Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. Č., AB DnB NORD bankui, tretiesiems asmenims M. V., Ž. K., UAB „Vilmega“, antstoliui Aleksandrui Selezniovui dėl turto arešto panaikinimo ir turto pripažinimo ieškovo nuosavybe bei ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė panaikinti areštą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pripažinti šį turtą jo nuosavybe, bei priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-06-04 notarine pirkimo–pardavimo sutartimi A. Č. per įgaliotą atstovą M. V. pardavė jam žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši sutartis buvo įregistruota VĮ Registrų centre. Dalį nekilnojamojo turto kainos – 30 000 Lt - jis sumokėjo pardavėjo atstovui M. V. prieš sutarties pasirašymą, o likusią kainos dalį – 10 000 Lt- įsipareigojo sumokėti pardavėjui ar jo atstovui iki 2009-08-31 grynaisiais pinigais ar pavedimu į pardavėjo banko sąskaitą. Pirkimo-pardavimo sutarties 16.1 ir 16.2 p. pardavėjo atstovas įsipareigojo parduotą žemės sklypą perduoti pirkėjui, o pirkėjas įsipareigojo priimti žemės sklypą iki 2009-08-31, kai pirkėjas sumokės likusią dalį žemės sklypo kainos ir pasirašys dvišalį priėmimo-perdavimo aktą. Šalys savo įsipareigojimus įvykdė 2009-07-08, kai jis perdavė pardavėjo atstovui M. V. likusius pagal sutartį pinigus, o jam buvo perduotas žemės sklypas valdymui ir buvo surašytas dvišalis pareiškimas, kuriame buvo nurodytas pinigų perdavimo-priėmimo faktas ir paties sklypo perdavimo-priėmimo faktas. Nurodė, kad tą pačią dieną perdavimo-priėmimo aktą (pareiškimą) pateikė VĮ Registrų centrui, kad šis būtų įregistruotas, tačiau VĮ Registrų centras atsisakė tokį dokumentą priimti ir paprašė pateikti notarinį perdavimo-priėmimo aktą. Po ilgų derybų šalys suderino laiką ir 2010-06-15 pas notarą sudarė minėto žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, tą pačią dieną pateikė jį VĮ Registrų centrui, kad būtų registruota nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą. 2010-06-29 VĮ Registrų centras raštu Nr.(4.6.10)RS-550 netenkino jo prašymo, nes Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas šio turto areštas. Ieškovas kreipėsi į antstolį A.Selezniovą dėl arešto žemės sklypui panaikinimo, tačiau antstolis atsisakė panaikinti areštą, nes notarinis perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas po to, kai buvo sudarytas turto aprašas (2010-03-31).

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012-02-20 sprendimu ieškinį atmetė; iš ieškovo priteisė 2420 Lt atsakovui AB DNB NORD bankui, 85,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento, kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo–perdavimo akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo datą. Teismas nustatė, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, o nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas priėmimo–perdavimo aktu. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad ieškovo pateiktas 2009-07-08 pareiškimas buvo sudarytas iki 2010-03-02, tai yra iki kada buvo uždėtas areštas ginčo žemės sklypui, todėl ieškinį atmetė.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pripažinti ieškovą ginčo sklypo savininku, dėl sunkios turtinės padėties sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovei AB DNB bankui. Nurodė, kad daiktas nuosavybės teise pereina pirkėjui nuo jo perdavimo momento, šiuo atveju nuo 2009-07-08, nes jokiose teisės normose nėra imperatyvo, pagal kurį šalys perdavimą privalėtų įforminti tik notariniu būdu. Apelianto nuomone, šalys, sudarydamos paprastą rašytinį dvišalį nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą (pareiškimą), nepažeidė jokių imperatyvių teisės normų. Pažymi, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y. netinkamai įvertino M. V. parodymus bei nepagrįstai palaikė atsakovės AB DNB banko abejones dėl 2009-07-18 pareiškimo sudarymo tikrumo. Teismas kėlė abejones dėl pinigų sumokėjimo fakto pareiškimo pasirašymo dieną – 2009-07-08, tačiau piniginės operacijos gali būti vykdomos įvairiomis formomis, taip pat ir grynaisiais pinigais. Teigia, kad nė viename teisės akte nėra numatytas terminas įregistruoti nekilnojamojo turto perdavimą. Teisės normos įpareigoja šalis pačią pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti pas notarą ir ją registruoti viešajame registre, kad ji sukeltų teisines pasekmes tretiesiems asmenims. Šių įstatymo normų šalys laikėsi sąžiningai ir vykdė tinkamai, nes 2009-06-04 pirkimo–pardavimo sutartį sudarė pas notarą. Apelianto nuomone, nekilnojamojo turto perdavimo akto forma yra laisva, t. y. šalys savo nuožiūra gali sudaryti notarinį ar ne notarinį perdavimo aktą, svarbu, kad būtų aiškus pirkėjas, pardavėjas, parduodamas objektas bei perdavimo data. Pažymi, kad AB DNB bankas turi pirmumo teisę į tą atsakovo A. Č. turto dalį, kuri buvo užtikrinta hipoteka ar kuri įkeista, visas kitas nekilnojamasis skolininkų turtas priklauso skolininkams tol, kol teismas nenusprendžia, kaip bus tenkinami kreditorių reikalavimai. Dėl šių priežasčių taikomas ginčo objektui areštas negali niekaip paveikti ieškovo ir atsakovo A. Č. sutartinių teisinių santykių, kurie buvo sudaryti iki arešto sklypui uždėjimo. Apeliantui kyla abejonių dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl teisėjos ir banko atstovės pavardžių panašumo. Priduria, kad teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė į ieškovo sunkią turtinę padėtį.

