Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI1-922-426/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11009-2017-0 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 55.1.3

2020 m. birželio 10 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Vilniaus pataisos namų dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 260,34 Eur turtinės ir 4 450 Eur neturtinės žalos, iš atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančių Vilniaus pataisos namų – 1 213,74 Eur turtinės ir 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas aiškina, kad nuo 2014 m. kovo 10 d. 9.40 val. iki 2014 m. balandžio 7 d. 20 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) padalinių Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – Vilniaus RPK ir policija) Areštinės ir konvojaus skyriaus (toliau – AKS, konvojus arba areštinė) darbuotojai R. S., J. K. (Kravčionok) ir nenustatyti konvojaus bei areštinės darbuotojai ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, kalinimo įstaiga) darbuotojai (šioje byloje valstybės valdžios instituciją atstovauja atsakovo – Lukiškių TI-K teisių perėmėjas Vilniaus pataisos namai) pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus ir nežmoniškus veiksmus, dėl kurių jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą.

Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 17 d. atvesdinimą Vilniaus AVPK AKS pareigūnai vykdė netinkamai. Žinodami, kad jis bus Šeškinės poliklinikoje, 2014 m. kovo 14 d., atvesdinimui atvyko prie jo gyvenamojo namo, o 2014 m. kovo 17 d., žinodami, kad pareiškėjas namie, neprivažiavo prie jo namo vartų, nesignalizavo, o teismui perdavė ydingus pranešimus apie negalėjimo atvesdinti priežastis. Prokurorė, 2014 m. kovo 14 d. ir 17 d. teismo posėdžiuose, remdamasi ydingais pareigūnų pranešimais, pareikalavo suimti pareiškėją už slapstymąsi nuo teismo. Teisėjas 2014 kovo 17 d. priėmė nutartį skirti suėmimą.

Skunde nurodo, kad nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2014 m. kovo 24 d., vykdydami teisėjo 2014 m. kovo 17 d. nutartį, Vilniaus RPK darbuotojai be teisėto pagrindo padarė poveikį Šeškinės poliklinikos administracijai ir gydytojams, 2014 m. kovo 19 d. pareikalavo raštu paaiškinti jo ligos ir sveikatos būklės ypatumus. 2014 m. kovo 24 d. prieš pareiškėjo vizitą davė nurodymus poliklinikos administracijai, apklausė gydytojus apie jo ligą ir sveikatos būklę. Be pagrįsto būtinumo policijos darbuotojai R. S. ir J. K. 2014 m. kovo 24 d. 10.20 val. pareiškėją suėmė poliklinikos patalpose. Pareigūnai tą dieną nuo 10.20 val. iki 12.03 val. dėl ištikusio ūmaus hipertenzijos priepuolio atsisakė iškviesti medicinos pagalbą. Matydami sunkią pareiškėjo būklę, jį filmavo, tačiau pagalbos nesuteikė, neinformavo apie paskirtą gynėją ir teisę reikalauti su ja susitikti.

Pareiškėjas skundžiasi, kad nuo 2014 m. kovo 24 d. 12.23 val. iki 13.10 val. areštinėje nebuvo tinkamai ištirta jo sveikatos būklė, nesuteikta būtina medicinos pagalba, nesudarytos sąlygos poilsiui ir gydymuisi, nepateiktos vidaus tvarkos taisyklės.

Pareiškėjas aiškina, kad 2014 m. kovo 24 d. 13.25 val. iki 16.45 val., taip pat nuo 13.25 val. iki 14.25 val. jis buvo laikomas perpildytoje, tamsioje ir nevėdinamoje teismo trumpalaikio sulaikymo patalpoje (bokse), nesuteikta būtina medicinos pagalba. Dėl tų ištiko hipertenzinis priepuolis, prarado sąmonę. Buvo laikomas užrakintose teismo patalpose (teisėjo kabinete ir pereinamajame teismo posėdžių sekretorių kabinete). Nuo 2014 m. kovo 24 d. 14.25 val. iki 14.40 val. apklausą pareiškėjas įvardyja kaip kankinimą, dalyvaujant nenustatytiems konvojaus pareigūnams.

Nuo 2014 m. kovo 24 d. 17.15 val. iki 2014 m. kovo 25 d. 9.25 val. areštinėje pareiškėjui nebuvo suteikta būtina medicinos pagalba, nesudarytos sąlygos poilsiui ir gydymuisi.

Skunde nurodo, jog nuo 2014 m. kovo 25 d. 9.40 val. iki 2014 m. kovo 26 d. 13.30 val. Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai ištirta pareiškėjo sveikatos būklė, nepateiktos vidaus tvarkos taisyklės, nesudarytos sąlygos pareikšti skundus ir prašymus, neaprūpintas būtinais vaistai ir medicinos pagalba, nesudarytos sąlygos poilsiui, pasivaikščiojimui gryname ore ir gydymuisi. Dėl netinkamo maisto ir ligos pareiškėjas badavo kameroje Nr. 125, kurioje buvo šalta, drėgna, nešvaru, triukšminga ir dvokė fekalijomis.

Pasak pareiškėjo, nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 168, nebuvo pateiktos vidaus tvarkos taisyklės, nesudarytos sąlygos pareikšti skundus ir prašymus, nesuteikti būtini vaistai ir medicinos pagalba, gydančių Šeškinės poliklinikos gydytojų apžiūros ir konsultacijos, nesudarytos sąlygos poilsiui, pasivaikščiojimui gryname ore, gydymuisi, bendravimui, todėl paskelbė neterminuotą bado streiką. Dėl intensyvaus teismo posėdžių grafiko sukeltų fizinių ir psichinių perkrovų bei stresų, dažno vežiojimo į teismą ir atgal, iki 2,5 val. laikymo „boksuose‘, poilsio stokos, ligos, netinkamos medicinos priežiūros bei badavimo pareiškėjas nuolatos prarasdavo sąmonę, tačiau kalėjimo darbuotojai į tai nereagavo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje Nr. 168 nebuvo tinkamo vėdinimo, dvokė fekalijomis, buvo drėgna ir veisėsi pelėsis. Kameroje buvo laikomi keturi asmenys, trūko gyvenamosios vietos, nesudarytos sąlygos bylos dokumentų skaitymui, rengimui, kurie padėtų išlaisvinanti iš kalėjimo. 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjo sveikatos būklė buvo žymiai blogesnė, nei prieš sulaikymą ir įkalinimą 2014 m. kovo 7 d.

Skunde nurodo, kad 2014 m. balandžio 7 d. teisėjas, žinodamas apie numatomą Vilniaus apygardos teismo nutarties teismo salėje skelbimą, neleido konvojui vežti pareiškėjo išklausyti nutarties paskelbimą. Posėdį iš teismo salės perkėlė į užrakintą teisėjo kabinetą.

Pareiškėjas taip pat aiškina, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. kovo 17 d. ir 2014 m. kovo 24 d. nutartis panaikino aukštesnysis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi. Teisingumo ministerija pareiškėjui pasiūlė neturtinės žalos atlyginimą – 400 Eur, tačiau kitų reikšmingų aplinkybių nenagrinėjo. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 27 d. su skundu kreipėsi į Seimo kontrolieriaus įstaigą. Ši institucija 2015 m. sausio 12 d. pažymoje pripažino, jog policijos ir Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, tačiau, pareiškėjo nuomone, tyrimas nebuvo išsamus. Skunde pažymi, kad dėl nurodytų neteisėtų veiksmų ir patirto nežmoniško elgesio patyrė daug ilgalaikių ir itin intensyvių pergyvenimų, nusivylimą, baimę dėl sveikatos ir gyvybės, nepasitikėjimą ir nusivylimą valstybės sveikatos priežiūros užtikrinimu, bejėgiškumu prieš represinių įstaigų savivalę. Aiškina, kad buvo nusilpo imunitetas, paūmėjo hipertoninė liga, išaugo gydymosi išlaidos, prarado profesinę ir tarnybinę reputaciją bei darbą, buvo priverstas samdyti privatų advokatą.

Pareiškėjas pažymi, kad iki 2009 m. gegužės 2 – 3 d. įvykių, paskutinės 2001 m. vasario 27 d. gydytojų apžiūros metu sveikatos duomenys buvo geri, tačiau nuo 2011 m. birželio 8 d. iki birželio 21 d. teismo psichiatrijos ir psichologijos stacionarinio tyrimo metu teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertai dėl 2009 m. gegužės 2–3 d. patirtos traumos ir stresų diagnozavo ilgalaikę ligą – organinį asmenybės sutrikimą.

Pareiškėjas nurodo, jog 2014 m. kovo 6 d. jam atlikta operacija, dėl jos atsirado šalutinis poveikis – sutriko virškinimas, pasireiškė ponarkozinė depresija, hipertenzinės krizės kildavo dėl menkiausių dirgiklių. Pareiškėjui buvo skirtas 2 mėnesių ambulatorinis gydymas, ribojamas fizinis krūvis. Teismą apie atliktą operaciją ir nedarbingumą informavo elektroninu laišku. Teisėjui nutartimi skyrus atvesdinimą į teismą, pareiškėjas nurodė, kad atvesdinimas yra nepagrįstas, nes jis negali vaikščioti, sėdėti, gulėjo lovoje. Iš chirurgo gavo specialią medicininę pažymą (toliau – speciali pažyma), ją nusiuntė teismui. Teismui 2014 m. kovo 15 d. siuntė skundą dėl nepagrįsto atvesdinimo, nurodė artėjančio vizito pas chirurgą datą. Policija 2014 m. kovo 17 d. prie jo kiemo vartų atvažiavusi nebuvo, dėl atvesdinimo neskambino. 2014 m. kovo 24 d. turėjo kreiptis ir į šeimos gydytoją dėl specialios pažymos gavimo, nes dėl operacijoje panaudotos narkozės ir jos metu patirto šoko, svaigo galva, pasireiškė nuovargis, padidintas jautrumas dirgikliams, virškinimo sutrikimai, hipertenzinės krizės.

Pareiškėjas aiškina, kad 2014 m. kovo 7 d. jis neatvyko į teismo posėdį, todėl teismas priėmė nutartį, kurioje nurodė neteisingus jo ir jo sūnaus kontaktinius telefono numerius. Tvirtina, kad teisėjas ir prokurorė iš jo siųsto elektroninio laiško žinojo, kad numatytą dieną vyks pas chirurgą ir namuose nebus. Policija 2014 m. kovo 17 d. pareiškėjo namuose nerado ir konstatavo, jog vartai buvo užrakinti, o nutartyje nurodyti telefonai atjungti. Įvertinus tai, kad policija atsisakė pateikti Seimo Kontrolieriui įrodymus, paneigiančius aplinkybes, kad nesurinko įvažiavimo į vidinę sodų bendrijos „Kaštonas“ teritoriją vartų kodo ir į bendrijos teritoriją nebuvo įvažiavusi, nebuvo privažiavusi prie pareiškėjo kiemo vartų, nepranešė apie atvykimą. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo neigti, jog policija netinkamai veikė ir teismui pateikė klaidinančią informaciją, kad jis nerastas.

Pareiškėjas nurodo, jog 2014 m. kovo 17 d. teisme gauti iš ligoninės medicininiai duomenys apie 2014 m. kovo 6 d. jam atliktą operaciją. Teismas tos dienos posėdyje paskelbė nutartis dėl kriminalinės paieškos ir ekspertizių ir neviešai priėmė nutartis – atlikti kratą ir skirti suėmimą.

Skunde pareiškėjas nurodo, jog Šeškinės poliklinikos direktorius policijai 2014 m. kovo 20 d. pateikė raštą, kad nuo 2014 m. kovo 15 d. pooperacinė eiga netrukdo jam atvykti į teismo posėdžius. Poliklinika atsisakė pateikti įrodymus, paneigiančius, kad pastarajame rašte nebuvo atsižvelgta į hipertenzijos priepuolius, kilusius dėl spinalinės narkozės. Raštas nebuvo suderintas su šeimos gydytoja ar gydytojų komisija. Pareiškėjas tvirtina, kad prokurorė ir policija iš poliklinikos rašto, taip pat iš jo 2014 m. kovo 15 d. skundo žinojo, kad 2014 m. kovo 24 d. 10 val. pareiškėjas vyks pas chirurgą. Pareiškėjo nuomone, policija galėjo jį suimti pakeliui į polikliniką ar iš jos išėjus, tačiau to nepadarė. Aiškina, kad policija 2014 m. kovo 24 d. susitarė su šios gydymo įstaigos direktoriumi dėl suėmimo vizito pas chirurgą metu, neteisėtai apklausė gydžiusį chirurgą. Tokiais policijos veiksmais, pasak pareiškėjo, buvo prarastas jo medicininių duomenų konfidencialumas, prarastas jo ir Šeškinės poliklinikos gydytojų tarpusavio pasitikėjimas, paskleista žinia, pakenkusi jo asmeninei, profesinei ir tarnybinei reputacijai. Pareiškėjas mano, kad nėra pagrindo paneigti, jog policija padarė poveikį poliklinikos administracijai ir chirurgui, kad jam neišduotų objektyvią sveikatos būklę atitinkanti specialioji pažyma, taip pat padarė neturtinę žalą. Prieš kreipiantis dėl specialiosios pažymos į šeimos gydytoją, policija 10.20 val. pareiškėją suėmė prie chirurgo kabineto.

