Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-05-07 · Civilinė byla Nr. 2-425/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-07
Bylos Nr.
2-425/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Astmedas“, J. K.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilrasta“, "Vilrasta" „Astmedas"
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-425/2009Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės ,,Astmedas“ ir J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2357-553/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilrasta“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Astmedas“ ir J. K. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilrasta“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo UAB „Astmedas“, o neužtekus turto subsidariai iš J. K., priteisti 850 235,27 Lt skolą, 31 347,05 Lt palūkanų ir 311 186,11 Lt delspinigių, iš viso 1 192 768,43 Lt, 15,21 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė teismo, nepranešus atsakovams, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovų nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises bei lėšas, esančias kredito įstaigose, o nesant pakankamai turto pas atsakovus, areštuoti atsakovų turtą esantį pas trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, atsakovai vengia taikiai spręsti kilusį ginčą, o dalis atsakovui priklausančio turto jau yra areštuota kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies ir areštavo atsakovo UAB „Astmedas“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir trečiuosius asmenis bendrai 1 192 768,00 Lt sumai. Nesant ar nepakankant nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, teismas areštavo atsakovo pinigines lėšas, leido iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškovu pagal byloje pareikštą ieškinį. Nepakankant UAB „Astmedas“ turto ir piniginių lėšų, teismas nurodė areštuoti atsakovo J. K. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jų nepakankant – pinigines lėšas. Teismas nurodė, kad ieškovo pareikšto reikalavimo suma yra didelė ir vien ši aplinkybė duoda pagrindą spręsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl vengimo atsiskaityti su ieškovu leidžia teigti, jog yra grėsmė, kad atsakovai vengs įvykdyti būsimą, galimai ieškovui palankų, teismo sprendimą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškinys pareikštas CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytinos pagrindiniam skolininkui – UAB „Astmedas“ ir tik nepakankant pagrindinio skolininko turto teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, trūkstamo turto apimtimi, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos subsidiariam skolininkui atsakovui J. K.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai UAB „Astmedas“ ir J. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės ir ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Skunde išdėsto šiuos argumentus:

1. Teismas nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvų, rėmėsi tik ieškovo pateiktais duomenimis ir tuo pažeidė atsakovų teisėtus interesus.

2. Ieškovas nepagrįstai nurodė, jog atsakovai nereaguoja į priminimus ir pretenzijas. Ieškinyje nurodyta atsakovo skola ieškovui nesumokėta dėl svarbių aplinkybių, kurių ieškovas, klaidindamas teismą, sąmoningai nenurodė. Atsakovai neketina slėpti turto ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

3. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjo nepranešęs atsakovams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Vilrasta“ prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išlaikė abiejų šalių interesų pusiausvyrą, tinkamai laikėsi turtinių apribojimų taikymo eiliškumo. Motyvuodamas skundžiamą nutartį, teismas nurodė, kad pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra didelė pareikšto ieškinio suma. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių teiginius apie bendradarbiavimą su ieškovu. Įstatymų leidėjas suteikė teismui diskrecijos teisę pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovams ar jiems nepranešus. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė pagrįstus motyvus, kad ieškovo prašymas nagrinėjamas nepranešus atsakovams siekiant, kad tai nesukeltų trukdymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.

Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ir nesprendžia ieškinio pagrįstumo, o vertina kitas aplinkybes – grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių pažymėtina ir didelė reikalavimo suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-105/2006).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, jog tikėtina, kad nagrinėjamoje byloje didelė pareikšto ieškinio suma – 1 192 768,43 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Reikalavimo sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kartu su atskiruoju skundu atsakovai nepateikė jokių duomenų paneigiančių didelės ieškinio sumos, kaip aplinkybės padidinančios būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, prezumpciją.

Atskirajame skunde atsakovai nepagrįstai teigia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet susijusios su tam tikrų apribojimų atsakovams taikymu, tačiau atsakovai turi teisę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą, ieškinio reikalavimų užtikrinimui pateikti laidavimą, įkeisti turtą, taip pat prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas laikėsi turtinių apribojimų taikymo eiliškumo. Ieškinio ribose teismas pirmiausia areštavo UAB „Astmedas“ turtą, jo nesant pinigines lėšas, leido iš areštuotų lėšų mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius bei atsiskaityti su ieškovu. Tik nepakankant įmonės turto ir lėšų, teismas areštavo atsakovo J. K. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jų nepakankant – pinigines lėšas. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdas ir eiliškumas nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, teisingumo ir ekonomiškumo principų.

Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantai motyvuoja taip pat ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformuodamas atsakovų apie teismo posėdį. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą, ir išspręsti šį klausimą nepranešus atsakovams, kadangi, kaip jau minėta, ieškinio suma yra didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (LR CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas atsakovams priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime neįrodo šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas atsakovams apie laikinąsias apsaugos priemones galėjo pažeisti ar pažeidė jų procesines teises.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisDonatas ŠernasEgidijus Žironas