Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. L. (Z. L.) skundą dėl 2017 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo Z. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 parų arešto bausmė. Tuo pačiu nuosprendžiu Z. L. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta 15 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis Z. L. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinė subendrinta bausmė Z. L. paskirta 30 parų arešto. Į paskirtą bausmę įskaitytas Z. L. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. (1 diena). Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Z. L. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 17 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje – UAB „D“ valdomoje maisto prekių parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo be aiškios priežasties tyčia kumščiu trenkė minėtos parduotuvės pardavėjai E. L. į kaktą, tokiu būdu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką bei padarydamas E. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį tarpuakio ir nosies nugarėlės srities odos nubrozdinimu, nosikaulių lūžiu, abiejų akių patinimu. Šiais veiksmais Z. L. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis Z. L. prašo pakeisti 2017 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir paskirtą arešto bausmę pakeisti į laisvės apribojimą. Skunde nurodė, kad nesutinka su priimtu nuosprendžiu, nes jis nepagrįstai griežtas, priimtas pažeidžiant bausmių skyrimo taisykles ir neatsižvelgiant į BK 59 straipsnyje nurodytas lengvinančias aplinkybes, todėl turi būti panaikintas.Nuosprendžio įžanginėje dalyje konstatuojama, kad Z. L. neteistas, vedęs. Posėdžio metu nuteistasis sakė, kad turi du mažamečius vaikus, kuriems reikalinga priežiūra, jo sutuoktinė dirba, o jis prižiūri vaikus, tačiau apie šias aplinkybes nuosprendyje teismas nepasisakė. Mano, kad paskyrus arešto bausmę labiausiai nukentėtų mažamečiai vaikai, kuriems reikėtų ieškoti auklės, o tai apsunkintų šeimos turtinę padėtį. Teismas nesvarstė galimybės skirti laisvės apribojimo bausmę, kuri labiausiai atitiktų baudžiamojo įstatymo tikslus ir nepažeistų šeimos interesų. Jo šeima neturėtų pajusti neigiamų padarinių dėl jo padarytos nusikalstamos veikos.Teismas nuosprendyje įvardino sunkinančią aplinkybę, tačiau neįvardino lengvinančių aplinkybių. Tokiu būdu buvo pažeista BK 54 straipsnio 2 d. nustatyta taisyklė, sudaranti galimybę skirti švelnesnę bausmę. Apelianto nuomone yra bent kelios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas nepagrįstai nelaikė lengvinančia aplinkybe apelianto prisipažinimo ir apgailestavimo dėl padarytų veikų. Apeliantas neprisimena, kad būtų sudavęs nukentėjusiajai, tačiau apgailestauja dėl padarytos veikos. Taigi teismas turėjo pritaikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nuosprendyje nustatyta, kad su nukentėjusiąja Z. L. konfliktavo, ko pasėkoje padarė nusikaltimą. Konfliktas išprovokavo nuteistąjį taip elgtis, jo liga ir neįgalumas tokias aplinkybes tik patvirtina, todėl teismas turėjo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta ekspertizė, kuria rėmėsi teismas, tačiau ekspertams nebuvo užduoti klausimai apie nuteistojo ribotąjį pakaltinamumą, kas galėtų būti vertintina kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Neuždavus ekspertams klausimų ar susirgimas ir apsvaigimas nuo alkoholio, esant provokuojamam elgesiui, galėjo turėti įtakos nuteistojo veiksmams, nenustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o tai lėmė galimai neteisingo nuosprendžio priėmimą. Paskyrus pakartotinę ekspertizę galima išvada, kad Z. L. veikos padarymo metu buvo ribotai pakaltinamas. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismas priėmė nuosprendį susijusį su laisvės atėmimu, paskyrė jam areštą, tačiau tokio sprendimo nemotyvavo. Vadovaudamasis teismų praktika apeliantas teigiama, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę. Apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.Skirdamas arešto bausmę teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, kurias įvertinus objektyviai buvo galima parinkti kitą bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Ši bausmės rūšis leistų efektyviau pasiekti bausmės tikslus ir nebūtų pažeistas bausmių proporcingumo principas. Nusikalstama veika padaryta spontaniškai, ji nepasižymėjo labai dideliu pavojingumu, Z. L. labai gailisi dėl savo elgesio ir vertina jį kritiškai. Bausmės atlikimas areštinėje labai pakenktų jo teigiamiems socialiniams ryšiams, kadangi šiuo metu ieško darbo, auklėja vaikus ir stengiasi pradėti gyvenimą iš naujo. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas parinko jam netinkamą bausmės rūšį. Apeliantas yra nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes, o BK 284 straipsnio sankcija numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato vieną švelnesnę nei areštas bausmę – laisvės apribojimą, o BK 284 straipsnio sankcija numato tris švelnesnių bausmių rūšis nei paskirtoji arešto bausmė – viešuosius darbus, baudą ir laisvės apribojimą. Apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį atsižvelgė į Z. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad anksčiau jis nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Teismas taip pat atsižvelgė į jo psichinę būseną ir manė, kad tinkamiausia bausmės rūšis Z. L. bus areštas. Kolegija mano, kad parinkdamas bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į visas bausmės rūšies parinkimui svarbias aplinkybes ir parinko netinkamą bausmės rūšį. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas, nors nuosprendyje ir nurodė, kad parinkdamas bausmės rūšį atsižvelgia į kaltininko asmenybę, tačiau pilnai nenurodė asmenybės vertinimo aplinkybių, nepadarė pagrįstų išvadų. Pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį skyrė nuteistojo psichikai, kuri objektyviai nurodyta ekspertizės akte, ligoninės ir centro pažymose, tačiau nuosprendyje nėra išvados, kaip nuteistojo psichinės ligos lemia griežtesnės bausmės parinkimą. Kolegijos nuomone, nuteistojo psichinė liga yra viena iš priežasčių, rodančių netikslingumą jam skirti griežtesnės rūšies bausmę. Nors teismų praktikoje arešto bausmė nelaikoma su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau įstatymuose nustatyta jos atlikimo tvarka reiškia, kad teismo nustatytam laikui nuteistasis bus patalpintas į areštinę ir laisvė jam bus atimta, jis negalės savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietos. Tai nepadės psichinę ligą turintį nuteistąjį paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Svarbus argumentas, turintis įtakos švelnesnės bausmės rūšies parinkimui yra nuteistojo šeima, ko pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino. Nuteistasis yra vedęs, jis turi du nepilnamečius vaikus (b. l. 82) ir didesnį teigiamą poveikį jam turės pripažinimas jį padarius nusikalstamas veikas, tačiau paliekant su šeima, teismo parodytas pasitikėjimas juo, nei laikymas areštinėje. Kolegijos nuomone, parenkant bausmės rūšį svarbus nuteistojo buvimas neblaiviam padarant nusikalstamą veiką. Svarbi nusikaltimo padarymo priežastis buvo nuteistojo girtumas, kas, kartu su jo psichine liga, sąlygojo neadekvatų jo elgesį visuomenėje. Psichinę ligą turintis nuteistasis turėtų iš viso vengti alkoholio, tačiau nuteistasis jo nevengė. Kolegijos nuomone, didesnę naudą tiek nuteistajam, tiek visuomenei atneštų ne trumpalaikis jo izoliavimas, o draudimas ilgą laiką vartoti alkoholinius gėrimus ir švietimas apie alkoholio žalą, ką galima padaryti paskyrus nuteistajam laisvės apribojimą su tokiais įpareigojimais. Kolegijos nuomone, teismas turėtų vengti skirti pirmą kartą teisiamam asmeniui net ir trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmę, kuomet sankcijose yra numatytos alternatyvios bausmės ir nėra labai svarių motyvų asmeniui izoliuoti. Atsižvelgiant į šiuos motyvus kolegija mano, kad Z. L. skirtina laisvės apribojimo bausmė. Nustatant jos terminą, skaičiuojant nuo jos vidurkio, teismas atsižvelgia, kad yra nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kas rodo, kad jam skirtina didesnio termino nei įstatyme nustatytas laisvės apribojimo bausmės terminas bausmė, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgia į kitas šiame nuosprendyje ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintas aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę ir mano, kad Z. L. skirtina 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Nuteistojo motyvai dėl jo prisipažinimo ir gailėjimosi bei dėl provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio atmestini. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę švelninanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi, tačiau jo prisipažinimo nenustatė. Kolegija pilnai sutinka su teismo sprendimu nepripažinti šios Z. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nei apklausiamas teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu jis neprisipažino. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis. Skunde apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo ribotai pakaltinamu. Šis skundo argumentas kolegijos atmetamas. BK 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Siekiant išsiaiškinti, ar Z. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamu, teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas M. J., kuris paaiškino, kad atlikęs tyrimą jis nustatė, kad Z. L. serga įgimta silpnaprotyste – lengvu protiniu atsilikimu su elgesio sutrikimais, tačiau ši liga nėra taip išreikšta, kad jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti padarant šią paprastą nusikalstamą veiką. Nenustačius riboto pakaltinamumo kriterijų šis skundo argumentas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu

nutaria:

Z. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti 2017 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl Z. L. paskirtų bausmių ir jų subendrinimo.

Z. L., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirti 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimą, uždraudžiant jam visą bausmės atlikimo laiką vartoti alkoholinius gėrimus, įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo.

Z. L., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnyje, paskirti jam 1 metų 5 mėnesių laisvės apribojimą, uždraudžiant jam visą bausmės atlikimo laiką vartoti alkoholinius gėrimus, įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti Z. L. 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimą, uždraudžiant jam visą bausmės laiką uždraudžiant jam visą bausmės atlikimo laiką vartoti alkoholinius gėrimus, įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo.