Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ Registrų centras apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovams A. P. ir VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims A. M., A. B., Vilniaus 23-iojo notarų biuro notarei D. J. ir Allianz Global Corporate & Speciality, Nordic Region (AGCS), dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisių į butą registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1) pripažinti negaliojančia 1993 m. gegužės 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P.;

2) panaikinti Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registraciją;

3) priteisti iš atsakovo A. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1993 m. birželio 28 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu A. B. sudarė vieno kambario, 21,50 kv. m. bendro ploto, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. 1993 m. birželio 30 d. ieškovės nuosavybės teisė į šį butą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Sudariusi sutartį, ieškovė šiame bute gyvena iki šiol, juo naudojasi, moka už jį visus komunalinius mokesčius. Trečiasis asmuo A. B. šį butą iš A. M. nupirko pagal 1993 m. sausio 14 d. Vilniaus 2-ame notarų biure patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad į šį butą buvo įregistruota ir A. P. nuosavybės teisė, ieškovė pirmą kartą sužinojo tik 2012 m. balandžio 11 d., gavusi naują Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. 2013 m. kovo 26 d. ji kreipėsi su prašymu į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl registracijos panaikinimo, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsisakė tenkinti jos prašymą ir nurodė kreiptis į centrinį registratorių – VĮ Registrų centrą. VĮ Registrų centro ginčų nagrinėjimo komisija konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, be to, duomenų pakeitimas pažeistų nuosavybės teisių turėtojo A. P. interesus, todėl jų keisti nėra pagrindo. A. P., sužinojęs apie ieškovės pastangas sutvarkyti buto nuosavybės dokumentus, ėmė ją terorizuoti, reikalauti sumokėti jam pusę buto vertės (LR CK 1.75 str., 1.127 str., 4.258 str.).

Atsakovas A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Pažymėjo, kad jis ginčo butą įsigijo 1993 m. gegužės 8 d., o ieškovė įsigijo tik 1993 m. birželio 28 d. Nors ieškovė nurodė, kad ji nuosavybės teises į butą įregistravo anksčiau nei atsakovas ir todėl turi teisę ginčyti jo sudarytą sandorį, tačiau tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė, kad sandoris turi būti įregistruotas per tris mėnesius VĮ Registrų centre. Atsakovas taip ir pasielgė – įregistravo sandorį, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovas turi vienodas teises į ginčo butą. Nors ieškovė visą šį laiką išlaikė butą ir mokėjo už jį mokesčius, tačiau tai jai nesuteikia pirmenybės teisės į ginčo butą. Pažymėjo, jog ieškovė nepasinaudojo teise apskųsti Centrinio registratoriaus sprendimą teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog šiuo metu galiojančio LR CK 4.262 str. bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nustato, kad visi į viešą registrą įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikytini teisingais ir išsamiais, kol įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijami. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. numatytas klaidingų ir neteisingų duomenų taisymas leidžiamas tik tuo atveju, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Šiuo atveju ieškovės reikalavimų tenkinimas susijęs su atsakovo A. P. nuosavybės teisės į butą panaikinimu bei išregistravimu, todėl šis ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso nustatyta ginčo teisenos tvarka (LR CK 4.262 str.).

Trečiasis asmuo Vilniaus 23-iojo notarų biuro notarė D. J. atsiliepime į ieškinį prašė kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog tuo metu nebuvo bendros kompiuterizuotos nekilnojamojo turto sistemos, notarui nebuvo galimybės pačiam tiesiogiai internetiniu būtu patikrinti turto savininko, turto perleidimo/įregistravimo faktų. Sandoriai buvo tvirtinami pagal šalių pateiktus dokumentus, pareiškimus.

Trečiasis asmuo A. M. atsiliepime į ieškinį palaikė ieškovės reikalavimus. Paaiškino, kad jis pagal Butų privatizavimo įstatymą ginčo butą privatizavo 1992 m. liepos 31 d., sudarydamas privatizavimo sutartį su Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnija. 1993 m. sausio 14 d. šį butą jis pardavė A. B., pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta Vilniaus II notarų biure. Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, A. B. sumokėjo jam pinigus. Kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis su A. P., paaiškinti negalėjo. Nurodė, kad A. P. nepažinojo, jam buto nepardavė, iš jo jokių pinigų už butą negavo. Pardavęs ginčo butą, iš Vilniaus jis persikėlė gyventi į Kauną. Tai, kad atsakovas A. P. dvidešimt metų visiškai nesidomėjo įsigyta nuosavybe, buto neišlaikė, įrodo, kad ginčijama sutartis yra galimai suklastota (LR CPK 7 str. 2 d., 142 str. 2 d.).

