Vilniaus apygardos teismo nutartis

Procesinių sprendimų klasifikatorius 21.1., 42.5., 42.6.,45.6., 121. (S)

2008 m. rugsėjo 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, bendraturčių dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovui B. M. (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja VĮ Registrų centras),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių kilusį ginčą dėl buto nuosavybės ir ieškinio senaties institutą. Dėl to priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas B. M. buvo įstojęs į Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą „Statybininkas“ tam, kad jis ir jo šeima apsirūpintų gyvenamuoju plotu. Atsakovas iš savo asmeninių lėšų sumokėjo pirmąjį įnašą – 2955 rublius. Po to kita pajaus dalis -1046,14 Lt buvo įmokėta iš bendrų atsakovo ir jo sutuoktinės (ieškovės) lėšų. Taigi šalių butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo statomas iš kooperatyvo narių suvisuomenintų lėšų, t. y. butą statė ne valstybė ir butas nebuvo valstybės nuosavybė, kaip kad tai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatavo kooperatinės nuosavybės teise (Butų kodekso, galiojusio iki 1998-07-01, 112 str. 7 d.). Šalių santuoka nutraukta 1988-08-04. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1988-09-13 sprendimu buvo padalytas santuokoje įgytas turtas (b. l. 7-12). Iš šio sprendimo matyti, kad tarp šalių buvo padalytas pajus, sumokėtas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovei paskirta didesnė buto patalpa -17,47 kv. m, o atsakovui paskirta mažesnė patalpa - 12,50 kv. m. Pajus tarp šalių padalytas, atsižvelgiant į šalims paskirtų kambarių plotus, t. y. ieškovei paskirta didesnė dalis, įpareigojant ją atsakovui kompensuoti pinigais tą dalį, kuri viršija jos dalį kaupimo pajuje. Iš ieškovės atsakovui buvo priteista 1538,39 rublių kompensacija už atsakovo įmokėtą pajų. Ieškovė teismo sprendimu buvo įpareigota įstoti į kooperatyvo narius ir buvo nuodyta, kad sprendimas, jog ieškovė įstotų į kooperatyvo narius, kooperatyvui yra privalomas. Pagal šį teismo sprendimą ieškovė įgijo teisę naudotis kooperatine gyvenamąja patalpa. Ieškovė nurodė, kad teismo priteistą kompensaciją atsakovui ji sumokėjo. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys tame bute gyveno, ieškovė nuolat naudojosi jai teismo paskirtu kambariu iki 1998 m. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovei buvo trukdoma naudotis teismo jai priteista patalpa, kad ji buvo keldinama iš buto, reikalaujama, kad ji mokėtų nuomos mokestį, nors pagal bylos duomenis Nekilnojamojo turto registre nuo 1995-01-04 buto savininku buvo įregistruotas atsakovas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 40, išduotos 1994-11-23, pagrindu. Iš šios pažymos matyti, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas 1994-11-23 nurodė, jog atsakovas yra ginčo buto savininkas ir kad kreditas už butą padengtas 1990 m. N. Vilnios Žemės ūkio banke, kad buto pradinė vertė yra 83 Lt (b. l. 53). Pažymoje nėra nurodytas sumokėto pajaus dydis, kada ir kas sumokėjo visą pajų. Pagal bylos duomenis butas buvo statomas ne vien tik iš kredito. Kaip jau buvo minėta, 1988-09-13 teismo sprendimu nustatyta, kad pajų už butą mokėjo ne tik atsakovas, bet ir ieškovė.

