Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, vertėjaujant Violetai Marčiulionienei, dalyvaujant pareiškėjai G. J., atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2009-07-27 pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Centrą, kuris nurodė, kad pareiškėja turi kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, dėl pareiškėjos buvimo kartu su motina ir motinos buvimo priverstiniuose darbuose termino nustatymo. Pareiškėjos teigimu, šis faktas nustatytas archyvinėje pažymoje, o kreipimasis į teismą pareiškėjos motinai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes ji yra mirusi.

Centro 2009-12-23 atsakyme nurodoma, kad pareiškėja turi pateikti Centrui Generalinės Prokuratūros išduotą reabilitacijos pažymą, bet nenurodytas įstatymo pagrindas tokiems veiksmams atlikti. Pažymėjo, kad Vyriausybės 1991-06-12 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinta Dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarka tik rekomendavo Generalinei prokuratūrai išduoti gyventojams tokias pažymas, o nesant archyvinių dokumentų išvežimo priverstiniams darbams, buvimą getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktą nustato teismai. Centras pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu Generalinėje prokuratūroje Pareiškėjai galėtų būti išduota teisių atkūrimo pažyma. Vyriausybės 1998-02-26 nutarimo Nr. 244 dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo bei jų apskaitos nuostatų patvirtinimo 7 p. numato dokumentų sąrašą, tačiau jame nepažymėta, kad asmuo turi pateikti Generalinės prokuratūros pažymėjimą.

Priverstiniuose darbuose praleistas laikas reikšmingas kompensacijai gauti pagal LR Vyriausybės 1991-08-12 nutarimą Nr. 327 dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose, tačiau pareiškėja buvo išvežta iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, todėl teisės į minėtą kompensaciją ji neturi. Tai patvirtina 2009-08-21 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus atsakymas Nr. (21.5)-47-8962. Šiuo atveju svarbus tik pats išvežimo faktas, kuris pažymėtas Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo archyvinėse pažymose.

Per teismo posėdį pareiškėja prašė skundą tenkinti. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35-36).

Pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244, 7.6.1 p., asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką. Ta pati nuostata yra įtvirtinta ir Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2002-01-10 įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p., kuris nurodo, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti dokumentų rengimo grupei teisių atkūrimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka. Šiuos pažymėjimus Generalinė prokuratūra išduoda Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ 3 str. ir Vyriausybės 1991-06-12 nutarime „Dėl dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais“ nustatyta tvarka. Pareiškėja nurodytos pažymos nepateikė, o tai, kad Vokietijos fondas išmokėjo pareiškėjai kompensaciją už priverstinius darbus, negali būti pagrindas suteikti jai nukentėjusio asmens teisinį statusą. Todėl atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Per teismo posėdį atsakovų atstovas prašė skundo netenkinti.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pareiškėjai pagal 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą Nr. VIII-342 (2008-01-01 redakcija) (toliau – Įstatymas). Pareiškėja siekia apginti šią savo teisę tam, kad galėtų gauti nukentėjusio asmens valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų 1994 m. gruodžio 22 d. įstatymą Nr. I-730.

Skundo turinys bei pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad 2002 m. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo. Pareiškėjos tvirtinimu, ji kreipėsi į Centrą, gavusi Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybės archyvo archyvinę pažymą Nr. U-264/K (rusų k.), išduotą 2001-09-28, kurioje apie pareiškėją yra nurodyti duomenys apie tai, kad ji (tuomet – G. U., tėvavardis pilnai nenurodytas) buvo priverstinai išvežta į Vokietiją, Razdorf k., dirbo žemės ūkyje, po išlaisvinimo registraciją praėjo Zimmerfeld m., Vitebske užregistruota po grįžimo 1945-09-25 (b. l. 6-7).

Skundo turinys bei pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad dokumentų priėmimo grupės darbuotoja paaiškino, kad turėdama archyvinę pažymą Pareiškėja privalo kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl pažymėjimo apie išvežimą Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams gavimo ir tik gavus Generalinės prokuratūros pažymą, Pareiškėja gali kreiptis dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo, o vėliau ir į VSD fondą dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo.

Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjos pirmasis prašymas dėl pažymėjimo apie jos išvežimą priverstiniams darbams į nacistinę Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais Generalinėje prokuratūroje gautas 2002-04-11. Kartu su šiuo prašymu pareiškėja pateikė ir Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybės archyvo archyvinės pažymos Nr. U-264/K (rusų k.), išduotos 2001-09-28, patvirtintą kopiją. Generalinė prokuratūra, konstatavusi, kad pateiktoje archyvinėje pažymoje nenurodyti duomenys apie išvežimo priverstiniams darbams datą ir laiką, išbūtą priverstiniuose darbuose, nėra aišku, ar pareiškėja buvo išvežta su motina ar su kitais šeimos nariais, skiriasi kitos faktinės aplinkybės, todėl 2002-04-22 raštu Nr.12-12-1539, 2002-08-20 raštu Nr.12-12-2802, 2002-10-24 raštu Nr.12-12-3370, 2004-03-12 raštu Nr. 12.2-355 (12-12-285-02) atsisakė išduoti pažymėjimą apie pareiškėjos išvežimą ir buvimą priverstiniuose darbuose Antrojo pasaulinio karo metais, raštu išaiškinusi pareiškėjai jos teisę kreiptis į savo gyvenamosios vietos (Vilniaus rajono) apylinkės teismą Civilinio proceso kodekso 444 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (išvežimo priverstiniams darbams datos ir buvimo šiuose darbuose trukmės) nustatymo. 2007-04-17 Generalinė prokuratūra sprendimu Nr. 12.2-906 (12-12-285-02) dėl aukščiau nurodytų motyvų atmetė pareiškėjos skundą dėl Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorų, atsisakiusių išduoti pažymėjimą dėl pareiškėjos išvežimo priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir materialinės žalos atlyginimo (b. l. 52-54).

2009-03-06 pareiškėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai (toliau – Komisija) pateikė prašymą pripažinti jai nukentėjusio nuo okupacijos asmens teisinį statusą. Nurodė, kad kartu su šeima buvo deportuota iš Vitebsko miesto į Vokietijos imperiją, į Vitebską grįžo 1945 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 37).

2009-03-17 Komisija raštu Nr. 38R-n-734 informavo, kad pareiškėjos prašymas priimtas, nurodė pateikti dokumentus, tarp jų – pažymos apie pareiškėjos išvežimą priverstiniams darbams į Vokietiją kopiją, patvirtintą notaro (dėl pažymos išdavimo rekomendavo kreiptis į Generalinę prokuratūrą) (b. l. 51).

2009-03-25 pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas 2009-03-27 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą, nurodydamas, kad pareiškėja teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo galės tik gavusi neigiamą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą, t.y. kad nepakanka duomenų pripažinti ją nukentėjusiąja nuo 1939-1990 metų okupacijos, tuo tarpu 2009-03-17 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas Nr. 38R-n-734 dėl dokumentų pateikimo neigiamu atsakymu nelaikytinas. Vilniaus apygardos teismas 2009-06-30 nutartimi Vilniaus apylinkės teismo 2009-03-27 nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1478-341/2009, b.l. 2-4, 27, 38-40).

2009-07-27 pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo. Nurodė, kad prašomo pažymėjimo iš Generalinės prokuratūros negali gauti 7 metus, nes Generalinė prokuratūra nurodo nesanti įpareigoti išduoti tokius pažymėjimus. Generalinė prokuratūra nurodė pareiškėjai kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau teismas nepriima pareiškimo be atitinkamos Komisijos pažymos (b. l. 57-58).

