Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. G. atstovo advokato Gedimino Marcinkevičiaus (toliau – Advokatas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 23 d. nutarties, kuria buvo atmestas D. G. advokato skundas dėl vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2018 m. liepos 2 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti prokurorės 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme gautas D. G. advokato skundas, kuriuo prašoma panaikinti ikiteisminio tyrimo subjektų priimtus procesinius sprendimus - skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei prokurorų nutarimus ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje.Advokato nuomone, M. P. veiksmai apima arba nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje ir nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalyje sutaptį, arba nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Analizuodamas aukščiau minėtų nusikalstamų veikų sudėties požymius bei remdamasis tyčinės kaltės samprata, teigia, jog prokurorė 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu klaidingai traktavo BK normų taikymą ir tyčios nebuvimą M. P. veiksmuose, o aukštesnysis prokuroras bei apylinkės teismas ne tik šiuo aspektu, tačiau ir dėl nusikaltimų kvalifikacijos bei didelės žalos asmens teisėms padarymo, detaliau nepasisakė. Tvirtina, jog M. P. veiksmuose yra ir nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnyje požymių, kadangi nupjaudamas egles, jis buvo įsibrovęs į kaimynės namo teritoriją (nuo tvoros iki eglių – 280 cm). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ bei profesoriaus O. Fedosiuko teisėjams seminaro metu pateikta medžiaga, teigia, jog prokurorai sumaišė tyčios ir motyvo sąvoką, o apylinkės teismas dėl to vėl gi - nieko nepasisakė.Atsiliepimų į pateiktą skundą negauta.Skundas atmetamas. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su D. G. advokato skundu, prokurorės nutarimu nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu, taip pat skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir pateikta nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu nutrauktas pagrįstai. Tiek skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, tiek vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir prokurorės nutarimuose išdėstyti pagrįsti bei išsamūs pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo argumentai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.Nagrinėjamu atveju D. G. advokatas pirmiausia teigia, jog prokurorai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, pritardamas jų procesiniuose sprendimuose nurodytiems motyvams, neatsakė į pagrindinius advokato skundo argumentus bei neišsamiai ir neobjektyviai įvertino ikiteisminio tyrimo metu gautą medžiagą, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas sutikti negali. Atvirkščiai nei nurodo advokatas, iš ikiteisminio tyrimo subjektų priimtų procesinių sprendimų turinio, kuris apygardos teismo nebekartojamas, matyti, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo itin detaliai išanalizuota ir išsamiai aptarta, todėl tokie advokato skundo argumentai, tiek dėl prokurorės sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriam iš esmės pritarė ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atmesdamas advokato skundą tuo pačiu klausimu, tiek ir dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo, laikytini visiškai deklaratyviais. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog tiek skunduose prokurorams, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei apygardos teismui advokatas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus dėl, jo nuomone, neteisėtų M. P. veiksmų, kuriais jis galimai ne tik įsibrovė į kaimynės namo teritoriją, bet ir sunaikino medelius, padarydamas didelę žalą jos teisėms ir (ar) teisėtiems interesams – advokatas kelia M. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau, dar kartą įvertinus byloje esančius duomenis, visiškai pritartina ikiteisminio tyrimo institucijų subjektų pozicijai, jog šiuo atveju M. P. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje bei 294 straipsnio 1 dalyje, visų sudėties požymių, tačiau yra nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių. Skundą nagrinėjantis teismas, atsakydamas į advokato skundo argumentą, susijusį su M. P. tyčios klausimu (BK 294 straipsnio 1 dalis), dar kartą pažymi, jog inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Šiuo atveju M. P. kategoriškai parodė, jog jis, nupjaudamas bei nukirsdamas augalus, kurie ilgus metus buvo auginami pažeidžiant teisės aktuose nurodytas taisykles (per arti M. P. šeimos sklypo ribų), siekė apginti savo šeimos pažeistas teises ar teisėtus interesus, kitų siekių jis neturėjo. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. G. augalai jau kelerius metus buvo diskusijų objektas: M. P. paprašius, kai kurios tujos buvo trumpinamos su lyg tvora; po kelerių metų M. P. vėl paprašius sutrumpinti gerokai paaugusius medelius, kurie anuo kartu nebuvo sutrumpinti, jokių veiksmų imtasi nebuvo. Praėjus dar kuriam laikui, pamatė, jog tujos apgenėtos, tačiau kaimynui nieko nesakė (1 t., b. l. 96-97). Reiškia, D. G. neneigė, jog jos medeliai gali trukdyti kaimynui, tačiau būdų, kaip išspręsti susidariusią situaciją iš esmės neieškojo. Kita vertus, iš M. P. parodymų, kurie iš dalies atitinka ir D. G., matyti, jog kaimynai bandė tartis dėl medelių pjovimo, tačiau po to jų bendravimas nutrūko (1 t., b. l. 163-164). Šiuo aspektu aptartos aplinkybės bei paties M. P. parodymai iš tiesų rodo, jog jo veikoje nors ir nėra subjektyviosios pusės požymio – kaltės, pasireiškusios tiesiogine tyčia, tačiau akivaizdu, jog būdamas įsitikinęs, kad kaimynės, ne pagal teisės aktuose nurodytas taisykles, auginami augalai, pažeidžia būtent jo šeimos interesus (trukdo prasiskverbti šviesai, dengė jo namų langą, skleidė nemalonų kvapą) bei siekdamas atstatyti pažeistas savo teises, jis veikė netiesiogine tyčia, tačiau to nepakanka, jog būtų galima konstatuoti, jog padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje dėl žemiau išvardintų priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Teismų praktikoje pasisakoma, jog šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Taigi, keliant klausimą dėl M. P. veiksmuose didelės žalos požymio buvimo, visiškai sutiktina su apylinkės teismo pozicija, jog įvertinus byloje visus reikšmingus kriterijus žalai nustatyti, apie kuriuos jau detaliai pasisakyta minėtuose ankstesniuose procesiniuose sprendimuose, išvada, jog D. G. padaryta žala negali būti vertinama kaip didelė, todėl M. P. veiksmai visiškai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 518 straipsnį.Kitas advokato skundo argumentas, jog M. P., kirsdamas ir pjaudamas kaimynės medelius įsibrovė į jos teritoriją taip pat nėra laikomas pagrįstu. Nagrinėjamo klausimo kontekste visų pirma pažymėtina, jog nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnyje objektas yra ne kas kita, o asmens privataus gyvenimo neliečiamumas. Reiškia, M. P. veiksmai šiuo atveju tikslingai turėjo būti nukreipti pažeisti nukentėjusios privataus gyvenimo neliečiamumą – padaryti žalą jos privataus gyvenimo vertybėms, tačiau byloje esančių duomenų visetas tokius jo veiksmus, tikslus visiškai paneigia. Gauti duomenys patvirtina, kad M. P. pažeidė kitą įstatymų saugomą vertybę – valdymo tvarką. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą dėl M. P. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių buvimo, daryti priešingas išvadas, nei jau padarė prokurorai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, apygardos teismas neturi pagrindo.Įvertinus tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad prokurorai tinkamai įvertino ir išanalizavo ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų visumą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Skundžiamuose prokurorų nutarimuose yra išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys bei atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas nekartodamas ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų rezultatų ir tik pritardamas prokurorų argumentams, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, papildomai svarbu paminėti, kad tik prokuroras ir tik įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, privalo surašyti kaltinamąjį aktą bei jį su byla perduoti teismui, o kai, jo nuomone, tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti ( - ) straipsnyje numatyti pagrindai, ikiteisminį tyrimą turi nutraukti. Tai yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro kompetencija ir niekas, net aukštesnysis prokuroras, šiaip turintis teisę duoti prokurorui privalomus nurodytus, o juo labiau, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, negali nurodyti, kokį procesinį sprendimą byloje priimti (BPK 170 straipsnio 5 dalis ), o savo kompetencijos ribose, gali tik patikrinti prokuroro priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, skundą nagrinėjantis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus.Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad naikinti prokurorų nutarimus ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį advokato skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

D. G. atstovo advokato Gedimino Marcinkevičiaus skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.