- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-510-493-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- D. D.
- Advokatai
- Vilija Jurčikonienė
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-510-493/2008
Teisėjas Laimutis Vaitkus Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
2008 m. spalio 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam D. D., jo gynėjai advokatei Vilijai Jurčikonienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008-06-25 nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams. Taikytas LR BK 64 str.1 d., 2 d. ( teistas 2005-07-19 Lazdijų rajono apylinkės teismo ) ir paskirta subendrinta bausmė ( dalinio sudėjimo būdu ) 3 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad 2006 metų liepos mėnesio 10 d., apie 23.40 val., būdamas policijos tarnybiniame automobilyje VW Vento, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio rajono savivaldybė, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą transporto priemonės VW LT-28, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) neblaiviam ir prašydamas nesiimti prieš jį būtinų teisinių priemonių, tiesiogiai, žodine forma ir konkliudentiniais veiksmais - padėdamas ant automobilio VW Vento, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės keleivio sėdynės pinigus, davė kyšį – dviejų šimtų litų nominalo banknotą, kurio numeris AB1842484, valstybės tarnautojams – vykdantiems kelių eismo priežiūros įgaliojimus Vilkaviškio rajono policijos komisariato Kybartų policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės patruliams R. K. ir D. B., už palankų jam sprendimą, t.y. siekdamas neteisėtos paperkamų policijos pareigūnų veikos vykdant įgaliojimus – kad nebūtų pristatytas į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą girtumui nustatyti ir nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 2 d., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi policijos pareigūnai R. K. bei D. B. atsisakė priimti duodamą kyšį, t.y. tokiais savo veiksmais D. D. pasikėsino papirkti Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnus R. K. bei D. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008-06-25 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – baudžiamojo byloje jį išteisinti. Prijungti civilinę bylą Nr. 2-828-633/2007, esančią Vilkaviškio rajono apylinkės teismo žinioje.
Apeliantas savo skunde nurodo, jog apylinkės teismas, nuosprendyje nepasisakė dėl jo asmenybę individualizuojančių požymių, kurie jį skiria nuo kitų teisiamųjų asmenybių, tai yra net nepaminėjo, kad be priežiūros liko nepilnametis vaikas, kad nebus kam prižiūrėti ir išlaikyti vaiką, kurio gyvenamoji vieta, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu, nustatyta su tėvu. Apelianto manymu, ši esminė aplinkybė verčia abejoti teismo nuosprendžio teisingumu ir rodo, kad jo asmenybės individualizavimas buvo nepakankamas ir turėjo reikšmę bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimui. Be to, teismas nepagrįstai charakterizavo jį vien tik neigiamai, tuo tarpu seniūnas charakteristikoje nurodo, kad jis yra vienintelis maitintojas šeimoje ( 1 tomas, b. l. 80 ). Mano, jog teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio sūnaus interesus, turėjo jo atžvilgiu taikyti, bet netaikė LR BK 62 str. 2 d. 2 p. normą, tuo pažeisdamas nepilnamečio sūnaus, kuris liko be tėvų priežiūros, interesus. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad vaiko gyvenamoji vieta su tėvu nustatyta todėl, kad nepilnamečio vaiko atžvilgiu mamos, gyvenančios Vilniaus mieste, sugyventinis vartojo smurtą, tai savaime suprantama, kad sūnus, po tėvo sulaikymo, neturi jokios galimybės gyventi su mama ir teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo ypatingai išsamiai spręsti klausimą susijusį su bausmės rūšies ir dydžio parinkimu, atsižvelgiant į nepilnamečio interesu, tačiau to nepadarė ( žr. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-828-633/2007; 3 tomas, b. 1.14). Pasisakydamas dėl LR BK 62 str. taikymo, nurodytų aplinkybių teismas, pažeisdamas visapusiškumo, pilnumo ir objektyvumo principus, neaptarė dėl įrodymų ( pateikto teismo sprendimo civilinėje byloje ) nepasisako ir šio įrodymo nevertino, o jis tuo prarado teisę į teisingą teismą. Mano, jog civilinė byla Nr. 2 - 828 - 633/2007, turi būti prijungtina nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno apygardos teisme, pagal apeliacinį skundą, kad išsamiai būtų ištirta aplinkybė, dėl galimybės taikyti švelnesnę arba mažesnę bausmę.
Be to, apeliantas mano, jog apylinkės teismas, visumoje, vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d., turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikaltimą, nes įrodymų kaltei pagrįsti aiškiai nepakanka.
Nurodo, jog pareigūnų K. ir B. parodymai yra prieštaringi (K. nurodo, kad automobiliu važiavo 2 žmonės, 1 tomas b. l. 55, o B. nurodo, kad važiavo 3 žmonės, 1 tomas b.l. 57, 2 tomas, b.l. 126; K. nurodo, kad B. turėjo matyti pinigų perdavimo faktą, B. aiškina, kad nematė), todėl jų parodymai, turėjo būti vertinami kritiškai. Mano, kad vadovautis, kaip įrodymu, vien tik pareigūnų parodymais nepakanka ir dėl to, kad jie yra asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi. Nurodo, jog suinteresuotumas yra susijęs, su jų atliktais veiksmais.
Taip pat apeliantas tvirtina, jog liudytojui K. P. pakeitus parodymus, baudžiamoji byla neiškelta nei už vienus iš jų, kaltininkas nėra nuteistas, todėl nėra pagrindo išvadai daryti, kad pirmi K. P. parodymai, duoti teisėjai N. Z., nagrinėjant bylą pagreitintu procesu ( 1 tomas, b.l. 84 ) ir tyrėjai ( 1 tomas, b.l. 156 - 158) yra melagingi. Liudytojos K., kuri buvo keleivė, parodymai taip pat, teismo nuosprendžiu, nėra pripažinti melagingais, o baudžiamoji byla, dėl melagingų parodymų, taip pat neiškelta, o jos duoti parodymai pilnai patvirtina kaltinamojo pateiktą versiją ir liudytojo K. P. parodymus, esančius 1 bylos tome, bylos lapai 84, 156, 157, 158. K. P. identiškai aiškino aplinkybes kaip ir K., nors jie nebuvo pažįstami ir parodymų suderinti negalėjo. Abu nurodė, kad P. transporto priemonę vairavo K. prašymu, ji priėjo prie jo gatvėje, kur būriavosi jaunimas ir paprašė nuvežti iki parduotuvės, pamatęs pareigūnus P. pabėgo, nes kaip jis pats paaiškino, automobilį vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ( 1 tomas, b.l. 59 - 60; 84; 156 - 158).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog dėl jo kaltės abejojo patys pareigūnai, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas tik 2006-10-12, todėl akivaizdu, kad protokolą pareigūnai surašė prispirti aplinkybių, kuomet nepavyko baudžiamąją bylą baigti teisme pagreitinu procesu ir tik po to, kai teisėja nutartyje akcentavo, kad protokolas, dėl vairavimo neblaiviame stovyje nesurašytas, įrodymų nepakanka, įrodymai ginčytini ( 1 tomas, b.l. 88 - 90).
Taip pat, apelianto nuomone, teismas nepasisakė ir neatsižvelgė į tai, kad pirmieji liudytojų K. ir P. duoti teisme, teisėjai N. Z., parodymai buvo duoti tuomet, kai jis buvo sulaikytas (jo atžvilgiu buvo taikoma kardomoji priemonė - suėmimas) ir įtariamasis negalėjo su liudytojais susitarti dėl versijos ir liudijimo. Mano, jog pirmieji liudytojų parodymai, duoti teisme, turėjo būti teismo traktuojami kaip teisingiausi ir pagrindiniai, nes tolimesnį jų liudijimą sąlygojo pačių liudytojų elgesys visuomenėje, nes liudytojo P. atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai už jo pačio padarytas nusikalstamas veikas, kas leidžia daryti išvadą, kad jis, nuo to momento, buvo psichologiškai pažeidžiamas, aiškiai priklausomas nuo baigties bylose, pagal jam pareikštus kaltinimus ir be abejo tokioje padėtyje pareigūnai galėjo manipuliuoti juo, dėl ko jis ir pakeitė parodymus. Apeliantas pažymi, kad kardomoji priemonė suėmimas jo atžvilgiu buvo taikomas apie 1 ( vieną ) mėnesį laiko, kol ją Kauno apygardos teismas pakeitė, o asmenys, kurie liudijo teisme sprendžiant bylą pagretintu procesu, įtariamojo nelankė, nesusirašinėjo ir su juo susisiekti neturėjo galimybės.
Be to, apeliantas nurodo, jog teismas, apkaltinamąjį nuosprendį visiškai nepagrįstai grindžia eksperimento išvadomis, nes jos visiškai nenaudingos kaltinimui. Tvirtina, kad eksperimento metu buvo nustatyta, kad neįmanoma įžiūrėti žmogaus, sėdinčio už automobilio vairo ( „ nei vairuotojo veido bruožų nei apsirengimo drabužių nesimato") , todėl, apelianto nuomone, akivaizdu, kad pareigūnai K. ir B., melagingai aiškino būk tai puikiausiai matę D. D., sėdintį už automobilio vairo ( 1 tomas, b.l. 55 - 57; 2 tomas, b.l. 105 - 106,125 -126 ir t.t.).
Apelianto nuomone, net nuteisus pakeitusį parodymus liudytoją už melagingų parodymų davimą, nepakaktų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, kadangi liudytojas parodymus pakeitė tik tuomet, kai pats padarė nusikaltimus ir jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagal kurio rezultatus, jis šiuo metu atlieka bausmę. Todėl, apelianto tvirtinimu, akivaizdu, kad liudytojas, siekdamas palankesnių bausmių sau, sutiko bendradarbiauti su pareigūnais ir sutiko, jų prašomas, pakeisti parodymus.
Taip pat, apelianto tvirtinimu, teismas nuosprendyje nepasisakė dėl scenogramos. Apeliantas abejoja, ar šis įrodymas gali būti vertintinas, kadangi jis gautas neteisėtu būdu, tai yra, jo neįspėjus, dėl įrašo darymo pradėjimo, tačiau mano, jog scenogramoje esantys duomenys, kaltinimui taip pat nepalankūs, kadangi iš pokalbio pradžios seka, kad D. D. tyli, o pareigūnai jį provokuoja kalbėdami, kad jis būk tai siūlo kyšį. Tačiau D. D., nors ir būdamas neblaiviame stovyje, pareiškia ( scenogramoje „ D " „ Šiaip aš ir nesiūlau"; „ Šiap tai aš čia ne pričiom", „ Aš nevažiavau", „ Ne nesiūlau jokio kyšio ", 2 tomas, b.l. 140 - 141). Be kitų duomenų, apelianto nuomone, iš scenogramos teksto aišku, kad dar iki įtariamojo apklausos, jis aiškino, kad transporto priemonės nevairavo, todėl pareigūnai, tą pačią ar kitą dieną, turėjo imtis priemonių, bet nesiėmė, nustatyti, kas transporto priemonę vairavo. Mano, jog liudytoja K., buvusi tariamo įvykio vietoje, turėjo būti apklausta nedelsiant. Apelianto nuomone, visuma aplinkybių liudija ikiteisminio tyrimo spragas ir nusistatymą prieš jo paties asmenybę, dėl ankstesnių jo teistumų. Mano, jog ta aplinkybė, kad jis yra ankščiau teistas ir P. liudijimo pakeitimas, nėra pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nepaisė, neanalizavo ir nepasisakė dėl pagrindų, kuriuos akcentavo nutartyje Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėja N. Z. ir Kauno apygardos teismas, panaikindamas D. D. atžvilgiu kardomąją priemonę - suėmimą ( 1 tomas, b.l. 88 - 96).
Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas, jo nusikalstamą veiką kvalifikavo taip pat neteisingai, kadangi pareigūnai K. ir B. nurodo, kad pinigai buvo duodami būk tai už tai, kad jie neformintų įvykio ( vairavimo transporto priemonės neblaiviame stovyje), t.y. neveiktų vykdant įgaliojimus. Apeliantas nurodo, jog apie aiškinimą yra pasisakyta teismo nuosprendžio 3 psl. „ Liudytojai D. B. ir R. K. nurodė, kad kaltinamasis davė jiems kyšį - 200 litų banknotą, siūlydamas susitarti ir taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam". Iš nurodyto seka ( pagal pareigūnų pateiktą versiją), kad D. D. siekė, kad pareigūnai neveiktų, t.y., kad nebūtų iškviesti kiti pareigūnai (K. ir B. alkotesterio neturėjo, girtumo konstatuoti negalėjo, 2 tomas b.l. 105 - 106; 125 - 126) ir, kad nebūtų po patikrinimo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nes pareigūnai K. ir B. nebuvo kompetetingi bylą baigti, priimant nutarimą nubausti asmenį administracine tvarka. Apelianto nuomone, veika, pagal šią pareigūnų iškeltą versiją, negali būti kvalifikuojama pagal LR BK 227 str. 2 d. ir mano, jog tokia veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 227 str. 1 d., nes ši teisės norma numato baudžiamąją atsakomybę būtent už tokią veiką, kuria siekiama paveikti pareigūnus, kad jie neveiktų, pvz. nenustatytų girtumo ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už motorinės transporto priemonės vairavimą neblaiviame stovyje.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, o, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo D. D. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis D. D. ginčija savo kaltę, veikos kvalifikaciją ir paskirtą bausmę, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Dėl nuteistojo D. D. kaltės ir veikos kvalifikacijos.
Apeliantas tvirtina, jog liudytojų R. K. ir D. B. parodymai yra prieštaringi nes R. K. nurodė, kad automobiliu važiavo 2 žmonės, (1 tomas b. l. 55), o D. B. nurodė, kad važiavo 3 žmonės, (1 tomas b.l. 57, 2 tomas, b.l. 126). Be to, R. K. nurodė, kad D. B. turėjo matyti pinigų perdavimo faktą, o D. B. aiškino, kad nematė, todėl jų parodymai, turėjo būti vertinami kritiškai. Mano, kad vadovautis, kaip įrodymu, vien tik pareigūnų parodymais nepakanka ir dėl to, kad jie yra asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi. Nurodo, jog suinteresuotumas yra susijęs, su jų atliktais veiksmais. Tačiau tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Liudytojas R. K., nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, savo tarnybiniame pranešime ( t. 1 b. l. 15 ), apklausiamas liudytoju ( t. 1. b. l. 169-170 ), teisminio nagrinėjimo metu apklausiant liudytoju ( t. 2 b. l. 106 ) nuosekliai tvirtino, jog D. D. vairuojamame automobilyje, dar važiavo moteris ir vaikas. Nors liudytojas R. K., baudžiamąją bylą nagrinėjant pagreitinto proceso tvarka teisme ( t. 1 b. l. 55 ) ir neparodė, jog automobilyje važiavo ir trečias asmuo – vaikas, tačiau iš jo parodymų turinio matyti, jog toks klausimas pastarajam iš viso nebuvo užduotas, be to, jis ir neakcentavo, jog automobilyje važiavo tik du asmenys, apsiribodamas paaiškinimu, kokius veiksmus D. D. ir kartu važiavusi moteris, atliko. Liudytojas R. K., teisminio nagrinėjimo metu, parodė, jog tarnybiniame automobilyje, D. D., sėdėdamas ant galinės sėdynės, siūlydamas atsiskaityti, padėjo ant priekinės automobilio keleivio sėdynės 200 litų banknotą, jis pats tuo metu sėdėjo automobilyje ant vairuotojo sėdynės, o D. B. buvo lauke, prie automobilio keleivio durelių. Tik D. D. padėjus pinigus, jis iš karto sušuko. Liudytojas D. B., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, nuosekliai tvirtino, jog būdamas prie tarnybinio automobilio durų, pro langą matė, kaip D. D., sėdėdamas automobilyje ant galinės sėdynės, ištiesęs ranką, padėjo ant priekinės keleivio sėdynės 200 litų banknotą. Iš liudytojų R. K. ir D. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu seka, jog jie buvo visą laiką nuoseklūs, juos pilnai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl pripažinti juos nepagrįstais ir vertinti kritiškai, nėra pagrindo.
Be to, apeliantas tvirtina, jog liudytojui K. P. pakeitus parodymus, baudžiamoji byla neiškelta nei už vienus iš jų, kaltininkas nėra nuteistas, todėl mano, jog nėra pagrindo išvadai daryti, kad pirmi K. P. parodymai, duoti teisėjai N. Z., nagrinėjant bylą pagreitintu procesu ir tyrėjai, yra melagingi. Liudytojos J. K., kuri buvo keleivė, parodymai taip pat, teismo nuosprendžiu, nėra pripažinti melagingais, o baudžiamoji byla, dėl melagingų parodymų, taip pat neiškelta, o jos duoti parodymai pilnai patvirtina kaltinamojo pateiktą versiją ir liudytojo K. P. parodymus, esančius 1 bylos tome, bylos lapai 84, 156, 157, 158. K. P. identiškai aiškino aplinkybes kaip ir J. K., nors jie nebuvo pažįstami ir parodymų suderinti negalėjo. Abu nurodė, kad K. P. transporto priemonę vairavo J. K. prašymu, ji priėjo prie jo gatvėje, kur būriavosi jaunimas ir paprašė nuvežti iki parduotuvės, pamatęs pareigūnus K. P. pabėgo, nes kaip jis pats paaiškino, automobilį vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Tačiau šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Apylinkės teismas, visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nuosprendyje išdėstęs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pateikė pilną jų analizę ir teisėjų kolegija, su tokiu įrodymų įvertinimu pilnai sutinka. Apylinkės teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi K. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir teisminio nagrinėjimo metu, jog automobilio jis nevairavo ir tinkamai tai motyvavo. Teisėjų kolegija laiko, jog pilnai įtikinami liudytojo K. P. parodymai, jog pirminėse apklausose patvirtinti, jog jis vairavo automobilį, jo prašė nuteistojo motina, pastarojo draugas R. ir R. N.. Be to, pirminiai K. P. parodymai, jog jis vairavo automobilį VW-LT-28, pilnai paneigti taip pat liudytojų M. P., R. K.. A. K., S. Č., A. Č. parodymais, o taip pat kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojos J. K. parodimus motyvuodamas tuo, jog ji palaikė artimus ryšius su D. D., siekė apginti jo poziciją, bei buvo iniciatorė suradimo asmens, kuris prisiimtų atsakomybę vairavus automobilį. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo, sutinkamai su BPK 166, 169 str., yra prokuroro, o ne teismo prerogatyva. Teisėjų kolegija revizuoja teismo nuosprendį, o ne prokuroro galimus veiksmus.
Nepagrįstas apelianto tvirtinimas, jog dėl jo kaltės abejojo patys pareigūnai, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas tik 2006-10-12 ir protokolą pareigūnai surašė prispirti aplinkybių, kuomet nepavyko baudžiamąją bylą baigti teisme pagreitinu procesu ir tik po to, kai teisėja nutartyje akcentavo, kad protokolas, dėl vairavimo neblaiviame stovyje nesurašytas, įrodymų nepakanka, įrodymai ginčytini, nes baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras būtu suabejojęs D. D. kalte, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2006-07-20 nutartimi, baudžiamąją bylą gražino prokurorui, nes bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, kad ji būtų išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Kas liečia apeliacinio skundo argumentą dėl nesavalaikio administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, tai iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jis trumpesniu laiku nebuvo surašytas dėl objektyvių priežasčių ( t. 1 b. l. 109 ), o ne dėl to, jog pareigūnai būtų suabejoję D. D. kalte, ar, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, prispirti aplinkybių.
Apeliantas tvirtina, jog pirmieji liudytojų J. K. ir K. P. duoti teisme, teisėjai N. Z., parodymai buvo duoti tuomet, kai jis buvo sulaikytas ir jo atžvilgiu buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, todėl jis negalėjo su liudytojais susitarti dėl versijos ir liudijimo, pirmieji šių liudytojų parodymai, duoti teisme, turėjo būti teismo traktuojami kaip teisingiausi ir pagrindiniai, nes tolimesnį jų liudijimą sąlygojo pačių liudytojų elgesys visuomenėje, nes liudytojo K. P. atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai už jo pačio padarytas nusikalstamas veikas, kas leidžia daryti išvadą, kad jis, nuo to momento, buvo psichologiškai pažeidžiamas, aiškiai priklausomas nuo baigties bylose, pagal jam pareikštus kaltinimus ir be abejo tokioje padėtyje pareigūnai galėjo manipuliuoti juo, dėl ko jis ir pakeitė parodymus. Tačiau tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes iš išbaudžiamojoje byloje surinktų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų seka, jog poveikį liudytojui K. P., jog šis apsiimtų vairavęs automobilį, darė ne suimtasis D. D., o kiti nuosprendyje įvardinti asmenys, o viso to iniciatorė buvo J. K., todėl teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai vadovavosi vėlesniais K. P. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai ir teisėjų kolegija, su tokia apylinkės teismo pateiktu įrodymų vertinimu, sutinka. Taip pat, teisėjų kolegija sutinka su liudytojos J. K. parodymų vertinimu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos seka, jog pirmus parodymus, jog įvykio metu transporto priemonės nevairavo, ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas K. P. davė 2006-09-22, pakankamai motyvuodamas, kodėl prieš tai jo duoti parodymai yra neteisingi. Teisminio nagrinėjimo metu, jau K. P. atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007-01-24 nuosprendį, jo parodymai buvo patikrinti ir jis argumentuotai nurodė, jog, įvykio metu transporto priemonės nevairavo bei paaiškino, kodėl, pirminėse apklausose, davė neteisingus parodymus, o šiuos jo parodymus, pilnai patvirtina jau ankščiau paminėti įrodymai. 2007-06-14 K. P. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 164 str. už vengimą išlaikyti vaiką, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog tokių minėto liudytojo parodymų davimą, sąlygotų kokie pašaliniai veiksniai.
Be to, apelianto tvirtinimu, jog teismas, apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė nenaudingomis kaltinimui eksperimento išvadomis, nes jo metu buvo nustatyta, kad neįmanoma įžiūrėti žmogaus, sėdinčio už automobilio vairo todėl, pareigūnai R. K. ir D. B., melagingai aiškino puikiausiai matę D. D., sėdintį už automobilio vairo. Tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog įvykis buvo užfiksuotas 2006-07-10, eksperimentas buvo atliktas 2007-07-10, tai yra, praėjus vieneriems metams po įvykio. Liudytojai R. K. ir D. B. nuosekliai aiškino, jog automobilio stabdymo metu gatvės apšvietimas buvo geras ir jie puikiausiai matė už vairo sėdintį D. D.. To tarpu eksperimento metu, kaip pastaboje nurodė D. B., nedegė viena elektros stulpo apšvietimo lemputė, todėl eksperimento metu buvusios sąlygos nebuvo identiškos su įvykio metu buvusiomis sąlygomis ( įvykis buvo užfiksuotas ir eksperimentas buvo atliekamas tamsiu paros metu). Be to, eksperimento metu yra užfiksuota, jog vyriškis automobilyje VW LT-28 už vairo sėdi stipriai atsilošęs nugara prie sosto atlošo, todėl nei vairuotojo veido bruožų nei drabužių nesimato. Nepašalinus abejonės, jog nuteistasis, būdamas neblaivus, jo automobilio stabdymo metu, būtent tokioje padėtyje sėdėjo už vairo, negalima tvirtinti, jog abu policijos pareigūnai, neįžiūrėjo vairuotojo veido bruožų. O pašalinti minėtos abejonės nėra galimybės, nes nuo įvykio, iki eksperimento atlikimo, buvo praėjęs didelis laiko tarpas. Be to, eksperimento metu nustatyta, jog pinigai ant pareigūnų tarnybinio automobilio priekinės sėdynės negalėjo atsirasti prie nuteistojo nurodomų aplinkybių, tai yra banknotui iškritus jam iš rankų, o turėjo būti atliktas valingas veiksmas, nes eksperimento metu, D. D., 200 litų banknotą, ant priekinės automobilio sėdynės, paprasčiausiai numetė. Liudytojai R. K. ir D. B. nuosekliai tvirtina, jog matė už automobilio vairo sėdintį nuteistąjį ir, būdamas tarnybiniame automobilyje, jis pinigus ant priekinės keleivio sėdynės, ištiesęs ranką, padėjo, o abejoti jų parodymais nėra pagrindo, todėl darytina išvada, jog nuteistasis prie automobilio vairo sėdėjo kitokioje padėtyje, nei eksperimento metu, o siūlydamas kyšį, banknotą ant automobilio sėdynės padėjo.
Apeliantas tvirtina, jog garso įrašas, kaip įrodymas, turi būti vertintinas kritiškai, kadangi jis gautas neteisėtu būdu, tai yra, jo neįspėjus, dėl įrašo darymo pradėjimo, tačiau stenogramoje esantys duomenys, kaltinimui taip pat yra nepalankūs, kadangi iš pokalbio pradžios seka, kad D. D. tyli, o pareigūnai jį provokuoja kalbėdami, kad jis būk tai siūlo kyšį. Tačiau D. D., nors ir būdamas neblaiviame stovyje, pareiškia, jog kyšio jis nesiūlo, jis čia yra ne prie ko, nes transporto priemonės nevairavo. Nesant duomenų, jog jis būtų vairavęs transporto priemonę, pareigūnai iš karto turėjo imtis priemonių nustatyti ją vairavusį asmenį, o taip pat, nedelsiant apklausti įvykio vietoje buvusią J. K..
Tačiau šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. K., mobilaus ryšio telefono pagalba, darydamas garso įrašą, fiksavo patį nusikalstamos veikos padarymo faktą – kyšio davimą, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl minėto veiksmo atlikimui, joks išankstinis įspėjimas, apie garso įrašo darymą, nereikalingas. Tačiau iš stenogramoje užfiksuoto pokalbio tarp J. K. ir D. D. turinio matyti, jog pokalbio pradžioje, kaip nurodo apeliantas, jis ištarė frazes, jog yra ne prie ko, automobilio nevairavo, kyšio nesiūlo, tačiau iš tolesnio pokalbio turinio matyti, jog J. K. įspėja nuteistąjį dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, tačiau šis ištaria frazes „ duodu po šimtą šita abiems“, R. K. sako: „ nedėk ir niekas čia neims“. Į tai nuteistasis atsako, jog: “klausyk ... šimtai, paimi ir viskas“, R. K. sako: „nedėk aš tau sakau, aš viską įrašinėju.“ Į tai nuteistasis: „išjunk. Aš kaltas tai kaltas, prisipažįstu“. Iš tolesnio pokalbio eigos matyti, jog D. D. per kelis kartus įkalbinėją J. K. paimti pinigus, tačiau šis atsisako. Baigti D. D. prašo ir moteriškas balsas, kaip nustatyta J. K.. Iš paminėtos stenogramos turinio seka, jog D. D. ne tik siūlė pareigūnams kyšį, bet ir pripažino vairavęs transporto priemonę, o tai pilnai atitinka liudytojų J. K., D. B. ir paskutiniuosius liudytojo K. P. parodymus. Tai, jog liudytoja J. K. nebuvo apklausta iš karto po įvykio, neturi reikšmės faktinių aplinkybių nustatymui. Transporto priemonę vairavęs asmuo buvo pareigūnų iš karto nustatytas, todėl jokių papildomų jo paieškos priemonių, imtis nereikėjo.
Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog, apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nepaisė, neanalizavo ir nepasisakė dėl pagrindų, kuriuos akcentavo nutartyje Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėja N. Z. ir Kauno apygardos teismas, panaikindamas D. D. atžvilgiu kardomąją priemonę – suėmimą, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, į Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006-07-20 nutartyje išvardintus trūkumus buvo atsižvelgta ir jie buvo pašalinti, todėl ikiteisminis tyrimas negali būti laikomas nepilnu ir neobjektyviu. Kas liečia Kauno apygardos teismo 2006-08-07 nutartį, tai joje pasisakoma dėl kardomosios priemonės suėmimo pagrindų taikymo, o kaltės klausimas, šioje proceso stadijoje, nesprendžiamas.
Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jo nusikalstama veika, jeigu ji būtų pripažinta įrodyta, turėtų būti kvalifikuota pagal LR BK 227 str. 1 d., nes iš baudžiamojoje byloje surinktų ir nuosprendyje išdėstytų seka, jog kyšį pareigūnams D. D. davė siekdamas neteisėtos paperkamų policijos pareigūnų veikos vykdant įgaliojimus, tai yra, kad nebūtų pristatytas į policijos komisariatą girtumui nustatyti ir nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 2 d., todėl jo veiką, apylinkės teismas, teisingai kvalifikavo pagal BK 227 str. 2 d. ir tinkamai tai motyvavo.
Dėl paskirtos bausmės.
Apylinkės teismas, skirdamas D. D. bausmę, atsižvelgė į veikos pavojingumo visuomenei pobūdį ir laipsnį, jo asmenybę, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nusikaltimo pasekmes. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog D. D. praeityje jau 5 kartus teistas, išvadų nepadarė, tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, todėl teismas pagrįstai, laikydamasis BK 41, 54 str. 2 d., 55 str. nuostatų, paskyrė D. D. laisvės atėmimo bausmę griežtesnę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir tinkamai tai motyvavo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog teismas privalėjo jo atžvilgiu taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2 p. ir parinkti jo atžvilgiu atitinkamą bausmės rūšį ir dydį, nes teismo sprendimu, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su juo, nes žmonos sugyventinis vartojo prieš sūnų fizinį smurtą. Tačiau šie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia, civilinis procesas dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pradėtas ir priimtas teismo sprendimas buvo 2007-10-15, tai yra jau baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, santuoka tarp šalių buvo nutraukta teismui pripažinus jų abipusę sutuoktinių kaltę ir vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta tėvų susitarimu, jau nuteistajam žinant, apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Nuteistasis tvirtina, jog sūnus liko pas jį gyventi, nes buvusios žmonos sugyventinis vartojo prieš sūnų fizinį smurtą, tačiau pagal šį faktą ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo, o vien pateikta pažyma, neįrodo jog buvusios žmonos sugyventinis, vartotų jo sūnaus Daumanto, gim. 1997-10-30, atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Be to, buvusios žmonos teisės į sūnų nėra laikinai apribotos, todėl ji turi visas galimybes juo pasirūpinti.
Be to, BK 62 str. 2 d. 2 p. nuteistojo atžvilgiu gali būti taikomas, jeigu yra ir BK 62 str. 2 d. numatytos sąlygos, tai yra, jeigu yra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau tokių aplinkybių, teismas byloje pagrįstai nenustatė, todėl BK 62 str. 2 d. 2 p. taikymas nuteistojo atžvilgiu, prieštarautų įstatymui, juo labiau, jog nuteistasis, nusikalstamą veiką padarė, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu.
Dėl paminėto, nepagrįstas nuteistojo prašymas prijungti civilinę bylą Nr. 2-828-633/2007, nes joje, jau dėl išdėstytų aplinkybių, nebus duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, jog nuteistajam yra paskirta aiškiai per griežta bausmė.
Atsižvelgiant į paminėtą, teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.