Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-16 · Administracinė byla Nr. I-1338-279/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-16
Bylos Nr.
I-1338-279/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00268-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1338-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00268-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 16 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 118).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), atlyginti jam 5000,00 Eur neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Visagino PK areštinėje jis buvo laikomas kamerose po tris asmenis, tokiu būdu pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto normos reikalavimą. Pareiškėjo teigimu, asmenų laikymas perpildytose kamerose prilygo kankinimui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18 straipsniui, 21 straipsniui ir 29 straipsniui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad po kojos operacijos, jam tekdavo gulėti lovos antrame aukšte, dėl to jis patyrė didelius nepatogumus, dvasinę ir emocinę depresiją. Pareiškėjas teigė, kad dvi savaites nebuvo etapuojamas. Buvimo Visagino PK areštinėje laikotarpiu jis negalėjo apsipirkti, taip pat nebuvo leista gauti perduodamų ir turėti būtiniausių buitinio poreikio ir tualeto reikmenų. Visagino PK areštinėje neveikė dušas. Dėl drėgmės, šalčio, šviesos trūkumo pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklės, regėjimas. Visagino PK areštinėje nebuvo ventiliacijos, spintų drabužiams, pilna tarakonų, blusų ir utėlių. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo vedamas pas gydytoją; išduodami vaistai – tik analginas. Maistas buvo nepilnavertis, šaltas; pasivaikščioti į 3-4 kv. m. grindų ploto patalpą vienu metu būdavo vedami 8-9 asmenis iš visų kamerų. Pareiškėjas teigė, kad kamerose tualetas nebuvo atitvertas nuo bendro patalpos ploto, vanduo tualete nenusileisdavo, nebuvo įmanoma nusiplauti rankų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti priteisiant piniginę kompensaciją.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, atstovas į teismo posėdį, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 119).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8-13) nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais reikalavimais dėl neturtinės žalos atlyginimonesutinka, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Utenos AVPK Visagino PK areštinėje buvo laikomas 49 dienas, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d., nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 11 d., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 8 d., nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. Teigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-365 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punktas numatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Paaiškino, kad Visagino PK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 1 (13,68 kv. m.), Nr. 3 ir Nr. 4 (13,90 kv. m.), Nr. 6, Nr. 8, ir Nr. 10 (8,5 kv. m.) vienas, su dar vienu arba dviem asmenimis. Paaiškino, kad areštinėje esančios lovos yra standartinės, metalinės, nesulūžusios; lovos pagrindo, ant kurio dedamas čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių. Kamerose yra lovos, stalas, spintelės maistui ir higienos priemonėms laikyti. Prie išėjimo įrengtas sanitarinis mazgas, sanitarinio mazgo zonoje įrengta oro šalinimo sistema. Sanitarinis mazgas atitvertas sienele, kurios aukštis 140 cm, plotis 105 cm. 2011 m. Visagino PK areštinėje sumontuoti nauji klozetai, kurie yra antivandaliniai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kamerų sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karštu vandeniu areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemo dydžiui, taip pat ir vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemo ploto. Nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai; taip pat įjungiama mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Atsakovės atstovo teigimu, Visagino PK areštinėje maitinimo paslaugos teikiamos pagal Utenos AVPK sudarytą maitinimo paslaugų pirkimo pardavimo sutartį. Utenos AVPK akcentavo, kad pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiu neteikė skundų dėl netinkamo maitinimo. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato reikalavimo areštinėse įrengti parduotuvę. Kiekvienam areštinėje laikomam asmeniui išduodamas tualetinis popierius, muilas, rankšluostis bei patalynės komplektas. Pažymėjo, kad areštinėje daiktų perdavimai nėra draudžiami, be to pagal poreikį atliekami profilaktiniai dezinsekcijos darbai. Patvirtino, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į gydytoją ir jam buvo suteiktos medicinos paslaugos. Atsakovės atstovo nuomone, daugelis pareiškėjo reikalavimų yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, todėl neturėtų būti tenkintini.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Utenos AVPK Visagino PK areštinėje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia ir tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (LR CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (LR CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (LR CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (LR CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo LR CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo LR CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymoįstatymo(toliau – Suėmimo vykdymoįstatymas)2straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroronutarimuarba teismonutartimiiš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir šiems asmenims taikomos šioįstatymo, išskyrus23,25,26,28,40–43straipsnius, nuostatos. Aptariamo įstatymo5straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiamsįstatymųnustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustatoBaudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kitiįstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymoįstatymo3straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos RespublikosKonstitucija, šiuo ir kitaisįstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To patiesįstatymo44straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymuNr. V-820patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymuNr. 5-V-356patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Nagrinėjamai bylai spręsti taikytinos ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus areštinės vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 16 įsakymu Nr. 89-V-190, pakeistos ir papildytos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 89-V-600 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (b. l. 97-102, 109).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Visagino PK areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 37:2009 nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, tačiau šis teisės aktas neįtvirtino ploto normos vienam asmeniui reikalavimo. Tokį reikalavimą nustatė Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartisadministracinėje byloje Nr. A2250-662/2015). Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Areštinių veiklos taisyklių 81 punkte numatyta, jog kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Iš aptariamų Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir 81 punkto nuostatų matoma, kad apskaičiuojant vienam asmeniui policijos areštinės kameroje tenkantį plotą, baldų užimamas plotas nėra atimamas.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Utenos AVPK Visagino PK areštinę buvo pristatytas 2014 m. lapkričio 28 d. ir paskirtas į kamerą Nr. 10 (8,50 kv. m.), kurioje buvo laikomas vienas iki 2014 m. gruodžio 3 d.; nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 3 (13,90 kv. m.) ir toje pačioje kameroje 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas (b. l. 14-24). Taip pat nustatyta, kad 2015 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 6 (8,50 kv. m.), kurioje buvo laikomas vienas iki 2015 m. vasario 5 d., ir tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 8 (8,50 kv. m.), kurioje iki 2015 m. vasario 11 d. taip pat buvo laikomas vienas (b. l. 31-37). Vadovaujantis Asmens paskirstymo į kameras išrašo (kortelės Nr. 49-00096-15) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo laikomas kamerose Nr. 9 ir Nr. 4, t. y. 2015 m. kovo 25 d. (13 val. 07 min.) pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 9, kurioje buvo laikomas kartu su trimis asmenimis iki 2015 m. kovo 25 d. (14 val. 30 min.) ir tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 4, kurioje taip pat buvo laikomas su trimis asmenimis iki 2015 m. kovo 28 d. (15 val. 23min.), po to iki 2015 m. kovo 30 d. (15 val. 14 min.) pareiškėjas buvo laikomas su keturiais asmenimis; nuo 2015 m. kovo 30 d. (15 val. 14 min.) iki 2015 m. kovo 31 (16 val. 03 min.) pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su trimis asmenimis, ir vėliau nuo iki 2015 m. balandžio 1 d. (14 val. 33 min.) – su keturiais asmenimis (b. l. 82). Vadovaujantis Asmens paskirstymo į kameras išrašo (kortelės Nr. 49-00129-15) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 15 d. (12 val. 47 min.) buvo paskirtas į kamerą Nr. 10 ir iki tos pačios dienos 18 val. 04 min. joje buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2015 m. balandžio 15 d. (18 val. 04 min.) iki 2015 m. balandžio 16 d. (15 val. 36 min.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (13,90 kv. m.) su trimis asmenimis, nuo 2015 m. balandžio 16 d. (15 val. 36 min.) iki 2015 m. balandžio 19 d. (22 val. 43 min.) pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su dviem asmenimis; 2015 m. balandžio 19 d. (22 val. 43 min.) pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 8 ir joje laikomas su trimis asmenimis iki 2015 m. balandžio 22 d. (13 val. 01 min.). Iš minėtojo išrašo taip pat matoma, kad 2015 m. balandžio 22 d. (13 val. 01 min.) pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 1 (13,68 kv. m.) ir joje su keturiais asmenimis laikomas iki 2015 m. balandžio 29 d. (11 val. 11 min.) (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 38-39).

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose: kameroje Nr. 1 (13,68 kv. m.); kamerose Nr. 3 ir Nr. 4 (13,90 kv. m.), kamerose Nr.6, Nr. 8 ir Nr. 10 (8,5 kv. m.). Išvardintose kamerose esančio sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 1,2896 kv. m.

Įvertinus nustatytus duomenis, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų nemažiau kaip 5 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, iš 50 pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje dienų buvo pažeista 23 dienas, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,8 kv. m. iki 4,2 kv. m.: 3 dienas pareiškėjui teko 1,8 kv. m. kameros ploto, 11 dienų pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 2,4 kv. m. iki 2,52 kv. m., 6 dienas pareiškėjui teko 3,15 kv. m. kameros ploto ir 3 dienas – 4,2 kv. m. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šie duomenys sudaro pagrindą konstatuoti vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Utenos AVPK atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Visagino PK areštinėje taip pat buvo laikomas ir nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 8 d., tačiau atsakovės atstovo paaiškinimais, dėl nesklandumų, susijusių su naujos kompiuterinės programos diegimu, Utenos AVPK negali pateikti duomenų dėl pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje nurodytu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, jog pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto reikalavimo užtikrinimo tenka atsakovės atstovui, todėl šios pareigos jam neįvykdžius, teismas sprendžia, kad abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A715-756/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A500-756/2016).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat siejo su aplinkybe, jog buvimo Visagino PK areštinėje metu, po kojos operacijos, jam tekdavo gulėti lovos antrame aukšte; be to, pareiškėjo teigimu, jis nebuvo vedamas pas gydytoją, o kiti vaistai, išskyrus analginą, nebuvo išduodami.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui medicinos paslaugos Visagino PK areštinėje buvo suteiktos 2014 m. lapkričio 29 d., 2015 m. kovo 5 d. ir 2015 m. kovo 9 d. (b. l. 60-63). Vadovaujantis žurnalo apie Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims suteiktas medicinos paslaugas duomenimis, matoma, kad 2014 m. lapkričio 29 d. apsilankymo pas gydytoją metu pareiškėjui buvo išduoti medikamentai „Ketanov“, o 2015 m. kovo 5 d. – „Noshpa“. Šie duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje pareiškėjui buvo suteiktos medicinos paslaugos, išduoti skirtingų rūšių medikamentai („Ketanov“, „Noshpa“). Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjui iki patalpinimo į Visagino PK areštinę ar ginčo laikotarpiu būtų atlikta kojos operacija, tai įrodančių rašytinių duomenų (išrašo iš asmens sveikatos istorijos ar kitų medicininių dokumentų) pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, bei tai, jog net ir esant tokioms sąlygoms, kai pareiškėjui būtų tekę miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, dėl to jis patyrė nepatogumų, kurie būtų turėję įtakos neturtinės žalos atsiradimui. Taip pat teismas nenustatė, jog pareiškėjas dėl miegojimo antrame lovos aukšte būtų žodžiu ir (ar) raštu kreipęsis į Visagino PK areštinės pareigūnus ar administraciją. Nustatytieji duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos atsiradimo.

Pareiškėjas teigė, jog ginčo laikotarpiu dvi savaites jis nebuvo etapuojamas iš Visagino PK areštinės, be to, pasivaikščioti būdavo vedamas į 3-4 kv. m. ploto patalpą, kurioje vienu metu pasivaikščioti būdavo vedama po 8-9 asmenis.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių teritorinės policijos areštinėje gali būti laikomi ne ilgiau kaip 15 parų.Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl ilgesnio nei dviejų savaičių laikymo Visagino PK areštinėje, teismas pažymi, kad sprendžiant dėl ginčo laikotarpio, nustatyta, jog pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais: nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d., nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 11 d., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 8 d., nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. Nustatytieji duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nei vienu iš išvardintų laikotarpių Visagino PK areštinėje nebuvo laikomas ilgiau nei 15 parų. Atsižvelgiant į tai, aptariamas pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktuose nustatyti reikalavimai policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4 punktas). Byloje pateikti rašytiniai duomenys, t. y. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nustatyti patikrinimo rezultatai patvirtina, kad Visagino PK areštinės teritorija tvarkinga, aptverta; įrengti du pasivaikščiojimo kiemai (b. l. 91-93).

Areštinių veiklos taisyklių aštuntame skirsnyje reglamentuojama policijos areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimo tvarka. Vadovaujantis šių taisyklių 54 punktu, areštinėje laikomiems asmenims kasdien turi būti užtikrinamas vienos valandos pasivaikščiojimas; pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Areštinių veiklos taisyklių 56 punktas numato, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys.