Ieškovė ieškiniu ginčijo Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 40, išduotą 1994-11-23. Nagrinėjant šį ieškovės ieškinio reikalavimą ir reikalavimą dėl nuosavybės teisės į dalį buto pripažinimo turėjo būti taikomas 1990-10-16 įstatymas „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“. Šio įstatymo 1 str. numato, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Taip pat tokia nuostata buvo įtvirtinta ir Butų kodekso 117 str. 3 d. Nustatant kokias teises į ginčo butą įgijo šalys iki santuokos nutraukimo ir po santuokos nutraukimo, būtina buvo remtis Butų kodekso normomis, reglamentuojančiomis Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų organizavimą, veiklą ir nustatančiomis pagrindines kooperatyvo narių ir jų šeimos narių teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, vadovavosi materialinėmis teisės normomis, kurios visiškai nereglamentuoja tarp bylos šalių kilusio ginčo, t. y. Butų privatizavimo įstatymu, Aukščiausios Tarybos 1990-12-14 nutarimu „Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“ ir kt. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, visiškai nesiaiškino aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kokio dydžio pajus turėjo būti sumokėtas už ginčo butą, kokią pajaus dalį už butą sumokėjo ieškovė, kokią atsakovas, ar pagrįstai Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas 1990-10-16 įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 str. ir Butų kodekso 117 str. 3 d. pagrindu išdavė pažymą, kad tik atsakovas yra buto savininkas, t. y. kad atsakovas yra asmuo, kuris išmokėjo visą pajų. Byloje nenustatyta, kada ir kokiu pagrindu atsakovas kompensavo ieškovei jos sumokėtą pajaus dalį ir kompensaciją, nurodytas 1988-09-13 teismo sprendime. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė kooperatyvo buhalterės D. N. išduotą pažymą, kad ieškovė nuo 1984 m. už butą yra įmokėjusi 2360,49 rublių, likutinė vertė 2039,69 rublių (b. l. 69). Pažymoje yra prierašas, kad 2039,69 rubliai yra sumokėti 1991-12-10. Byloje buvo apklausta S. P. , kuri nurodė, kad ji 2005 m. dirbo buhaltere, ją išrinko gyvenamojo namo butų savininkai ir kad ji rašė ieškovei pažymą, remdamasi „namų knyga“(b. l. 95-96). S. P. nurodė, kad knygoje yra įrašyta, kiek ir kas mokėjo pajaus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su pajaus sumokėjimu, visiškai nesiaiškino, kokių dokumentų pagrindu Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas išdavė ieškovės ginčijamą pažymą, kur yra kooperatyvo dokumentai, susiję su kooperatyvo narių sumokėtais pajais, t. y. ar tie dokumentai buvo pateikti Vilniaus rajono savivaldybei ar gyvenamąjį namą` administruojančiai įmonei, ar į archyvą. Ieškovės reikalavimas dėl pažymos pripažinimo negaliojančia yra nukreiptas kooperatyvui, tačiau byloje visiškai neišsiaiškinta, ar šis kooperatyvas yra likviduotas ar reorganizuotas, t.y. ar jo teises ir pareigas yra perėmęs kitas asmuo, kuris turėtų atsakyti pagal ieškovės reikalavimą dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, ar šiam asmeniui yra perduoti dokumentai, susiję su kooperatyvo veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2007 metais buvo išduodamos pažymos kooperatyvo vardu (civilinės bylos Nr. 2-2789-67/2007 20 l.), kurias pasirašydavo kooperatyvo pirmininkas ir buhalterė. Pagal bylos duomenis negalima nustatyti, dėl kokių priežasčių kooperatyvas neįtrauktas į bylos nagrinėjimą.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Netenkintinas ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl ieškinio patenkinimo, nes byloje būtina aiškintis ir nustatyti teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, šalims sudarant galimybę teikti papildomus įrodymus. Pagal esančius įrodymus byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ji praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie tai, jog atsakovas yra vienintelis buto savininkas sužinojo 1994 metų gruodžio mėn. (vėliausiai iki 1996-02-29). Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad negali padaryti objektyvios išvados, jog ieškovė nežinojo, kad 1994-1996 metais atsakovas įregistravo ginčo butą savo vardu, nurodė, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ji praleido ieškinio senaties terminą.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, pripažintini pagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino ginčyti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 40, išduotą 1994-11-23, ir kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 1995-01-04 buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į butą, ir reikalauti, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į buto dalį. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė apie Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 40, išduotą 1994-11-23, ir kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 1995-01-04 buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į butą, turėjo sužinoti tuo metu, kai 1999 m. kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas 1999-06-11 surašė išvadą, kurioje nurodė, kad netenkinamas ieškovės prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį tuo pagrindu, kad Nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotas butas ir teisės į jį (b. l. 86). Byloje buvo pateiktas ieškovės 1999-05-10 prašymas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialui, kad būtų atlikti jai priklausančio (naudojamo) buto kadastro darbai, paskaičiuotos buto dalys. Šiame prašyme taip pat nurodyta, jog ieškovė patvirtino, kad kadastro matavimų byloje esantys duomenys atitinka statinių būklę, užfiksuotą 1994-12-19 statinių kadastro matavimų byloje (b. l. 95). Iš šio ieškovės pateikto prašymo matyti, kad ieškovei nebuvo žinoma apie tai, jog 1995-01-04 butas nuosavybės teise įregistruotas atsakovo vardu, kad jai nepriklauso jokia buto dalis, kad jos teisė į buto dalį yra ginčijama. Ieškovė nurodė, kad 1999 m. norėjo savo buto dalį padovanoti dukrai (b. l. 92). Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, ieškovė Vilniaus rajono apylinkės teismo 1988-09-13 sprendimo pagrindu įgijo teisę naudotis gyvenamąja patalpa, nes butas buvo padalytas, ieškovė buvo įmokėjusi pajaus dalį ir po teismo sprendimo ji nuolat naudojosi jai paskirtomis patalpomis, jose gyveno. Ieškovė nurodė, kad ji bute gyveno iki 1998 m. rudens (b. l. 92). Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovei buvo trukdoma naudotis teismo jai priteista patalpa, kad ji buvo keldinama iš buto, reikalaujama, kad ji mokėtų nuomos mokestį, ginčijama jos teisė į butą po to, kai buto savininku buvo įregistruotas atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pasinaudojo teise privatizuoti ginčo butą ir ieškovė tam neprieštaravo, tačiau ginčo butas nebuvo privatizuojamas, nes kaip jau buvo minėta, ginčo butas buvo kooperatinis ir jo įsigijimą nuosavybėn reglamentavo ne Butų privatizavimo įstatymas. Tai, kad atsiskaitymo knygelė buvo pildoma atsakovo vardu, kad 1996-02-29 sutartis su UAB „Vilniaus vandenys“ sudaryta atsakovo vardu, neįrodo, jog ieškovė žinojo apie Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 40, išduotą 1994-11-23, kurios pagrindu nuosavybę į butą įgijo tik atsakovas ir buvo paneigta jos teisė į butą, nors ji yra sumokėjusi dalį pajaus ir butas 1988-09-13 sprendimu buvo padalytas. Pažymėtina, kad 1988-09-13 teismo sprendime yra nurodyta, jog kooperatinis butas yra padalijamas, ji išmokėjo teismo priteistą pajų atsakovui, todėl akivaizdu, kad ieškovė galėjo suprasti, jog dalis buto jai priklauso nuosavybės teise, ir kad minėtuose dokumentuose nurodyti įrašai apie tai, jog buto savininkas yra atsakovas, nepaneigia jos nuosavybės teisės į butą.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovė apie ginčijamą pažymą, jos sukeltas teisines pasekmes, kurios pažeidžia jos teises, sužinojo 1999 m. gegužės – birželio mėn., todėl 1964 m. CK 84 str. 1 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1999 m. gegužės – birželio mėn. 2001-07-01 įsigaliojusio 2000 m. CK 1.125 str. 1 d. numato dešimties metų ieškinio senaties terminą. Pagal 2000-07-18 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. šioje byloje turi būti taikomas 2000 m. CK 1.125 str. 1 d. numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, nes įsigaliojus 2000 m. CK 2001-07-01 nebuvo pasibaigęs trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas 1964 m. CK 84 str. 1 d. Ieškovė, 2007-09-21 kreipdamasi į teismą su ieškiniu, 2000 m. CK 1.125 str. 1 d. numatyto ieškinio senaties termino nepraleido.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.