Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas D. JocysTeisėja J. Grigonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-688-361/2014 Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00023-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.2.; 2.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2014 m. rugsėjo 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) bauda.

Nuosprendžiu iš E. L. priteista B. K. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad jis viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, t. y. 2013-07-01, nenustatytu dienos metu, nenustatytoje vietoje telefonu kalbėdamas su (duomenys neskelbtini) portalo žurnalistu apie B. K. pasakė: „tegu ta glušė žino, kad mes negavom jokių paramų ir jokių lūšių veisimo pinigų. Mes projekte dalyvavom. Pasakykit jai, kad ji yra durna. Tegu susideda geriau su gėjų bendrija ir aiškina gėjams, kad jiems reikia ne vaikus įsivaikinti, o šunis. (duomenys neskelbtini) yra idiotų idiotė. Ji nesupranta išvis nieko apie gyvūnus, o nori atrodyti labai protinga. Tegu savo gyvenimą susireguliuoja, o ne kitų“ ir šiuo pasisakymu užgauliai pažemino B. K..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. L. kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to netinkamai išsprendė E. L. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistojo E. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Pagal formuojamą teismų praktiką BK 155 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimu yra kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008).

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodoma, jog yra draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1 straipsnyje nurodyta, jog galimybė gauti ir skleisti informaciją, būdama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų teisingos pusiausvyros. Kodekso 3 straipsnyje nurodoma, kad perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką, o 4 straipsnis numato, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Pagal kodekso 9 straipsnį, prašydamas informacijos, žurnalistas turi prisistatyti savo pavarde, nurodyti redakciją ir pareigas, įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse. 10 straipsnyje nurodoma, jog žurnalistas neprivalo derinti galutinį savo kūrinio variantą su informaciją suteikusiu asmeniu, nebent tai prieštarautų žurnalisto ir informaciją suteikusio asmens išankstiniam susitarimui dėl rengiamos informacijos suderinimo prieš ją paskelbiant viešai. 14 straipsnis numato, jog žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi naudoti tiesioginiam citavimui garso ir vaizdo įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo, o 15 straipsnis nurodo, kad žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui dera nurodyti, kas jam suteikė informaciją. Todėl jis turi gauti leidimą iš informaciją suteikusio asmens remtis jo vardu. Kodekso 70 straipsnyje nurodoma, kad tokia žurnalisto veikla, kai pažeidžiamos šio kodekso nuostatos, yra pagrindas: 1) viešosios informacijos rengėjo administracijai tokiam žurnalistui taikyti drausminio poveikio priemones; 2) profesiniam žurnalistų susivienijimui tokį jam priklausantį žurnalistą pašalinti iš susivienijimo; 3) suinteresuotiems asmenims ginti savo pažeistas teises; 4) taikyti kitas įstatymų nustatytas sankcijas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. L. kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, pagrįstai nustatė, jog 2013-07-01 E. L., kalbėdamas telefonu su (duomenys neskelbtini) internetinio portalo žurnalistu T. J. ir jo paklaustas apie B. K., pasakė, jog ,,tegu ta glušė žino, kad mes negavom jokių paramų ir jokių lūšių veisimo pinigų. Mes projekte dalyvavom. Pasakykit jai, kad ji yra durna. Tegu susideda geriau su gėjų bendrija ir aiškina gėjams, kad jiems reikia ne vaikus įsivaikinti, o šunis. (duomenys neskelbtini) yra idiotų idiotė. Ji nesupranta išvis nieko apie gyvūnus, o nori atrodyti labai protinga. Tegu savo gyvenimą susireguliuoja, o ne kitų“. Šias faktines aplinkybes patvirtino tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas T. J., tiek pats nuteistasis E. L., be to, teismo posėdžio metu buvo išklausytas ir tai patvirtinantis garso įrašas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog E. L. išsakyti žodžiai B. K. yra iš tiesų užgaulaus pobūdžio ir turinio. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. L. kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, padarė nepagrįstą išvadą, jog E. L. viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, kadangi jis tos informacijos viešai neišplatino, sutikimo publikaciją skelbti viešai nedavė, nebuvo informuotas, jog jo pokalbis įrašinėjamas, o po to bus panaudotas publikacijai rengti. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog garso įraše yra aiškiai užfiksuota, jog paskambinęs E. L. T. J. prisistatė žurnalistu iš (duomenys neskelbtini) ir nurodė, jog rengia publikaciją, o baigiant pokalbį padėkojo už komentarus, kadangi garso įraše iš tiesų yra užfiksuota, kaip T. J. prisistato, t. y. nurodo, jog yra iš portalo (duomenys neskelbtini), taip pat nurodo savo vardą ir pavardę, tačiau nenurodo, jog rengia publikaciją, o tik paklausia, ar gali jį, t. y. E. L., pakalbinti. Šiam paklausus, kokia tema, žurnalistas pradeda dėstyti, jog į juos (galima suprasti žurnalistus iš (duomenys neskelbtini)) kreipėsi B. K. dėl E. L. zoologijo sode laikomų gyvūnų ir t. t. Pabrėžtina, jog žurnalistas T. J. ne tik neįspėjo, jog ketina rengti publikaciją, bet ir neįspėjo, jog jųdviejų pokalbis yra įrašinėjamas, neatsiklausė, ar gali tai daryti. T. J., pažeisdamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 9 straipsnį, nei pokalbio su E. L. pradžioje, nei pabaigoje neįspėjo, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėje, t. y. portale (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad pats nuteistasis E. L. savo kaltės padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepripažino, nors ir neneigė, jog kalbėdamas telefonu su žurnalistu T. J. pavadino B. K. kaltinime nurodytais žodžiais, tačiau mano, jog pateikė žurnalistui tik savo asmeninę nuomonę apie šią gyvūnų teisių gynėją ir jos atliekamus veiksmus ar pasisakymus jo atžvilgiu. E. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pabrėžia, jog neturėjo tyčios šią savo nuomonę išreikšti viešai, manė, jog tai privatus poklabis su žurnalistu T. J..