Atsakovė AB DNB atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuosavybės teisė pereina nuo priėmimo - perdavimo akto, kuris turi būti sudarytas notarinės formos, pasirašymo. Šiuo atveju ieškovo pateiktas 2009-07-08 pareiškimas nebuvo sudarytas notarine forma, nebuvo registruotas viešajame registre, todėl yra niekinis ir nesukuria teisinių pasekmių. Pažymi, kad teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumas ir pagrįstumas buvo išnagrinėtas apeliacine tvarka, todėl turi prejudicinę galią. Teigia, kad banko atstovės ir bylą nagrinėjančios teisėjos nesieja jokie giminystės ryšiai. Priduria, kad bylinėjimosi išlaidų dydžiai yra pagrįsti, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl neturi būti mažinami.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir A. Č. 2009-06-04 sudarė ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, o 2010-06-15 sudarė ir notarine tvarka patvirtino šio žemės sklypo priėmimo - perdavimo aktą (b.l.10-14). Nekilnojamojo turto registro pažymėjimu įrodyta, kad 2010-03-02 buvo įregistruotas pranešimas apie turto arešto įregistravimą (b.l. 96). Ieškovas byloje įrodinėja, kad jis ginčo žemės sklypo valdymą perėmė žymiai anksčiau, t.y. 2009-07-08, ir šią aplinkybę įrodinėja pareiškimu (b.l.13). Be to, apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog nekilnojamojo daikto perdavimui nėra būtinas notarine forma patvirtintas priėmimo - perdavimo aktas, nes CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str. nenustato tokiam aktui privalomos notarinės formos. Tačiau šis apeliacinio skundo motyvas prieštarauja įstatymui, nes daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriams įstatymas numato privalomą notarinę formą (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis yra viena iš pirkimo - pardavimo sutarties rūšių, reglamentuojama CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntajame skirsnyje (CK 6.392- 6.401 straipsniai) ir CK bendrosios dalies normos, šiuo atveju CK 1.74 str. kartu su paminėtomis specialiosios dalies normomis aiškinamos vadovaujantis sisteminiu metodu. Paminėtos bendrosios CK normos sisteminis aiškinimas leidžia paneigti apeliacinio skundo motyvą - jog nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo akto sudarymui nebūtina yra notarinė forma. Ši sutartis iš kitų pirkimo-pardavimo sutarčių išskiriama dėl sutarties dalyko - nekilnojamojo daikto - specifikos. CK 4 knygoje II dalyje yra išvardytos visos daiktinės teisės, todėl akivaizdu, kad nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, o paminėtas CK 1.74 str. 1d. 1p. nustatė visiems nekilnojamojo turto daiktinių teisių perleidimo sandoriams notarinę formą. CK 6.393 str. 4 d. yra imperatyvi ir nustato, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, todėl nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktui yra įstatyme nustatyta privaloma notarinė forma. Tokia forma buvo patvirtintas 2010-06-15 ieškovo ir A. Č. sudarytas žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktas, o ieškovo nurodomas 2009-07-08 aktas nesukuria ieškovo nurodomų pasekmių. Pagal 2010-06-15 priėmimo-perdavimo aktą ieškovas įgytų nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, jeigu šis sklypas nebūtų areštuotas. Priešingu atveju susiklostytų teisinė situacija kai asmenims būtų sudaryta galimybė nesilaikant įstatymo nustatytos sutarties formos reikalavimų perleisti net ir trečiųjų asmenų reikalavimais apsunkintą (areštuotą, įkeistą) nekilnojamąjį daiktą. Tokiu būdu būtų pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumas.

Šioje byloje įrodyta, kad paminėta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti įvykdyta, nes šios prievolės dalykas-žemės sklypas - negali būti perduotas ieškovui dėl žemės sklypo arešto. Prievolės dalyko įmanomumas suprantamas kaip galimybė įvykdyti prievolę. Daikto pirkimo-pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti - įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o teisinis - tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų) įvykdyti. Šioje byloje akivaizdu, kad dėl ginčo žemės sklypo suvaržymo jis negali būti perduotas ieškovui, todėl jam nuosavybės teisė į šį sklypą negali būti pripažinta.

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandorio įregistravimas viešame registre nėra teisiškai aktualios aplinkybės, pretenduojant į nuosavybės teises ar sprendžiant klausimą dėl nuosavybės santykių į nekilnojamąjį objektą buvimo ar nebuvimo. Įregistravimas viešame registre atlieka ne nuosavybės teises sukuriančią, o jas išviešinančią funkciją, nuosavybės teisė per įregistravimą nėra įgyjama (CK 1.75 str. ,4.47 str., 4.49 str. 2 d.), o per jos panaikinimą nėra prarandama, todėl tik 2009-06-04 sutarties įregistravimo faktas nuosavybės teisių ieškovui nesukūrė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą AB DNB banko atstovė L. S. patvirtino, jog ji ir pirmosios instancijos teismo teisėja Inga Sakalauskaitė nėra giminės. CPK 65 str. 1d. 2p. įpareigoja teisėją nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis su dalyvaujančiais byloje asmenimis yra susietas giminystės ar svainystės ryšiais. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja atsisakė pateikti dokumentus, jog ji ir banko atstovė nėra giminės. Šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas, nes dokumentai patvirtina tik giminystės faktą (CK 3.130-3.135 str.), o jeigu tokių nėra, tai nėra ir rašytinių įrodymų. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl šioje byloje teisėjo žodinis paaiškinimas, o banko atstovės rašytinis pareiškimas yra pakankami įrodymai, jog jų nesieja giminystės ar svainystės santykiai CK 3.136 str. prasme. Apeliantas, turėdamas abejonių pirmosios instancijos teismo šališkumu, galėjo pasinaudoti CPK 65 str. nustatyta teise pareikšti teisėjai nušalinimą parengiamajame ir teismo posėdyje, iš teismo posėdžių protokolų nustatyta, kad nušalinimo teisė ieškovui buvo išaiškinta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad iš jo priteistos 2420 Lt išlaidos advokato padėjėjos pagalbai apmokėti AB DNB Nord bankui yra per didelės, todėl atsižvelgiant į jo sunkią turtinę padėtį turi būti sumažintos. Ieškovas nurodo, jog bylinėjimosi išlaidos buvo sumokėtos anksčiau, t. y. 2011-09-15, nei atstovavimo sutartys su advokatų profesine bendrija ir advokato padėjėja L. S.. Tačiau šis motyvas nėra pagrindas nepriteisti iš ieškovo turėtas atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes civilinė byla buvo iškelta 2011-05-11, bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį 2011-07-22 ir prie jo pridėjo 2010-12-16 atstovavimo sutartį, sudarytą su advokatų profesine bendrija (b.l.72), o ši bendrija 2010-12-23 pavedė atstovauti šioje byloje atsakovui advokato padėjėją L. S. ( b.l.85). Išlaidos advokato pagalbai buvo sumokėtos advokatų bendrijai po atsiliepimo į ieškinį surašymo, todėl šis apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas. LR CPK 98 str. 2 d. numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir šių Rekomendacijų 7 p. numato, kad užmokesčio už teisinę pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.2 p. nustato, kad maksimalus užmokestis už teisines paslaugas paruošiant atsiliepimą į ieškinį apskaičiuojamas taikant koeficientą 3. Atsakovui buvo suteikta atsiliepimo į ieškinį paruošimo, atstovavimo teisme teisinė pagalba. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt, todėl maksimalus užmokestis už atsiliepimo į ieškinį paruošimą galėjo būti 2400 Lt, o už vieną atstovavimo valandą teisme - 120 Lt, todėl atsakovės prašoma priteisti suma neviršija paminėtų teisės aktų. Apeliantas teismo prašo taikyti CPK 93 str. 4 d., atsižvelgti į jo tinkamą procesinį elgesį bei sunkią turtinę padėtį ir šias išlaidas sumažinti, tačiau ši teisės norma nenumato galimybės atsižvelgti į asmens turtinę padėtį ir taikytina tais atvejais, kai išlaidos advokato pagalbai yra pernelyg didelės. Šiuo atveju pagal paminėtus teisės aktus šios išlaidos neviršija nustatytų dydžių paminėtuose teisės aktuose. Pagal procesinį rezultatą pirmosios instancijos teisme nėra teisinio pagrindo tenkinti šios apeliacinio skundo dalies.

Remiantis paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo ( CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovė apeliacinės instancijos teisme pateikė kvitą, įrodantį, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo advokatų profesinei bendrijai 484 Lt. CPK 93 str., 98 str. nustatyta, kad tokiomis pat taisyklėmis vadovaujamasi paskirstant išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą nustatytas koeficientas 1,5 taikomas tuo metu galiojusiai minimaliai mėnesio algai - 800 Lt, todėl šios išlaidos pagal rekomendaciją galėjo būti 1200 Lt, todėl mažinti išlaidų advokato pagalbai apmokėti nėra teisinio pagrindo. Iš ieškovo priteistini atsakovei 484 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. B. AB DNB bankui 484 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.