Trečiasis asmuo Allianz Global Corporate & Speciality, Nordic Region (AGCS) pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog pagal faktines aplinkybes buto pirkimo-pardavimo sutartį ir nuosavybės teisę į butą pirmiau įgijo pirkėjas A. B., o ne A. P., todėl ieškovė laikytina sąžininga buto įgijėja, kadangi ji pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir nuosavybės teisę į butą įregistravo anksčiau nei atsakovas A. P.. Atsakovas A. P. daugiau nei 20 metų neįgyvendino savo teisės į butą bei nepateikė šį faktą paaiškinančių duomenų. Pažymėjo, jog ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta neaiškiomis aplinkybėmis, galimai esant nusikalstamos veikos požymių. Jeigu asmeniui ateityje atsirastų žala dėl ginčijamos sutarties panaikinimo, tai bet kokie reikalavimai galėtų būti reiškiami tik neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims, tačiau ne notarui ar jo profesinės atsakomybės draudikui. Nurodė, reikalavimams dėl notaro neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-09-01 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti:

Pripažinti 1993 m. gegužės 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P., negaliojančia nuo jos sudarymo momento;Panaikinti Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registraciją;Priteisti ieškovei A. L. iš atsakovų A. P. ir VĮ Registrų centro lygiomis dalimis 144 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 72 Lt);Priteisti trečiojo asmens Allianz Global Corporate & Speciality, Nordic Region (AGCS) naudai iš atsakovų A. P. ir VĮ Registrų centro lygiomis dalimis 1069 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 534,50 Lt);Priteisti iš atsakovų A. P. ir VĮ Registrų centro lygiomis dalimis 62 Lt (iš kiekvieno po 31 Lt) pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, jog tiek 1993-06-28 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 4-2758, sudaryta tarp A. L. ir A. B., tiek 1993-05-08 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1529, sudaryta tarp A. M. ir A. P. buvo patvirtintos tos pačios Vilniaus 23-iojo notarų biuro notarės D. J. (tuometinė pavardė – Petrauskienė). Teismas nustatė, jog trečiasis asmuo A. M. 1993-01-14, atvykęs sudaryti sandorio su trečiuoju asmeniu A. B., pateikė notarei 1993-01-14 Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą Nr. 173 ir 1992-07-31 Vilniaus m. I-os notarinės kontoros notarės L. M. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos Nr. 26-6420, ištuokos liudijimą. Trečiasis asmuo A. B. tą pačią dieną 1993-01-14 pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos Nr. 4-51, užregistravo Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“. A. M. gavęs, ir pateikęs 1993-05-07 Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą Nr. 3801 ir 1992-07-31 sutartį, registracijos Nr. 26-6420, 1993-05-08 pakartotinai pardavė minimą butą atsakovui A. P.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog buto pirkimo-pardavimo sutartį ir nuosavybės teisę į ginčo butą pirmiau įgijo pirkėjas A. B., o ne A. P.. Ieškovė laikytina sąžininga buto įgijėja, kadangi jos nuosavybės teisė į butą atsirado nuo 1993-06-30 buto įregistravimo momento, o A. P. – tik nuo 1993-07-10. Teismas šioje byloje reikšminga laiko nustatytą aplinkybę, jog atsakovas A. P. daugiau nei 20 metų visiškai neįgyvendino savo teisių į butą bei nepateikė šį faktą paaiškinančių duomenų. Tuo tarpu ieškovė visą šį laiką faktiškai gyveno šiame bute, juo naudojosi ir mokėjo už jį mokesčius. Teismas nurodė, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012-04-11, kadangi ieškovė tik 2013-03-26 kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama atlikti duomenų pakeitimus, susijusius su A. P. nuosavybės teisės išregistravimu. Teismas padarė išvadą, jog ieškovei apie buto priklausymą A. P. tapo žinoma tik 2012-04-11, kai ieškovė iš naujo Nekilnojamojo turto registro išrašo sužino, kad butas priklauso dar ir A. P., o iki tol jai nebuvo žinoma, kad butas priklauso dviems asmenims.