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo visus BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kadangi iš byloje surinktų įrodymų visumos, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų jų vertinimo kaip visumos reikalavimo, negalima nustatyti, kad E. L. viešai žodžiu užgauliai pažemino B. K. ir tai padarė tyčia, t. y. suprato, kad jo pasakyti žodžiai yra užgaulūs, žemina nukentėjusiąją, ir norėjo tokio pobūdžio informaciją paskleisti viešai, t. y. būtent portale (duomenys neskelbtini).

Byloje yra nustatyta, jog konfliktai tarp E. L. ir B. K. vyksta nuo 2009 m. dėl E. L. priklausančio privataus (duomenys neskelbtini) ir jame gyvenančių gyvūnų. E. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog B. K. jį skundžia įvairioms institucijoms dėl neva prastų gyvūnų laikymo sąlygų, siekia, kad jo sodas būtų uždarytas (b. l. 39).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog E. L. savo nuomonę apie B. K. išsakė telefonu žurnalistui T. J., t. y. savo nuomonę išreiškė ne pats savarankiškai, o tik tuomet, kai jam į mobiliojo ryšio telefoną paskambino žurnalistas T. J. ir pateikė iš anksto paruoštus klausimus, kurie jį supykdė ir sukėlė tokią jo reakciją. Be to, pažymėtina tai, jog T. J. pokalbio su E. L. metu tik prisistatė, jog yra žurnalistas iš portalo (duomenys neskelbtini), tačiau neįspėjo jo, jog visa informacija, gauta pokalbio metu, bus įrašinėjama, o vėliau naudojama publikacijai rengti, t. y. paviešinta internetinėje erdvėje, juo labiau neatsiklausė E. L., ar gali ją viešinti.

Apeliacinio teismo vertinimu, nors E. L. žurnalistui T. J. išsakyta asmeninė nuomonė apie B. K. yra užgaulaus pobūdžio ir turinio, tačiau negali būti vertinama kaip nusikaltimas BK 155 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi E. L. neturėjo tyčios viešai pažeminti B. K. ir nesiekė, kad jo išsakyta nuomonė būtų įdėta būtent internetiniame portale (duomenys neskelbtini). Todėl darytina išvada, jog nuteistojo E. L. veikoje nėra subjektyviojo tiesioginės tyčios pažeminti B. K. požymio.

Apeliacinės instancijos manymu, šiuo atveju atsakomybę už užgaulaus pobūdžio informacijos atsiradimą viešoje erdvėje turi prisiimti straipsnio autorius, t. y. T. J., kuris, būdamas susipažinęs ir privalėdamas laikytis savo profesinėje veikloje Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir kt. teisės aktų, suprasdamas, jog E. L. jam išsakyta nuomonė yra akivaizdžiai užgaulaus pobūdžio, įžeidžianti B. K. ir žeminanti jos garbę bei orumą, ją paskleidė, t. y. paskelbė ją viešojoje internetinėje erdvėje portale (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo paminėta, kolegija daro išvadą, jog šioje konkrečioje situacijoje E. L. telefoninio pokalbio su žurnalistu T. J. metu išreiškė tik savo asmeninę nuomonę apie B. K., kuri nors ir įžeidžiamo pobūdžio ir turinio, tačiau nebuvo skirta viešai erdvei, nenumatė, jog jo išsakyta nuomonė bus paskelbta internetiniame portale, ir to nesiekė, todėl E. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinamas nesant jo veikoje visų šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kadangi E. L. išteisinamas, nukentėjusiosios B. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį nuteistas E. L., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

E. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiosios B. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.