Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų VĮ Registrų centras, A. P., D. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-481-110/08 pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovams VĮ Registrų centrui, A. P., B. N., D. A., tretieji asmenys Vilniaus rajono notarų biuro notarė D. S., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š., likviduojama UAB „Lingailė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pagal atsakovo A. P. priešieškinį dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo, pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo akto ir garažo teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Atsakovas A. P. prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - priešieškinį tenkinti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas ir ieškovas įregistravo nuosavybės teises į tą patį ginčo objektą – garažą, yra nepagrįsta. Šį faktą patvirtina tik Nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 2000-05-01 aktas Nr. 93, tačiau, remiantis pastato techninės apskaitos kortelės nuorašo duomenimis, 1972 m. lapkričio 3 d. buvo inventorizuoti ir kadastro duomenų bazėje apskaityti du atskiri statiniai, esantys skirtingais adresais. D. A. pateikti dokumentai yra pagrindas jos nuosavybės teisei įregistruoti, todėl ieškovas privalėjo nuginčyti nuosavybės teisės pagrindą, t.y. tuometinių savivaldybės institucijų 1990 metais išduotus aktus ir dokumentus. B. N., A. P. yra sąžiningi įgijėjai, nuosavybės teisę įgiję sudarytų sandorių pagrindu, todėl nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas iš apelianto tik esant kitų asmenų padarytam nusikaltimui. Faktas, jog garažas priklauso apeliantui nuosavybės teise, buvo ieškovui žinomas 1997 – 1998 metais. Turto savininko pasikeitimas nenutraukia ieškinio senaties termino eigos, todėl turi būti taikoma ieškinio senatis.

Atsakovė D. A. prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti, ieškinio netenkinti. Nurodė, jog Vykdomojo komiteto 1990-01-15 raštas Nr. A-09-17, 1990-01-27 leidimas Nr. 28/90, 1990-11-28 pažyma Nr. A-09-27 patvirtina ūkinio pastato priklausymą D. A. nuosavybės teisėmis. VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo 1997-04-08 raštu Nr. 9-2729 ieškovas buvo informuotas, jog garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas D. A. vardu leidimo statybai bei architekto pažymos pagrindu, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reikalavimams turi būti taikoma ieškinio senatis.

Atsakovė B. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti, o priešieškinį tenkinti. Nurodė, jog, remiantis LR CK 4.96 str. 2 d., nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Minėtą garažą atsakovė įsigijo 1995 m. sausio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš D. A., o 1996 m. rugsėjo 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė garažą pardavė apeliantui A. P..

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovų D. A., VĮ Registrų centro Vilniaus filialo, A. P. apeliacinių skundų netenkinti. Nurodė, jog D. A. atliko teisinę registraciją tokių dokumentų pagrindu, kurie yra nepakankami teisinei registracijai atlikti. Remiantis Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990-01-15 raštu Nr. A-09-17 dėl garažo projektavimo, 1990-01-27 išduotu leidimu vykdyti individualią statybą Nr. 28/90, 1990-11-28 raštu Nr. A-09-217, D. A. buvo leista atlikti jai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją į garažą, t.y. iš esmės pertvarkyti statinį, todėl D. A. nuosavybės teisę įgijo ne minėtų dokumentų pagrindu, o kitų dokumentų pagrindu, kurie VĮ Registrų centrui 1994-12-23 pateikti nebuvo. Apeliantė nepateikė papildomų įrodymų apie tai, kokiu pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). Inventorinė byla, kiti byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis garažas jau 1972 m. buvo garažas, jo paskirtis keista nebuvo. Apeliantai nepagrįstai sutapatina vykdomojo komiteto rajono architekto raštus dėl statinio rekonstrukcijos klausimų su vykdomojo komiteto sprendimais dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo ir teisinio statinių registravimo. Instrukcijos 8.3 bei 9.4 p. nurodyti pagrindai nuosavybės teisei į pastatus registruoti yra taikomi tuo atveju, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą yra įgyjama pastatant naują statinį. Ieškinio senaties terminas ieškovo atžvilgiu skaičiuotinas nuo tada, kai Vilniaus miesto savivaldybė įgijo nuosavybės teisę į ginčo garažą, t.y. nuo 2000 m. gegužės 9 d., todėl ieškinio senatis netaikytina. 2000 m. gegužės 1 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo aktu Nr. 93 padaryta išvada, kad garažas (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra tas pats objektas. A. P. praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 15 d. potvarkį Nr. 1799V bei Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimą.

Atsakovų VĮ Registrų centro, A. P. ir D. A. apeliacinius skundus atsisakytina tenkinti.

Valstybinė įmonė „Lingailė“, remdamasi Vilniaus miesto valdybos 1994-09-15 potvarkiu Nr. 1799V ir 1994-09-22 pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu Nekilnojamojo turto registre (tuo metu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“) 1994-11-17 įregistravo įmonės nuosavybės teisę į 28,70 kv.m. bendro ploto garažą (unikalus pastato Nr. 10/966-0044-01-7) (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 1999-10-11 pažyma Nr. 10/33319, kuri 1999-10-18 buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Atsakovės D. A. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos 1994-12-23 (t. 1 l. 47, 84) remiantis Vilniaus miesto Lenino rajono Vyldomojo komiteto rajono architekto A. V. 1990-01-15 pažyma Nr. A-09-17, vyr. architekto A. V. 1990-01-27 išduotu leidimu statybai Nr.28/90, kuriuo buvo leista ūkinį pastatą rekonstruoti į garažą, bei remiantis Vykdomojo komiteto 1990-11-28 raštu apie atliktą rekonstrukciją, vienasmeniškai parengtu to paties architekto (t. 1, l. 64, 65, 66).

Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialo 2000-05-01 aktu Nr. 93 nustatyta, kad aukščiau nurodytam nekilnojamojo turto objektui – garažui – sudarytos dvi kadastro duomenų bylos: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pagal pastatų išdėstymą žemės sklypo plane (duomenys neskelbtini) plane nustatyta, kad garažas, kadastro duomenų byloje pažymėtas indeksu G1 1/p, yra už žemės sklypo ribų, todėl garažo kadastro duomenys (duomenys neskelbtini) anuliuoti ir palikti garažo kadastro duomenys (duomenys neskelbtini) (t. 1 l. 55). Šie byloje nustatyti faktai nėra paneigti jokiais kitais duomenimis.

Atsakovo A. P. apeliaciniame skunde keliamų prielaidų apie tai, kad D. A. nuosavybės teisės galėjo būti įregistruotos į kitą nekilnojamojo turto objektą, negu ieškovo, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina, nes nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad fizine prasme egzistuotų sklype (duomenys neskelbtini), kitas tapatus nekilnojamojo turto objektas. Ginčo dalyku fizine prasme yra tas pats nekilnojamojo turto vienetas, kurio kadastro duomenys po patikslinimo registruojami adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas argumentais, kad ieškovui priklausantis garažas galėtų būti neteisėtai įregistruotas kitam subjektui – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, pirmosios instancijos teisme nesirėmė ir jų neįrodinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo juos vertinti (CPK 312 str.).

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad teisinė registracija D. A. nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi duomenys neskelbtini), 1994-12-23 buvo atlikta be teisėto pagrindo – t.y. nesant pakankamai įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų. Ginčo registracijos metu galiojo Lietuvos Respublikos 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta „Pastatų, statinių ir butų registravimo instrukcija“. Jos 8.3 p. numatė, jog dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai, o 9.4 p. numatė, kad dokumentai, netiesioginiu būdu patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra valstybinių komisijų aktai apie pastatų priėmimą naudoti. Atsakovės D. A. pateikti dokumentai – vykdomojo komiteto rajono architekto raštai, išduotas leidimas atlikti ūkinio pastato rekonstrukciją, negali būti vertinami kaip vietos savivaldybės sprendimai, kiti aktai, patvirtinantys nuosavybės teises; nėra įrodymų, kad rajono architektas turėjo kompetenciją spręsti dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo ir jų registravimo. Nagrinėjamu atveju atsakovės D. A. pateikti dokumentai galėtų patvirtinti tik ūkinio pastato rekonstrukcijos faktą, tačiau nesant duomenų apie jos teises į pastatą iki rekonstrukcijos, nuosavybės teisei registruoti nebuvo pagrindų. Pažymėtina, kad tuometinė nekilnojamojo turto registravimą vykdžiusi įstaiga netinkamai tvarkė jos žinioje esančius duomenis ir neįvertino fakto, kad nuosavybės teisės registruojamos į tą patį nekilnojamojo turto objektą antrą kartą, t.y. jau esant galiojančiai registracijai VĮ „Lingailė“ vardu. Sprendžiant dėl prieštaravimo pašalinimo – kuris gi subjektas turėtų būti pripažįstamas nuosavybės teisių turėtoju į ginčo nekilnojamojo turto objektą, turėtų būti vertinami kiekvieno asmens teisių atsiradimą patvirtinantys duomenys. Šie duomenys buvo žinomi registro tvarkytojui, nes pastatas inventorizuojamas buvo nuo 1962 m., jo savininku buvo nurodoma Vilniaus valstybinė pramoninių prekių prekybos įmonė (nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 13/13135, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas sprendime, įvertinęs rašytinius įrodymus, išdėstė visas aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto perdavimu ieškovui, apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, įrodymų visuma (Vilniaus miesto valdybos 1994-09-15 potvarkis Nr. 1799V „Dėl VĮ „Lingailė“ įregistravimo, Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės 1994-09-22 pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo 1994-09-22 aktas, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filialo 1999-10-11 pažyma Nr. 10/33319) nuosekliai pagrindžia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo garažą. Ir priešingai, atsakovė D. A. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kokiomis aplinkybėmis ji įgijo (sukūrė) ginčo garažą (ūkinį pastatą), nebuvo tokių duomenų ir teisinės registracijos atlikimo metu. Tuometinė nekilnojamojo turto registravimą vykdžiusi įstaiga, turėdama išsamius duomenis apie vieno ir kito subjekto teises į nekilnojamojo turto objektą, esant galiojančiai VĮ „Lingailė“ nuosavybės teisių registracijai, turėjo atsisakyti įregistruoti antrą kartą nuosavybės teises į tą patį objektą kitam savininkui, nes tai pažeidė tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tiek kito savininko teises, ginamas galiojusio CK 96 str., 142/1 str., LR Konstitucijos 23 str. Apelianto VĮ Registrų centro argumentas, kad galiojantys teisės aktai nenumatė pagrindo atsisakyti registruoti nuosavybės teises kitam subjektui į tą patį nekilnojamojo turto objektą, kai ieškovo teisės jau buvo įregistruotos, yra formalaus pobūdžio ir nesąžiningas. Remiantis aukščiau aptartais motyvais atsakovo VĮ Registrų centro apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti. Tuometinės nekilnojamojo turto registravimą vykdžiusios įstaigos veiksmais buvo sukurtos prielaidos niekinių sandorių sudarymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygią dalį su kitais atsakovais bylinėjimosi išlaidų priteisė iš atsakovo VĮ Registrų centro.

LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000-07-18 Nr. VIII-1864 4 str. 2 d. nustato, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Remiantis aukščiau išdėstyta principine nuostata, ieškovo teisės turi būti ginamos ir pagal 1.75 str. 4 d. numatytą taisyklę – jeigu tas pačias daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovės D. A. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota neteisėtai. Ji neįrodė savo nuosavybės teisių atsiradimo į pastatą pagrindų (1964 m. CK 4 str.). Nebūdama turto savininke, ji negalėjo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perduoti kitam asmeniui, todėl su atsakove B. N. sudaryta 1995-01-18 ginčo garažo pirkimo – pardavimo sutartis yra niekinė, nesukelianti teisinių pasekmių, taip pat vertintina ir atsakovės B. N. sudaryta to paties garažo 1996-09-06 pirkimo – pardavimo sutartis su atsakovu A. P. – niekinis sandoris negalėjo sukelti teisinių pasekmių ir atsakovas A. P. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą. Tokiu atveju atsakovo A. P. teisė kaip sąžiningo įgijėjo negali būti ginama, nes niekinio sandorio pagrindu jis negalėjo įgyti civilinės teisės ginamų subjektinių teisių. Iš neteisės negali kilti jokia teisė.

CK 1.78 str. 5 d. reikalauja, jog dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto teismas pasisakytų savo iniciatyva. Kai negalioja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (turto negalėjo parduoti asmenys, nebūdami jo savininkais) prieštaraujantis (niekinis) sandoris, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką gavusi, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino niekinio sandorio pasekmes ir pritaikė restituciją, grąžindamas šalis į pirmykštę (iki niekinių sandorių sudarymo) padėtį.

Savininkas – ieškovas ir asmenys, iki turto perdavimo pastarajam nuosavybės teisėmis valdę ginčo garažą, savo daiktinėmis teisėmis gali disponuoti laisvai, šiuo atveju tai reiškia, kad galėjo turtą patys naudoti pagal paskirtį, nuomoti, perduoti kitiems asmenims naudotis ar apskritai juo kurį laiką nesinaudoti, toks savininko elgesys negali keisti jo daiktinių teisių turinio. Dėl to atsakovo A. P. nurodyta aplinkybė, kad jis nuo 1996 m., o iki to kiti asmenys naudojosi ginčo garažu, jam negali sukurti papildomų teisių ir negali kaip nors susiaurinti, apriboti savininko teisių. Esant tęstiniam savininko teisių pažeidimui, jis bet kuriuo momentu gali kreiptis į teismą dėl pažeidžiamų teisių gynimo. Dėl tokių atsakovo A. P. nurodytų argumentų jo reikalavimai dėl Vilniaus miesto valdybos 1999-12-30 sprendimo Nr. 2292V „Dėl likviduojamos UAB „Lingailė“ turto perdavimo 1 p. ir dėl 2000-03-21 pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo akto bei garažo įregistravimo 2000-05-09 Vilniaus m. savivaldybės nuosavybės teise panaikinimo negali būti laikomi pagrįstais ir tenkinami.

Atsakovų argumentai, kad ieškovo reikalavimai pareikšti pasibaigus senaties terminui ir tai yra savarankiškas pagrindas netenkinti ieškinio, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovai A. P. ir VĮ Registrų centras teigia, kad ieškovui jau 1997 m. turėjo būti žinoma apie jo teisių pažeidimą, ginčo garažo registraciją nuosavybės teisėmis kitų asmenų vardu, nes Vilniaus miesto savivaldybės prekybos ir paslaugų skyrius 1997-05-09 gautu VĮ Respublikinio inventorizavimo ir projektavimo paslaugų biuro 1997-04-08 raštu Nr. 9-2729 apie tai buvo informuotas (t. 1, l. 90). Tokios informacijos gavimo metu Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo garažo (duomenys neskelbtini), savininku, nuosavybės teisės į jį nuo 1994-11-17 buvo įregistruotos VĮ „Lingailė“. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai garažas buvo perduotas 2000-03-21 pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale nuosavybės teisės buvo įregistruotos 2000-05-21. Nuo šio momento Vilniaus miesto savivaldybės taryba kaip savininkas galėjo ginti savo teises nuo trukdymų naudotis nuosavybe. Nusprendus garažą įtraukti į privatizavimo programą ir paaiškėjus, kad šiuo turtu kaip savininkas naudojasi atsakovas A. P. (t. 1, l. 47-48, 53-54), Vilniaus miesto savivaldybei atsirado pagrindas ginti savo teises teisme. Taigi bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.) nėra praleistas. Kita vertus, atsižvelgiant į savininko daiktinių teisių absoliutų pobūdį, jo galimybę laisvai jomis disponuoti ir naudoti nuosavybę nevaržomai pasirinktu būdu, jų gynyba turi būti universali ir teisinės gynybos priemonės taikomos bet kada savininkui pareikalavus. T.y. teisėtas nuosavybės valdymas negali pasibaigti dėl tęstinių kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nepriklausomai nuo jų trukmės, nes senaties terminas tokiais atvejais skaičiuotinas kiekvieną kartą iš naujo. Niekinių sandorių sudarymas negali sukurti teisėtų pasekmių, jos laikytinos tęstiniu ieškovo teisių pažeidimu, todėl šioje byloje taikyti senatį ir dėl to nėra pagrindo (CK 1.127 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, padarė objektyvias ir pagrįstas išvadas, yra teisėtas ir paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 sprendimą palikti nepakeistą.