- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-23
- Bylos Nr.
- ATP-403-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01394-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarimo, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį – 80 Lt (aštuoniasdešimties litų) bauda;
pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 100 Lt (vieno šimto litų) bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu griežtesnei nuobaudai apimant švelnesnes nuobaudas, ir galutinė nuobauda A. N. paskirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 21 d., 13.42 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustą automobilį „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, nepaliko saugaus tarpo ir kliudė automobilį „Subaru Forester“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Po įvykio iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui A. N. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarimą ir jam skirtą nuobaudą už ATPK 130 straipsnio l dalies pažeidimą, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, sumažinti iki 1000 (vieno tūkstančio) litų ir panaikinti papildomą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, bei, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirti galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 1000 (vieno tūkstančio litų) baudą. Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.
Skunde nurodo, kad nesutinka su jam taikytu sankcijos dydžiu pagal ATPK 130 straipsnio l dalį. Teigia, kad vertinant įvykio aplinkybes, teismas nepakankamai įvertino faktą, kurį nurodė pati nukentėjusioji, kad ji pati atkreipė jo dėmesį į autoįvykį, nes jis jo nepastebėjo. Nurodo, jog į nukentėjusiosios automobilį realiai buvo įstumta, t. y. ne smūginis kontaktas, ir kaip matyti iš bylos medžiagos, sužalojimas nebuvo žymus, todėl teigia, kad jis galėjo jo ir nepastebėti. Taip pat nurodo, kad ir jo automobiliui esminių sužalojimų nebuvo padaryta, todėl mano, kad pagrindo galvoti, kad jis sukėlė autoįvykį ir iš jo pasišalino tyčia, nėra. Apelianto įsitikinimu, tokį jo elgesį galima vertinti kaip nepakankamą rūpestingumą ir atidumą, kuomet kaip nurodo nukentėjusioji, jeigu buvo kontaktas su jos automobiliu jis galėjo atidžiau apžiūrėti ne tik savo, tačiau ir pačios nukentėjusios automobilį ir neišsiaiškinus situacijos iki galo nepasišalinti iš įvykio vietos. Pažymi, kad jis priėmė sprendimą vykti iš įvykio vietos, dėl to, kad nelaikė padaręs pažeidimo, net galėjo ir nepastebėti apgadinimo. Dėl to mano, kad ši aplinkybė nors ir neeliminuoja pareigos likti įvykio vietoje, tačiau teismo turėjo būti įvertinta, kaip jo neteisingai ir subjektyviai įvertintų aplinkybių visuma, kuomet jis realiai nejuto kontakto su nukentėjusios transporto priemone, nes kaip nurodo pati nukentėjusioji, transporto priemonė apelianto judėjo toliau ir tik jai signalizuojant sustojo, bei jis, net ir sustojus, kaip nurodo nukentėjusioji, išlipus ir pažiūrėjus į jos transporto priemonę nurodė, kad „nieko čia nėra“, dėl ko ir priėmė sprendimą vykti iš įvykio vietos. Nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Taigi teigia, kad baudžiant asmenį pagal minėtą normą būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Pažymi, kad jis neturėjo jokio ketinimo nuslėpti ar išvengti atsakomybės už savo veiksmus ir negalėjo to tikėtis atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, todėl mano, kad teismas neturėjo kvalifikuoti įvykį kaip sąmoningą, t. y. tyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos. Pažymi ir tai, kad jeigu eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, ieško nukentėjusiojo ar bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013). Mano ir tai, kad parenkant galutinę sankciją teismas neįvertino ir kitų objektyvių aplinkybių – jis dirba UAB „A.“ tolimųjų reisų vairuotoju ir teisės vairuoti transporto priemonę turėjimas aktualus ne tik asmeninio jo gyvenimo sferoje, bet ir darbo veikloje, kadangi tai užtikrina jam pragyvenimo galimybes ir sankcija, kuomet ši jo teisė suvaržoma 3 metams, neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Taigi teigia, kad paskirtoji nuobauda yra per griežta, neproporcinga padarytam pažeidimui, kuris nėra šiurkštus, pavojingumui, neatitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų. Pažeidėjo nuomone, kadangi byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuobaudą už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, turėjo pagrindą jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Pažymi ir tai, kad jis gyvena su sugyventine K. Ž., kuri yra nedirbanti ir bendram sugyventinių ūkiui pajamų neuždirba, todėl bendros buities vedimo bei vienas kito išlaikymo pareigos tenka jam, o praradus teisę vairuoti transporto priemonę tokiam ilgam laikotarpiui iš esmės nukentėtų jo socialiniai interesai, kas nebūtų proporcinga pažeidimo mastui ir aplinkybėms. Nurodo ir tai, kad jis prarastų galimybę rūpintis ne tik savimi, bet ir savo sugyventine, netektų dirbamo darbo ir pajamų šaltinio į ką, pasak apelianto, teismas turėjo atsižvelgti taip pat parenkant ir skiriant galutinę sankciją. Apelianto teigimu, jis iš įvykio vietos pasišalino nepiktybiškai, vėliau pats kreipėsi į nukentėjusį asmenį, nukentėjusioji jokių pretenzijų jam neturėjo, padaryta žala nebuvo didelė, dėl ko ir pats pažeidimas turėjo būti vertinamas kaip nedidelis bei nesukėlęs sunkių ar pavojingų padarinių. Teigia, kad jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis, atsižvelgiant į padarinius (automobilis apgadintas nežymiai), iš esmės yra mažareikšmis, galiojančių administracinių nuobaudų nėra, o naudojimasis automobiliu yra reikalingas, ne tik asmeniniams poreikiams, tačiau ir darbui, jis darbovietės charakterizuojamas teigiamai, atlyginimas nėra didelis, išlaiko sugyventinę, pažeidimą pripažįsta ir dėl to gailisi, dėl to mano, kad teismas turėjo tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl to mano, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, jam paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir 3000 Lt bauda, teismo turėjo būti įvertinta kaip aiškiai per griežtos ir neproporcingos nuobaudos. Nurodo, kad tokia pozicija atitinka ir formuojamą teismų praktiką (pvz. Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. ATP-388-648/2014). Dėl to, kas paminėta, apeliantas daro išvadą, kad vadovaujantis ATPK 20 straipsniu, administracinės nuobaudos tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, tai yra, neskiriant papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir skiriant mažesnę administracinę baudą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. N. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo A. N. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracine tvarka nubaustas asmuo – A. N., apeliaciniame skunde teigia, kad nėra jokio pagrindo galvoti, kad jis sukėlė autoįvykį ir iš jo pasišalino tyčia. Pažeidėjo teigimu, jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes nepajuto ir nesuprato, kad vairuodamas automobilį kliudė ir apgadino kitą transporto priemonę. Tačiau tokie apelianto argumentai – nepagrįsti.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Taikydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju teismas turi nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, jog iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, taip pat savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino.
Apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusioji G. D. parodė, jog A. N. vairuojamas automobilis atsitrenkė į jos automobilį ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Jai vejantis jo automobilį ir signalizuojant, A. N. sustojo, išlipęs apžiūrėjo automobilį ir jai pasakius, kad ji kvies policiją, pastarasis sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo, jai atrodė, kad A. N. buvo neblaivus (38 b. l.). Liudytojai, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai – R. B. ir M. P., pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu parodė, kad pagal gautą pranešimą vyko į eismo įvykio vietą, iš kurios buvo pasišalinęs galimai neblaivus vairuotojas, bei nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir nukentėjusioji G. D. (38-40 b. l.). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji G. D. nurodė ir savo rašytame paaiškinime įvykio dieną, kuriame nurodė, kad po susidūrimo pažeidėjo automobilis pradėjo važiuoti į priekį, tada ji pradėjo signalizuoti ir jį vytis, paskui automobilis sustojo, iš jo išlipęs vairuotojas apžiūrėjo automobilius ir išgirdęs, kad ji sakė, jog jis neblaivus, sėdo į automobilį ir nuvažiavo (8 b. l.).
Taigi ginčo byloje dėl to, kad A. N. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas (apgadintas) kitam asmeniui priklausantis turtas, nėra. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar A. N. veiksmai – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma. Šioje byloje esantys ir anksčiau nurodyti duomenys, o būtent tai, kad A. N., nukentėjusiajai G. D. pasivijus jo automobilį po įvykio ir sustabdžius jį, išlipęs iš savo automobilio apžiūrėjo automobilius, bei nukentėjusiajai pasakius, kad ji kvies policiją, vis tiek sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo, tvirtina, kad A. N. vis dėlto suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau tai suvokdamas iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Būtent dėl tokių nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. N. administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltės turinį, pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, ir A. N. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią.
Taip pat, kaip matyti iš pažeidėjo skundo, iš dalies neigdamas savo kaltę padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, kartu jis nesutinka ir su jam skirta nuobauda pagal aptariamą straipsnį.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad A. N. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Taigi A. N. skirta minimalaus dydžio bauda ir minimalios trukmės jo padaryto pažeidimo sankcijoje numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
ATPK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama pagal norminį aktą, numatantį atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino A. N. atsakomybę apibūdinančias aplinkybes, todėl jam pagrįstai nebuvo paskirta švelnesnė nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, ją švelninti ir neskirti, ar sutrumpinti skirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Pirma, administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tai reiškia, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Antra, vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Trečia, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. N. praeityje baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp kurių ir už vairavimą esant neblaiviam (17-21 b. l.). Taigi visos šios aplinkybės neigiamai apibūdina nubaustojo asmenybę ir leidžia daryti išvadą, kad pažeidėjas yra linkusi pažeidinėti visuomenėje nustatytas taisykles asmenybė, nes praeityje jam taikytos administracinės nuobaudos nepadarė jokios teigiamos įtakos. Dėl nurodytų aplinkybių mažesnės administracinės nuobaudos nei sankcijoje numatyta paskyrimas neatitiktų ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų administracinės atsakomybės taikymo tikslų. Kartu nagrinėjamoje situacijoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra labai reikalinga, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Todėl apelianto skundo argumentai, nėra ir negali būti vertinami kaip absoliutūs visas kitas aplinkybes nurungiantys duomenys, dėl kurių būtų galima švelninti jam skirtą nuobaudą. Taigi tai, kad A. N. pablogino savo ir savo šeimos padėtį, yra tik netinkamo jo elgesio rezultatas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. birželio 6 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti A. N. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarimą nepakeistą ir A. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.