- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-27
- Bylos Nr.
- eA-2171-968/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00131-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- M. A. A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. A. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21S44793 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 6K-2579 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Jis nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), tautybė – (duomenys neskelbtini), religija – (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje. Pareiškėjas nurodė, kad įkalbėtas brolio pradėti savarankišką verslą, išėjo iš darbo, ir (duomenys neskelbtini) įkūrė (duomenys neskelbtini). Tarp pareiškėjo ir buvusio darbdavio prasidėjo konkurencija. Praėjus keletui mėnesių, pas pareiškėją į ofisą netikėtai užsuko buvęs darbdavys ir įspėjo jį, kad jei šis nepasitrauks iš (duomenys neskelbtini) verslo, prieš jį bus panaudotas smurtas. Vėliau buvo pagrasinta dar - netiesiogiai. Nebematydamas perspektyvos toliau saugiai tęsti pradėtą verslą, atsižvelgdamas į plačius buvusio darbdavio ryšius (duomenys neskelbtini) srityje ir, suprasdamas, kad įspėjimai dėl galimo susidorojimo yra labai tikėtini, įvertinęs, be to, ir itin komplikuotą bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje (šalyje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, komplikuota kriminogeninė situacija), pareiškėjas nusprendė palikti kilmės šalį ir išvykti į Europą.
2.2. Pareiškėjas nesutiko, kad nėra pagrindo jam suteikti prieglobsčio pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos sąlygojamą grėsmę bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė jam (tyrimui) keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.
2.3. Pareiškėjas prašė teismo jam kylančios grėsmės lygį (laipsnį, tikėtinumą ir pan.) įvertinti individualiai, taikant „slankiojančią skalę“, o ne remiantis bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje. Pareiškėjo nuomone, jis priklausė rizikingo verslo atstovams, priskirtiniems padidintos rizikos asmenų grupei, nes atitinka įvardintai asmenų, priskirtinų padidintos rizikos asmenų kategorijai, požymius (tradicinis dalies visuomenės narių neigiamas požiūris į pirkimo-perpardavimo prekybininkus; didelė verslo rizika (ypač susijusio su (duomenys neskelbtini)operacijomis); vidaus karinio konflikto būsena šalyje, ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo įvertinti susidariusios situacijos ypatumus, kitaip tariant, tyrimo metu išsiaiškinti ir visas reikšmingas prieglobsčio prašytojo elgesiui teisingai ir išsamiai identifikuoti reikšmingus faktus bei aplinkybes (t. y. įvertinant ir prognozuojant potencialios grėsmės tikėtinumo laipsnį). Pareiškėjo nuomone, tokiais atvejais individuali grėsmė asmeniui yra preziumuojama (dėl jos akivaizdumo), ir todėl ji, natūralu, papildomai nebeįrodinėtina.
2.4. Be to, atsakovui yra gerai žinoma, jog tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vykta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Ši imperatyvi ir ginčijamo atsakovo Sprendimo panaikinimo motyvų kontekste nuostata yra itin svarbi.
2.5. Atsakovas padaręs išvadą, jog „įvertinus surinktą informaciją konstatuotina, kad asmuo nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme“, neišsamiai ištyrė susijusias su šiuo galimai įvykusiu faktu, aplinkybes, o nesant jokių, paneigiančių šį faktą įrodymų, atsakovas pasitenkino tik bendros situacijos kilmės valstybėje duomenimis, niekaip nepasisakydamas dėl aplinkybių (pareiškėjo gyvenamoji vieta ir galima darbinė (profesinė) veikla vykdytina vidinio karinio konflikto teritorijoje).
2.6. Atsakovas Sprendime nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, ir todėl vertintiną kaip nepagrįstą, išvadą, kad pareiškėjui nekyla grėsmė gyvybei ir/ar sveikatai, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Sprendimą.
2.7. Atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), t. y., kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, rėmėsi iš esmės EPPB ataskaita, tačiau nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės, iš tikrųjų, raginamos atsižvelgti į EPPB atliktos analizės pagrindu suformuluotas taisykles.
2.8. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (buvusio darbdavio grasinimai), nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Be to, pareiškėjo istorija apie tariamą privataus asmens grasinimą savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Visų pirma, tariamas grasintojas nėra valstybinis subjektas. Pažymėtina, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
3.2. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
3.3. Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl buvusio darbdavio grasinimų ir trukdymo vykdyti veiklą (duomenys neskelbtini) srityje. Tačiau pareiškėjo istorija apie privataus asmens grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Visų pirma, tariamas „grasinimas“ nėra sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas grasintojas (buvęs darbdavys) nėra valstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai, be to, remiantis pareiškėjo pasakojimu, tariamas giminaičio žudikas buvo nuteistas, todėl nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų susilaukti teisėsaugos pagalbos kilmės valstybėje.
3.4. Pareiškėjo pasakojimas apie grasinimus yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, tam tikros pasakojimo detalės keitėsi. Iš pradžių pareiškėjas pasakojo, jog buvo atėję žmonės ir jam grasino, nurodė, kad jei neuždarys savo verslo, tai jis turės daug problemų ir praras daug brangių dalykų. Apklausos metu pareiškėjas pasakojo apie neišmokėtą atlyginimą, nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl skolos ir buvęs darbdavys pagrasino daugiau nekelti temos dėl neišmokėto atlyginimo ir uždaryti savo įmonę. Pareiškėjas sustabdė savo veiklą (duomenys neskelbtini) srityje, veiklos nevykdo. Taip pat apklausos metu pareiškėjas paminėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra gyventi nesaugu, dėl ten esančių grupuočių, tokių kaip (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo istorija yra ne tik abstrakti, nenuosekli, bet taip pat nepaaiškina tariamo grasintojo motyvų toliau persekioti pareiškėją, jei įmonė yra uždaryta ir veiklos jis nevykdo. Dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą.
3.5. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Sprendime byloje Elgafaji ESTT nurodė, jog beatodairiškas smurtas konstatuojamas, kai smurtas pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą. Remiantis EPPB pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas atlikto tyrimo metu įvertino surinktą bei pareiškėjo pateiktą informaciją bei nenustatė, kad pareiškėjas galėtų būti priskiriamas kuriai nors iš padidintos rizikos grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su persekiojimo grėsme.
3.6. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo pagrįstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.
3.7. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo M. A. A. K. skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
5. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas, kartu su kitais asmenimis, 2021 m. liepos 31 d. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio užkartos pareigūnų ir pasipašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
5.2. Pateikdamas prieglobsčio prašymą pareiškėjas nurodė, kad yra iš (duomenys neskelbtini), iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad prieš darbdavio valią išėjo iš darbo ir atidarė savo (duomenys neskelbtini) kompaniją. Buvusiam darbdaviui tai nepatiko, jis bandė su pareiškėju konkuruoti. Pareiškėjas savo brolio (karininko) paprašė nueiti pasikalbėti, kad netrukdytų dirbti, tačiau buvęs darbdavys brolį sumušė. Pareiškėjas ir toliau vykdė veiklą, klientams siūlė konkurencingas kainas. Vieną dieną atėjęs į biurą pamatė, kad sunioktas jo turtas, buvęs darbdavys buvo nurodęs, jog pareiškėjas neužsiimtų šiuo verslu, nes turės daug problemų ir praradimų. Verslo partneris išvyko į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas į (duomenys neskelbtini), nes baiminosi grasintojo. Pareiškėjas bandė kilusį ginčą išspręsti taikiai, bet nepavyko, todėl teko uždaryti įmonę ir išvykti iš šalies.
5.3. 2021 m. lapkričio 24 d. Departamente vykusioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje (duomenys neskelbtini). Paklausęs brolio patarimo, išėjo iš daro ir atidarė savo (duomenys neskelbtini) įmonę. Tai nepatiko jo buvusiam darbdaviui, siūlė grįžti atgal į darbą, bet pareiškėjas nesutiko. Tuomet jis pradėjo su pareiškėju konkuruoti, prisidėjo konfliktas, trukdymas pareiškėjo veiklai. Kai išėjo iš darbo, darbdavys jam liko skolingas, nes nesumokėjo paskutinio atlyginimo ir kompensacijos. Brolis, prašomas pareiškėjo, nuėjo su juo pasikalbėti ir paprašyti pareiškėjui sumokėti atlyginimą, tačiau tarp jų įvyko konfliktas (muštynės). Pareiškėjas dėl skolos priteisimo kreipėsi į teismą, tačiau šalyje klesti korupciją, buvęs darbdavys įtakingas, turi daug pažinčių. Vieną dieną į biurą atėjo buvęs darbdavys ir pradėjo grasinti, kad jeigu ir toliau reikalaus skolos, bus blogai. Pareiškėjas ir jo draugas (verslo partneris) išsigando ir nusprendė išvykti iš šalies. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), grįžti baiminasi, nes buvęs darbdavys jam gali padaryti ką nors bloga. Teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko dar ir todėl, kad jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) nesaugu, yra daug ginkluotų grupuočių, žmonės sunkiai gyvena. Pats su ginkluotomis grupuotėmis susidūręs nebuvo, stengiasi nuo jų laikyti atokiau, nesikišti į politiką ir grupuočių veiklą.
Motyvuojamoji dalis
5.4. Pareiškėjas prieglobsčio prašymui pagrįsti pateikė nuomos sutarties ir šaukimo į teismo posėdį fotonuotraukas.
5.5. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos): 2) išsiųsti asmenį į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
5.6. Pareiškėjui apskundus Sprendimą ikiteismine tvarka, Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas netenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės valstybėje įvyko konfliktas su buvusiu darbdaviu, dėl kurio buvo priverstas uždaryti savo įmonę bei išvykti iš šalies. Antroji priežastis lėmusi jo išvykimą, - nesaugi padėtis kilmės valstybėje.
7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad asmeninio pobūdžio konfliktas savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjas per apklausą teigė, kad su problemomis kilmės valstybėje susidūrė, nes jo buvusiam darbdaviui nepatiko, kad pareiškėjas atidarė įmonę, kurios veiklos pobūdis analogiškas kaip ir jo ankstesnės darbovietės. Buvęs darbdavys jautė stiprią konkurenciją, siekė pakenkti pareiškėjo verslui. Vėliau, iš buvusio darbdavio patyrė grasinimus. Taigi, pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Teismas pažymėjo, kad pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog jo valstybėje plačiai paplitusi korupcija, o galimas persekiotojas yra įtakingas asmuo, tačiau iš apklausos transkripcijų matyti, jog dėl galimo grasinimo ir persekiojimo pareiškėjas į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nesikreipė, t. y. nesiekė pasinaudoti kilmės valstybėje prieinamomis teisinėmis priemonėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas dėl asmeninio pobūdžio konflikto yra prieštaringas. Prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas nurodė, kad konfliktas kilo dėl jo vykdomos veiklos (analogiškos įmonės atidarymo), tačiau per apklausą teigė, jog konfliktas įvyko dėl skolos, t. y. pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos, nes siekdamas atgauti skolą pareiškėjas kreipėsi į teismą. Taip pat nenuoseklus pareiškėjo pasakojimas dėl pareiškėjo patirtų grasinimų aplinkybių ir pobūdžio. Prieglobsčio prašyme pareiškėjas teigė, kad atėjęs į biurą rado jį suniokotą. Darbdavys buvo pasakęs, kad „nustočiau dirbti šiame versle, nes turėsiu problemų ir prarasiu daug brangių dalykų“. Tačiau apklausos metu teigė, jog buvęs darbdavys iš anksto nesusitaręs atvyko į biurą ir pradėjo grasinti, t. y. grasinimas buvo išsakytas tiesioginio kontakto metu. Anot teismo, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas prieštaringas ir neišsamus.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie plačiai paplitusią korupciją šalyje ir galimo grasintojo įtakingumą, keliantį sunkumų atgauti skolą (nesumokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją), nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas į bylą pateikė kilmės valstybės teismo šaukimą į posėdį, vyksiantį (duomenys neskelbtini), kuriame bus nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys atsakovui (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo kviečiamas dalyvauti teismo posėdyje arba atsiųsti į jį atstovą. Tuo atveju, jeigu į posėdį ieškovas (pareiškėjas) ir jo atstovas neatvyks, teismas priims spendimą už akių. Pareiškėjas duomenų apie šio proceso eigą ir priimtą teismo sprendimą nepateikė, nors pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus jis tuo metu ((duomenys neskelbtini)) dar buvo kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl teisinės pagalbos kilmės valstybėje neprieinamumo, atmeta kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis išvykęs iš kilmės valstybės, nes yra nesaugi situacija kilmės valstybėje ir jo gyvenamojoje ir veiklos vykdymo vietovėje, teismas pažymėjo, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismas akcentavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Departamentas, rinkdamas apie kilmės valstybėje esančią padėtį, vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Byloje nėra duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog jo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini). Remiantis byloje esančiais duomenimis šioje vietovėje pasitaiko pavienių incidentų, tačiau padėtis šiame regione yra tokia, kad (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl kylančios grėsmės prezumpcijos, grindžiamos situacija (duomenys neskelbtini), teismo atmesti kaip nepagrįsti. Nors pagal surinktą informaciją (duomenys neskelbtini), tačiau iš pareiškėjo pasakojime nurodytų aplinkybių matyti, jog tai jam nesutrukdė nei susirasti darbo (pareiškėjo teigimu (duomenys neskelbtini) jis dirbo), nei (duomenys neskelbtini) pradėti verslą. Be to, kaip pagrindinę priežastį, nulėmusią pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės, pareiškėjas nurodė būtent asmeninį konfliktą su buvusiu darbdaviu, o ne saugumo situaciją šalyje. Taip pat nurodė, jog su ginkluotomis grupuotėmis nebuvo susidūręs, jokių grasinimų iš jų nesulaukė.