2009-09-22 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras raštu Nr. 36R-t-644 nurodė, kad pareiškėjai reikia kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – dėl pareiškėjos buvimo kartu su paimta priverstiniams darbams motina fakto ir trukmės nustatymo. Informavo, kad teismine tvarka nustačius priverstinių darbų faktą ir trukmę, atitinkamą įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą pareiškėja turi pateikti Generalinei prokuratūrai, o gavus iš Generalinės prokuratūros pažymėjimą, jo nuorašą, patvirtintą notaro, ir teismo sprendimo nuorašą pareiškėja turi pateikti Komisijai (b. l. 59).

2009-11-30 gautas pakartotinas pareiškėjos prašymas dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo. Nurodė, kad pareiškėjos išvežimo ir buvimo priverstiniuose darbuose faktas pažymėtas archyvinėse pažymose, o remiantis Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp., nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, t.y. svarbus tik paėmimo priverstiniams darbams faktas, bet ne darbų trukmė (b. l. 60-61).

2009-12-23 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras raštu Nr. 38R-n-3202 informavo, kad, vadovaujantis Komisijos reglamentu, patvirtintu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002-01-10 įsakymu Nr. 5, be kitų nurodytų dokumentų, būtina pateikti Generalinės prokuratūros išduotą reabilitacijos pažymą (pareiškėjos pilietinių teisių atkūrimo pažymą), jei asmuo buvo represuotas ne teisminių institucijų. Nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2007-04-17 raštu Nr. 12.2-906 atsisakė išduoti šią pažymą, išaiškindama, kad, trūkstant duomenų, rekomenduojama kreiptis į apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2009-09-22 pareiškėjai atsiuntė raštą, su kuriuo pareiškėja gali kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atkreipė dėmesį, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, teisinės pasekmės kils pareiškėjai, o ne jos motinai, o įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu Generalinė prokuratūra galėtų išduoti pareiškėjos teisių atkūrimo pažymą (b. l. 62-63).

Nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas Nr. VIII-342 (2008-01-01 redakcija) (toliau – Įstatymas), kuris apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.

Pagal Įstatymo 2 str. 3 p., nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie buvo <...> paimti priverstiniams darbams. Pagal Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp., kitais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai - vaikai (įvaikiai), broliai ir seserys ar išlaikytiniai.

Įstatymo 7 str. 2 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas. Įstatymo 9 str. 2d. nustatyta, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo.

Įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kurie 1939–1990 metų okupaciniais laikotarpiais buvo Lietuvai šiuo metu priklausančių teritorijų nuolatiniai gyventojai. Įstatymo 8 str. 2 d. nustatyta, kad asmenims, kurie nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos represinių režimų, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir gyvenamąją vietą represavimo ar žalos padarymo metu, jeigu šiuo metu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – Nuostatai), 7 p. asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui: 7.1. prašymą pripažinti jam nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens teisinį statusą; 7.2. Lietuvos Respublikos piliečio paso lapo, kuriame yra asmens nuotrauka ir duomenys apie asmenį, kopiją (pateikia Lietuvos Respublikos piliečiai); 7.3. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją (pateikia ne Lietuvos Respublikos piliečiai); 7.4. užpildytą asmens, pretenduojančio į teisinį statusą, anketą (anketos formą nustato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius; 7.5. dvi fotonuotraukas (2x3 cm); 7.6. kitus dokumentus (ar jų kopijas), kurių pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas: 7.6.1. pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką; 7.6.2. Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotas pažymas, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p. nustato, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Dokumentų rengimo grupei teisių atkūrimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, išduotas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros – jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka.

Nurodytos teisės normos patvirtina, kad pagal Įstatymo 2 str. 3 p. ir 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp. asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, kai yra nustatoma, kad asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai – vaikai. Šios Įstatymo normos nukentėjusio asmens statuso pripažinimo sąlyga nustato asmens išvežimo faktą, kuris nėra siejamas su konkrečia išvežimo trukme. Dėl to, nustačius, jog pareiškėja 1943 metų spalio mėnesį buvo išvežta kartu su motina iš Vitebsko miesto, Baltarusijos, į Vokietiją priverstiniams darbams, pareiškėja turi teisę, kad jai būtų pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.

Minėtą faktą patvirtina Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo archyvinė pažyma Nr. U-264/K (rusų k.), išduota 2001-09-28, kurioje nurodyta apie pareiškėją (U. G. K.), jog archyve yra duomenys apie tai, kad U. O. S., g. (duomenys neskelbtini) m., U. G. K. (tėvavardis pilnai nenurodytas), g. (duomenys neskelbtini) m., buvo priverstinai išvežti iš Vitebsko (išvežimo data nenurodyta) į Razdorf kaimą, Vokietiją, dirbo žemės ūkyje, po išlaisvinimo registraciją praėjo Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 25 d. Pažymoje yra taip duomenys apie kitus šeimos narius. Pažymoje be minėtų duomenų apie pareiškėją yra nurodyta, kad U. I. F., g. (duomenys neskelbtini) m., U. J. S., g. (duomenys neskelbtini) m. (gimimo metai taip dokumente) taip pat buvo išvežti iš Vitebsko (išvežimo data nenurodyta) į Vokietiją, dirbo žemės ūkyje Darmštadto m., patikrinimą ir registraciją praėjo Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 27 d. Pažymoje yra nurodyta, kad Vitebsko srities valstybinio archyvo dokumentuose yra duomenų apie tai, kad U. L. I., g. (duomenys neskelbtini) m. (gimimo metai taip dokumentuose) 1943 metų lapkričio mėnesį (data nenurodyta) priverstinai išvežta iš Vitebsko į Razdorf kaimą Darmštadto miestą Vokietijoje, kur dirbo pas šeimininką stiklo gamykloje. Išlaisvinta amerikiečių kariuomenės (išlaisvinimo data nenurodyta), patikrinimą ir registraciją praėjo SPP Nr. 264, Zimmerfeld m. grįžo į Vitebsko m., užregistruota 1945 metų rugsėjo 27 d.

Ši pažyma yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos išvežimo priverstiniams darbams faktą pagal Nuostatų 7.6.2., ir vertintina kaip kitų archyvų išduota pažyma. Nuostatuose nėra įsakmiai nurodyta, kad gali būti pateikiamos kitų valstybių archyvų pažymos. Tačiau teismas daro išvadą, kad teisiškai yra negalima tokia situacija, kuriai esant asmuo turi tam tikrą teisę, bet negali jos įgyvendinti dėl to, kad Įstatymą įgyvendinančiuose nuostatuose nėra išvardinti visi galimi dokumentai, kuriais gali būti patvirtinti faktai, sudarantys pagrindą įgyvendinti piliečio teisę. Dėl nurodytų motyvų, Centras, neturėdamas teisėto pagrindo, atsisako pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, todėl yra įpareigojamas atlikti tokius veiksmus teismo sprendimu (ABTĮ 90 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Nepagrįsti yra atsakovo motyvai, jog pareiškėja privalo pateikti Centrui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymėjimą apie jos išvežimą priverstiniams darbams. Minėtuose teisės aktuose tokio reikalavimo ginčijamu atveju nėra. Minėtų teisės aktų nuostatas, kuriose minimas toks pažymėjimas, atsakovas aiškina klaidingai ir be pagrindo jas taiko ginčijamu atveju.Įstatymo 2 str. yra išvardinti nuo okupacijų nukentėję asmenys: 1) okupacinių režimų buvo įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais būdais buvo atimta laisvė; 2) okupacijų metais dėl okupacinio režimo represinių ir kitų struktūrų bei okupavusių valstybių slaptųjų tarnybų veiksmų yra suluošinti, praradę sveikatą ar turtą; 3) prievarta paimti į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams; 4) persekioti dėl politinių motyvų; 5) dėl politinių ar kilmės motyvų negalėjo įgyti mokslo cenzo arba dirbti pagal specialybę; 6) dėl okupacinių režimų struktūrų veiksmų patyrė kitokią žalą. Įstatymo 3 str. yra išvardintos nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupės: 1) okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais represuoti asmenys: a) politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys; b) tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys; c) perkeltieji asmenys; d) kiti represuoti asmenys; 2) buvę beglobiai vaikai; 3) kiti nukentėję asmenys.Nurodytos Įstatymo nuostatos patvirtina, kad kaip atskiros represuotų asmenų kategorijos ar grupės yra minimi asmenys, kurie okupacinių režimų buvo įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais būdais buvo atimta laisvė, ir asmenys, kurie buvo prievarta paimti priverstiniams darbams. Dėl to atsakovas negali vadovautis nuostatos dalimi („kitokiais būdais buvo atimta laisvė“) ir reikalauti tų pačių dokumentų iš kitos kategorijos ir grupės represuotų asmenų, kurie buvo išvežti priverstiniams darbams, kaip ir iš asmenų, kurie siejami su politiniais ar kilmės motyvais represuotų asmenų teismine ar neteismine tvarka grupėmis.Atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo, priimto 1997 m. nuostatas, be pagrindo taiko iki šio Įstatymo priėmimo buvusius priimtus teisės aktus, kurie nereguliuoja ir dėl savo galiojimo laike negali reguliuoti teisinių santykių, kurie atsirado po šių teisės aktų priėmimo.1990-05-20 yra priimtas įstatymas Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo. Šio įstatymo 1 str. buvo nutarta: 1. Paskelbti, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941-1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat ištremti iš Lietuvos 1940-1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 199-1, 210, 211 straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atstatomos visos jų pilietinės teisės. Šio įstatymo 3 str. buvo nustatyta, kad šio įstatymo pirmajame straipsnyje nurodytiems asmenims pažymėjimus apie jų nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką išduoda: a) Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismas - teisminių instancijų represuotiems asmenims; b) Lietuvos Respublikos prokuratūra - neteismine tvarka represuotiems asmenims; c) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija - ištremtiems asmenims.Dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų dalyvavimą rezistencijos būriuose ir išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose antrojo pasaulinio karo metais tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1991-06-12 nutarimu Nr.230, 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai rekomenduojama pagal archyvuose esančius dokumentus išduoti Lietuvos Respublikos gyventojams pažymėjimus apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais. Nesant archyvinių dokumentų, <…> išvežimo Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams faktą ir trukmę nustato teismai pagal suinteresuotų asmenų ieškininius pareiškimus.

Vyriausybė 1991-08-12 priėmė nutarimą Nr. 327, kurio 1 p. nustatė, kad asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais buvo išvežti priverstiniams darbams, buvo getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą (Žin., 1990, Nr.14-386; 1998, Nr.28-729) yra atkurtos visos pilietinės jų teisės, arba jų įpėdiniams kompensuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų uždarbis arba kitos darbo pajamos už priverstiniuose darbuose, getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką, taip pat buvusiems mažamečių fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniams už ten išbūtą laiką – po 20 litų už mėnesį. Pareiškėjai dėl kompensacijų kreipiasi į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius pagal represuoto asmens gyvenamąją vietą iki represavimo, pateikdami Lietuvos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus apie ten išbūtą laiką.

Nurodyti teisės aktai buvo priimti iki 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 priėmimo, jie reguliavo kitus teisinius santykius, todėl jų nuostatos negali būti taikomos pažodžiui kitiems teisiniams santykiams, kurie atsirado vėliau, nors 1990-05-20 Įstatymo nuostatos ir buvo iš dalies pakeistos po 1997 m. birželio 30 d. Įstatymo priėmimo.

1990-05-20 Įstatymo 2008-11-13 redakcijos Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. nustatyta, kad asmenims, represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus pažymėjimus, jeigu šie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šių pažymėjimų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija išduoda atitinkamus pažymėjimus. Išduodamuosiuose pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo 1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės; Asmenims, represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus pažymėjimus, jeigu šie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šių pažymėjimų pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išduoda atitinkamus nukentėjusiųjų asmenų teisinio statuso pažymėjimus.