Konstatuojama, kad aptartos teisės normos nereglamentuoja areštinių pasivaikščiojimo kiemų dydžių bei vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemo ploto, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo dydžio ir ploto laikytini nepagrįsti.Be to, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neneigė, kad jo teisė į pasivaikščiojimą pasivaikščiojimo kieme nebuvo užtikrinta tinkamai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nagrinėjamu aspektu patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Visagino PK areštinėje jis negalėjo apsipirkti, taip pat jam nebuvo leista gauti perduodamų ir turėti būtiniausių buitinio poreikio ir tualeto reikmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad artimųjų ir giminių daiktų perdavimas Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims nėra draudžiamas, taip pat paaiškino, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui norėta perduoti kažkokius daiktus. Utenos AVPK atsiliepime pažymėjo, kad Visagino PK areštinės administracija išduoda tualetinį popierių, muilą, rankšluostį, patalynės komplektą.

Suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija Nr. X-1660) 28 straipsnis įtvirtino suimtųjų teisę pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, tačiau pagal minėtojo straipsnio 1 dalies formuluotę, šios teisės įgyvendinimas taikytinas tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims. Nei Areštinių veiklos taisyklės, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių įrengimą, ginčo laikotarpiu nenustatė imperatyvaus reikalavimo policijos areštinėse įrengti parduotuves, todėl sistemiškai vertindamas šią nuostatą ir Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, teismas daro išvadą, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis nėra taikomas asmenims, laikomiems teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Remdamasis tuo, kas nustatyta, teismas konstatuoja, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti parduotuvę, nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad Visagino PK pareigūnai neužtikrino pareiškėjo teisės apsipirkti.

Areštinių veiklos taisyklių 7 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomų asmenų teises, viena iš jų, tai suimtųjų teisė vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą).

Remiantis byloje pateiktais Asmens kortelių išrašų (b. l. 40-46, 83-85) bei Asmenų išvedimo iš kamerų kopijų (b. l. 47-52, 72-81) duomenimis, matoma, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo vedamas susitikti su artimaisiais ar giminėmis, be to, byloje nėra ir kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėją būtų lankę artimieji ar giminaičiai bei siekę jam perduoti buitinio poreikio ir (ar) tualeto reikmenų. Atsižvelgiant į nustatytuosius duomenis, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad Visagino PK areštinės pareigūnai nesudarė sąlygų pareiškėjui gauti artimųjų ar giminaičių perduodamus daiktus, tai reiškia, kad Visagino PK areštinės pareigūnai nepažeidė jų veiklos reglamentuojančių aktų aptariamo reikalavimo atžvilgiu.

Pareiškėjo teigimu, Visagino PK areštinėje neveikė dušas; nebuvo ventiliacijos, spintų drabužiams; pilna tarakonų, blusų ir utėlių; dėl drėgmės, šalčio, šviesos trūkumo pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklės, regėjimas.

Vadovaujantis Higienos normos 37:2009 60 punktu, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte. Vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punktas nustato areštinėje laikomų asmenų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį) nusiprausti po šiltu dušu (b. l. 99). Tai, jog ši teisė Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims ginčo laikotarpiu buvo užtikrinama, bei tai, jog į areštinę pristatyti asmenys privalo nusiprausti duše patvirtina Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 užfiksuoti patikrinimo duomenys (b. l. 91-93). Tuo tarpu pareiškėjo teisės nusiprausti duše įgyvendinimą ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje patvirtina Asmens kortelės išrašo bei Asmenų išvedimo iš kamerų žurnalo kopijų duomenys, iš kurių matoma, kad pareiškėjas buvo vedamas nusprausti: 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 12 d., 2015 m. vasario 7 d.2015 m. kovo 4 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2015 m. balandžio 22 d. (b. l. 40-52, 72-81, 83-85).

Įvertinus tai, kad į Visagino PK areštinę pristatyti asmenys privalo nusiprausti duše bei tai, jog tokia teisė vieną kartą į savaitę užtikrinama vadovaujantis Higienos normos 37:2009 60 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu ir Vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punktu, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje periodiškumą (pareiškėjas Visagino PK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas penkis kartus: vieną kartą – keturias dienas, tris kartus – po septynias dienas, bei vieną kartą – keturiolika parų), teismas sprendžia, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių nepatogumų, kurie būtų laikytini pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktuose reglamentuojami areštinės kamerų apšvietimui keliami reikalavimai numato, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, areštinių kamerų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 37:2009 23 punktas nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondincionavimo sistema. Policijos areštinių kamerų oro temperatūros, santykinės drėgmės ir judrumo reikalavimus nustato Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimai.

Atsakovės atstovo teigimu, Visagino PK areštinėje įrengti skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengtas vienas langas (langai pakeisti 2011 m.), dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai. Areštinėje įjungiama mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Šiuos duomenis patvirtina Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2014 m. spalio 28 d. atlikto patikrinimo metu nustatyti patikrinimo duomenys, kuriais remiantis areštinės kameros vėdinamos per langus bei įjungiant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą; apšvietimas liuminiscencinėmis lempomis (2014 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13PT-71). Be to, tiek 2013 m. rugpjūčio 30 d. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus Nr. 13PT-58, tiek ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus patikrinimo akte Nr. 13PT-60, atliekant Visagino PK kamerų Nr. 1, Nr. 8 ir Nr. 10 patikrinimą, nustatyta, kad oro temperatūra, drėgmė, oro judėjimo greitis ir natūrali apšvieta atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (b. l. 88-90, 94-96).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl drėgmės, šalčio ir šviesos trūkumo, teismas pažymi, kad pareiškėjas pareikšdamas minėtuosius nusiskundimus, nenurodė, kuriose kamerose ir kokiu konkrečiu laikotarpiu pareiškėjo tiesė į sveikatai saugią aplinką buvo pažeista. Be to, pareikšdamas šiuos nusiskundimus, pareiškėjas nepateikė jokių juos patvirtinančių įrodymų. Šiuo aspektu teismas pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje bylojeNr. A822-81/2014). Ir tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo reikšmingas faktines aplinkybes, teismas gali išnagrinėti ir įvertinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje bylojeNr. A756-2072/2013). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, neišsamūs ir nedetalizuoti, todėl teismas, įvertinęs byloje surinktus, šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančius duomenis, pareiškėjo reikalavimus atmeta kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Visagino PK areštinėje buvo gausu parazitų, nebuvo spintų drabužiams, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Areštinių veiklos taisyklių 81 punktą, kameroje įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė, tuo tarpu Higienos normos HN 37:2009 53 punktas numato, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją).

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Visagino PK areštinėje ant sienų pakabintos kabyklos, ant kurių kabinami drabužiai; dezinsekcijos darbai atliekami pagal poreikį. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2014 m. birželio 20 d. ir 2015 m. balandžio 2 d. Visagino PK areštinėje buvo atlikti dezinsekcijos darbai, surašyti Dezinsekcijos darbų atlikimo aktai (b. l. 86-87). Įvertinus nustatytuosius duomenis, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamų reikalavimų vertinimo aspektu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo nepilnavertis, šaltas.

Atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, Visagino PK areštinėje maistas yra tiekiamas vadovaujantis Utenos AVPK ir UAB „„(duomenys neskelbtini)“ pasirašyta maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartimi. Pagal šios sutarties nuostatas, paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti minėtoje sutartyje nustatytus reikalavimas atitinkantį maistą. Utenos AVPK taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė skundų dėl netinkamo maitinimo.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas; maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Atitinkamą nuostatą įtvirtina Areštinių veiklos taisyklių 59 punktas, kuriame nustatyta, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Minėtųjų taisyklių 66 punktas numato, kad karštas maistas turi būti išduodamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką. Asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai. Taip pat akcentuotina, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (Areštinių veiklos taisyklių 60 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (ginčui aktuali 2011 kovo 8 d. įsakymo Nr. V-87 ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija) reglamentuoja maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad maitinimo paslaugos Visagino PK areštinėje yra teikiamos pagal Utenos AVPK ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. rugsėjo 12 d. sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-1933 (b. l. 53-57). Pagal šios sutarties 6 punktą, paslaugos teikiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu ir kitais galiojančiais su maisto ruošimu, transportavimu, pateikimu susijusiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo išsakyto reikalavimo, pažymi, kad pareiškėjas jo nedetalizavo ir nepaaiškino, kada konkrečiai pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą Visagino PK areštinėje nebuvo užtikrina, kaip konkrečiai pasireiškė šios pareiškėjo teisės neužtikrinimas ir kokią žalą, pareiškėjo teigimu, galimai neteisėti Visagino PK areštinės pareigūnų veiksmai, sukėlė pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai laikytini nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat siejo su Visagino PK areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimu, teigė, kad tualetas nebuvo atitvertas nuo bendro patalpos ploto, vanduo tualete nenusileisdavo, nebuvo įmanoma nusiplauti rankų.

Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Visagino PK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas sienele, kurios aukštis 140 cm, plotis 105 cm, 2011 m. areštinėje įrengti nauji antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Šiuos Utenos AVPK nurodytus duomenis iš esmės patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos apie Visagino PK areštinės kamerose Nr. 10, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6, Nr. 8 esančių sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 58-59, 64-71). Iš fotonuotraukų matoma, kad Visagino PK areštinėje sanitarinis mazgas yra atitvertas pakankamai aukšta sienele, sanitariniai įrenginiai sudaryti iš vientiso komplekto (unitazo, praustuvės ir lentynėlės).

Nustatytieji duomenys patvirtina, kad Visagino PK areštinėje esantis sanitarinio mazgo įrengimas, sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atskiriant 140 cm aukščio ir 105 cm pločio sienele, atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Higienos norma HN 37:2009, nei kitas teisės aktas ginčo laikotarpiu nenumatė, kad be Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyto reikalavimo sanitarinį mazgą atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, sanitarinis mazgas papildomai turi būti atskirtas durimis ar kitokio pobūdžio pertvara. Be to, teisės aktai nenustatė ir konkrečių reikalavimų sanitarinio įrenginio konstrukcijai, todėl teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje buvusi sanitarinio mazgo ir sanitarinio įrenginio konstrukcija negali būti vertinama kaip neužtikrinanti pareiškėjo teisės pasinaudoti unitazu ar praustuve. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių detalių paaiškinimų, kad tokios konstrukcijos sanitarinis įrenginys nesudarė galimybių pasinaudoti unitazu ar praustuve, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, asmenų laikymas perpildytose kamerose prilygo kankinimui, prieštaravo Konstitucijos 18, 21 ir 29 straipsniams bei Konvencijos 3 straipsniui.

Teismas pažymi, kad Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, 21 straipsnio 3 dalis nustato draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, tuo tarpu Konstitucijos 29 straipsnis nustato asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus principą (1 dalis) bei draudimą riboti žmogaus teises ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr.44558/98).

Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į byloje nustatytas aplinkybes, tai kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai (iš viso 23 dienas iš 50 dienų) buvo kalinamas kamerose, kurioje vienam asmeniui teko nuo 1,8 kv. m. iki 4,2 kv. m., teismas sprendžia, kad nenustačius kitų Visagino PK areštinės neteisėtų veiksmų, pareiškėjo kalinimo sąlygos (jų visuma bei kumuliatyvus jų poveikis asmeniui) nagrinėjamu atveju nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismosprendimunėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d.sprendimąbylojeMeilus prieš Lietuvą,53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13straipsnio 1 dalis,20straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d.sprendimąadministracinėje bylojeNr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d.nutartįadministracinėje bylojeNr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d.nutartįadministracinėje bylojeNr. A756-143/2012ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje sąlygomis (teisės būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis kaip 5 kv. m., neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m., iš viso buvo pažeista 23 dienas: 3 dienas pareiškėjui teko 1,8 kv. m. kameros ploto, 11 dienų pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 2,4 kv. m. iki 2,52 kv. m., 6 dienas pareiškėjui teko 3,15 kv. m. kameros ploto ir 3 dienas – 4,2 kv. m.), bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundų ir prašymų Visagino PK areštinės administracijai nereiškė, todėl įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 293,00 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktais, 132 straipsnio1dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia

pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjui V. V. (V. V.), a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 293,00 eurų (du šimtus devyniasdešimt tris eurus, 0 euro centų) neturtinei žalai, patirtai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato areštinėje nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė