Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-490-360/2011

Teisėjas E. Žukauskas Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.4.; 2.4.1.

2011 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-06-02 nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. V. padarytą 35 Lt turtinę žalą. Iš J. A. nukentėjusiosios A. V. naudai priteista 35 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš J. A. nukentėjusiojo S. V. naudai priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. A. nuteistas už tai, kad jis 2009-10-12, apie 10.40 val., Šilalės r. (duomenys neskelbtini), A. ir S. V. gyvenamajame name, kuris bendra nuosavybės teise priklauso A. V. ir J. A., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, kurioje gyvena A. ir S. V. siekdamas įbauginti A. ir S. V., kad jie išsikraustytų iš minėtos namo dalies, taip panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo A. ir S. V. kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į A. ir S. V. gyvenamąsias patalpas, o tai sukėlė grėsmę minėtose patalpose buvusių neįgaliojo S. V. ir A. V. sveikatai, taip padarė didelę žalą A. ir S. V. asmens teisėms ir teisėtiems interesams.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. Laikydamasis LR BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo J. A. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.

Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti. Apeliantas teigia jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadaręs ir tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės vien tik nukentėjusiosios ir kitų asmenų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi parodymais, kurie, jo manymu, neparemti jokiais kitais duomenimis. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo J. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis nuo pat savo veiksmų pradžios suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tyčia savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 294 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį nėra jokio pagrindo.

Savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos, savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Nusikaltimas laikomas baigtu kaltinamajam pradėjus vykdyti veiksmus, nukreiptus savo ar kito asmens tikrai ar tariamai teisei įgyvendinti. LR BK 294 str. 2 d. numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent į minėtus objektus buvo nukreipti apelianto veiksmai. Nuteistasis J. A. panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius savavališkai vykdė ginčijamą teisę į minėtą namo dalį, kuriame šiuo metu gyvena nukentėjusieji.

Tarp nukentėjusiųjų A. ir S. V. bei nuteistojo J. A. yra kilęs konfliktas, susijęs su bandymu spręsti teisinį ginčą – kam kuri namo dalis priklauso po motinos mirties ir kas kurioje pusėje turi gyventi, tai patvirtino ir pats apeliantas bei kiti liudytojai. Nors apeliantas ginčija savo kaltę bei priemones, t. y. kad jis naudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius siekė juos iškeldinti, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina byloje esančių duomenų visuma – nukentėjusiosios parodymai, liudytojų parodymai, apžiūros protokolas, A. V. pokalbio su Šilalės rajono policijos komisariatu įrašas, medicinos pagalbos rašto ir kvietimo kortelių išrašas, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolas, kuriame matyti, jog nuvykus pas J. A. jo namuose rasta ir paimta kaminui valyti skirti įrankiai, viela, virbas, pinta virvė, kirstukas ir plaktukas, suodžiais smirdantys jo drabužiai, kurie apžiūrėti, bei paties nuteistojo parodymai. Ir tik remiantis visų šių įrodymų visuma buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat byloje yra duomenų, jog J. A. yra grasinęs A. V. turto sunaikinimu (b.1. 147, 149).

Teismas, nustatydamas J. A. kaltę, pagrįstai vadovavosi iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Nežymūs nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatitikimai negali būti laikomi nepatikimais ar nenuosekliais, kolegija pažymi, jog nukentėjusioji dėl patirto streso, garbingo amžiaus galėjo tiksliai neatsiminti konkrečių aplinkybių ir jas nurodyti ne visai tiksliai, ir vien dėl to, jog aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo netikėti ir nesiremti šios nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusioji parodė, kad 2009-10-12 prieš pietus brolis buvo atvažiavęs su automobiliu ir į namą įsinešė daiktą, panašų į kibirą. Kai J. A. atėjo į prieangį, tai girdėjosi, kad kažkur braška, lyg tai kopėčios buvo statomos ar dar kažkas daroma. Prabuvęs apie 5–10 min., tiksliai pasakyti negali, jis išvažiavo ir tuomet kambariuose pasijuto dūmų kvapas. Priešingai nei paties apelianto parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas kitiems objektyviems bylos duomenims, nukentėjusiosios parodymų esminės detalės nuo pat pradžių buvo vienodos, išsamios. Apelianto skundo argumentai, kad nusikalstamų veiksmų jis nepadarė, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, kurių byloje nepatvirtina kiti objektyvus duomenys, atmetamas. Kolegija sutinka, kad šiuo atveju kaltinimas didžia dalimi paremtas nukentėjusiosios parodymais, tačiau išanalizavus įrodymų visumą, daroma išvada, kad minimi nukentėjusiosios parodymai sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats apeliantas neneigė reikalavęs persikelti A. ir S. V. į kitą namo dalį, tačiau viso tyrimo metu tvirtino, kad tai darė be grasinimų, nors 2009-10-22 J. A. baustas administracine tvarka už savavaldžiavimą. Darytina išvada, jog apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nuosprendyje daromų išvadų nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nukentėjusiosios skambinimas policijai patvirtina tik nuteistojo atvykimo ir buvimo prie namo trukmę, o ne kamino užkimšimo faktą. Iš garso įrašo, kurio metu A. V. skambina policijai pranešti apie brolį, girdėti, kaip nukentėjusioji sako: „jis tuoj eis kaminą daužyti“, vadinasi, atmestini skundo argumentai, jog nukentėjusioji net nežinojo, kur yra J. A. ir ką jis ketina daryti. A. V. nurodžiusi, kad girdėjo garsus, jog statomos kopėčios, kažkokį krebždesį. Taip pat nelabai tikėtinas apelianto skundo argumentas, jog jis per tokį trumpą laiką nebūtų spėjęs užlipti į mansardą, išardyti kamino, prikišti į jį skudurų, užcementuoti, atgal uždėti plytas ir išvažiuoti, be to, nuteistasis teigia, jog jis būtų turėjęs vietoje ruošti skiedinį. Aukštesnysis teismas atmeta tokius argumentus kaip siekimą išvengti atsakomybės, nes nuteistasis turėjo pakankamai laiko, tuo labiau, jog ir nukentėjusioji patvirtino, kad atvažiavęs J. A. į namą įsinešė kažkokį panašų į kibirą daiktą. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo ir aukštesnysis teismas sutinka su tuo, jog J. A. dūmtraukį užkišti galėjo laikotarpiu nuo 10 iki 20 min. Tai matyti iš skambučio policijai, be to, liudytoja A. M. parodė mačiusi, kaip nuteistasis atgal pro jos namą pravažiavo po 20 min. Dūmų kvapo iš karto nukentėjusieji galėjo ir nepajusti, nes buvo kitame kambaryje. Nuteistojo skundo argumentas, jog pareigūnai net nebandė tirti, ar kaminas nebuvo užsikimšęs suodžiais nuo ilgo nevalymo, atmetamas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog toks tyrimas nebuvo būtinas, nes iš apžiūros protokolo matyti (b. 1. 5–8, 9–10, 11–15, 16–17), kad užlipę ant namo stogo, gaisrininkai padarė išvadą, jog kaminas užkimštas 1,5 m gylyje. Rasta baltos spalvos pagalvė, kuri sutepta suodžiais. Taip pat apžiūrėti rasti skudurai, cemento, plytų gabaliukai, todėl atlikti tokį tyrimą nebuvo tikslinga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad tam, jog būtų pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str., būtinas didelės žalos padarymas, tuo tarpu šioje byloje teismas turtinę žalą įvertino 35 Lt, jokia žala sveikatai nepadaryta, sveikatos sutrikdymo nenustatyta, nukentėjusiesiems diagnozuotas emocinis šokas, vėliau į gydytojus jie nesikreipė, kambaryje, kur gulėjo S. V., dūmų nebuvo, tik buvo jaučiamas jų kvapas, taigi nukentėjusiųjų patirti nepatogumai negali būti vertintini kaip didelė žala ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis, o padaryta žala nebūtinai turi būti išreikšta pinigine išraiška. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nenurodo, kokia žala tokiais atvejais laikytina didele. Žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti padaroma tiek turtinė, tiek moralinė. Teisinė kategorija – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams – yra platesnė nei kategorija – didelė turtinė žala. Jeigu nusikaltimu asmeniui padaroma didelė turtinė žala, tai paprastai kartu jam padaroma didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, nes pažeidžiamos jo turtinės teisės. Tačiau sprendžiant klausimą, ar asmeniui padaryta didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, kiekvienu atveju teismas įvertindamas visus paminėtus kriterijus vertina individualiai, atsižvelgiant į teisės pažeidimo trukmę, nuostolius, iš daikto negautas pajamas, moralinę žalą ir pan. Didelė žala šiuo atveju pasireiškė tuo, kad buvo suvaržytos nukentėjusiajam LR Konstitucijos garantuotos teisės į būsto neliečiamybę ir tas suvaržymas tęsiasi kurį laiką. S. V. būdamas neįgalus ir negalėdamas pats savimi pasirūpinti buvo apgyvendintas pas kaimynę, kol bus atkimšta krosnis. Kol buvo valoma krosnis, nukentėjusioji turėjo gyventi nešildomojoje patalpoje. Taip pat nukentėjusiesiems kilo grėsmė jų sveikatai, jie išsigando, jog neteks savo turto, kuriame gyvena, sutriko jų sveikata, padidėjo nedarbingumo laipsnis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. ir S. V. teisėms ir teisėtiems interesams padaryta didelė žala.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Apeliantas savo argumentus grindžia tuo, jog teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjui bandant išaiškinti nukentėjusiosios poziciją dėl kamino ardymo priežasčių, teismas neleido užduoti klausimų, rinko tik kaltinimui pagrįsti reikalingus duomenis, uždavinėjo menamus klausimus, taip parodydamas savo šališkumą. Taip pat pasunkino jo padėtį, nes išėjo už kaltinimo ribų, nes nurodė, kad nebuvo laikytasi CK 4.75 str. 1 d., taip papildydamas kaltinimą ir atimdamas galimybę gintis nuo kaltinimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, nelaikoma, jog teismas buvo šališkas. Vienokio ar kitokio procesinio sprendimo priėmimas negali būti pagrindu pripažinti teismą šališku. Visus savo argumentus dėl teismo šališkumo apeliantas grindžia tik savo nuomone dėl teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų vertinimo, nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo, o patikėjo nukentėjusiosios parodymais, nuosprendį pagrindė prielaidomis, o kilusias abejones tariamai įvertino jo nenaudai. Tokie nuteistojo argumentai šioje byloje jau buvo paneigti, nes kolegija jau konstatavo, kad teismas įrodymus įvertino tinkamai ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Jokios abejonės nuteistojo nenaudai nebuvo įvertintos, nes J. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką šioje byloje patvirtina visuma išnagrinėtų įrodymų. Pažymėtina, kad apeliantas netinkamai interpretuoja ir tai, jog teismas papildė jam kaltinimą nurodydamas, kad nuteistasis nesilaikė CK 4.75 str. 1 d. Kaltinimas nėra pakeistas ar kitaip papildytas, o tik aprašomojoje dalyje konstatuota, kokios įstatymo nustatytos tvarkos nesilaikė nuteistasis. Šiuo atveju teismas, nurodydamas šį CK straipsnį, konstatavo, jog J. A. nesilaikydamas įstatytų nustatytos tvarkos pats savavališkai pradėjo įgyvendinti savo tariamą teisę į namo dalį, kuriame gyvena A. ir S. V. Be to, kad būtent nuteistasis suprato, jog norėdamas įsikraustyti į sesers turimą gyvenamąją dalį, jai nesutinkant, jis privalo kreiptis į teismą, patvirtina jo parodymai, kad jis jau ruošė dokumentus teismui. Visa tai įrodo, kad jis suprato, kaip reikia įgyvendinti savo teisę, tačiau to nedarė, o ėmėsi nusikalstamų veikų savo teisei realizuoti.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad kamino ardymas savaime nereiškia kokių nors asmenų iškraustymo, sudaro nebent turto sužalojimo sudėties požymį, todėl apskritai nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti savavaldžiavimą. Pažymėtina, jog nustatytas ne kamino ardymo faktas, o tai, kad nuteistasis panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius savavališkai vykdė ginčijamą teisę į minėtą namo dalį, kuriame šiuo metu gyvena nukentėjusieji. Apelianto skundo argumentas, jog jis negali būti nuteistas už savo turto sugadinimą, taip pat atmestinas. Atkreiptinas dėmesys, jog tai nėra vieno apelianto nuosavybė. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, namo planų, paveldėjimo pagal testamentą liudijimo matyti, kad po ½ namo ir žemės sklypo dalies nuosavybės teise priklauso A. V. ir J. A., tačiau, kuri konkrečiai dalis jiems priklauso, nėra teisiškai nustatyta.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d. ir savavaldžiavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nagrinėjamoje byloje yra nustatyti. Kolegija pažymi, jog savavaldžiavimo pagrindinis objektas yra įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai išdėstė BK 294 straipsnyje nustatytas sąlygas, būtinas savavaldžiavimui, ir nurodė, kad nusikaltimo sudėties požymių visuma yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kadangi įrodyta, kad padaryta žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, esant kvalifikuojančiam požymiui – psichinei prievartai, su tokia apylinkės teismo pozicija sutinka ir aukštesnysis teismas.

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visapusiškai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir išsamius atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo motyvus. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta laikantis BPK 305 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo J. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei teisme ištirtais įrodymais visiškai įrodytas J. A. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-06-02 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. A. apeliacinį skundą atmesti.