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jis turėtų būti priskirtas padidintos rizikos asmenų kategorijai, kurie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, t. y. praplėsti EPPB gaires, nes pareiškėjas yra rizikingo verslo atstovas, kilmės valstybėje vyrauja neigiamas visuomenės požiūris į verslininkus. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas galimai keletą mėnesių vykdė verslą, iš kurio pasitraukė dėl asmeninio pobūdžio konflikto su privačiu asmeniu, nesudaro pagrindo jo priskirti asmenų, galinčių susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, grupei. Byloje nėra jokių duomenų, jog verslu užsiimantys asmenys pareiškėjo kilmės valstybėje ir veiklos vykdymo vietoje būtų persekiojami ir jiems, esant poreikiui, kilmės valstybės teisėsaugos institucijos negalėtų užtikrinti veiksmingos apsaugos. Byloje taip pat nėra jokių duomenų dėl priešiškai nusistačiusios visuomenės. Priešingai, iš pareiškėjo papasakotų aplinkybių matyti, jog verslas jam sekėsi gerai, dėl konkurencingų paslaugų kainų turėjo daug klientų, o konfliktas įvyko su vienu privačiu asmeniu, kurių tikslių priežasčių pareiškėjas negalėjo įvardinti (vienu atveju pareiškėjas teigia, jog konfliktas kilo dėl konkurencijos su buvusiu darbdaviu, kitu atveju – dėl skolos (neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tuo susijusių išmokų)).
12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų siaurinęs Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies normų taikymo sritį ir/ar apsunkinęs prieglobsčio prašytojo situacijos vertinimą.
13. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną, su grupe asmenų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, prašymo leisti savanoriškai išvykti į kilmės valstybę nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
14. Įvertinęs teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau darytina išvada, kad atsižvelgiant į Tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir/ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
15. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki 2 metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento¹ 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsižvelgiant į padarytas išvadas, teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino aptartus laikotarpius iki 2 metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįsta.
III.
17. Pareiškėjas M. A. A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori ir turi būti tiesiogiai išklausytas.
18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
18.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.
18.2. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.
18.3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos sąlygojamą grėsmę bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė jam (tyrimui) keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.
18.4. Pareiškėjas primygtinai prašo, kad jam kilusios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas, ar pan.) būtų nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje, bet konkrečiai vadovaujantis ESTT išaiškinimu byloje Elgafaji, t. y., kad kylančios grėsmės individualumas būtų vertinamas, taikant vadinamąją ,,slankiojančią skalę“.
18.5. Atsakovas nekritiškai įvertino tai, koks pavojus yra dėl vidaus karinio konflikto (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į smurto mastą (duomenys neskelbtini), be to, ir į tai, kad susidarius apibūdintai situacijai, nemaža dalis visuomenės apimama nerimo, netikrumo dėl rytdienos, o tai, savo ruožtu, sąlygoja atskirų asmenų agresyvumą, nepakantumą kitokiam nei jų požiūriui į daugelį visuomenėje kilusių problemų (aktualijų), taip pat ir į tarpasmeninius santykius (pvz., kilusius tarp asmenų dėl verslo veiklos nutraukimo, siekiant panaikinti konkurenciją, ir kt.).
18.6. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės egzistavimo tikimybės. Prieglobsčio prašytojo prašymas racionaliau išsprendžiamas, būtent, teisingai pritaikius jo asmens statusui identifikuoti ESTT nustatytus grėsmės individualumo kriterijus (pvz., konstatavus faktą, jog pareiškėjas priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, o įvertinus, be to, dar ir tai, kad (duomenys neskelbtini) yra susidariusi vidaus karinio konflikto situacija), o taip pat atsakovo Sprendime pateiktą kriminogeninės situacijos (duomenys neskelbtini) apibūdinimą, todėl turėtų būti padaryta išvada, jog pareiškėjui kilusi galimo susidorojimo su juo baimė yra labai tikėtina. Akivaizdu, kad tokiais atvejais individuali grėsmė asmeniui yra preziumuojama (dėl jos akivaizdumo), ir todėl ji, natūralu, papildomai nebeįrodinėtina.
18.7. Be to, atsakovui yra gerai žinoma, jog tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vykta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Ši imperatyvi ir ginčijamo atsakovo Sprendimo panaikinimo motyvų kontekste nuostata yra itin svarbi.
18.8. Atsakovas padaręs išvadą, jog „įvertinus surinktą informaciją konstatuotina, kad asmuo nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme“, neišsamiai ištyrė susijusias su šiuo galimai įvykusiu faktu, aplinkybes, o nesant jokių, paneigiančių šį faktą įrodymų, atsakovas pasitenkino tik bendros situacijos kilmės valstybėje duomenimis, niekaip nepasisakydamas dėl aplinkybių (pareiškėjo gyvenamoji vieta ir galima darbinė (profesinė) veikla vykdytina vidinio karinio konflikto teritorijoje).
18.9. Atsakovas Sprendime nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, ir todėl vertintiną kaip nepagrįstą, išvadą, kad pareiškėjui nekyla grėsmė gyvybei ir/ar sveikatai, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Sprendimą.
18.10. Atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), t. y., kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, rėmėsi iš esmės EPPB ataskaita. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės, iš tikrųjų, raginamos atsižvelgti į EPPB atliktos analizės pagrindu suformuluotas taisykles.
18.11. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo:
19.1. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl buvusio darbdavio grasinimų ir trukdymo vykdyti veiklą (duomenys neskelbtini) srityje. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo istorija apie privataus asmens grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Visų pirma, tariamas „grasinimas“ nėra sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas grasintojas (buvęs darbdavys) nėra valstybinis subjektas.
19.2. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (buvęs darbdavys) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).
19.3. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie grasinimus yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, nepaaiškina tariamo grasintojo motyvų toliau persekioti pareiškėją, jei įmonė yra uždaryta ir veiklos jis nevykdo, tam tikros pasakojimo detalės keitėsi. Dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą.
19.4. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.
19.5. Remiantis EŽTT sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą, t. y. jei galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Atsakovo vertinimu, kilmės šalies informacija tokio pavojaus nepatvirtina, o pareiškėjas taip pat nepateikė konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
19.6. Departamentas, įvertinęs pareiškėjui gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo (duomenys neskelbtini) smurto lygio jo kilmės valstybėje. Be to, įvertinus pareiškėjo pateiktą bei surinktą kilmės valstybės informaciją buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, ankstesnis pavadinimas EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.
19.7. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Tyrimo metu buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant ESPA informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos kilmės šalies informacinio tinklo, Jungtinių Tautų organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Pareiškėjas nepateikė naujesnės informacijos ar duomenų, paneigiančių Departamento išvadas. Vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
19.8. Departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą).
19.9. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo M. A. A. K. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią grėsmę bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė jam (tyrimui) keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų, grėsmės lygio neįvertino pagal individualias pareiškėjo savybes, nepriskyrė pareiškėjo padidintos rizikos asmenų grupei, neįvertino, kad šalyje vyksta vidinis kartinis konfliktas, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus.
25. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
28. Primintina, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.
29. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
31. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
32. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
33. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju
34. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus skunde pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjas jokių naujų argumentų ar įrodymų apeliaciniame skunde nenurodė.
35. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus duotus apklausų metu, atsakovo surinktą kilmės šalies informaciją, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė yra dėl asmeninio pobūdžio konflikto (dėl buvusio darbdavio nesumokėto atlyginimo arba dėl konkuravimo su buvusiu darbdaviu), kuris savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas dėl asmeninio pobūdžio konflikto yra prieštaringas ir neišsamus, todėl savaime neįrodo tarptautinės apsaugos poreikio. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pasakojimo nenuoseklumo bei neišsamumo ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, taip pat niekaip nepaaiškino šių pasakojimo trūkumų.
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytas persekiojimo vykdytojas yra darbdavys, kuris nėra valstybinis subjektas pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį bei 87 straipsnio 2 dalį, todėl neatitinka vienos iš sąlygų, būtinų tarptautinei apsaugai suteikti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo argumentai dėl teisinės pagalbos neprieinamumo yra atmestini, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie plačiai paplitusią korupciją šalyje ir galimo grasintojo įtakingumą, keliantį sunkumų atgauti skolą (nesumokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją), nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas į bylą pateikė kilmės valstybės teismo šaukimą į posėdį, vyksiantį (duomenys neskelbtini), kuriame bus nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys atsakovui (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo kviečiamas dalyvauti teismo posėdyje arba atsiųsti į jį atstovą. Tuo atveju, jeigu į posėdį ieškovas (pareiškėjas) ir jo atstovas neatvyks, teismas priims spendimą už akių. Pareiškėjas duomenų apie šio proceso eigą ir priimtą teismo sprendimą nepateikė, iš pareiškėjo pasakojimo galima daryti išvadą, kad pareiškėjas teisminį procesą nutraukė galbūt išsigandęs darbdavio grasinimų, nors pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus jis tuo metu (duomenys neskelbtini) dar buvo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo baimė, kad teisinė pagalba jam nebus suteikta yra hipotetinė ir pagrįsta subjektyviu aplinkybių vertinimu.
37. Įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Departamentas neatsižvelgė, jog pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų kategorijai (vykdo verslą vidinio karinio konflikto veiksmų teritorijoje). Visų pirma akcentuotina, kad pareiškėjo pasakojimas turėjo esminių trūkumų (aplinkybių prieštaravimai, pasakojimo abstraktumas bei nenuoseklumas), todėl jis savaime neįrodė pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Kita vertus, iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas, atsižvelgęs į EPPB nurodytus padidintos rizikos asmenų profilius, nenustatė, kad pareiškėjo nurodytos asmeninės savybės būtų priskirtinos minėtiems profiliams. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad vien tai, jog pareiškėjas galbūt keletą mėnesių vykdė verslą, iš kurio pasitraukė dėl asmeninio pobūdžio konflikto su privačiu asmeniu, nesudaro pagrindo jo priskirti asmenų, galinčių susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, grupei. Byloje nėra jokių duomenų, jog verslu užsiimantys asmenys pareiškėjo kilmės valstybėje ir veiklos vykdymo vietoje būtų persekiojami ir jiems, esant poreikiui, kilmės valstybės teisėsaugos institucijos negalėtų užtikrinti veiksmingos apsaugos, taip pat duomenų dėl tokios veiklos priešiškai nusistačiusios visuomenės. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo papasakotų aplinkybių matyti priešingai, jog verslas pareiškėjui sekėsi gerai, dėl konkurencingų paslaugų kainų turėjo daug klientų, o konfliktas įvyko su vienu privačiu asmeniu.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentą, jog pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko, nes joje yra nesaugu, ir motyvuotai jį atmetė. Bendro pobūdžio teiginiai dėl nesaugumo šalyje esant vidiniam kariniam konfliktui vertintini tarptautinės apsaugos taikymo dėl (duomenys neskelbtini) smurto aspektu (Įstatymo 87 str. 1 d. 3 p.), kadangi kitos tarptautinės apsaugos sąlygos yra susijusios su individualiu pobūdžio persekiojimu. Tai, kad šalyje vyksta vidinis karinis konfliktas byloje ginčo nėra. Tačiau tarptautinė apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu suteikiama tik tuomet, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą, kad vien buvimas šalyje kelia grėsmę asmens sveikatai ir gyvybei. Kilmės šalies informacija, kuri paremta (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaita, patvirtina, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą.
39. Apibendrindama teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus surinktus duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovas būtų siaurinęs Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies normų taikymo sritį ir/ar apsunkinęs prieglobsčio prašytojo situacijos vertinimą. Pareiškėjo pasakojimas bei kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. A. A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.