatos sutrikimai), susijusių su prašomos neturtinės žalos atsiradimu, tačiau tai, kad pareiškėjui kalint tam tikrose kamerose teko itin mažas plotas kameroje, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat sprendžiant, kad šiuo atveju patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti 50000 Lt, pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3500 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo M. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 3500 Lt (1014 Eur) (tris tūkstančius penkis šimtus litų (vieną tūkstantį keturiolika eurų)) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą