Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-09 · Administracinė byla Nr. I-575-279/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-09
Bylos Nr.
I-575-279/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00423-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
N. Ž.
Atsakovas
Panevėžio apskrities priešgaisrinei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-575-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00423-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 9d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Ž. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovei Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

bylos proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Bylos šalys prašė bylą nagrinėti joms (jų atstovams) nedalyvaujant.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Panevėžio apskrities PGV) priteisti 365,53 Eur (1 262,09 Lt) dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio apskrities PGV dirba nuo 1996 m. liepos 18 d. Pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriuo pripažinta, jog teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) (b. l. 2-3).

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime pripažino, kad vykdydama galiojančių teisės aktų nuostatas, kuriomis buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, pareiškėjui išmokėjo ne visą jam priklausantį darbo užmokestį: nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiginės algos koeficientas jam buvo sumažintas nuo 5,2 iki 5,17, nuo 2012 m rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – nuo 5,7 iki 5,64, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 365,53 Eur (1 262,09 Lt) (b. l. 13-14).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo Panevėžio apskrities PGV 2-osios komandos viršininko pareigas (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 11 kategorijos nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., A lygio 12 kategorijos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) (b. l. 8-10, 13, 15-17). Panevėžio apskrities PGV 2013 m. lapkričio 19 d. pažymos Nr. V4-1975 (b. l. 4-7) bei 2013 m. lapkričio 28 d. pažymos Nr. V4-2043 (b. l. 18-21) duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta jo prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, t. y. 365,53 Eur (1 262,09 Lt). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta dalis darbo užmokesčio pareiškėjui buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą (2009 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. XI-227), nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnių nei 14 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams). Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-363), nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, šį kartą – aukštesnių nei 10 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams), tarp jų ir 11 kategorijos – nuo 5,2 iki 5,17, 12 kategorijos – nuo 5,7 iki 5,64.

Pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas jau minėtame Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (4 punktas);

Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jo argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 1 ir 7 punktais, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, įtvirtintą Grąžinimo įstatyme. Tai reiškia, kad Panevėžio apskrities PGV, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, turi pareigą jo patirtus darbo užmokesčio praradimus kompensuoti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustačius, kad pareiškėjo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo N. Ž. skundą atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė