Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant ieškovo atstovui Vyteniui Pupšiui, atsakovei R. M., atsakovų advokatui Aivarui Aleksiejevui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams S. B. ir R. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, be to, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas S. B., atstovaujamas R. M., 2007-08-08 sudarė su ieškovu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovo bendrovėje apdraudė lengvąjį automobilį FORD MONDEO, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) (b.l. 5-10). 2007-08-12 įvykusio autoįvykio metu buvo apgadintas UAB „Įrengimas“ priklausantis automobilis Honda valst.reg.Nr (duomenys neskelbtini) autoįvykio kaltininke pripažinta atsakovė R. M., vairavusi atsakovui S. B. priklausantį automobilį FORD MONDEO (b.l. 17). Autoįvykio metu galiojo minėta 2007-08-08 draudimo sutartis (b.l. 9-10). Ieškovas 2007-12-06 sumokėjo 14756,69 Lt draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui (b.l. 11).

Pagal LR CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje ginčas kilo dėl sutarties aiškinimo, t.y. dėl to, ar aukščiau minėtos draudimo sutarties sudarymo metu draudikas buvo informuotas ir žinojo, jog draudžiamą transporto priemonę ketina vairuoti asmuo iki 25 metų. Aiškinant sutartį turi būti vadovaujamasi protingumo principu, t.y. sutarčiai turi būti suteikta tokia prasmė, kokią ją tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys (LR CK 6.193 str. 1 d.). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktikoje, esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų ar sąvokų reikšmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis LR CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais ir ją aiškinti taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtais kriterijais, nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog R. M. draudimo sutarties metu pateiktas vairuotojo pažymėjimas buvo pakankamas pagrindas daryti išvadai, jog ji buvo draudžiamos transporto priemonės valdytoja ir turėjo tikslą vairuoti draudžiamą transporto priemonę. Nei atsakovai, nei ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie derybų eigą dėl draudimo sutarties sudarymo, ar atsakovė buvo informavusi ieškovą apie ketinimą pačiai vairuoti draudžiamą transporto priemonę. Ieškovas nurodo, kad draudimo įmoka buvo paskaičiuota, įvertinus tai, kad asmenys iki 25 metų nevairuos draudžiamos transporto priemonės. Esant šalių priešingiems paaiškinimams ir nesant galimybės pagal bylos duomenis nustatyti minėtų aplinkybių, vadovautinasi tarp šalių sudarytos sutarties sąlygomis ir laikytina, kad šalys sutarė dėl esamo sutarties turinio, t.y. su 1.5.2.5 p. numatytu vairuotojo amžiaus ribojimu. Atsakovė sutartį pasirašė, t.y. atsakovo vardu išreiškė sutikimą ir valią dėl sudarytos sutarties turinio. Atsakovė sutarties egzempliorių gavo, tai paneigiančių įrodymų nėra. Atsakovė ir atsakovas, kaip vidutiniškai apdairūs ir atidūs asmenys, turėjo galimybę ir pareigą perskaityti sutarties sąlygas, ir nustatę, kad pasirašė ne tokio turinio sutartį, kokio pageidavo, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutartį. Duomenų, kad atsakovai po sutarties sudarymo būtų ėmęsi tokios iniciatyvos, byloje nėra. Tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis surašyta viename lape iš abiejų pusių, sutarties 1.5.2.5 p. įrašytas tuo pačiu šriftu, kaip ir kitos sutarties sąlygos, minėta sąlyga yra pirmajame puslapyje, matomoje vietoje. Ši sutarties 1.5.2.5 punkto numatyta sąlyga yra aiški ir nekelia abejonių, todėl nėra teisinio pagrindo ją laikyti siurprizine. Atsakovas ir atsakovė privalėjo žinoti šią šalių sulygtą sąlygą ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (LR CK 6.38 str.). Atsakovas gi perdavė automobilį 25 metų neturinčiam asmeniui, tuo pažeisdamas sutarties sąlygas.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas kaip automobilio savininkas perdavė automobilį vairuoti atsakovei R. M., kuriai autoįvykio metu buvo 21 metai. Kadangi draudimo sutartis buvo sudaryta S. B. vardu, o sutarties 1.5.2.5 punkte buvo nurodyta, jog transporto priemonės nevairuos jaunesnis nei 25 m. amžiaus asmuo, preziumuojama, jog minėto reikalavimo pažeidimas yra transporto priemonės perdavimo vairuoti faktas asmeniui, jaunesniam nei 25 m., t.y. atsakovei R. M.. Todėl minėtu atveju ieškovas žalos atlyginimo privalėjo reikalauti iš to asmens, kuris pažeidė numatytą pareigą, t.y. transporto priemonės savininko. Draudimo sutartis sukelia teisines pasekmes ją sudariusioms šalims, t.y. draudikui ir transporto priemonės savininkui, todėl apie rizikos padidėjimą turėjo pranešti atsakovas S. B.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas S. B., kaip transporto priemonės savininkas, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiųjų asmenų tyčios ar didelio neatsargumo (LR CK 6.270 str. 1 d.). Ši civilinė atsakomybė yra be kaltės, nes automobilio savininkas negali gintis savo kaltės nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas didesnio pavojaus šaltinio valdymas, kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sudarytos sutarties vykdymas. Šia prasme atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui, dėl minėto autoįvykio atsirado civilinė atsakomybė ir atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas leido naudotis didesnio pavojaus šaltiniu (jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone) kitam jaunesniam nei 25 metų asmeniui eismo įvykio metu, todėl yra priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, nes atsakovas be ieškovo sutikimo žymiai padidino ieškovo prisiimtą riziką ir toks sutarties pažeidimas lėmė žalą ieškovui. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nes atsakovas neįrodė, kad jo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybė pasibaigė dėl valdymo praradimo (LR CK 6.270 straipsnio 3 dalis), kad didesnio pavojaus šaltinio valdymas prarastas dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovas nepagrįstai prašo žalą priteisti iš atsakovės R. M. solidariai su atsakovu S.Baranausku. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovo ieškinį atsakovės R. M. atžvilgiu. Tačiau atsakovas S. B. pažeidė su ieškovu sudarytos draudimo sutarties sąlygas, todėl jis turi atlyginti ieškovui padarytą žalą (LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai išaiškino tarp šalių sudarytą draudimo sutartį, netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, dėl ko neteisingai išsprendė bylą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (LR CPK 185 str., 329 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovas prašė priteisti 7378,34 Lt nuostolių, kas sudaro 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiam asmeniui. LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. ir draudimo sutarties metu galiojusių LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr.795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokėjimo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 57 p. numatė, jog grąžinamos draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, o pagal 56.2 p. ieškovas gali reikalauti grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas automobilį perdavė valdyti asmeniui, kuriam įvykio dieną buvo 21 metai (b.l. 17). Įvykio kaltininkė turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, pastaroji eismo įvykio protokole nurodė, jog eismo įvykis įvyko dėl jos kaltės. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių automobilio remonto išlaidų dydį (LR CPK 178 str.). Tokiu atveju darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje protinga ir pakankamo dydžio grąžintina ieškovui suma – 3689,17 Lt, t.y. ne maksimali 50 procentų, o 25 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos suma.

Atsižvelgiant į patenkintą ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo dalį, jam iš atsakovo priteistina 110,68 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 110,68 Lt už apeliacinį skundą, iš viso 221,36 Lt (LR CPK 93 str. 2 d., 4 d.). Iš ieškovo ir atsakovo priteistina po 11,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Atsižvelgiant į atmestą ieškinio ir apeliacinio skundo dalį, atsakovui S. B. iš ieškovo priteistina 350 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų pirmos instancijos teisme ir 300 Lt minėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti. Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo S. B. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3689,17 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus 17 ct) nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3689,17 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008-10-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 221,35 Lt (du šimtus dvidešimt vieną litą 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui S. B. iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) litų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo S. B. po 11,75 Lt (vienuolika litų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Likusioje dalyje ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.