Teismas daro išvadą, kad šios Įstatymo nuostatos netaikytinos, nes pareiškėja turi teisę į nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pripažinimą pagal 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą Nr. VIII-342, nepriklausomai nuo kitų teisės aktų taikymo. Be to, kaip minėta, 1990-05-20 Įstatymas buvo priimtas kitų išmokų mokėjimo tikslais, kurios pareiškėja neturi teisės gauti, ką patvirtina Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-08-21 pažyma, ir pareiškėja to neginčija (b. l. 16). Minėtos Įstatymo 2008-11-13 redakcijos Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. normos turėjo būti nustatytos 1997 m. birželio 30 d. Įstatyme Nr. VIII-342, nurodant jų taikymo atvejus pagal Įstatyme numatytas represuotų asmenų kategorijas ir grupes. Kitaip yra neaiškus nei šių nuostatų tikslas, nei taikymo tvarka, kuri nėra minima įstatyme, reglamentuojančiame asmens nukentėjusio teisinio statuso pripažinimą.

Minėtas išvadas dėl negalimumo taikyti pareiškėjai 1990-05-20 Įstatymo reikalavimus patvirtina taip pat šio įstatymo 1 str., kuris nustato taisykles Lietuvos gyventojams, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represuoti, o pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo 1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Iš esmės analogiškos normos liko ir 1998-03-12 įstatymo Nr. VIII-656 redakcijoje bei šiuo metu galiojančioje 2008-11-13 įstatymo Nr. X-1814 redakcijoje. Pareiškėja represijų taikymo metu -1943-1945 m. nebuvo Lietuvos gyventoja, pareiškėja gyveno Baltarusijoje. 1990-05-20 Įstatymo 3 str. 1 d. turinys patvirtina, kad įstatyme nurodyti pažymėjimai išduodami Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems asmenims. Pareiškėja nebuvo represijų taikymo metu Lietuvos gyventoja, todėl negali būti išduodamas pažymėjimas, kuriuo būtų deklaruojamas jos Lietuvos pilietinių teisių atkūrimas.

Dėl nurodytų motyvų, tvirtinti, kad pareiškėjai yra reikalingas pažymėjimas, kuriuo būtų vien deklaruojama, jog yra atkuriamos visos jos pilietinės teisės, kurių, be kita ko, pareiškėja neturėjo, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Pažymėjimas, be minėto deklaratyvaus pobūdžio įrašų, pareiškėjai nesukurtų kitokių konkrečių teisinių pasekmių, dėl to reikalavimas gauti tokį pažymėjimą tam, kad jis būtų pateiktas kitai valstybės institucijai, kuri sprendžia asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo klausimą, taip pat prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Teisines pasekmes pareiškėjai sukurs tik asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas, pareiškėja galės kreiptis dėl valstybinės pensijos skyrimo. Dėl nurodytų motyvų, Centras turėjo spręsti šį klausimą pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, nereikalaudamas iš pareiškėjos inicijuoti papildomas administracines procedūras, kurios konkrečiu atveju buvo siejamos dar ir su būtinumu inicijuoti teisminį procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Centras nenurodė, jog pareiškėjos pateikta pažyma nepatvirtina pareiškėjos išvežimo priverstiniams darbams fakto arba būtų kiti duomenys, sudarantys pagrindo abejoti šios pažymos turiniu, arba būtų buvę nustatyti kiti pagrindai, kuriems esant asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas pareiškėjai būtų negalimas. Byloje esantys bei Centrui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja atitinka ir visus kitus anksčiau minėtus Įstatymo kriterijus, kuriems esant pripažįstamas nukentėjusio asmens teisinis statusas. Pareiškėjos paso kopija patvirtina, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, pase yra įrašas apie 1989 m. deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniaus r. (b. l. 18). Pareiškėjos santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėja 1963 m. sudarė santuoką Trakų rajono CMS (b. l. 41). Pareiškėjos darbo knygelės nuorašas patvirtina, kad pareiškėja dirbo Lietuvoje nuo 1957 m. (b. l. 43-48). Dėl to Centras pateiktų dokumentų pagrindu turėjo priimti pareiškėjai palankų sprendimą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, skiriant ir mokant valstybinę nukentėjusių asmenų pensiją, teisinę reikšmę turi faktas, jog asmuo Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas priverstiniams darbams. Šį faktą patvirtina pareiškėjos pateiktos archyvinės pažymos, byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja buvo išvežta priverstiniams darbams, iš esmės nėra.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-730 (Žin., 1994, Nr. 101-2018). Asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją, nustatyti Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. Pagal Įstatymo 11 str. 4 d., nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 2 str. 2 d., šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė. Jos dydis negali būti mažesnis negu 200 litų. Valstybinių pensijų bazę tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu.

