- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-24
- Bylos Nr.
- Iv-2646-484/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00809-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, dalyvaujant pareiškėjui A. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtus 2 510,52 Lt (du tūkstančius penkis šimtus dešimt litų 52 ct) priedų ir priemokų dėl taikyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Skunde nurodė, kad iki 2008-02-11 dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Operatyvaus valdymo skyriuje vyresniojo specialisto pareigose. Pagal Valstybės tarybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad bendras dydis negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Taikant šį reguliavimą, jam nuo 2006-03-01 iki 2008-02-11 nebuvo išmokėta dalis priemokų ir priedų. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ minėtą teisinį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžė, kad kreipimasis į teismą teisinės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisinės pagalbos.
Motyvuojamoji dalis
Teigia, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje numatytas trijų metų terminas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2009-08-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009), 2009-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009 ir kt.) turi būti skaičiuojamas atgal ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinio laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos. Šiuo atveju atsakovas paskutinį kartą jam neišmokėjo darbo užmokesčio 2008-12-01. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus, t. y. už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-02-11.
Kadangi 2008-02-11 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, jokios informacijos apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį neturėjo (masinės informacijos priemonėse informacijos nebuvo, policijos profsąjungos nariu jau nebuvo), vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.134 str. 3 d. prašo jo skundo reikalavimams netaikyti senaties termino (b. l. 1-2).
Atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d. imperatyvias nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2006-03-01, vadinasi, nuo šios dienos atsirado pareiškėjo teisė į ieškinį. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad 70 proc. ribojimas paskutinį kartą pareiškėjui buvo taikytas 2008-02-10, trejų metų ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo šios dienos. Tokiu atveju ieškinio senaties termino pabaiga 2011-02-10. Tuo tarpu pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2012-03-16, t.y. praleidęs terminą. Atkreipė dėmesį, kad dalis policijos pareigūnų dėl galimai pažeistų jų subjektinių teisių į teismą kreipėsi dar 2007-2008 metais, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis neturėjo jokios informacijos apie galimybę prisiteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, yra paviršutiniškas ir negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašališkas, t. y. nustatytas tik vienos teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius (b. l. 13-14).
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti remdamasis jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes tik šiais metais sužinojo, kad tokią teisę turi.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2006-2008 metais dirbo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje vyresniojo specialisto pareigose (b. l. 15-20).
Remiantis Vilniaus AVPK suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenimis Vilniaus AVPK dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2006-2008 metais pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 15-20).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
To paties įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2006 metų kovo 1 d. iki 2008 metų vasario 11 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad mokant valstybės tarnautojui (pareigūnui) ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, tačiau jis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo turi kreiptis įstatymo nustatytais terminais.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis a. b. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjos skundo reikalavimams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a. b. Nr. A575-1839/2011).
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį nuo 2006 metų kovo 1 d. iki 2008 metų vasario 11 d. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012-03-16. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Tokį pareiškėjo prašymą teismas laiko prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą iš esmės grindžia tuo, kad 2008-02-11 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nebūdamas profesinės sąjungos nariu iki šių metų jokios informacijos apie teisę ginti savo pažeistas teises teisminiu būdu nežinojo. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris buvo viešai paskelbtas, suinteresuoti asmenys (valstybės tarnautojai ir statutiniai pareigūnai) teisminės gynybos kreipėsi dar 2007-2008 metais. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra, todėl jo prašymas atmestinas.
Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
A. J. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.
A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.