Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-04-30 · Civilinė byla Nr. 2A-159-212/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-30
Bylos Nr.
2A-159-212/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Tomas Zdanavičius
Pareiškėjas
L. R. B.
Suinteresuotas asmuo
Panevėžio

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A–159–212/2008

Vida Agurkienė Procesinio sprendimo kategorija:(S)30.4.1 121.15; 121.21; 128.2PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėja), Tomo Zdanavičiaus,sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,dalyvaujant pareiškėjai L. R. B. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. R. B. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, A. D. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja prašė nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad G. G., miręs 1937-02-21, 1926 metais pagal naminį testamentą paveldėjo iš P. G., mirusio (duomenys neskelbtini), 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir iki savo mirties, t.y. (duomenys neskelbtini) , šį žemės sklypą valdė nuosavybės teise; 2) kad M. D. (G.), mirusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Taip pat prašė pripažinti, kad LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytus terminus pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius pagrindžiantiems dokumentams pateikti yra praleidusi dėl svarbių priežasčių ir šiuos praleistus terminus atnaujinti.

Nurodė, kad jos senelis G. G., miręs (duomenys neskelbtini), iki savo mirties nuosavybės teise valdė 18,58 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Žemę buvo paveldėjęs iš savo brolio P. G., mirusio (duomenys neskelbtini), pagal naminį testamentą, kuris neišliko. Po senelio G. G. mirties šį žemės sklypą paveldėjo jos (pareiškėjos) motina M. D. (G), mirusi (duomenys neskelbtini). Motina pati tvarkė tėvo paliktą ūkį ir dirbo žemę. Nurodė, jog įstatymo nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių – savo sveikatos būklės bei dėl to, kad nuolat reikėjo rūpintis ir vyro sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

Biržų rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Nustatė, kad pareiškėja yra gimusi 1941 m. (duomenys neskelbtini) , ir yra M. G. (D.), mirusios (duomenys neskelbtini), dukra, G. (G.) G. sūnaus J., gimusio 1862 ir mirusio (duomenys neskelbtini) , vaikaitė. Neesant pateikto tiesioginio įrodymo, t.y. apie 1920 metus, kaip teigia pareiškėja, sudaryto naminio testamento, teismas vertino netiesioginius įrodymus. Sprendė, jog pareiškėjos pateikti ir teismo iniciatyva surinkti įrodymai nesudaro net prielaidos, kad P. G. žemė (18,58 ha) naminio testamento, sudaryto apie 1920 metus, pagrindu buvo perleista pareiškėjos senelio G. G. nuosavybėn, o po jo mirties buvo paveldėta pareiškėjos motinos. Pareiškėja jokių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis bent netiesiogiai būtų galima pripažinti, kad jos senelis testamento pagrindu buvo įgijęs žemės iš brolio P. G., nepateikė. Nors byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjos senelis nuosavybės teise valdė 13,599 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau į šį žemės sklypą jai nuosavybės teisės jau yra atkurtos, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais 1911 m. planas, patvirtintas 1912-10-30, neįrodo apie 18,58 ha žemės perleidimą G. G.. Byloje nėra net netiesioginių įrodymų, kurie nors tikėtinumo aspektu patvirtintų pareiškėjos senelio turėtas nuosavybės teises į šią žemę. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo remtis vien tik faktu, kad P. G. nesutarė su dukra bei išėjo gyventi kitur ir todėl jis savo turėtą žemę po mirties testamentu paliko broliui, kam prieštarautų ir prijungtoje G. G. nuosavybės atkūrimo byloje esantis 1948 m. žemės apskaitos žiniaraštis, iš kurio matyti, kad sklypais Nr. 25, Nr.26 ir Nr. 30, kurie pagal (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais 1911 m. planą priklausė P. G., naudojosi K. R.. Pažymėjo, kad ir liudytoja V. L. patvirtino, jog P. G. išėjus iš kaimo, jo žemę ėmė dirbti jo dukra su vyru R. , kol žemę paėmė kolūkis, o G. G. žemę po jo mirties dirbo dukra M. kartu su motina (G. G. žmona). Visa tai patvirtino ir Panevėžio apskrities archyvo atsiųsti išlikę archyviniai dokumentai iš Pandėlio rajono likviduotų kolūkių dokumentų fondo, t.y. 1947 m., 1952-1954 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose esantys įrašai apie B. D. ir M. D. turėtą žemę, iš kurių matyti, kad pareiškėjos tėvas D. B. 1947 m. (iki įstojimo į (duomenys neskelbtini) kolūkį) naudojosi 12 ha žemės plotu. Teismas laikė, kad šie archyviniai dokumentai sudaryti jau po nacionalizacijos, todėl nėra žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinantys įrodymai, tačiau vertintini tik sąryšyje su kitais įrodymais. Be to, teismas kritiškai vertino liudytojo J.A. V. paaiškinimus apie tai, kad P. G. testamentu paliko žemę broliui G. G., nes jis dar nebuvo gimęs (gimė 1932 m.) pareiškėjos nurodomu laikotarpiu, kai esą buvo sudarytas testamentas ir atsirado paveldėjimas.

Teismas, atmetęs prašymus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sprendė, jog nėra jokių teisinių prielaidų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti – prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialines teisės normas. Jos pareiškime nurodytas naminis testamentas galėjo būti surašytas apie 1920 -1926 metus, todėl turėjo būti įvertinta ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė tik buvo susikūrusi, daugelis valstybės institucijų taip pat tik formavosi. 18,58 ha žemės sklypas šiuo metu yra laisvas, niekas į jį nėra pareiškęs noro atkurti nuosavybės teisių, tokiu būdu, jos pareiškimas teisme pateiktas sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise. Teismas, nesant tiesioginių įrodymų, turėjo remtis netiesioginiais įrodymais ir vadovautis tikėtinumo taisykle, kad jos seneliui G. G. jo brolis P. G. pagal naminį testamentą paliko 18,58 ha žemės sklypą.

Liudytojas J.A. V. teisme paaiškino, kad P. G. savo turėtą žemę buvo palikęs savo broliui Gabrieliui, kad būtent jis su žmona (pareiškėjos motina) tą žemę dirbo, kol ji buvo priskirta kolūkiui. Todėl šio liudytojo parodymai leidžia labiau daryti tam tikras prielaidas apie faktų buvimą, negu nebuvimą. Teismas, atmesdamas prašymą, rėmėsi ta aplinkybe, kad žemės sklypas į kolūkį buvo įtrauktas Remeikos (P. G. žento) vardu, tačiau žemės sklypo valdymo perėjimas po Petro ir G. G. mirties nebuvo raštu įformintas. Kadangi ant P. G. žemės sklypo stovėjo jo sodyba, kurioje gyveno jo dukra su vyru R. , todėl žemės sklypas į kolūkį ir buvo įtrauktas jo vardu. Kitu atveju, jei žemės sklypą būtų valdęs R. , tai iki šiol būtų atsiliepę jo įpėdinai. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad būtent jos motina iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 18,58 ha žemės sklypą, ką patvirtina byloje apklausti liudininkai.

Nurodo, kad jau daug metų serga įvairiomis kardiologinėmis ligomis, nuolatos gydėsi stacionariai ir ambulatoriškai, be širdies ligų, serga ir kitomis ligomis, be to, ilgus metus sunkiomis ligomis sirgo ir vyras, kuris 2008-02-04 mirė, todėl įstatymo nustatytus terminus pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius pagrindžiantiems dokumentams praleido dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra žemės savininko G. G., mirusio 1937-02-21, vaikaitė. Tikslu atkurti nuosavybės teise į senelio žemę prašė nustatyti juridinius faktus, kad senelio brolis, P. G., miręs (duomenys neskelbtini) apie 1920 metus naminiu testamentu perrašė valdytą 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , G. G., kuris ir valdė minėtą žemės sklypą iki mirties ir kad jos motina, M. D. (G.) iki 1940 metų šį žemės sklypą valdė nuosavybės teise.

Biržų rajono apylinkės teismas pareiškimą atmetė, kaip neįrodytą.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad žemė, į kurią ji pretenduoja yra laisva, kad testamentas buvo sudarytas pokariu ir dėl sunkaus laikmečio neišliko, o taip pat į liudytojo J. A. V. paaiškinimus iš kurių galima daryti prielaida dėl žemės valdymo.

Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pareiškėjas nurodo sandorį, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte nurodyti dokumentai, galintys būti nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Tarp jų ir nesilaikant įstatymo nustatytos formos bei tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo–pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais bei tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pareiškėja, teigdama, kad P. G. žemę G. G. perleido naminiu testamentu, tokio dokumento nepateikė. Nei vienas iš apklaustų liudytojų taip pat nepatvirtino, kad matė tokį dokumentą rašant ar pasirašytą. Pareiškėjos prašymu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja A. Č., gim. 1926 metais. Liudytoja paaiškino, kad jos ir pareiškėjos šeimos gyveno viename kaime ir labai artimai bendravo. Iš tėvų pasakojimų jai žinoma, kad P. G. savo žemės sklypą perleido broliui Gabrieliui, nes nesutarė su dukra ir jos vyru R.. Po Petro mirties žemę dirbo pareiškėjos šeima. P. G. dukra su vyru tik gyveno tėvo name, o žeme nesirūpino ir jos nedirbo.

Nėra jokių duomenų apie tai, kad nuo 1926 metų, po P. G. mirties iki 1937 metų, kol buvo gyvas G. G., šią žemę būtų tinkamai įforminęs savo vardu, mokėjęs žemės mokesčius ir pan.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į 18,58 ha žemės sklypą pareiškėja pateikė tik 2006-11-23 ir kodėl šio žemės sklypo nenurodė, atkurdama nuosavybės teises į 13,599 ha žemės sklypą, nežinoma (b. l. 29).

Teismas bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimas Nr. 51). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su įrodinėjimo dalyku, ir iš įrodymų visumos, vadovaudamasis įstatymais ir bylos aplinkybėmis, padarė išvadas, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nėra įrodytas. Keisti teisėto pirmosios instancijos sprendimo tik todėl, kad žemės sklypas į kurį pretenduoja pareiškėja yra laisvas, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 10,00 Lt (dešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Zina MickevičiūtėLaimutė SankauskaitėTomas Zdanavičius