Valstybinės pensijos mokėjimo faktas, valstybinės pensijos dydis nėra siejamas su asmens Antrojo pasaulinio karo metais išvežimo priverstiniams darbams trukme. Dėl nurodytų motyvų, atsakovo reikalavimas pateikti pažymėjimą, patvirtinantį pareiškėjos išvežimo priverstiniams darbams trukmę, neturi teisinės reikšmės ir pagal valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančias teisės normas, todėl toks reikalavimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėtina, kad pareiškėja, formuluodama skundo dalyką, neteisingai nurodo, kad skundžiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas yra administracinis sprendimas ir prašo jį panaikinti. Dėl to pareiškėjos reikalavimas panaikinti atsakymą, kuriuo pareiškėja yra informuojama apie atsisakymą atlikti Centro kompetencijai priskirtus veiksmus, netenkinamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisių ar pareigų nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjos prašomu panaikinti skundžiamu raštu pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad skundžiamas raštas pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl vien reikalavimas jį panaikinti negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ginčijamame rašte buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 1999-01-14 įstatymą Nr. VIII-1029, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 1999-06-17 įstatymą Nr. VIII-1234, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius tesiės aktus. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą skundžiamas raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl nėra tenkinamas reikalavimas panaikinti tokį raštą.

Netenkinamas yra pareiškėjos reikalavimas priteisti žalos atlyginimą.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, būtent neteisėtas atsisakymas atlikti veiksmus. Tačiau ginčijamu atveju nėra visų būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjos teisė yra ginama kitais Įstatyme nustatytais būdais, t.y. pripažinus šiuo teismo sprendimu pareiškėjos teisę į nuo 1939-1990 okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjai atsirado žala. Nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą taip pat dėl to, kad, pareiškėjos tvirtinimu, Centro darbuotoja 2002 m. neteisingai išaiškino jos teises, dėl to pareiškėja ilgą laiką siekė gauti teisių atkūrimo pažymėjimą, kuris nebuvo būtinas ginčijamu atveju. 2002 m. pareiškėja nesikreipė į Centrą nustatyta tvarka, t.y. paduodama rašytinį prašymą dėl asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo. Kreipimasis žodinės konsultacijos ginčijamu atveju nebuvo tinkamu pareiškėjos teisių įgyvendinimu. Pareiškėja, būdama apdairi, galėjo kreiptis į kvalifikuotus teisininkus ir tikslinti Centro žodinių paaiškinimų teisingumą arba, būdama įsitikinusi, jog dokumentų pakanka, kreiptis nustatyta tvarka į Centrą, o vėliau skųsti pareiškėjos atžvilgiu priimtus nepalankius sprendimus ar veiksmus teismui. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,nusprendė pareiškėjos G. J. skundą tenkinti iš dalies.Įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pripažinti G. J. nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.Kitoje dalyje pareiškėjos G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.