Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams V. S., R. M., V. Š., N. V. N., S. M., V. B., S. I. M., E. M., pareiškėjų atstovui Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui V. K., atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S., D. K., atstovaujamų Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko V. K. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai 2016-06-16 pateikė teismui patikslintą skundą ( I t., b.l. 145-151), kuriuo palaikė ankstesniuose skunduose išdėstytus argumentus, papildomai nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – Grąžinimo įstatymas) nustatyta patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka, kadangi pagal nurodytą reglamentavimą pareiškėjams grąžintina darbo užmokesčio dalis yra žymiai mažesnė už sumažintą darbo užmokesčio dalį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai atsisako reikalavimo priteisti visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėto darbo užmokesčio ir Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuoto grąžintino darbo užmokesčio skirtumą: E. J. - 240,15 Eur, V. S. – 2669,92 Eur, R. M. – 3145,40 Eur, G. A. – 1187,19 Eur, A. K. – 1913,30 Eur, J. B. – 1923,22 Eur, V. Š. – 1167,95 Eur, N. V. N. – 1155,55 Eur, L. G. – 2207,69 Eur, L. G. – 2065,95 Eur, S. M. – 1787,43 Eur, V. B. – 2477,56 Eur, S. I. M. – 3050,99 Eur, D. S. – 1674,61 Eur, E. M. – 1864,58 Eur, B. J. – 1728,70 Eur, R. S. – 2832,78 Eur, D. K. – 1241,37 Eur ( I t., b.l. 145-151, II t., b.l. 2).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjai 2016-06-16 pateiktame teismui patikslintame skunde pirmu reikalavimu prašo priimti atsisakymą nuo reikalavimų dalies, kuri grąžinama pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, t.y. atsisakoma dalis reikalavimų (grąžinama pagal įstatymą) E. J. – 0,00 Eur, V. S. – 2416,00 Eur, R. M. – 4387,95 Eur, G. A. – 52,35 Eur, A. K. – 1193,03 Eur, J. B. – 901,58 Eur, V. Š. – 2124,75 Eur, N. V. N. – 39,83 Eur, L. G. – - Eur, L. G. – 1454,83 Eur, S. M. – 87,22 Eur, V. B. – 1832,63 Eur, S. I. M.– 5668,54 Eur, D. S. – 169,71 Eur, E. M. – 165,57 Eur, B. J. – 100,20 Eur, R. S. – 3596,01 Eur, D. K. – 50,01 Eur ( I t., b.l. 149-150).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjų skundas dėl aukščiau paminėtų reikalavimų teismo nebuvo priimtas, todėl pareiškėjams nėra pagrindo atsisakyti šių reikalavimų, o teismui priimti pareiškėjų 2016-06-16 pateiktame teismui patikslintame skunde pirmu reikalavimu išreikštą prašymą priimti atsisakymą nuo reikalavimų dalies, kuri grąžinama pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo priteisti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu neišmokėtą ir Grąžinimo įstatymo pagrindu nekompensuojamą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo VSDFV Kauno skyriaus darbuotojai, valstybės tarnautojai.

Seimui 2009-04-23 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnių nei 14 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams). Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, šį kartą – aukštesnių nei 10 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams), taip pat sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę, o Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams – už kvalifikacinę kategoriją. Šių teisės aktų pagrindu buvo ribojamas ir pareiškėjams priklausantis darbo užmokestis ( I t., b. l. 11-29, 115-133, 152-168).

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad minėtų 2009-04-23 ir 2009-07-17 Seimo priimtų teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime taip pat pakartojo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Kompensavimo mechanizmo parengimo terminas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime išaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu vienerių metų laikotarpiui pratęstas Įgyvendinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimo terminas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.

Sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016-02-15 sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, todėl galiojančiu Grąžinimo įstatymu įtvirtinus ginčo laikotarpiu sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos ir patenkinus pareiškėjų reikalavimus, priteisti didesnę pinigų sumą, nei priklausytų Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjų reikalavimai priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio ir Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuoto grąžintino darbo užmokesčio skirtumą atmestini.

Pareiškėjai prašo stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai, kad „kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 29 str. 1 d. nuostatai, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, 23 str. įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principams. Prašyme nurodė, kad Grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d. nurodyta patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka taikant nurodytą formulę prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. bei teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams ir neatitinka Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime suformuotai neproporcingo valstybės tarnautojų atlyginimo masto sampratai (I t., b. l. 169–174).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A29-602/2016; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Iš pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad pareiškėjai reiškia abejones dėl Grąžinimo įstatyme nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo (kompensacijų mokėjimo terminų, jų dydžių požiūriu) pagrįstumo, t.y. kad pagal Grąžinimo įstatyme numatytą mechanizmą ir mažinimo koeficientus, valstybės tarnautojams alga dar kartą sumažinama, nes įvedama formulė, pagal kurią skaičiuojamas mėnesio grąžintinas dydis už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010 - 2013 m. mėnesius – 0,955.

Pažymėtina, kad pareiškėjų skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatyme numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, t.y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų, susiujusių su Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ar kompensacijų dydžiai yra netinkami, ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje yra aktualus tuo pagrindu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytos kompensavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Pareiškėjai nepateikė ir konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jos praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S., D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.