Teismas nurodė, kad ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 144 Lt žyminio mokesčio (iš kiekvieno po 72 Lt). Trečiasis asmuo Allianz Global Corporate & Speciality, Nordic Region prašė priteisti jo patirtas 1069 Lt išlaidas už advokato teisinę pagalbą už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, kurių neviršija prašomos priteisti trečiojo asmens išlaidos, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 1069 Lt už advokato teisinę pagalbą (iš kiekvieno po 534,50) (LR CK 1.75 str. 4 d., 1.80 str., 1.125 str. 1 d., 1.126 str., 4.254 str., 4.258 str., 4.262 str., LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str., 96 str., 260 str., 270 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-01 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VĮ Registrų centro ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Nurodė, kad VĮ Registro centrui pareikštas reikalavimas dėl atsakovo A. P. nuosavybės teisių į butą registravimo panaikinimo yra išvestinio pobūdžio, o ne savarankiškas reikalavimas, pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas susiformavusios teismų praktikos, nepagrįstai priteisė dalį bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo, niekaip nemotyvuodamas sprendimo dalies bei nenustatydamas būtinų civilinės atsakomybės sąlygų viešojo administravimo subjekto atsakomybei atsirasti. Pažymėjo, kad ieškovė nereiškė reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš VĮ Registrų centro, o tik iš atsakovo A. P. (LR CPK 93 str., 263 str., 265 str. 2 d., 301 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Ieškovė A. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama atmesti jį, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą dėl išlaidų priteisimo. Pažymėjo, kad dėl VĮ Registrų centro darbuotojų aplaidumo ir neatsakingumo įvyko painiava dėl buto savininkų registracijos (LR CPK 318 str.).

Atsakovas A. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kadangi atsakovais byloje buvo patraukti du asmenys. Pažymėjo, kad būtent dėl VĮ Registrų centro veiksmų, kuriais buvo įregistruoti du buto savininkai, proceso dalyviai patyrė nepatogumus ir išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos iš VĮ Registrų centro (LR CPK 93 str.).

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė atsiliepimų į apeliacinį skundą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad teismas, priėmęs byloje procesinį sprendimą, kuriuo užbaigiama byla, išsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą, kai šalies bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti bylą nagrinėjančiam teismui. Įstatymų leidėjas nustatė pareigą teisinių santykių dalyviams remtis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais.

LR CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

LR CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad teismas gali nukrypti nuo 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad reikalavimas panaikinti Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registraciją yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio, kuriuo buvo prašoma pripažinti 1993 m. gegužės 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P., negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsižvelgdama į tai, kad pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusią tvarką nuosavybės teisės atsiradimas buvo siejamas su pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (1964 m. LR CK 47 str., 255 str.; Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad abu atsakovai turi lygiomis dalimis atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir kitiems proceso dalyviams, bei valstybei, atitinka proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Situacija, kai abu ieškinio reikalavimai yra patenkinami ieškovės naudai, atkuriant iki ieškovės teisių pažeidimo buvusią padėtį, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad ne tik ginčijamas sandoris, bet ir jo teisinė registracija sąlygojo ieškovės nuosavybės teisių pažeidimą, todėl abu atsakovai lygiomis dalimis turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas kitiems bylos dalyviams. Aplinkybės dėl to, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo A. P., nepanaikino pirmosios instancijos teismo pareigos pagal LR CPK 93 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas priteisti lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl to, kad ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl abiejų atsakovų atliktų veiksmų, sukūrusių ginčijamos nuosavybės teisės atsiradimą:

- atsakovo A. P. sudarytos 1993 m. gegužės 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutarties;

- atsakovo VĮ Registrų centras atliktos Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registracijos. Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidas lėmė abiejų atsakovų veiksmai ir ieškinio reikalavimų pobūdis dėl to, kuris yra pagrindinis, kuris išvestinis, neturi įtakos proporcingam ir teisingam bylinėjimosi išlaidų priteisimui iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 str. 4 d.).

Tai reiškia, kad bylą iš esmės laimėjus ieškovei, įvertinusi priežastis, dėl kurių susidarė ieškovės bylinėjimosi išlaidos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, rungimosi ir lygybės civiliniame procese principų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, kad bylą iš esmės laimėjo ieškovė, abu atsakovai įgijo pareigą lygiomis dalimis atlyginti ieškovei, valstybei ir kitiems proceso dalyviams patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (LR CK 1.5 str.; CPK 5 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 80 str., 88 str., 93 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantui nėra priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas įgijo pareigą atlyginti atsakovui A. P. 57,92 EUR (200 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą (2 t., b.l. 7) surašymą. Šių išlaidų dydis nėra mažinamas, atsižvelgiant į maksimalią priteistiną sumą už advokato teisines paslaugas - 450 EUR (1,5 x 300 EUR (MMA)) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliantas neįgijo pareigos jas atlyginti (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis, nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu (LR CPK 100 str.), todėl apeliantui grąžinama 41,99 EUR (145 Lt) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą pagal 2014-09-23 mokėjimo nurodymą (1 t., b.l. 201), nutarties vykdymą šioje dalyje pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 3 str., 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VĮ Registrų centras 57,92 EUR bylinėjimosi išlaidų A. P. naudai.

Grąžinti VĮ Registrų centras (kodas 124110246) 41,99 EUR (145 Lt) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nutarties vykdymą šioje dalyje pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.