Pareiškėjas teigia, jog suėmimo metu patyrė stiprų hipertenzijos priepuolį, prašė kviesti GMP, visa tai filmavo. Policijos pareigūnai R. S. ir J. K. matė pablogėjusią jo savijautą, girdėjo prašymą kviesti GMP, tačiau jį ignoravo.

Seimo Kontrolierius įpareigojo policiją pateikti vaizdo įrašus, tačiau pateikė tik du vaizdo įrašus, darytus 2014 m. kovo 24 d. nuo 11.01 val. iki 11.17 val. (kuris neatkuriamas, M2U01656.MPG) ir nuo 12.03 val. iki 12.23 val. (M2U01657.MPG). Vaizdo įrašai nuo 10.20 val. iki 11.01 val., kur nufilmuotas suėmimas prie chirurgo kabineto, išvedimas į lauką, sodinimas į policijos automobilį, vežimas į Vilniaus RPK ir pristatymas į policijos budėtojų tarnybos patalpas, nebuvo pateikti. Sutuoktinei 2014 m. kovo 27 d. laišku iš kalėjimo ir Seimo Kontrolieriui pranešdamas apie įvykių aplinkybes, pareiškėjas nežinojo, kad dalis filmuotos medžiagos negali būti atkurta, todėl mano, kad nėra pagrindo paneigti, jog jo laiške ir skunde nurodyti faktai buvo, o pareigūnai Seimo Kontrolieriui teikė ne visus ir suklastotus arba sugadintus vaizdo įrašus, slėpė neteisėtus veiksmus.

Pareiškėją pristatę į Vilniaus RKK budėtojų tarnybos patalpas, pareigūnai R. S. ir J. K. vėl nekvietė gydytojo, neinformavo apie skirtą advokatę ir teisę reikalauti su ja susitikti. Seimo Kontrolieriui policija pateikė ne visą policijos komisariato patalpose filmuotą medžiagą – nėra laikotarpio nuo 11.17 val. iki 12.03 val., kai pareiškėjas ilsėjosi bokse. Seimo Kontrolieriui pranešdamas apie įvykių aplinkybes, pareiškėjas negalėjo žinoti, kad vaizdo įraše matysis tik puodelis, todėl teigia, jog nėra protingo pagrindo paneigti, kad jo nurodytos aplinkybės buvo, o pareigūnai slėpė neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 24 d. pristatytas į policijos areštinę neturėjo galimybės skųstis dėl sveikatos būklės. Atliekant kūno apžiūrą, reikalavo nuo operuotos vietos (pilvo) nuimti tvarstį, pareigūnai matė žaizdas po operacijos. Policijos rašte Seimo Kontrolieriui įrašyta, kad pareiškėją apžiūrėjo slaugytoja A. B.. Pareiškėjas tvirtina, kad moteris jo apžiūroje nedalyvavo, tai įrodančių dokumentų policija nepateikė. Tai, kad apžiūros aktą jis pasirašė, pareiškėjo nuomone, savaime nereiškia, kad jo sveikata buvo gera. Pareiškėjas mano, jog nėra pagrindo paneigti, kad operacijos vieta ir pilvas buvo skausmingi, buvo aukštas kraujospūdis.

Areštinės vidaus tvarkos taisyklės nebuvo pateiktos, informacinio stendo taip pat nebuvo. Prašymams ir pretenzijoms objektyviai nebuvo skirtas laikas, nes nuo 12.50 val. iki 13.00 val. buvo skiriama patalynė, kamera, gultas ir higienos priemonės, o nuo 13.10 val. pareiškėjas išvežtas su konvojumi į teismą. Teigia, kad policija nuslėpė nuo Seimo Kontrolieriaus, kad jis objektyviai neturėjo laiko pietauti, prašyti medikamentų ar gydymo ir neapklausė kartu vienoje kameroje laikytų suimtųjų.

Pareiškėjas teigia, jog areštinėje neturėjo poilsio, nes buvo išvežtas į teismą. Teismo posėdyje teisėjas, sekretorė, prokurorė, advokatė ir policijos konvojaus pareigūnai matė hipertenzijos priepuolio sukeltą sunkią būklę, tačiau nekvietė GMP ir nesirūpino kitokia pagalba. Posėdis vyko teisėjo kabinete, į kurį vedanti patalpa buvo užrakinama. Pareiškėjas aiškina, kad nuo fizinių ir psichinių perkrovų jam buvo sukelta fizinė ir psichinė perkrova, nebuvo duodami būtiniausi vaistai, vanduo, nesuteikiama kita pagalba, tuo metu vyko apklausa. Teisėjo ir prokurorės elgesys sukėlė baimę dėl jo paties gyvybės ir bejėgiškumą prieš savivalę, dar labiau pagilino sunkią būklę. Pareiškėjas nesuvokė užduodamų klausimų, negalėjo į juos atsakyti, todėl neturėjo galimybės nurodyti teismui priežastis, trukdančias atimti jo laisvę, po to, kai jis buvo sulaikytas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nepateikė kokybiško posėdžio metu įrašyto garso įrašo, jo neįkėlė į LITEKO sistemą.

Pasibaigus teismo posėdžiui dėl suėmimo, teisėjas, nepaisydamas pareiškėjo sveikatos būklės, skyrė tolesnį posėdį, kuris taip pat vyko užrakintame kabinete, tačiau pareiškėjui pareikalavus viešo posėdžio, jis buvo perkeltas į salę. Per pertrauką leido nueiti į tualetą, atsigerti vandens. Vėliau buvo nuvestas į sulaikymo patalpą (boksą), pagulėjo, pailsėjo, praėjo hipertenzijos priepuolis.

Pareiškėją sugrąžinus į areštinę, jis kreipėsi į prižiūrėtoją dėl galvos skausmo. Buvo informuotas, jog medikas jau nedirba. Visą naktį kentė galvos skausmus. Valgyti atsisakė dėl skausmų pilve ir jo pūtimo. Aiškina, kad nebuvo į ką kreiptis dėl vaistų ir rašymo priemonių, kad galėtų surašyti skundą teismui. 2014 m. kovo 25 d. ryte buvo išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – TI-K). Mano, kad policija nuslėpė nuo Seimo Kontrolieriaus, kad pareiškėjas neturėjo į ką kreiptis su skundais ar prašymais, neapklausė ir kartu kameroje buvusių suimtųjų.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas karantino kameroje Nr. 125, kurioje buvo nešvaru, triukšminga, drėgna, šalta ir dvokė fekalijomis, sėdėti ir gulėti teko ant plikų gultų, prie atviro lango, rizikavo peršalti. Kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, informacija apie vidaus tvarką nebuvo pateikta. Nežinojo, kur ir į ką kreiptis dėl vaistų, rašymo priemonių ir popieriaus. Pildant dokumentus, atliekant apžiūras, patikrinimus, medikams paaiškino, kad yra nedarbingas, gydosi po operacijos, reikalingi vaistai. Gydytojai viską užsirašė, fiksavo aukštą kraujospūdį, paaiškino, kad dėl vaistų kreipsis į Šeškinės polikliniką. Kalėjimo psichologė apklausos metu suteikė popierių ir rašiklį ir pasiūlė rašyti skundą. Dėl nesugijusios žaizdos pilve ir antisanitarinių sąlygų pareiškėjas tęsė badavimą, tačiau pietų metu ragavo kompoto, nuo kurio, pasak jo, atsirado šalutinis poveikis – ėmė pūsti pilvą, plėšė žaizdą, skaudėjo. Pareiškėjas toliau badavo, gėrė vandenį iš vandentiekio. Naktį dėl šalčio, pilvo ir galvos skausmų, ryškaus naktinio apšvietimo, triukšmo, drėgmės, aitraus fekalijų kvapo negalėjo užmigti. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 27 valandas. Administracija žinojo, kad jis ligonis, tačiau pasivaikščioti kovo 25 d. ir 26 d. nevedė.

Pareiškėjas pažymi, kad kovo 26 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 168, kurioje ant sienų ir lubų buvo pelėsių, tvanku, trūko gryno oro. 8,5 kv. m ploto kameroje gyveno keturi asmenys, vaikščioti galėjo tik vienas asmuo, kiti tuo metu turėjo būti ant lovų. Miegoti trukdė ir stresą kėlė kitų kalinių knarkimas, visą naktį įjungta šviesa. Kameroje buvo įrengtas mažas (45x45 cm) stalas, prie jo pritvirtintos dvi atlenkiamos kėdės. Buvo neįmanoma surašyti teismui skirtų dokumentų, trūko šviesos. Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, jog kameroje nebuvo pakankamai vietos, neturėjo kur susidėti savo asmeninių daiktų, nes kiti asmenys užėmė visą erdvę. Pasivaikščioti buvo vedamas kartu su visais kameros kaliniais, laiptais, kurie nepritaikyti ligoniams, atsilikti ir pailsėti buvo draudžiama. Pačią pirmą dieną po pasivaikščiojimo užlipęs laiptais, nugriuvo (apalpo), atsikelti ir įeiti savo jėgomis į kamerą nesugebėjo, padėjo kiti kaliniai. Pareiškėjas tvirtina, kad prižiūrėtojai viską matė, tačiau medikų nekvietė. Dėl savo sveikatos būklės, antisanitarinių sąlygų bei netinkamo maisto, protestuodamas prieš neteisėtą suėmimą, netinkamą advokatės veikimą, kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, pareiškėjas raštu paskelbė bado streiką. Kitos dienos ryte raštą įteikė būrio viršininkui.

Teigia, kad kovo 28 d. kalėjimo trumpalaikio sulaikymo patalpoje praradęs sąmonę nukrito ant grindų. Iškviesta slaugytoja davė tabletę, nuo kurios jam pradėjo skaudėti skrandį. Sunkios būklės leido vežti į teismo posėdį. Tvirtina, kad tik oficialiai paskelbęs bado akciją ir atsisakęs priimti kaptoprilį, nuo balandžio 1 d. gavo Šeškinės poliklinikos gydytojų paskirtus vaistus. Į kiekvieną dieną vykusius teismo posėdžius buvo vežamas neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Atsisakė pasivaikščiojimų, o kalėjimo prižiūrėtojai apie tai medikams nepranešdavo.

Pažymi, kad bado streikas nieko nepakeitė, išskyrus tai, kad gavo tinkamus vaistus. Po jo dienotvarkė ir būklė dar pasunkėjo, neturėdavo laiko atsigulti, pailsėti ir atsigauti. Laisvalaikio sąskaita buvo vedamas į apžiūras pas kalėjimo medikus. Mano, kad medikų apžiūros buvo formalios, neatmeta ir klastojimo galimybės. Pareiškėjas pateikė faktus, jog nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. kraujospūdis buvo labai aukštas, o skirti vaistai pagerino būklę, tačiau dėl tolesnių fizinių ir psichinių perkrovų, kurios sukėlė priepuolius, ir netinkamo režimo vaistas tapo neefektyvus, liga paūmėjo. Teigia, kad dėl itin intensyvaus teismo posėdžių grafiko nebuvo įmanoma išsikviesti medicininę pagalbą, prašyti ir gauti tinkamų vaistų, prašyti susitikimų ar telefoninių pokalbių su artimaisiais ar advokatu. Skundai buvo priimami tik rytais ir tik darbo dienomis, kai pareiškėjas būdavo teisme. Pareiškėjas aiškina, kad kalėjimo administracija netyrė pareiškime apie badavimą nurodytų aplinkybių, susijusių su sveikatos pablogėjimu, itin aukštu kraujospūdžiu. Jo skundai ir prašymai, pateikti teisme, būdavo atmetami nurodant, kad tokius skundus ir prašymus nagrinėja kalėjimo administracija.

Pareiškėjas taip pat aiškina, kad kalinimo įstaigos administracija rašte Seimo Kontrolieriui nepateikė tyrimo dėl jo nusiskundimų, dėl pernelyg ilgų laikymų iki pustrečios valandos „boksuose“ prieš vežant į teismą ar iš jo sugrįžus. Neturėjo galimybės atsigulti, gauti vandens, dėl to alpo. Galėjo tik 15-20 min. pietų metu pailsėti kameroje. Visą kitą laiką pareiškėjas turėjo laipioti laiptais, buvo laikomas „boksuose“, konvojuojamas automobiliuose, sėdėjo ant nepatogių suolų teisme. Tvirtina, kad iš baudžiamosios bylos ir Seimo Kontrolieriui pateiktų dokumentų matyti, kad Lukiškių TI-K administracija Šeškinės poliklinikai ir teismui nepranešė apie jo sveikatos būklės ypatumus.

Pareiškėjas mano, kad Seimo Kontrolieriui pateikti klaidinantys duomenys apie jo kalinimo sąlygas. Teigia, kad administracija turėjo galimybes įrengti sandarų sanitarinį mazgą su aktyviu oro ištraukimu, tačiau sąmoningai neremontavo kamerų Nr. 125 ir 168. Pastarojoje kameroje laikomiems 4 asmenims nepakako vietos, vienam kaliniui teko 2,25 kv. m ploto su sanitariniu mazgu arba 1,75 kv. m, skaičiuojant be sanitarinio mazgo užimamo ploto. Nebuvo patikrintas trumpalaikio sulaikymo patalpų „boksų“ ploto ir higienos normų atitikimas nustatytiems reikalavimams, aptariamos kameros kvapų koncentracija. Buvo žeminamas jo orumas, sukėlė nusivylimą bei depresija.

Pareiškėjas tvirtina, kad administracija nekreipė dėmesio į jo skundus, apie tai, kad badauja, neteikiami vaistai, neleidžiama jų gauti iš artimųjų, nesudaromos privalomos pertraukos poilsiui ir gydymui. Pažymi, kad pareiškė nepasitikėjimą advokate, todėl patyrė papildomas atstovavimo išlaidas.

Skunde nurodo, kad 2014 m. balandžio 7 d. konvojus jį pristatė į teismo salę, kurioje turėjo būti skelbiama nutartis. Teismas priėmė nutartį jį išlaisvinti teismo salėje.

Pareiškėjas teigia, kad sveikatos pablogėjimą, dėl nežmoniško elgesio, patirto suimant ir kalinant jį, įrodo pakitęs kraujospūdis, 2014 m. birželio 5 d. vėl buvo paguldytas į ligoninę. Imunitetas nusilpo dėl gryno oro, šviesos, šilumos, poilsio ir ramybės trūkumo, nuolatinio, intensyvaus ir ilgo streso. Dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas imti nemokamas atostogas, dėl ko patyrė turtinę žalą.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl pablogėjusios sveikatos jam priekaištavo tarnyboje, prarado vadovų pasitikėjimą ir profesinę reputaciją, todėl buvo priverstas išeiti iš darbo.

Pažeidimai, pasak pareiškėjo, padaryti ypatingomis aplinkybėmis, kai juos kontroliavo įstatymu nekontroliuojama totalitarinė viršpolitinė ir viršinstitucinė struktūra – Lietuvos teisininkų draugija.

Skunde aiškina, kad Seimo Kontrolierius pripažino jo nurodytas aplinkybes apie nežmonišką elgesį, o policija pateikė formalius, neišsamius atsakymus, nuslėpė reikšmingus duomenis, dėl to nebuvo ištirtos esminės nežmoniško elgesio aplinkybės.

Pareiškėjas pažymi, kad Teisingumo ministerija 2016 m. rugsėjo 15 d. pripažino faktus dėl neteisėto suėmimo ir pasiūlė atlyginti 400 Eur patirtos žalos. Pareiškėjas nesutinka su žalos dydžiu teigia, kad ši institucija atsižvelgė ne į visas aplinkybes. Pareiškėjas skunde remiasi EŽTT sprendimais, LVAT teismų praktika, įstatymais, taisyklėmis bei įsakymais, taip pat CPT ataskaita.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, prašė visiškai patenkinti. Papildomai paaiškino, kad

Atsakovė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, nuomone, skundas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prašo jį atmesti.

Vilniaus AVPK teigia, kad teismas nustatė, jog pareiškėjas pasirašytinai buvo informuotas apie posėdžių laiką, tačiau neatvyko 2014 m. kovo 7 d.. ir kovo 10 d., iš viso neatvyko į 5 teismo posėdžius. Elektroniniu paštu 2014 m. kovo 10 d. pranešė, kad 2014 m. kovo 6 d. jam buvo atlikta operacija, gydytojai draudžia dirbti iki 2 mėnesių, todėl teismo posėdžiuose dalyvauti negalės, dokumentus pateiks. Jokių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Prokurorė 2014 m. kovo 10 d. teismo posėdyje prašė kaltinamajam skirti atvesdinimą, nes neatvyko be pateisinamos priežasties. Teismas priėmė nutartį atvesdinti pareiškėją į 2014 m. kovo 14 d. vyksiantį posėdį, tačiau jis neatvyko. Tą pačią dieną pareiškėjas elektroniniu paštu pranešė teismui, kad posėdyje dėl ligos dalyvauti negalės ir pažymą pateiks nustatyta tvarka. Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi buvo paskelbta pareiškėjo paieška, kurią vykdyti pavesta Vilniaus AVPK. Siekiant nustatyti, ar dėl ligos pareiškėjas galėjo atvykti į teismo posėdžius, skirta teismo medicininė ekspertizė. Prokurorė teismo posėdyje prašė pareiškėjui skirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes kaltinamasis neatvyko į teismo posėdžius be pateisinamos priežasties, buvimo vieta nėra aiški, jis pasislėpė. Teismas nutarė skirti kardomąją priemonę – suėmimą, nenustatant termino.

Vilniaus AVPK teigia, kad į areštinę pareiškėjas buvo patalpintas 2014 m. kovo 24 d. 11.40 val., įtariant nusikalstamos veikos padarymu, o skyrus kardomąją priemonę – suėmimą – 2 mėnesiams. Aiškina, kad priimant į areštinę, pareiškėją apžiūrėjo areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojai. Būdamas areštinėje, skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės neteikė. 2014 m kovo 25 d. 9.25 val. iš areštinės buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K.

Vilniaus AVPK aiškina, jog pareiškėjas skundėsi, kad nuo 2014 m. kovo 24 d. 17.15 val. iki 2014 m. kovo 25 d. 9.25 val. areštinėje nebuvo suteikta būtina medicinos pagalba, nesudarytos sąlygos poilsiui ir gydymuisi. Dėl šių pretenzijų nurodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 20 d., nepagrįstai nurodė, jog nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 17 d. Vilniaus AVPK AKS pareigūnai atvesdinimą vykdė netinkamai ir nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. kovo 24 d., vykdydami teisėjo 2014 m. kovo 17 d. priimtas nutartis, be teisėto pagrindo padarė poveikį Šeškinės poliklinikos administracijai ir gydytojams. Vilniaus AVPK akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė teismui sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažymos, įrodančios, kad jo liga kliudo atvykti ir dalyvauti teismo posėdžiuose, suvokti bylos nagrinėjimo aplinkybės, todėl laikė, kad jis neatvyksta į teismą be svarbios priežasties. Pagal Teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį atvesdinimą privalėjo atlikti Vilniaus AVPK ir Klaipėdos AVPK pareigūnai.

Teismo posėdyje atsakovės įgaliotos institucijos atstovas prašė netenkinti skundo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – PN, kalinimo įstaiga), atsiliepime nurodo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, keliami reikalavimai yra nepagrįsti, prašo jį atmesti. Prašo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Atsiliepime aiškina, kad pateikti duomenų apie pareiškėjo judėjimą nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. negali, nes patikrinimo žurnalą saugoja ne mažiau 3 metus. Kartu su atsiliepimu pateikė pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas.

Vilniaus PN pažymėjo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras laikosi Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų ir Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Atsiliepime akcentuoja, jog taisyklėse nurodyta, kaip turi būti įrengtos kameros. Tvirtina, kad kalinimo įstaigoje gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles.

Atsiliepime aiškina, kad pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti, kadangi reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei EŽTT praktika, nei LR teisės aktai.

Vilniaus PN nurodo Lietuvos higienos normą HN 76:2010, paaiškina, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Pažymi, kad įstatymai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, jo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio.

Atsiliepime paaiškina, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad taisyklėse nenumatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Akcentuoja, jog tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsiliepime taip pat pažymi, kad įstaigos langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitiko higienos normos (HN 134:2015) reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atkreipia dėmesį, kad higienos normoje HN 134:2015 nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18° C ir ne aukštesnė kaip 28° C. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Atsiliepime pažymi, jog oro temperatūra kamerose atitiko aptartos higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

Lukiškių TI-K buvo įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis nustatytus reikalavimus. Pabrėžia, jog išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Pažymi, kad bendra gyvenamųjų patalpų dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx (tokia nustatyta ir normoje HN 134:2015)

Vilniaus PN paaiškina, kad vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiu įsakymu Nr. 1R-139, nuteistiesiems ir suimtiesiems vyrams per mėnesį buvo išduodama 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, vadovaujantis įsakymu Nr. 1R-79, Lukiškių TI-K skutimosi peiliukai (iki 4 vnt.), dantų pasta (50 ml) ir dantų šepetukas buvo išduodami tik suimtiesiems asmenims kartą per mėnesį. Iki 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K patalynė, avalynė, drabužiai, indai ir rankšluosčiai buvo išduodama pagal tuo metu galiojusią tvarką, nustatytą Materialinio buitinio aprūpinimo normose. Atkreipia dėmesį, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems galėjo būti išduodamas arba užvalkalas antklodei, arba dvi paklodės. Buvo išduodamos dvi paklodės. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kuriuos dezinfekuodavo įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (tai atitiko Lietuvos higienos normą HN 134:2015). Pažymi, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos patenkindavo. Naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą naudojimo laiką.

Vilniaus PN užtikrina, kad buvo laikomasi režimo organizuojant nuteistųjų ar sulaikytųjų maitinimą, nustatant konkretų maitinimo laiką bei taisykles. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybę tikrino Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros darbuotojas, kuris, patikrinęs maistą, patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Leidimą išduoti pagamintą maistą suteikdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus, buvo medikų patikrinti. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.

Atsiliepime nurodyta, kad specialiai skirtoje teritorijoje pasivaikščioti dienos metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji, laikantis reikalavimų. BVK įtvirtina, kad kalėjime esantys laikinai (tame tarpe ir pareiškėjas), pasivaikščioti vedami dvi valandas. Vilniaus PN pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad suimtieji/nuteistieji, atvykstant į įstaigą, supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais tesės aktais, kurių privalo laikytis ir nepažeidinėti. Pareiškėjas buvo supažindintas su visomis taisyklėmis, teisės aktais, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis bei draudimas. Vilniaus PN įspėjo jį dėl teisės aktų ar vidaus tvarkos nesilaikymo. Patvirtina, kad pareiškėjas pasirašė, jog su informacija susipažino.

Pažymi, kad visi rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, adresuoti Lukiškių TI-K direktoriui bei valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms, buvo registruojami vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis, įvedami į apskaitą griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, patvirtinant prašymą (skundą), peticiją ar pareiškimą teikiančio asmens parašu. Sprendimas turi būti priimtas per 20 darbo dienų nuo procedūros pradžios.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja BVK bei Taisyklių LIII skyrius. Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją, į specialią formą įrašo patikrinimų duomenis, kitą informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus. Kartu su atsiliepimu pateikė pareiškėjo sveikatos istorijos kopijas, 2014 m. kovo 20 d. VŠĮ Šeškinės poliklinikos išduotą raštą Nr. 5R-384-(1.11), Lukiškių TI-K kalinamojo (nuteistojo) kratos protokolus. Pažymi, kad ginčui, kurį inicijuoja pareiškėjas, nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, o pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Vilniaus PN teigia, kad dėl ribotos vaizdo įrašymo įrenginio kietojo disko talpos, įrašai buvo ištrinti automatiškai, todėl jokie vaizdo stebėjimo kamerų įrašai neišlikę.

Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio, nekonkrečius nusiskundimus. Pažymi, jog turėjo įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui pagrįstumo.

Pareiškėjas skundžiasi, kad buvo netinkamai atvesdintas į teismą, pareigūnai be teisėto pagrindo padarė poveikį Šeškinės poliklinikos administracijai ir gydytojams, pareikalavo raštu paaiškinti jo ligos ir sveikatos būklės ypatumus. Skunde dėstoa, kad policijos darbuotojai, nesant būtinybės, jį suėmė poliklinikos patalpose, lankantis pas gydytoją. Suėmimo metu pareigūnai atsisakė patenkinti jo prašymus iškviesti medicinos pagalbą dėl ūmaus hipertenzijos priepuolio. Areštinėje nebuvo tinkamai ištirta sveikatos būklė, nepateikė vidaus tvarkos taisyklių, nesuteikė būtinos medicinos pagalbos, nesudarė sąlygų poilsiui ir gydymuisi. Tvirtina, kad buvo laikomas perpildytoje, tamsioje ir nevėdinamoje teismo trumpalaikio sulaikymo patalpoje, užrakintose teismo patalpose. Nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti skundus ir prašymus, negavo būtinų vaistų, neužtikrino pasivaikščiojimo gryname ore, tiekė netinkamą maistą, dėl kurio buvo priverstas badauti. Aiškina, kad neužtikrintos sąlygos bendravimui. Teismo posėdžių grafikas buvo intensyvus, vykstant į teismą ir atgal patirdavo stresą, iki 2.30 val. būdavo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, dažnai prarasdavo sąmonę. Kameroje Nr. 168 nebuvo tinkamo vėdinimo, dvokė fekalijomis, buvo drėgna ir kaupėsi pelėsiai, keturiems laikomiems asmenims trūko ploto, vietos pasidėti daiktus, nesudarytos sąlygos skaityti, rašyti. Kameroje įrengtas mažas stalas, trūko šviesos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama plačiai – tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. kovo 14 d. ir 17 d. pareigūnai jo atvesdinimą vykdė netinkamai (neprivažiavo prie vartų žinodami, kad jis namie, nesignalizavo). Teismas iš pareiškėjo ir atsakovės įgaliotos i institucijos atstovo, rašytinių įrodymų nustatė, kad 2014 m kovo 12 d. pareiškėjas buvo informuotas apie posėdžių laiką neatvykimo į teismo posėdžius 2014 m. kovo 7 d. 9.30 val. ir 2014 m. kovo 10 d. 9.30 val., pasirašė. Kaltinamasis elektroniniu laišku 2014 m. kovo 10 d. pranešė, kad 2014 m. kovo 6 d. jam buvo atlikta operacija, gydytojai draudžia dirbti iki 2 mėnesių ir kol kas Vilniaus rajono apylinkės teismo posėdžiuose dalyvauti negalės, dokumentus pateiks. Prokurorė 2014 m. kovo 10 d. teismo posėdyje prašė kaltinamajam skirti atvesdinimą, nes jis neatvyko į teismo posėdžius be pateisinamos priežasties.

Vilniaus AVPK teismo prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teismas konstatuoja, kad ginčijamas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo pareiškėjo atvesdinimo 2014 m. kovo 17 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas reikalavimus Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2017 m. kovo 14 d., todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo datos, kai jis pirmą kartą pateikė reikalavimus teismui. Šiuo atveju senaties terminas neapima aktualaus ginčo laikotarpio, todėl jis netaikomas.

BPK 142 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti aktualiu laikotarpiu – nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. kovo 24 d. (toliau – aktuali redakcija)), nurodyta, kad tariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ir kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo šaukiami atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas gali būti atvesdinami. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo apie įtariamojo paieškos paskelbimą nedelsdamas raštu pranešti prokurorui.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. nustatė, kad pareiškėjas neatvyko į 5 teismo posėdžius (kovo 3, 7, 10, 14 ir 17 dienomis), o elektroniniu paštu informavo tik kovo 10 d. (jau buvo praleidęs 3 teismo posėdžius). Teismas patikino, kad jokių dokumentų, kurie nurodytų svarbią neatvykimo į posėdžius priežastį pareiškėjas nepateikė. Teismas 2014 m. kovo 12 d. priėmė nutartį atvesdinti pareiškėja į kovo 14 d. vyksiantį posėdį. Pareiškėjas elektroniniu laišku pranešė, kad posėdyje dalyvauti negalės dėl ligos, pažymą pateiks vėliau, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi paskelbė jo paiešką, kurią pavedė atlikti Vilniaus AVPK Vilniaus rajono PK. Taip pat paskyrė medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar dėl ligos jis galėjo atvykti į teismo posėdžius. Prokurorė dėl pareiškėjo neatvykimo į teismo posėdžius be pateisinamos priežasties prašė skirti suėmimą. Teismas nutartimi skyrė suėmimą, nenustatant jo termino.

BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažymos, kuria būtų įrodyta, kad kaltinamojo (pareiškėjo) liga kliudo jam atvykti į teismo posėdžius, dalyvauti teismo posėdžiuose ir suvokti bylos nagrinėjimo aplinkybės, todėl laikytina, kad jis neatvyksta į teismą dėl nesvarbios priežasties.

Policijos įstatymas numato, kad policija įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka vykdo teismų nuosprendžius, nutarimus ir nutartis, nustatyta tvarka užtikrina policijos įstaigose laikomų sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų apsaugą ir priežiūrą, atlieka sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų konvojavimą (Policijos įstatymo 6 str.).

Teismas konstatuoja, kad pareigūnai, veikdami pagal teismo priimtą nutartį, vykdydami savo pareigas, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjo elektroniniu paštu siųstas laiškas nepateisino jo neatvykimo į teismą, nes nepateikė įrodymų, kurie leistų manyti, jog posėdžius praleido dėl svarbios priežasties. Darytina išvada, jog pareiškėjas piktnaudžiavo ir tyčia vengė teismo posėdžių nors turėjo ir galėjo atvykti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad vykdydami teisėjo nutartį, VPVK darbuotojai be teisėto pagrindo padarė poveikį Šeškinės poliklinikos administracijai ir gydytojams (2014 m. kovo 19 d. pareikalavo raštu paaiškinti pareiškėjo ligos ir sveikatos būklės ypatumus).

Teismas pažymi, kad 2014 m. kovo 17 d. priimta teismo nutartis skirti teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar dėl ligos pareiškėjas galėjo atvykti į teismo posėdžius. Ją atlikti pavesta valstybinei teismo medicinos tarnybai. Teismas konstatuoja, kad byloje nėra Šeškinės poliklinikos administracijos ar gydytojų skundų dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ar poveikio darymo jiems. Teismas konstatuoja, kad veiksmai buvo atlikti teisėtai, pagal motyvuotą teismo nutartį, siekiant surinkti bylai svarbius įrodymus. Kalinimo įstaigos pateiktas VŠĮ Šeškinės poliklinikos 2014 m. kovo 20 d. raštas Nr. 5R-384-(1.11) „Dėl duomenų pateikimo“, kuriame nurodoma, kad po atlikto išvaržos pašalinimo, ligos pobūdis nuo 2014 m. kovo 15 d. nekliudo S. G. atvykti į teismo posėdžius ir suvokti bylos nagrinėjimo aplinkybes, paciento būklė nereikalauja ypatingos priežiūros (pažymima, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 14 d. pacientas negalėjo atvykti į teismo posėdį, o minimas dokumentas atiduotas pareiškėjui į rankas). Taip pat pridėti ir Lukiškių TI-K pareiškėjo kratos protokolai, iš kurių matyti, kad prieš ir po konvojavimo į teismo posėdžius, jokių pretenzijų nebuvo pareiškęs.

Pareiškėjas skundžiasi netinkama sveikatos prižiūra. Aiškina, jog nuolat prarasdavo sąmonę, neturėjo sąlygų gydytis, pareigūnai viską matydavo, tačiau gydytojų nekviesdavo. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso XIV skyrius (174–175 straipsniai) bei Taisyklių LIII skyrius (454–472 straipsniai). Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Atsakovės atstovas pažymi, kad įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Atsakovės atstovas nurodo, kad sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Iš to seka išvada, kad ginčui, kurį inicijuoja pareiškėjas, nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, o Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-914/14, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2013).

Iš byloje pateiktos 2014 m. kovo 24 d. medicininės apskaitos formos Nr.025/a-p matyti, kad tą dieną tikrinimo metu pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, širdies veikla buvo ritmiška, kūno sužalojimų nenustatyta. Gydytojai 2014 m kovo 25 d. leido konvojuoti pareiškėją. Daugiau nenustatyta jokių nusiskundimų dėl sveikatos, todėl teismas mano, kad konstatuoti, jog pareiškėją dažnai ištikdavo priepuoliai, niekas nekviesdavo pagalbos, buvo netinkamai apžiūrėtas, nebuvo sudarytos sąlygos gydytis, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo pateiktos vidaus tvarkos taisyklės, nebuvo informacinių stendų. Suimtieji/nuteistieji, atvykstant į įstaigą buvo supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie privalėjo laikytis ir jų nepažeidinėti. Ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjas, atvykęs į kalinimo įstaigą, buvo supažindintas su BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, bei draudimais. Iš Vilniaus PN pateikto atsiliepimo priedo matyti, kad pateiktas pareiškėjo pasirašytas supažindinimas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nurodyta data – 2014 m. kovo 24 d. Remiantis šiuo pateiktu rašytiniu įrodymu, nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su vidaus taisyklėmis. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nusiskundimas, jog nebuvo supažindintinas su vidaus tvarkos taisyklėmis yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, kad buvo laikomas perpildytoje, tamsioje ir nevėdinamoje teismo trumpalaikio sulaikymo kameroje (bokse), nesuteikiant būtinos medicininės pagalbos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad sulaikytųjų, suimtųjų ar nuteistųjų asmenų konvojavimą reglamentuoja 2005 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau –Taisyklės), nustatančios konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą.

Taisyklės nustato, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (Taisyklių 195 p.). Prie laikino sulaikymo kamerų, kuriose laikomi konvojuojamieji, pastatomas laikinas konvojaus apsaugos postas. (Taisyklių 198 p.).

Teismas konstatuoja, kad medicininės apskaitos formoje Nr.025/a-p nurodyta, jog pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl pablogėjusios sveikatos neturėjo, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimų nenustatyta, todėl buvo leista jį konvojuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra pareiškėjo skundų kalinimo įstaigos administracijai, kad buvo laikomas perpildytoje, tamsioje ir nevėdinamoje teismo trumpalaikio sulaikymo kameroje (bokse). Akcentuotina, kad nėra pagrindo tikėti pareiškėjo pretenzijomis, kurios nebuvo pareikštos atsakovės įgaliotos institucijos administracijai kalinimo laikotarpiu, o atsirado tik skunde teismui, praėjus tam tikram laikotarpiui po laikymo lkalinimo įstaigoje.

Pareiškėjas tvirtina, kad ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti skundus ir prašymus. Vilniaus PN pažymi, kad visi teikiami pareiškėjo raštai valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms buvo registruojami vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 43 punktu. Teismas konstatuoja, kad sąlygas teikti skundus ir prašymus pareiškėjas turėjo, tačiau šia galimybe nesinaudojo. Tokią išvadą teismas daro remdamasis aplinkybe, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs nusiskundimus ar prašymus raštu.

Skunde pareiškėjas teigia, kad buvo sudarytas intensyvus Vilniaus rajono apylinkės teismo posėdžių tvarkaraštis, neturėdavo laiko pailsėti. Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundais kreipėsi į jo bylą nagrinėjusį teismą ar kalinimo įstaigą dėl poilsio neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžiai vyksta dienos metu, ne visą dieną. Grįžęs į kalinimo įstaigą, pareiškėjas naktį turėjo galimybes ilsėtis. Atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nėra jokių aptartą pretenziją patvirtinančių faktinių įrodymų, kad pareiškėjas negalėdavo pailsėti.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščiojimui gryname ore Vilniaus PN paaiškina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 – ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas skunde yra paminėjęs, jog dėl sveikatos savo noru yra atsisakęs eiti pasivaikščioti. Taip pat nurodė, kad pasivaikščioti buvo vedamas kartu su kitais kameroje buvusiais asmenimis. Apibendrinant išdėstytus faktus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą pažeistos nebuvo. Pasivaikščiojimas yra nuteistojo ar sulaikytojo teisė, o ne pareiga, todėl nėra būtina eiti pasivaikščioti, juo labiau, kad pareiškėjas pats pripažino, jog šia teise ne visada pasinaudodavo dėl prastos savijautos.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo tiekiamas netinkamas maistas. Kalinimo įstaiga teigia, kad maitinimas buvo teikiamas „Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje“, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, numatytu metu. Kadangi dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje buvo numatytas konkretus maitinimo laikas, šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, šioje kalinimo įstaigoje buvo laikomasi. Atsakovės įgalioto atstovo atsiliepime pažymėta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atkreipė dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą, patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Šie faktai akivaizdžiai įrodo, kad pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymu, jog pareiškėjas rašė skundą dėl netinkamo maisto. Jis badavo savo noru. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto kokybės neįrodyti faktinėmis aplinkybėmis.

Taip pat pareiškėjas skundžiasi netinkamomis laikymo sąlygomis kameroje Nr. 125.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18° ir ne aukštesnė kaip 28° C. Vilniaus PN pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigė, kad oro temperatūra buvo apie 14° C, tačiau kaip jis išmatavo kameros oro temperatūrą, informacijos nepateikė, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Pareiškėjas administracijai nerašė skundų dėl tariamai per žemos oro temperatūros, todėl teismas pasitiki atsakovo pateikta išsamia informacija.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 125 buvo drėgna – apie 80 procentų drėgmės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šį faktą, nėra ir įrodymu, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamo oro drėgnumo kameroje. Teismas konstatuoja, kad ir šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti neginčijamais įrodymais.

Skunde pareiškėjas nurodė, jog minėtoje kameroje buvo nešvaru. Į tai atsakovės įgaliotas atstovas paaiškino, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarka kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką joje yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Minėtiems darbas reikalingas inventorius buvo išduodamas į kameras. Atsiliepime patvirtino, kad karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis (plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais). Remiantis atsakovės atstovo pateiktais įrodymais, pažymėtina, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama, o vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontai buvo atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus išteklius, lėšas. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji piktybiškai gadindavo inventorių, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tekdavo daryti remontą. Teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kalinimo įstaigos administraciją kaltinti, kad kameroje buvo nešvaru, nes tai priklausė ne nuo jos, o nuo kameroje gyvenančių asmenų valios.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kameroje buvo triukšminga, sklido garsai iš kanalizacijos vamzdžio, knarkė kartu laikomi asmenys. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog ginčo laikotarpiu rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai, šią problemą iškėlė po keleto metų teismui pateiktame skunde. Iš to darytina išvada, kad laikymo sąlygos kalinimo įstaigoje pareiškėją tenkino, nes pretenzijų kalinimo įstaigoje niekam nereiškė.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pažymėtina, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, kai jos naudai yra priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis), todėl šiuo atveju šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.